Vieša sprendimų paieška
Greita paieška
Detali paieška
Pagalba
Pavadinimas: [2023-04-06][nuasmeninta nutartis byloje][e2A-194-790-2023].docx
Bylos nr.: e2A-194-790/2023
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas
Kodas
Byloje kaip
"Swedbank"
112029651
atsakovas
Kategorijos:
Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
dėl kreditavimo
SU PRIEVOLIŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
Kreditavimas
Prievolių teisė
Bylos dėl paskolos
Paskola
?
Civilinės bylos Nr. e2A-194-790/2023
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-29580-2021-8
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.29.2
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. balandžio 6 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Kačinskienės ir Žilvino Terebeizos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. R. patikslintą ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Swedbank“ dėl kredito sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia arba išieškomų sumų sumažinimo ir notaro vykdomojo įrašo dalies panaikinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, byloje – I. R. ir Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notarė D. L.-B.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas V. R. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė:
1.1. Pripažinti negaliojančia Kredito sutarties Nr. 07-055634-FA/07-055639-FA (2011 m. lapkričio 30 d. redakcija) (toliau – ir Kredito sutartis) 5.1 punkto dalį, kurioje nustatyta, kad palūkanos skaičiuojamos iki viso kredito grąžinimo bankui dienos arba (alternatyviai) sumažinti pagal Kredito sutartį bei Vilniaus miesto 2-ojo notaro biuro notarės D. L.-B. 2014 m. sausio 8 d. Vykdomąjį įrašą Nr. 2-63 (toliau – ir Vykdomasis įrašas) iš ieškovo atsakovės akcinės bendrovės (toliau – AB) „Swedbank“ naudai išieškomą sumą, panaikinant (t. y., sumažinant iki 0 Eur) visas (įskaitant, bet neapsiribojant, priskaičiuotas iki 2019 m. lapkričio 28 d. – 76 015,56 Eur) išieškomas sutartines palūkanas, skaičiuojamas nuo 2013 m. gruodžio 3 d. iki visiško skolos (kredito) išieškojimo dienos, kurių dydis ir apskaičiavimo tvarka nurodyta Kredito sutartyje.
1.2. Panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo notaro biuro notarės D. L.-B. 2014 m. sausio 8 d. Vykdomojo įrašo Nr. 2-63 dalį, kuria iš ieškovo nuspręsta išieškoti sutartines palūkanas, skaičiuojamas nuo 2013 m. gruodžio 3 d. iki visiško prievolės įvykdymo dienos, kurių dydis ir apskaičiavimo tvarka nurodyta Kredito sutartyje.
1.3. Taikyti ieškinio senatį ir sumažinti pagal Kredito sutartį bei Vykdomąjį įrašą iš ieškovo atsakovei išieškomą sumą, sumažinant išieškomas 5 proc. dydžio metines įstatymines palūkanas nuo visos skolininko įsiskolinimo sumos (736 194,91 Eur) nuo 2013 m. gruodžio 3 d. iki visiško prievolės įvykdymo dienos iki 184 050 Eur.
2. Ieškovas paaiškino, kad 2007 m. birželio 5 d. tarp jo ir atsakovės AB „Swedbank“ (buvęs pavadinimas AB Bankas „Hansabankas“) buvo sudaryta Kredito sutartis (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), kurios pagrindu ieškovui buvo suteiktas kreditas. Kreditas buvo užtikrintas ieškovui ir jo sutuoktinei I. R. priklausančio turto hipoteka. Ieškovui nevykdant Kredito sutarties, atsakovė pastarąją nutraukė ir 2013 m. gruodžio 3 d. kreipėsi į notarę dėl Vykdomojo įrašo išdavimo. Vykdomuoju įrašu notarė nurodė išieškoti iš ieškovo inter alia (be kita ko) sutartines palūkanas, skaičiuojamas nuo 2013 m. gruodžio 3 d. iki visiško prievolės įvykdymo dienos, kurių dydis ir apskaičiavimo tvarka nurodyta Kredito sutartyje.
3. 2022 m. rugsėjo 1 d. atsakovės į bylą pateiktoje ieškovo skolos detalizacijoje nurodyta, kad V. R. įsiskolinimas atsakovei siekia 1 031 555,94 Eur: 70 915,56 Eur nesumokėtų sutartinių palūkanų po Vykdomojo įrašo išdavimo, 223 620,75 Eur įstatyminių palūkanų po Vykdomojo įrašo išdavimo ir kt.
4. Ieškovo manymu, atsakovė be jokio teisinio pagrindo iki pat šios dienos skaičiuoja ieškovui sutartines (mokėjimo (pelno)) palūkanas pagal Kredito sutartį, kuri pasibaigė dar 2013 m. Tokie atsakovės veiksmai yra neteisėti, kadangi tokios galimybės teisinis reglamentavimas nenumato, o aktuali kasacinio teismo praktika patvirtina, kad tai yra ieškovo teisių pažeidimas, todėl jis yra priverstas reikalauti sumažinti pagal Kredito sutartį išieškomą sumą, panaikinant išieškomas sutartines palūkanas, skaičiuojamas nuo 2013 m. gruodžio 3 d. iki visiško skolos (kredito) išieškojimo dienos, taip pat panaikinti Vykdomojo įrašo dalį dėl jų išieškojimo.
