Pateikiama metodine medžiaga pristatomi kai kurie pastaraisiais metais priimti svarbesni Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT, Teismas) sprendimai dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės į tai, kad jo baudžiamąją bylą išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Pirminė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nurodyto nepriklausomo ir nešališko teismo egzistavimo ir veikimo prielaida – teisinėje valstybėje priimtinų institucinių reikalavimų, užtikrinančių teisėjų nepriklausomumą nuo įstatymo leidžiamosios ir vykdomosios valdžios, įgyvendinimas. Šiame kontekste svarbią reikšmę turi su teismo nepriklausomumu ir nešališkumu glaudžiai susijęs šioje nuostatoje nurodytas teismo, įsteigto pagal įstatymą, reikalavimo vykdymas.
Nors ankstesnėje EŽTT praktikoje šio reikalavimo aiškinimas ir taikymas buvo pirmiausia siejamas su konkrečios teismo sudėties sudarymo taisyklėmis, bylų skyrimu nagrinėti tam tikram teismui ir kt., 2020 m. Didžiosios kolegijos formuojamoje praktikoje konstatuota, kad teismo sudėtis, kurioje dalyvauja teisėjas, paskirtas į pareigas akivaizdžiai ir reikšmingai pažeidžiant nacionalinėje teisėje nustatytą teisėjų skyrimo tvarką, nėra Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimus atitinkantis pagal įstatymą įsteigtas teismas, todėl atitinkama teismo sudėtis nepripažįstama teisėta šios nuostatos prasme. Tokio pažeidimo padariniai baudžiamajam procesui, kuriame dalyvavo toks teisėjas, priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių, be kita ko, nuo jam dalyvaujant priimto sprendimo iki pažeidimo nustatymo praėjusio laiko.
Plėtodamas savo praktikos nuostatą, kad asmeninis, t. y. subjektyvusis, teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol svariais įrodymais nėra įrodyta priešingai, EŽTT naujesniuose sprendimuose nagrinėjo subjektyviojo nešališkumo testo aiškinimą ir taikymą, pavyzdžiui, atsižvelgdamas į teisėjo pasisakymus teismo posėdžio metu ir žiniasklaidoje, nuosprendžio formuluotes, kitokį teisėjo procesinį ir neprocesinį bendravimą su proceso šalimis, tariamą pasidavimą kitų subjektų įtakai dėl bylos išsprendimo ir kt. Bendriausia prasme galima būtų pažymėti, kad kaltinamajam nepalankus, net teisėjo etikos ar proceso taisyklių neatitinkantis teisėjo elgesys savaime netraktuojamas kaip šališkumo išraiška, jeigu tokiu būdu nėra išreiškiamas teisėjo išankstinis nusistatymas dėl kaltinamojo (kitų proceso dalyvių) ar bylos baigties.
Daugumoje bylų EŽTT pagrindinį dėmesį teikia patikrinimui taikant objektyvųjį nešališkumo testą, kartu pažymėdamas, kad griežtos takoskyros tarp subjektyviojo ir objektyviojo nešališkumo nėra: teisėjo elgesys gali ne tik sukelti objektyviai pagrįstų abejonių nešališkumu, bet ir paliesti jo asmeninio įsitikinimo (nusistatymo) klausimą. Tad kai kuriais atvejais, kai sudėtinga pateikti įrodymų teisėjo subjektyviojo nešališkumo prezumpcijai paneigti, objektyviojo nešališkumo reikalavimas suteikia tolesnę svarbią garantiją. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nepriklausomumo ir objektyviojo nešališkumo sąvokos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios, todėl Teismo praktikoje atitinkamų reikalavimų laikymasis dažnai nagrinėjamas kartu. Viena iš pastaraisiais metais intensyviai plėtojamų EŽTT praktikos dėl teismo nešališkumo baudžiamosiose bylose krypčių susijusi su procesinėmis situacijomis, kai tas pats teisėjas (teisėjai) dalyvauja keliuose baudžiamuosiuose procesuose dėl susijusių nusikalstamų veikų, kurias bendrai padarė keli atskirai persekiojami asmenys, arba pakartotinai dalyvauja tos pačios baudžiamosios bylos procese.
