Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje dėl saviraiškos laisvės (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnis) išskirtina kategorija bylų, kuriose nagrinėta teisėjų kritikos ribų problematika. EŽTT nuolat kartoja, kad pagal Konvencijos 10 straipsnio 2 dalį esama mažai galimybių riboti diskusijas viešojo intereso klausimais. Atitinkamai, kai diskutuojama svarbiais bendro intereso klausimais, taikomas aukštas saviraiškos laisvės apsaugos lygis ir valdžios institucijoms suteikiama siaura vertinimo laisvė. EŽTT yra pažymėjęs, kad klausimai, susiję su teisingumo sistemos – bet kuriai demokratinei visuomenei svarbios institucijos – veikimu, patenka į viešojo intereso sritį. Tam tikras priešiškumas ir galimas tam tikrų komentarų rimtumas nepanaikina teisės į aukštą saviraiškos laisvės apsaugos lygį, jei egzistuoja viešojo intereso klausimas. Tiesa, šiame kontekste būtina atsižvelgti į ypatingą teismų sistemos vaidmenį visuomenėje. Būdama teisingumo – pagrindinės teisinės valstybės vertybės – garantas, ji turi turėti visuomenės pasitikėjimą, kad galėtų sėkmingai vykdyti jai priskirtas pareigas. Todėl gali prireikti tokį pasitikėjimą apsaugoti nuo labai žalingų, iš esmės nepagrįstų išpuolių (angl. gravely damaging attacks that are essentially unfounded), ypač atsižvelgiant į tai, kad kritikuojamiems teisėjams taikoma diskretiškumo pareiga, dėl kurios jie negali atsakyti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje apžvalgoje detaliau nebus aptariamas teisėjų viešų diskusijų ir nešališkumo užtikrinimo klausimas (tam bus skirta kita apžvalga). EŽTT yra nurodęs, kad sąvoka „teisminės valdžios autoritetas“ visų pirma apima nuostatą, kad teismai yra, ir plačioji visuomenė taip juos priima, tinkamas teisinių ginčų sprendimo forumas; be to, plačioji visuomenė gerbia teismus ir pasitiki jų gebėjimu atlikti šią funkciją. Vis dėlto, išskyrus iš esmės nepagrįstus ir labai žalingus puolimus, atsižvelgiant į tai, kad teisėjai yra fundamentalios valstybės institucijos dalis, jie gali būti kritikuojami asmeniškai (o ne tik teoriškai ir bendrai), laikantis leistinų ribų. Taigi, kai jie veikia kaip teisėjai, jiems gali būti taikomos platesnės leistinos kritikos ribos nei paprastiems piliečiams. Konkrečiai dėl tolerancijos kritikai ribų specifikos EŽTT yra pažymėjęs, kad, nors negalima teigti, jog teisėjai sąmoningai atsiveria atidžiai kiekvieno savo žodžių ir veiksmų kontrolei tokiu pat mastu kaip politikai, teismų nariams, einantiems oficialias pareigas, kaip jau minėta, gali būti taikomos platesnės priimtinos kritikos ribos nei paprastiems piliečiams. Taigi EŽTT praktika atskleidžia, kad teismai, kaip ir visos kitos viešosios institucijos, nėra apsaugoti nuo kritikos ir kontrolės / tiriamojo žvilgsnio. Vis dėlto reikia aiškiai atskirti konstruktyvią kritiką nuo įžeidimo. Jei vienintelis bet kurios išraiškos formos tikslas yra įžeisti teismą ar to teismo narius, atitinkamos sankcijos taikymas iš esmės nebūtų nesuderinamas su Konvencijos 10 straipsniu. Saviraiškos laisvės ribojimų, ginant teismų valdžios autoritetą, teisėjo garbę ir orumą, pateisinamumo pagal Konvenciją vertinimas pasižymi tam tikrais niuansais,