5. Ieškovo teisės taip pat gali būti apgintos Kredito sutarties 5.1 punkto dalį, kuria nustatyta, kad palūkanos skaičiuojamos iki viso kredito grąžinimo bankui dienos, pripažinus prieštaraujančia imperatyvioms įstatymo normoms, t. y., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 1 dalies, 6.221 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Tokia Kredito sutarties nuostata yra nesuderinama su priešinga kasacinio teismo išvada, t. y. kad reikalavimas dėl sutartinių palūkanų mokėjimo negali būti reiškiamas po sutarties nutraukimo.
6. Ieškovas, skolindamasis pinigines lėšas iš kredito įstaigos, suprato, kad kreditas yra teikiamas atlygintinai, t. y. mokant už jį sutartas palūkanas, tačiau negalėjo tikėtis, jog šias palūkanas jis bus priverstas mokėti ir tuomet, kai atsakovė nutrauks Kredito sutartį. Palikus galioti ginčijamą Kredito sutarties sąlygą, būtų sudarytos visos sąlygos kredito įstaigai nesąžiningai praturtėti. Šiuo atveju egzistuoja ir tam tikras viešasis (visuomenės) interesas, kuris reikalauja įsikišti į šalių (ieškovo ir atsakovės) privačius santykius, t. y. pamatinis visuomenės interesas reikalauja visuotinai pripažinti tokias kredito sutarčių sąlygas negaliojančiomis, net ir nesiejant jų su konkrečiomis šalimis ar konkrečia situacija bei formuoti atitinkamą teismų praktiką.
7. Atsakovė neteisėtai skaičiuoja ieškovui įstatymines (kompensuojamąsias) palūkanas už 2 187 dienas, t. y. 6,075 metų. Atsakovė įstatymines (kompensuojamąsias) palūkanas skaičiuoja už ilgesnį nei penkeri metai laikotarpį, tokiu būdu pažeisdama CK 1.125 straipsnio 9 dalies nuostatą bei teismų praktiką, todėl byloje taikytina ieškinio senatis ir palūkanų suma sumažintina nuo 223 620,75 Eur iki 184 050 Eur.
8. Ieškovas 2016 m. rugsėjo 1 d., 2016 m. rugsėjo 26 d., 2016 m. lapkričio 21 d. atsakovės naudai atliko tris mokėjimus po 1 700 Eur (iš viso 5 100 Eur), kurie atsakovės buvo neteisėtai užskaityti kaip „grąžintos sutartinės palūkanos“. Patenkinus ieškinio reikalavimą dėl Kredito sutarties 5.1 punkto dalies pripažinimo negaliojančia, ieškovo atsakovei sumokėta suma (5 100 Eur) turėtų būti paskirstyta Kredito sutarties 7.5 punkte nustatyta tvarka, t. y. kredito įstaigos išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pagal sutartį pareiškimu, atlyginti; delspinigiams mokėti; palūkanoms ir kitiems mokėjimams mokėti.
9. Atsakovė yra pradėjusi nepagrįstą sutartinių palūkanų pagal Kredito sutartį išieškojimą, nors sutartis yra pasibaigusi. Kadangi pagal kasacinio teismo praktiką kreditorė neturi teisės reikalauti sutartinių palūkanų, skaičiuojamų po Kredito sutarties nutraukimo, ieškovas, remdamasis CK 4.1941 straipsnio 6 dalimi bei kitais teisės aktais, gina savo, kaip skolininko teises, ginčydamas atsakovės veiksmus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
10. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.
11. Teismas nurodė, kad ieškovas savo teisių pažeidimą ir ieškinio senaties terminą ginčui dėl Kredito sutarties 5.1 punkto sieja su 2011 m. lapkričio 30 d. pasirašytu Susitarimu Nr. 07-055634-FA/07- 055639-FA/11-035357-FA-4 dėl Kredito sutarties pakeitimo, kuriuo buvo pakeistos Kredito sutarties sąlygos ir ieškovui papildomai buvo suteikta 90 000 Eur kredito suma. Teismas sutiko su atsakovės pozicija, jog šiuo susitarimu ieškovas tik eilinį kartą patvirtino savo valią, išreikštą pasirašant Kredito sutartį, kurioje ir buvo susitarta dėl tokios Kredito sutarties 5.1 punkto redakcijos, kuri ginčijama. Apie tariamą Kredito sutarties 5.1 punkto prieštaravimą CK 6.870 straipsnio 1 daliai ir 6.221 straipsnio 1 daliai ieškovas galėjo sužinoti ir sužinojo dar derybų dėl Kredito sutarties sąlygų pasirašymo metu, bet ne vėliau kaip pasirašant Kredito sutartį, t. y., 2007 m. birželio 5 d. Terminas ginčyti Kredito sutarties 5.1 punktą pasibaigė ne vėliau kaip 2017 m. birželio 5 d. Ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą.
12. Ieškovas tiek 2007 m. birželio 5 d. sudarydamas Kredito sutartį, tiek vėlesniais jos pakeitimais (2010 m. birželio 3 d., 2011 m. birželio 3 d., 2011 m. lapkričio 30 d. Susitarimais dėl Kredito sutarties pakeitimo) patvirtino Kredito sutarties 5.1 punkto sąlygą, todėl neteko teisės jos ginčyti. Be to, individualiosios įmonės (toliau – IĮ) „Tik rytoj“, kurios dalyviu yra ieškovas, kreditoriai, taip pat ir V. R. su sutuoktine I. R., 2020 m. rugpjūčio 20 d. susirinkimo metu balsavo „už“ 1 098 671,95 Eur dydžio AB „Swedbank“ finansinio reikalavimo patvirtinimą. Šis reikalavimas buvo sudarytas iš negrąžinto kredito pagal Kredito sutartį, sutartinių palūkanų pagal Kredito sutarties 5.1 punktą, apskaičiuotų iki bankroto bylos iškėlimo dienos, delspinigių ir įstatyminių palūkanų, apskaičiuotų iki bankroto bylos iškėlimo dienos.