EŽTT praktikoje pripažįstama, kad baudžiamosiose bylose dažnai susidaro situacijų, kai teisėjas nagrinėja įvairias bylas, kuriose kartu kaltinami keli asmenys. Sudėtingose baudžiamosiose bylose dėl kelių asmenų, kurie negali būti teisiami kartu, teismo nuorodos į kitų (neturinčių kaltinamojo statuso nagrinėjamoje byloje) asmenų, kurie gali būti teisiami vėliau, dalyvavimą gali būti būtinos (neišvengiamos) vertinant kaltinamojo nagrinėjamoje byloje kaltumą. Problema dėl teisėjo nešališkumo kyla tuo atveju, kai ankstesniame sprendime (nuosprendyje) jau išdėstytas išsamus asmens, kurio baudžiamojoje byloje vėliau ginčijamas teisėjo nešališkumas, dalyvavimo kvalifikavimas ar sprendimas išdėstytas taip, kad juo faktiškai nustatoma, jog toks asmuo atitinka visus požymius, būtinus siekiant pripažinti jį padariusiu nusikalstamą veiką.
Tai gali būti vertinama kaip išankstinis asmens, teisiamo vėlesniame procese, kaltumo klausimo sprendimas, taigi gali sukelti objektyviai pagrįstų abejonių, kad atitinkamas teismas (teisėjas) jau vėliau teisiamo asmens baudžiamosios bylos nagrinėjimo pradžioje turėjo išankstinę nuomonę dėl bylos esmės. Šiame kontekste aktuali ir EŽTT praktika dėl nekaltumo prezumpcijos reikalavimų, o jų nesilaikant, gali būti pažeista ne tik Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis teismo nešališkumo trūkumo aspektu, bet ir šio straipsnio 2 dalis, kurioje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija. Iš EŽTT sprendimų iš esmės matyti, kad siekiant išvengti įspūdžio, jog anksčiau nagrinėtoje byloje realiai buvo pasisakyta ir dėl vėliau atskirai persekiojamų bendrininkų kaltumo, reikėtų teismo procesiniame sprendime apsiriboti tik tokiais teiginiais dėl kaltinamojo statuso nagrinėjamoje byloje neturinčių asmenų, kurie yra būtini sprendžiant kaltinamųjų baudžiamosios atsakomybės klausimą, atidžiai parinkti teksto formuluotes, aiškiai duoti suprasti, kurie asmenys nėra kaltinamieji šioje byloje ir kad dėl jų kaltumo bus sprendžiama įstatymo nustatyta tvarka kitame baudžiamajame procese.
Vertinant teisėjo, pakartotinai dalyvaujančio tos pačios baudžiamosios bylos procese, nešališkumą, reikšminga, be kita ko, ar, atsižvelgiant į anksčiau priimtus procesinius sprendimus, jis nėra jau išreiškęs nuomonės dėl kaltinamojo kaltumo, taip pat, priklausomai nuo konkrečios bylos aplinkybių, kitų byloje spręstinų esminių klausimų. Iš EŽTT sprendimų matyti, kad, vertinant galimas abejones dėl pakartotinai procese dalyvaujančio teisėjo nešališkumo, gali būti reikšmingi ir tam tikri už proceso ribų išeinantys santykiai, susiklostę tarp atitinkamų teisėjų ir kaltinamojo. Pastaraisiais metais priimtuose EŽTT sprendimuose patvirtinta pozicija, kad ankstesnis teisėjo darbas prokuratūroje savaime nėra pagrindas objektyvioms abejonėms jo, kaip teisėjo, nešališkumu, kai jis neatliko prokuroro pareigų savo kaip teisėjo nagrinėjamoje byloje.
Kita vertus, išplėtota praktika situacijose, kai, atsižvelgiant į aukštas pareigas prokuratūroje ėjusio teisėjo tuomečius įgaliojimus ir proceso chronologiją, dėl tokio darbo fakto kyla objektyvių abejonių jo nešališkumu, nors jis net tiesiogiai neatliko prokuroro funkcijų atitinkamoje baudžiamojoje byloje.