susijusiais su subjekto, įgyvendinančio šią laisvę, ypatybėmis (teisėjų kritikos kontekste dėl pritaikytų sankcijų EŽTT peticijas yra teikę įvairūs subjektai – advokatai, žiniasklaidos atstovai, akademikai, nuteistieji, kolegos teisėjai ir pan.). Gana gausią bylų kategoriją sudaro atvejai, kai advokatai skundėsi saviraiškos laisvės pažeidimu. Dėl pastarųjų EŽTT yra nurodęs, kad ypatingas advokatų, kaip tarpininkų tarp visuomenės ir teismų, statusas jiems suteikia svarbią vietą vykdant teisingumą. Advokatams tenka pagrindinis vaidmuo užtikrinant, kad teismai, kurių misija teisinėje valstybėje yra esminė, turėtų visuomenės pasitikėjimą. Tačiau tai neatima iš advokatų teisės į saviraiškos laisvę, ypač teisės viešai komentuoti teisingumo vykdymą, jeigu jų kritika neperžengia tam tikrų ribų. Tos ribos yra susijusios su įprastais advokatūros narių elgesio apribojimais („orumu“, „garbe“ ir „sąžiningumu“ bei „pagarba <...> sąžiningam teisingumo vykdymui“ (žr. Europos pagrindinių advokato profesijos principų chartiją, priimtą 2006 m. lapkričio 24 d.). Tokios taisyklės padeda apsaugoti teismus nuo nepagrįstų ir nepamatuotų puolimų, kuriuos gali lemti tik noras ar strategija užtikrinti, kad teisminė diskusija būtų tęsiama žiniasklaidoje, arba siekis suvesti sąskaitas su konkrečią bylą nagrinėjančiais teisėjais. EŽTT yra nurodęs ir tai, kad reikėtų atskirti situacijas, kai advokatas išreiškia savo nuomonę teismo salėje ir už jos ribų. Dėl „elgesio teismo salėje“ pažymėta, kad, kadangi advokato saviraiškos laisvė gali kelti klausimą dėl jo kliento teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, teisingumo principas gali reikalauti, kad šalys turėtų galimybę laisvai ir net „įnirtingai / stipriai“ keistis argumentais. Kaip žinoma, advokatai privalo „uoliai ginti savo klientų interesus“, o tai reiškia, kad kartais jie turi nuspręsti, ar prieštarauti teismo elgesiui, ar jį skųsti. Be to, EŽTT atsižvelgia į tai, ar ginčo pasisakymai nėra kartojami už teismo salės ribų. Dėl pasisakymų ne teismo salėje EŽTT praktikoje yra pažymėta, kad kliento gynyba gali būti vykdoma pasisakant televizijos žinių laidoje arba spaudoje, ir tokiais kanalais advokatas gali informuoti visuomenę apie trūkumus, galinčius pakenkti ikiteisminiam procesui. Advokatas turi turėti galimybę atkreipti visuomenės dėmesį į galimus teisingumo sistemos trūkumus, o teismams gali būti naudinga konstruktyvi kritika. Taigi kritiški pareiškimai ir vertinamojo pobūdžio teiginiai apie teisminę valdžią, turintys pakankamą faktinį pagrindą, turi būti saugomi pagal Konvencijos 10 straipsnį. Darydamas viešus pareiškimus advokatas neatleidžiamas nuo pareigos elgtis apdairiai dėl vykstančio teisminio tyrimo slaptumo. Savo ruožtu EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad advokato atliekama kliento gynyba turi būti vykdoma ne žiniasklaidoje, išskyrus labai specifines aplinkybes, bet kompetentinguose teismuose, ir tai apima bet kokių prieinamų teisių gynybos priemonių panaudojimą (EŽTT gali atsižvelgti į tai, ar prieš kreipiantis į žiniasklaidą buvo išnaudotos prieinamos teisinės gynybos priemonės). EŽTT yra pabrėžęs ir tai, kad advokatai, neturėdami tvirto faktinio pagrindo, negali daryti pareiškimų, kurie yra tokie rimti, kad peržengia leistiną komentavimo ribą (pavyzdžiui, teigiama apie korupciją be jokio tvirto pagrindo, nepateikiama ir nebandoma pateikti jokių teiginių teisingumą įrodančių įrodymų), taip pat jie negali įžeidinėti (kandus ar net sarkastiškas tonas gali būti suderinamas su Konvencijos 10 straipsnio reikalavimais). EŽTT pasisakymus vertina bendrame kontekste, visų pirma siekdamas nustatyti, ar jie gali būti laikomi klaidinančiais ar nepagrįstu asmeniniu išpuoliu, ir įsitikinti, ar vartojami pasakymai yra pakankamai glaudžiai susiję su bylos faktais. Taigi