13. Įsiteisėjusia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-14404-430/2014 buvo pripažinta, kad AB „Swedbank“ turi teisę į mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, skaičiuojamas iki visos kredito sumos gražinimo; įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2304-392/2015 buvo pripažinta, kad AB „Swedbank“ turi teisę gauti sutartines, mokėjimo funkciją atliekančias, palūkanas iki visos kredito sumos grąžinimo pagal Kredito sutarties 5.1 punktą, todėl ieškovas nebeturi teisės reikšti ieškinio dėl Kredito sutarties 5.1 punkto pripažinimo negaliojančiu.
14. AB „Swedbank“ ir ieškovo pasirašytos Kredito sutarties 5.1 punktas numato tiek palūkanų mokėjimo pradžią, tiek palūkanų mokėjimo pabaigą, todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčijama Kredito sutarties 5.1 punkto nuostata prieštarauja imperatyviai teisės normai ar yra niekinė. Ginčijama Kredito sutarties 5.1 punkto dalis, nustatanti, kad palūkanos skaičiuojamos iki viso kredito gražinimo bankui dienos, yra aiški bei suprantama ir atitinka bet kokios kreditavimo sutarties sudarymo tikslą – paskolinti pinigus ir gauti už juos atlyginimą.
15. Ieškovas taip pat nepagrįstai teigia, kad atsakovė netinkamai paskirstė iš ieškovo gautą 5 100 Eur sumą, t. y., kad minėtą sumą turėjo paskirti ne nesumokėtų sutartinių palūkanų, bet kitų ieškovo skolų padengimui. Bylos šalys Kredito sutarties 7.5 punktu buvo susitarę, kad tais atvejais, kuomet iš ieškovo bus gauta mažesnė suma, nei reikalinga, visa ar dalis gautos sumos bus paskirta: (i) išlaidų, susijusių su reikalavimu įvykdyti prievolę pagal Kredito sutartį pareiškimu padengimui; (ii) delspinigių padengimui; (iii) palūkanų ir kitų mokėjimų, kurie apima ir įstatymines (kompensavimo) palūkanas, padengimui. Kadangi ieškovas, atsakovei atlikęs tris mokėjimus po 1 700 Eur, buvo skolingas išlaidų, susijusių su reikalavimu įvykdyti prievolę pagal Kredito sutartį pareiškimu, delspinigių ir kitų mokėjimų, kurie apima ir įstatymines (kompensavimo) palūkanas, jo sumokėta 5 100 Eur suma turi būti paskirstyta Kredito sutarties 7.5 punkte nustatyta tvarka.
16. Ieškovo reikalavimas panaikinti Vykdomojo įrašo dalį yra išvestinis ir priklauso tik nuo ginčijamos Kredito sutarties 5.1 punkto dalies galiojimo ar negaliojimo. Netenkinus ieškovo reikalavimo dėl dalies Kredito sutarties 5.1 punkto pripažinimo negaliojančiu, neatsiranda teisinis pagrindas patenkinti reikalavimą, susijusį su ginčo Vykdomuoju įrašu.
17. Vykdomojo įrašo duomenimis, atsakovė turi teisę išieškoti įstatymines (kompensuojamąsias) palūkanas nuo 2013 m. gruodžio 3 d. ir jas skaičiuoti iki bankroto bylos V. R. IĮ „Tik rytoj“ iškėlimo dienos, t. y. iki 2019 m. lapkričio 28 d. Per įstatyminių (kompensuojamųjų) palūkanų skaičiavimo laikotarpį buvo apskaičiuota 223 620,75 Eur įstatyminių (kompensuojamųjų) palūkanų. Senaties terminas įstatyminėms kompensuojamoms (procesinėms) palūkanoms netaikoma ir dėl CK 6.37 straipsnyje nustatyto procesinių palūkanų reglamentavimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
18. Apeliaciniame skunde ieškovas V. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
18.1. Egzistuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nes teismas išnagrinėjo tik vieną iš ieškinio alternatyvių reikalavimų dėl Kredito sutarties 5.1 punkto dalies sąlygos pripažinimo negaliojančia. Teismas neišnagrinėjo ir nei motyvuojamoje, nei rezoliucinėje sprendimo dalyje nepasisakė dėl reikalavimo sumažinti palūkanas CK 4.1941 straipsnio 6 dalyje nustatytu pagrindu.
18.2. Apeliantas turi teisę reikšti ieškinį CK 4.1941 straipsnio 6 dalyje nustatytu pagrindu, nes yra hipotekos skolininkas, o atsakovė yra hipotekos kreditorė, pradėjusi nepagrįstą sutartinių palūkanų, apskaičiuotų po Kredito sutarties nutraukimo, išieškojimą iš apelianto.