EŽTT nagrinėtas ir kitoks teismo santykio su prokuratūra aspektas – situacija, kai objektyvių abejonių teismo nešališkumu kilo dėl to, kad kaltinamojo procesinis oponentas prokuroras turėjo baudžiamąją bylą nagrinėjusiam teisėjui galimą įtakos įrankį – šis tuo pat metu vykdytame ikiteisminiame tyrime dėl korupcijos buvo liudytojas, tačiau pagal tiriamas aplinkybes egzistavo reali galimybė pakeisti šį procesinį statusą į įtariamojo.
Naujesnėje EŽTT praktikoje nagrinėtos ir tokios situacijos, kai objektyvių abejonių kilo dėl visų tam tikro teismo teisėjų nešališkumo, atsižvelgiant į šio teismo ryšį su nagrinėjama baudžiamąja byla ar kaltinamuoju (pavyzdžiui, nagrinėjamos dirbant šiame teisme padarytos veikos, kaltinamasis ginčija teismo veiksmų teisėtumą kitoje byloje). Kitas įdomus viso teismo nepriklausomumo ir nešališkumo vertinimo aspektas – situacija, kai vienintelio kompetentingo teismo pirmininkas buvo susijęs su nagrinėtina baudžiamąja byla tiek kaip joje tiriamų įvykių dalyvis, tiek kaip liudytojas. Šiuo atveju, vertinant teismo nepriklausomumą ir nešališkumą, EŽTT buvo reikšmingas tiek pirmininko vaidmuo baudžiamojoje byloje nagrinėtuose įvykiuose ir baudžiamajame procese, tiek visas proceso organizavimas, jame priimtų procesinių sprendimų kokybė, taip pat hierarchinio pirmininko ir teisėjų ryšio pobūdis, teisėjų nepriklausomumo nuo pirmininko garantijos.
Naujojoje EŽTT praktikoje nagrinėti ir įvairūs kiti atvejai, kai abejonės teismo nešališkumu buvo vertinamos atsižvelgiant į teisėjų ryšį su proceso šalimi arba jos nagrinėjimo dalyku, pavyzdžiui, šeimos nario darbu su procesu susijusiame juridiniame asmenyje, teisėjo patirtais nuostoliais dėl baudžiamojoje byloje nagrinėjamos didelę žalą daugeliui nukentėjusiųjų sukėlusios nusikalstamos veikos ir kt.
Naujausios EŽTT praktikos dėl teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą tendencijos patvirtina aktualią tezę, kad teismo procesas nevyksta vakuume, jis yra ir turi būti nušviečiamas žiniasklaidoje. Šiame kontekste EŽTT sprendimuose nagrinėjamos įvairios situacijos, kai apie baudžiamąjį procesą viešai pasisako teisėjai, proceso dalyviai, kiti subjektai, neteisėtai nutekinama su nagrinėjama byla susijusi informacija ir kt. EŽTT nuosekliai laikosi pozicijos, kad net didelis rezonansas žiniasklaidoje paprastai savaime nepakenkia teisingam ir objektyviam teismo procesui, juolab kai teisėjai yra profesionalūs, turintys įgūdžių atsiriboti nuo už nagrinėjimo ribų skleidžiamos informacijos apie bylą. Kartu patys teisėjai, nepaneigiant jų saviraiškos laisvės, įskaitant jos įgyvendinimą pasinaudojant žiniasklaida, yra saistomi didžiausio diskretiškumo pareigos ir paprastai turėtų susilaikyti nuo viešų pasisakymų apie nagrinėjamą bylą, nors, vertinant konkrečius pasisakymus, atsižvelgiant į teisę į nešališką teismą, taip pat šiame kontekste aktualią nekaltumo prezumpciją, svarbiausia vis dėlto yra tai, ar buvo iš anksto pasisakyta dėl kaltinamojo kaltumo, kitaip išreikšta išankstinė pozicija dėl bylos esmės.