kiekvienu atveju reikšmės turi pasisakymų kontekstas ir forma (pasisakyta procesiniuose dokumentuose, teismo salėje ar žiniasklaidoje), jų tikslas (ar teiginiais tesiekiama viešai diskredituoti teisėją, bendrai pulti teisminės valdžios autoritetą, ar veikiau siekiama skųstis dėl vadovavimo procesui būdo, procesinių sprendimų) bei jų pobūdis. Dėl pasisakymų pobūdžio – svarbu, kad jie nebūtų įžeidžiantys, apsiribotų teisėjo veikla nagrinėjant advokato kliento bylą, o ne prilygtų kritikai, kurioje daugiausia dėmesio skiriama bendroms teisėjo profesinėms ar kitoms savybėms; vertintina, ar pareikšta nuomonė ar faktinio pobūdžio teiginys. Iš EŽTT praktikos matyti, kad asmeniniam įžeidimui prilygintos situacijos, kai teisėjas apkaltintas „sąmoningu sprendimu iškraipyti tikrovę“, „nevaržomu melavimu“, dokumento, kuriame pateikta melaginga ir piktybiška informacija, parengimu, teismai apibūdinti kaip „kankintojai su mantijomis“, teisėjas išvadintas „mažu kretinu“, „kažkokiu kvailiu“, „ribotu asmeniu“, prokuroras apkaltintas kaltinamojo akto parengimu „būnant visiškai apsvaigus“, teisėjo nuomonė išvadinta „juokinga“ ir pan. Trumpai apibendrinant teisininkų profesijoms taikomus saviraiškos laisvės įgyvendinimo profesiniame kontekste principus: a) teisininkai / advokatai (angl. lawyers) turi teisę viešai komentuoti teisingumo vykdymą, jei jų kritika neperžengia tam tikrų ribų, siekiant apsaugoti teismus nuo nepagrįstų ir nepamatuotų puolimų, kuriuos gali lemti tik noras ar strategija užtikrinti, kad teisminė diskusija būtų tęsiama žiniasklaidoje, arba siekis suvesti sąskaitas su konkrečią bylą nagrinėjančiais teisėjais; b) teisininkai / advokatai, neturėdami tvirto faktinio pagrindo, negali reikšti tokių pasisakymų, kurie yra tokie rimti, kad peržengia leistinas komentavimo ribas; ir c) jų komentarai turi būti vertinami bendrame kontekste, visų pirma siekiant nustatyti, ar jie gali būti laikomi klaidinančiais arba nepagrįstu asmeniniu išpuoliu, ir įsitikinti, ar vartojami pasakymai buvo pakankamai glaudžiai susiję su bylos faktais. Dėl spaudos saviraiškos laisvės ypatybių EŽTT yra pažymėjęs, kad spauda vaidina esminį vaidmenį demokratinėje visuomenėje. Nors ji neturi peržengti tam tikrų ribų, visų pirma susijusių su kitų asmenų reputacijos ir teisių apsauga, vis dėlto jos pareiga, laikantis įsipareigojimų ir atsakomybės, teikti informaciją ir idėjas visais visuomenei svarbiais klausimais, įskaitant su teisingumu susijusius klausimus. Spauda ne tik turi užduotį pateikti tokią informaciją ir idėjas, bet ir visuomenė turi teisę jas gauti. Primintina, kad Konvencijos 10 straipsniu saugoma ne tik išsakytų idėjų ir informacijos turinys, bet ir jų perteikimo forma. Žurnalistinė laisvė taip pat apima galimą perdėjimą arba net provokaciją. EŽTT yra akcentavęs, kad Konvencijos 10 straipsniu žurnalistams suteikiama apsauga priklauso nuo to, ar jie veikia sąžiningai, kad būtų pateikta tiksli ir patikima informacija, vadovaujantis atsakingos žurnalistikos principais. Atsakingos žurnalistikos sąvoka neapsiriboja žurnalistinėmis priemonėmis renkamos ir (arba) skleidžiamos informacijos turiniu; ši sąvoka apima taip pat ir žurnalisto elgesio teisėtumą. EŽTT yra nurodęs, kad spauda yra viena iš priemonių, kuriomis politikai ir viešoji nuomonė gali patikrinti, ar teisėjai savo sudėtingas pareigas vykdo taip, kad jos atitiktų tikslą, kuriuo grindžiama jiems patikėta užduotis. Tačiau šiame kontekste taip pat reikia atsižvelgti į ypatingą teismų vaidmenį visuomenėje. Kaip teisingumo, kuris yra pagrindinė teisinės valstybės vertybė, garantas, jie turi turėti visuomenės pasitikėjimą, kad galėtų sėkmingai vykdyti savo pareigas. Panašiai kaip ir dėl advokatų, EŽTT