18.3. 2011 m. lapkričio 30 d. ieškovui ir atsakovei sudarius Susitarimą dėl Kredito sutarties pakeitimo, kuriame išdėstyta nauja ginčo Kredito sutarties sąlygų redakcija, nustojo galioti visi iki tol buvę susitarimai. Atsakovė, reikšdama reikalavimus dėl sutartinių palūkanų sumokėjimo, taip pat vadovavosi paskutine aktualia 2011 m. lapkričio 30 d. Kredito sutarties sąlygų redakcija. Todėl teismas, skaičiuodamas ieškinio senaties terminą, nepagrįstai rėmėsi nebegaliojančiomis 2007 m. birželio 5 d. Kredito sutarties sąlygomis.
18.4. Jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas, ieškinio senaties terminas prasideda nuo reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimo momento. Ginčo atveju atsakovė nusprendė remtis ir taikyti ginčijamą Kredito sutarties 5.1 punkto sąlygą nuo 2014 m. sausio 8 d., kai buvo išduotas Vykdomasis įrašas. Būtent šią dieną gali būti laikoma, kad atsakovė pareiškė reikalavimą apeliantui įvykdyti prievolę.
18.5. Apeliantas IĮ „Tik rytoj“ bankroto byloje balsavo už atsakovės finansinio reikalavimo patvirtinimą, AB „Swedbank“ nepateikus išsamios informacijos, iš ko susideda jos reikalavimas. Tarp šalių taip pat niekada nebuvo nagrinėjamas ginčas dėl sutartinių palūkanų neteisėto skaičiavimo ir neteisėto reikalavimo jas sumokėti. Vilniaus apygardos teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-2304-392/2015 nebuvo susijusi su skolininko (įkaito davėjo) interesų garantijomis, kurios turi būti užtikrinamos, jei kreditorius yra pradėjęs nepagrįstą išieškojimą be pagrindo arba yra pareiškęs nepagrįstą reikalavimą. Ginčas dėl neteisėtai skaičiuojamų sutartinių palūkanų nebuvo nagrinėjamas ir apeliantui reiškiant skundą dėl notarės veiksmų (Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-2304-392/2015).
18.6. Atsakovė savo teisę reikalauti mokėjimo (pelno) palūkanų net ir po Kredito sutarties nutraukimo kildina iš Kredito sutarties 5.1 punkto nuostatos, tačiau remiantis naujausia kasacinio teismo praktika kreditoriaus reikalavimas dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo yra reikalavimas įvykdyti sutartinę prievolę natūra. Todėl toks reikalavimas negali būti reiškiamas po sutarties nutraukimo, nes neatitinka CK 6.221 straipsnyje įtvirtintų sutarties nutraukimo teisinių padarinių.
18.7. Teismas nekvalifikavo palūkanų rūšies, nors byloje buvo kilęs ginčas, ar Vykdomajame rašte nurodomos 5 proc. įstatyminės palūkanos yra kompensuojamos ar procesinės palūkanos. Bylos įrodymai patvirtina, kad 5 proc. palūkanos, nurodytos Vykdomajame rašte, yra kompensuojamosios. Taigi, atsakovė siekia išieškoti kompensuojamąsias palūkanas, kurias ji nepagrįstai yra apskaičiavusi už daugiau nei šešerių metų laikotarpį, dėl ko ieškovas prašė teismo taikyti senatį ir sumažinti pagal Kredito sutartį bei Vykdomąjį įrašą išieškomą sumą. Net ir tuo atveju, jeigu ginčo Vykdomajame įraše nurodytos palūkanos būtų traktuojamos kaip procesinės palūkanos, joms taip pat būtų taikomas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas.
19. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė AB „Swedbank“ prašo skundo netenkinti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie esminiai atsikirtimai:
19.1. Teismas išnagrinėjo visus apelianto ieškinio reikalavimus ir sprendime nurodė su reikalavimų atmetimu susijusius teisinius argumentus. Teismas turi diskrecijos teisę sprendimą surašyti jam priimtinos formos ir turinio, tik jis turi atitikti CPK reikalavimus.
19.2. Kreditavimo teisiniai santykiai tarp apelianto ir AB „Swedbank“ buvo sukurti pasirašius Kredito sutartį, t. y., jie nebuvo pasibaigę ir nauji kreditavimo teisiniai santykiai nebuvo sukurti 2011 m. lapkričio 30 d. Pasirašius 2011 m. lapkričio 30 d. Susitarimą dėl Kredito sutarties pakeitimo buvo eilinį kartą modifikuotos Kredito sutarties sąlygos, bet nebuvo sukurti nauji kreditavimo teisiniai santykiai, su kuriais galėtų būti siejamas ieškinio senaties termino skaičiavimas. Todėl tiek apelianto pradinio, tiek patikslintų ieškinių pateikimo metu terminas ginčyti Kredito sutarties 5.1 punktą jau buvo pasibaigęs. Apelianto ginčijamos Kredito sutarties 5.1 punkto turinys buvo toks pat tiek iki 2011 m. lapkričio 30 d. Susitarimo dėl Kredito sutarties pakeitimo pasirašymo, tiek jį pasirašius.
19.3. Apeliantas nepaneigė fakto, kad jis patvirtino 2007 m. birželio 5 d. Kredito sutarties 5.1 punkto sąlygas, todėl neteko teisės jų ginčyti (CK 1.79 straipsnio 1 dalis).