Iš EŽTT sprendimų taip pat matyti, kad viešai proceso šalies išsakyta teisėjo, jo priimto sprendimo kritika gali būti pagrindas objektyvioms abejonėms atitinkamo teisėjo nešališkumu šio asmens byloje. Be to, žiniasklaida gali būti ir kitokios informacijos apie aplinkybes, keliančias abejonių teisėjo nešališkumu, nepriklausomumu, šaltinis, pavyzdžiui, apie jam daromą spaudimą, abejonių nešališkumu keliančius ryšius. Tokiu atveju, siekiant užtikrinti asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, svarbu tinkamai patikrinti ir motyvuotai įvertinti minėtą informaciją nacionaliniu lygmeniu ir padaryti atitinkamas procesines išvadas. Svarbus veiksnys EŽTT vertinant teisėjų nešališkumą – tai, ar egzistuoja nacionalinės nešališkumo užtikrinimo procedūros, t. y. taisyklės, reglamentuojančios teisėjų nu(si)šalinimą.
Tokios taisyklės rodo nacionalinio įstatymų leidėjo siekį pašalinti visas pagrįstas abejones dėl atitinkamo teisėjo ar teismo nešališkumo ir yra bandymas užtikrinti nešališkumą pašalinant tokių abejonių priežastis. Jomis ne tik užtikrinama, kad nebūtų realaus šališkumo, bet ir siekiama pašalinti bet kokią šališkumo regimybę, taip skatinant pasitikėjimą, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi kelti visuomenei. EŽTT į tokias taisykles atsižvelgia atlikdamas savo vertinimą dėl to, ar teismas buvo nešališkas, ir ypač dėl to, ar pareiškėjo nuogąstavimai gali būti laikomi objektyviai pagrįstais. Taigi kiekvienas teisėjas, dėl kurio nešališkumo stokos galima pagrįstai baimintis, turi nusišalinti. Kita vertus, atsižvelgiant į Konvencijos 35 straipsnyje nustatytas peticijos priimtinumo sąlygas, prieš kreipiantis į EŽTT, tariamo Konvencijos pažeidimo auka privalo panaudoti dėl šio pažeidimo valstybės vidaus teisinės gynybos priemones.
Teismo nešališkumo kontekste tokios priemonės paprastai yra nušalinimo pareiškimas, argumentų dėl teismo nešališkumo trūkumo pateikimas skundžiant atitinkamus procesinius sprendimus. Šiame kontekste svarbus tinkamo suinteresuoto asmens informavimo ir (ar) sužinojimo apie ginčijant teismo nešališkumą reikšmingas aplinkybes momentas. Pastaruoju metu EŽTT praktikoje ryškėja tendencija, kad Konvencijos 6 straipsnio pažeidimas konstatuojamas akcentuojant būtent tai, jog abejonės teismo nešališkumu, galėjusios paskatinti suinteresuotą proceso dalyvį pagrįstai baimintis dėl šališkumo, nebuvo išsklaidytos dėl netinkamos procedūros, pavyzdžiui, nacionaliniams teismams atmetus nušalinimą tik formaliai, vadovaujantis tuo, kad atitinkamos aplinkybės nėra tiesiogiai nurodytos baudžiamojo proceso įstatyme kaip tokios, dėl kurių teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą.
Sprendžiant, ar buvo aplinkybių, sukeliančių objektyviai pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu, reikšminga ir jo paties pozicija. Iš EŽTT praktikos matyti, kad, teisėjui pripažinus arba sprendžiant jo nušalinimą nustačius tam tikras konkrečias aplinkybes, pagrindžiančias tokias abejones, šioms aplinkybėms nepasikeitus, reikėtų laikytis nuoseklios pozicijos dėl jų vertinimo ir galimybės teisėjui dalyvauti procese, kuriame jos aktualios (pavyzdžiui, tam tikri teisėjo asmeniniai ar profesiniai santykiai ir kt.). Kita vertus, tuo atveju, jeigu iš teisėjo nu(si)šalinimo motyvų matyti, kad toks sprendimas buvo priimtas dėl atsargumo, siekiant išvengti bet kokių galimų abejonių nešališkumu, nors objektyvaus pagrindo tokioms abejonėms nebuvo, toks teisėjas prireikus gali dalyvauti tame pačiame ar kitame procese, kur būtų aktualus analogiškas nušalinimo pagrindas. Atsižvelgiant į tai, svarbu, kad nu(si)šalinimo motyvai atitinkamuose sprendimuose būtų formuluojami aiškiai ir tiksliai.