19.4. Kadangi įsiteisėjusia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-14404-430/2014 buvo pripažinta, kad AB „Swedbank“ turi teisę į mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, skaičiuojamas iki visos kredito sumos gražinimo ir įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2304-392/2015 buvo pripažinta, jog AB „Swedbank“ turi teisę gauti sutartines, mokėjimo funkciją atliekančias, palūkanas iki visos kredito sumos grąžinimo pagal Kredito sutarties 5.1 punktą, apeliantas nebeturi teisės reikšti ieškinio dėl Kredito sutarties 5.1 punkto pripažinimo negaliojančiu.
19.5. Ginčijama Kredito sutarties nuostata atitinka teisės normą, reglamentuojančią tiek paskolinius, tiek kreditavimo santykius, t. y. CK 6.872 straipsnio 2 dalį. Apeliantas byloje neįrodinėjo, kad Kredito sutarties 5.1 punktas pažeidė jo valią ar kad jis derybų metu buvo pasiūlęs kitokią šios nuostatos redakciją. Apeliantas nuosekliai, pasirašydamas Kredito sutarties pakeitimus ir bankrutuojančios IĮ „Tik rytoj“ 2020 m. rugpjūčio 20 d. kreditorių susirinkime balsuodamas už AB „Swedbank“ finansinių reikalavimų, apskaičiuotų remiantis galiojančia Kredito sutarties 5.1 punkto redakcija, patvirtinimą, pripažino ir patvirtino, jog Kredito sutarties 5.1 punktas atitinka jo valią.
19.6. Tiek pasirašant Kredito sutartį, tiek išduodant Vykdomąjį įrašą ir dar daugiau kaip šešerius metus Lietuvoje buvo taikoma kasacinio teismo praktika, remiantis kuria, nutraukus kredito sutartį, kredito davėjams iš kredito gavėjų buvo priteisiamos ne tik kompensavimo funkciją atliekančios palūkanos, bet ir mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos, apskaičiuojamos nepertraukiamai iki visiško kredito gražinimo dienos. Apelianto reikalavimas grindžiamas kasacinio teismo praktika, kuri pasikeitė praėjus trylikai metų po Kredito sutarties pasirašymo, todėl apelianto reikalavimų tenkinimas pasikeitusios teismų praktikos pagrindu pažeistų teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principus.
19.7. Apelianto reikalavimas panaikinti Vykdomojo įrašo dalį yra išvestinis ir priklauso tik nuo ginčijamos Kredito sutarties 5.1 punkto dalies galiojimo ar negaliojimo. Netenkinus reikalavimo dėl Kredito sutarties 5.1 punkto pripažinimo negaliojančiu atitinkamoje dalyje, teismas pagrįstai netenkino reikalavimo, susijusio su ginčo Vykdomojo įrašo negaliojimu.
19.8. Po Vykdomojo įrašo išdavimo apeliantas atliko veiksmus, liudijančius, kad jis pripažino skolą, o apelianto atlikti veiksmai nutraukė ieškinio senaties terminą, t. y. 2016 m. rugsėjo 1 d., 2016 m. lapkričio 28 d. ir 2016 m. lapkričio 21 d. apeliantas atliko tris mokėjimus po 1 700 Eur ir taip pripažino savo skolą AB „Swedbank“ bei savo veiksmais nutraukė ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties terminas taip pat buvo nutrauktas ir apeliantui bei trečiajam asmeniui I. R. balsuojant bankrutuojančios IĮ „Tik rytoj“ kreditorių 2020 m. rugpjūčio 20 d. susirinkime „už“ AB „Swedbank“ finansinių reikalavimų, kurie susidarė ir iš Vykdomajame įraše nurodytų procesinių palūkanų, patvirtinimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (dėl sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindo, numatyto CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte, nebuvimo teisėjų kolegija pasisakys šios nutarties 46–47 punktuose) ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl faktinių bylos aplinkybių ir ginčo esmės
21. Tarp ieškovo V. R. ir atsakovės AB „Swedbank“ 2007 m. birželio 5 d. buvo sudaryta Kredito sutartis, kurios pagrindu ieškovui buvo suteiktas 724 050,05 Eur (2 500 000 Lt) kreditas. Kredito sutarties 5.1 punkte šalys susitarė, kad palūkanos apskaičiuojamos nuo kredito gavėjų paimtos ir negrąžintos kredito sumos laikant, kad metuose yra 360 dienų, o mėnesyje – kalendorinis dienų skaičius; palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo pirmos kredito išmokėjimo dienos ir apskaičiuojamos iki viso kredito grąžinimui bankui dienos.
22. 2007 m. gruodžio 14 d. šalys pasirašė Susitarimą dėl 2007 m. birželio 5 d. Kredito sutarties sąlygų pakeitimo, kurio 5.1 punkte pakartojo analogišką nuostatą dėl palūkanų apskaičiavimo tvarkos bei mokėjimo terminų. 2010 m. birželio 3 d. ir 2011 m. birželio 3 d. tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryti Susitarimai dėl 2007 m. birželio 5 d. Kredito sutarties pakeitimo, kurių 5.1 punkte įrašyta tokia pati nuostata dėl palūkanų apskaičiavimo tvarkos bei mokėjimo terminų.
23. 2011 m. lapkričio 30 d. tarp šalių buvo pasirašytas paskutinis Susitarimas dėl 2007 m. birželio 5 d. Kredito sutarties pakeitimo. Šiuo Susitarimu ieškovui buvo suteiktas papildomas 90 000 Eur kreditas bei jo 5.1 punkte įtvirtinta tokia pati nuostata, nurodanti, kad palūkanos apskaičiuojamos nuo kredito gavėjų paimtos ir negrąžintos kredito sumos laikant, kad metuose yra 360 dienų, o mėnesyje – kalendorinis dienų skaičius; palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo pirmos kredito išmokėjimo dienos ir apskaičiuojamos iki viso kredito grąžinimui bankui dienos.
24. Ieškovui nevykdant Kredito sutarties (su visais pakeitimais ir papildymais), AB „Swedbank“ nuo 2013 m. lapkričio 21 d. Kredito sutartį nutraukė ir 2013 m. gruodžio 3 d. kreipėsi į Vilniaus miesto 2-ąjį notarų biurą su prašymu atlikti vykdomąjį įrašą.
25. Vilniaus miesto 2-ojo biuro notarė D. L.-B. 2014 m. sausio 8 d. Vykdomajame įraše inter alia nurodė priverstinai išieškoti iš skolininko V. R. sutartines palūkanas, skaičiuojamas nuo 2013 m. gruodžio 3 d. iki visiško skolos (kredito) išieškojimo dienos, kurių dydis ir apskaičiavimo tvarka nurodyta 2007 m. birželio 5 d. Kredito sutartyje (su visais pakeitimais ir papildymais), taip pat 5 proc. dydžio metines įstatymines palūkanas nuo visos skolininko įsiskolinimo sumos (t. y. nuo 736 194,91 Eur) nuo 2013 m. gruodžio 3 d. iki visiško skolos išieškojimo dienos.
26. Ieškovas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, pateiktais išaiškinimais dėl pareigos mokėti sutartines mokėjimo (pelno) palūkanas kredito sutarties nutraukimo atveju, kreipėsi į teismą, pareikšdamas alternatyvius reikalavimus dėl tarp AB „Swedbank“ ir V. R. sudarytos Kredito sutarties 5.1 punkto dalies, numatančios, kad palūkanos skaičiuojamos iki viso kredito grąžinimo bankui dienos, pripažinimo negaliojančia arba pagal Kredito sutartį bei Vykdomąjį įrašą išieškomų sutartinių palūkanų panaikinimo (sumažinimo), taip pat Vykdomojo įrašo dalies dėl sutartinių palūkanų išieškojimo panaikinimo. Ieškovas ieškinyje taip pat prašė taikyti ieškinio senaties terminą 5 proc. dydžio metinių įstatyminių palūkanų atžvilgiu.
27. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškovo V. R. ieškinį atmetė. Nesutikdamas su Vilniaus apygardos teismo sprendimu ieškovas V. R. pareiškė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo alternatyvaus ieškinio reikalavimo dėl palūkanų sumažinimo, tai patvirtina egzistuojant CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatytą absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, teismas, padarydamas išvadą, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą ginčyti Kredito sutarties 5.1 punktą, nepagrįstai rėmėsi 2007 m. birželio 5 d. Kredito sutarties sąlygomis, nes pastarosios nustojo galioti 2011 m. lapkričio 30 d., šalims sudarius Kredito sutartį pakeičiantį Susitarimą, tarp šalių niekada nebuvo nagrinėjamas ginčas dėl sutartinių palūkanų neteisėto skaičiavimo ir neteisėto reikalavimo jas sumokėti, po Kredito sutarties nutraukimo negali būti skaičiuojamos ir išieškomos sutartinės palūkanos, todėl Kredito sutarties 5.1 punktas pripažintas prieštaraujančiu imperatyvioms teisės normoms, atsakovė siekia išieškoti ne procesines, o kompensuojamąsias palūkanas, kurių reikalavimui taikomas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus pripažįsta iš dalies pagrįstais.
Dėl Kredito sutarties 5.1 punkto dalies pripažinimo negaliojančia
28. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančia Kredito sutarties 5.1 punkto dalį, inter alia priėjo prie išvados, kad ieškovas neturi teisės pareikšti tokio reikalavimo, nes teismai jau yra išsprendę ginčus, susijusius su Kredito sutarties 5.1 punkto teisine galia ir priteisę iš V. R. sutartines palūkanas pagal šį sutarties punktą (skundžiamo sprendimo 30–32 punktai). Teisėjų kolegija nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada.
29. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (sprendimu, nutartimi) iš esmės atsakoma į ieškovų, pareiškėjų, kitų suinteresuotų asmenų reikalavimus, išsprendžiamas ginčas, jeigu jis yra kilęs, apginamos asmenų subjektinės teisės arba įstatymų saugomi interesai, todėl civilinio proceso teisė netoleruoja situacijų, kai, esant teisme išnagrinėtai civilinei bylai, pakartotinai būtų nagrinėjamas tapatus ginčas (reikalavimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-387/2012). Draudimo kelti tapatų teismo išspręstam civilinį ginčą turinys detaliau atskleistas CPK 279 straipsnio 4 dalyje: sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai, nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Ar tam tikros aplinkybės buvo kitos civilinės bylos nagrinėjimo dalykas, sprendžiama pagal ieškinio pareiškime, atsiliepime į ieškinį nurodytas aplinkybes, taip pat šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus ir pateiktus įrodymus, kuriais suformuluojamas ginčo dalykas ir jo apimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2009).
30. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-14404-430/2014 buvo atmestas V. R. skundas dėl Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notarės D. L.-B. veiksmų, atliekant Vykdomąjį įrašą, teisėtumo. Skunde V. R. prašė panaikinti Vykdomąjį įrašą, kadangi, jo manymu, Vykdomojo įrašo atlikimo procesas įvyko be jo žinios, neinformavus apie Kredito sutarties nutraukimą, notarei netinkamai įvertinus hipotekos lakštą ir tokiu būdu Vykdomąjį įrašą atlikus ir dėl netesybų (delspinigių), nors hipotekos lakšte susitarimo dėl maksimaliosios hipotekos, kuri apimtų ir netesybas (delspinigius), nebuvo. Vilniaus miesto apylinkės teismas, atmesdamas skundą, konstatavo, kad tiek Vykdomojo įrašo kopija, tiek pranešimas apie vienašališką Kredito sutarties nutraukimą pareiškėjui buvo įteikti, taip pat teismas pritarė notarei, kad hipotekos sandoriu sukurta hipoteka apėmė ir Kredito sutartyje nurodytas netesybas delspinigių forma. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, V. R. atskirajame skunde pateikė analogiškus argumentus, kuriuos Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-1811-275/2014, atmetė, iš esmės pritardamas pirmosios instancijos teismo nutartyje padarytoms išvadoms.
31. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-14404-430/2014 V. R., keldamas klausimą dėl notarės veiksmų išduodant Vykdomąjį įrašą teisėtumo, šį klausimą siejo ne su Kredito sutarties 5.1 punkto sąlygos galimu neteisėtumu, bet kitomis aplinkybėmis, todėl skundžiamo sprendimo išvada, kad civilinėje byloje Nr. 2-14404-430/2014 buvo išnagrinėti ieškovo reikalavimai, susiję su Kredito sutarties 5.1 punktu, yra nepagrįsta.
32. Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančių duomenų taip pat nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2304-392/2015 patenkino AB „Swedbank“ ieškinį ir solidariai iš V. R. ir I. R. priteisė 94 289,10 Eur skolą (90 000 Eur išduoto ir negrąžinto kredito likutį, 3 420,27 Eur apskaičiuotų ir nesumokėtų palūkanų už negrąžintą kreditą, 466,66 Eur apskaičiuotų ir nesumokėtų delspinigių už negrąžintą kreditą, 402,17 Eur apskaičiuotų ir nesumokėtų delspinigių už nesumokėtas palūkanas), kintamas metines (mokėjimo funkciją atliekančias) palūkanas bei 5 proc. dydžio įstatymines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, o V. R. priešieškinį dėl 2007 m. birželio 5 d. Kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir Kredito sutarties nuostatų pakeitimo, atidedant kredito, palūkanų ir delspinigių mokėjimą iki 2015 m. lapkričio 1 d., atmetė. AB „Swedbank“ reikalavimą grindė tuo, kad notarės D. L.-B. Vykdomasis įrašas išduotas tik 720 167,92 Eur negražinto kredito sumai, kuri užtikrinta hipoteka, todėl buvo prašoma priteisti papildomai suteiktą kreditą. Atsakovas priešieškinyje laikėsi pozicijos, kad Kredito sutartis nutraukta neteisėtai, nes kredito įstaiga nenustatė papildomo termino prievolėms pagal Kredito sutartį įvykdyti bei tinkamai neinformavo skolininkų dėl Kredito sutarties nutraukimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. gegužės 10 d. atmetęs V. R. apeliacinį skundą, kurį pastarasis grindė iš esmės analogiškomis priešieškinyje išdėstytomis aplinkybėmis, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą paliko nepakeistą.
33. Nors aptartu Vilniaus apygardos teismo sprendimu iš V. R. kredito įstaigai inter alia buvo priteistos mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos už naudojimąsi paskolos suma, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė savaime nereiškia, kad tokiu būdu buvo įvertinta šioje byloje ieškovo ginčijama Kredito sutarties 5.1 punkto sąlyga. Priešingai, kaip patvirtina aukščiau išdėstytos aplinkybės, nei viena iš šalių jokių argumentų dėl Kredito sutarties 5.1 punkte įtvirtintos sąlygos teisėtumo nekėlė. Be to, nurodytas sprendimas priimtas dėl papildomos kredito sumos priteisimo, o nagrinėjamoje byloje sprendžiama iš esmės dėl Vykdomojo įrašo pagrindu apskaičiuotų palūkanų nuo 720 167,92 Eur negražinto kredito sumos, kuri užtikrinta hipoteka.
34. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į atsakovės AB „Swedbank“ prašymą taikyti ieškinio senatį, skundžiamame sprendime priėjo prie išvados, kad ieškovas V. R. praleido ieškinio senaties terminą Kredito sutarties 5.1 punktui ginčyti, nes apie šio punkto sąlygą bei tariamą jos prieštaravimą imperatyvioms įstatymo normoms sužinojo ne vėliau kaip pasirašant Kredito sutartį, t. y. 2007 m. birželio 5 d. Teisėjų kolegija tokiai teismo išvadai pritaria.
35. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti įgyvendinama per įstatymuose nustatytus terminus (CK 1.124 straipsnis). CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, o atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai, nustatyti CK ir kituose teisės aktuose. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatą ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujintas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
36. Nors ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad šiuo atveju ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl Kredito sutarties 5.1 punkto pripažinimo negaliojančiu turi būti pradedamas skaičiuoti nuo šalių 2011 m. lapkričio 30 d. sudaryto Susitarimo dėl 2007 m. birželio 5 d. Kredito sutarties pakeitimo, nes juo nustojo galioti Kredito sutarties sąlygos, tačiau toks aiškinimas yra nepagrįstas. Šios nutarties 22–23 punktuose išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad po Kredito sutarties sudarymo tarp V. R. ir AB „Swedbank“ buvo sudaryti keturi Susitarimai, kuriais šalys pakeitė Kredito sutartį. Tačiau nepaisant šio fakto, Kredito sutarties 5.1 punkto sąlyga liko nepakitusi, t. y. analogiškas šios sąlygos turinys buvo įtvirtintas tiek 2007 m. birželio 5 d. Kredito sutartyje, tiek 2007 m. gruodžio 14 d., 2010 m. birželio 3 d., 2011 m. birželio 3 d. ir 2011 m. lapkričio 30 d. Susitarimuose dėl Kredito sutarties pakeitimo. Todėl, kaip teisingai nurodoma skundžiamame sprendime, ieškovas apie Kredito sutarties ginčijamą sąlygą sužinojo dar derybų dėl jos pasirašymo metu bei galėjo suprasti esant jo teisių pažeidimą. Be to, priešingai nei įrodinėja apeliantas, nei vienu iš Susitarimų, taip pat ir paskutiniuoju, sudarytu 2011 m. lapkričio 30 d., Kredito sutartis nebuvo pripažinta negaliojančia. Visų Susitarimų Specialiosiose sąlygose (2007 m. gruodžio 14 d. Susitarimo 7 punkte, 2010 m. birželio 3 d. Susitarimo 5 punkte, 2011 m. birželio 3 d. 5 punkte ir 2011 m. lapkričio 30 d. 5 punkte) yra įtvirtinta, kad Susitarimas yra neatskiriama Kredito sutarties dalis. Taigi, vien ta aplinkybė, kad tarp bylos šalių buvo sudaryti Susitarimai dėl Kredito sutarties pakeitimo, nepatvirtina šalis kiekvieną kartą iš naujo derėjusis dėl Kredito sutarties 5.1 punkto sąlygos.
37. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys patvirtina, kad ieškovas V. R. reikalavimą dėl Kredito sutarties 5.1 punkto dalies sąlygos pripažinimo negaliojančia pareiškė 2021 m. lapkričio 4 d. teismui pateiktame patikslintame ieškinyje, nors pastarąjį galėjo pareikšti iki 2017 m. birželio 5 d. (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Nurodytos aplinkybės patvirtina skundžiamo sprendimo išvados dėl ieškinio senaties termino praleidimo teisingumą.
38. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialinės teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007). CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta teisė teismui atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, kuris praleistas dėl svarbios priežasties. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas kiekvienoje byloje turi spręsti atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000), taip pat į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis). Nagrinėjamu atveju ieškovas nenurodė jokių svarbių ieškinio senaties termino reikalavimui dėl Kredito sutarties 5.1 punkto dalies sąlygos pripažinimo negaliojančia praleidimo priežasčių, tokių priežasčių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl nėra pagrindo spręsti dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo.
Dėl Vykdomojo įrašo dalies panaikinimo
39. Ieškinyje V. R. prašė teismo panaikinti Vykdomojo įrašo dalį, kuria iš ieškovo nuspręsta išieškoti sutartines palūkanas, skaičiuojamas nuo 2013 m. gruodžio 3 d. iki visiško prievolės įvykdymo dienos, kurių dydis ir skaičiavimo tvarka nurodyta Kredito sutartyje. Pirmosios instancijos teismas šį apelianto reikalavimą atmetė motyvuodamas tuo, kad ginčas dėl Vykdomajame įraše nurodytų sutartinių palūkanų skaičiavimo jau buvo išnagrinėtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-14404-430/2014, be to, nepripažinus Kredito sutarties 5.1 punkto negaliojančiu, neatsiranda teisinis pagrindas panaikinti Vykdomojo įrašo dalies.
40. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 30–31 punktuose nustatytas aplinkybes, nusprendžia, kad skundžiamo sprendimo išvada, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-14404-430/2014 jau buvo išnagrinėtas ginčas dėl Vykdomojo įrašo dalies, susijusios su sutartinių palūkanų skaičiavimu, teisėtumo, yra padaryta neatsižvelgus į išnagrinėtos bylos aplinkybes. Šios nutarties 31 punkte jau buvo minėta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-14404-430/2014 V. R., keldamas klausimą dėl notarės veiksmų teisėtumo atliekant Vykdomąjį įrašą, šio klausimo nesiejo su Kredito sutarties 5.1 punkto sąlyga dėl sutartinių palūkanų apskaičiavimo. Todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo konstatuoti, kad ginčas dėl Vykdomajame įraše nurodytų sutartinių palūkanų apskaičiavimo yra teismo išnagrinėtas.
41. Palūkanos gali būti dvejopos paskirties: kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka už naudojimąsi svetimais pinigais, ir kaip kompensacija už nuostolius, kurių atsiradimą kreditoriui šalys ar įstatymas preziumuoja. Palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Pareiga mokėti pelno palūkanas (kitaip tariant, pinigų skolinimo kaina) yra pagrindinė paskolos prievolę apibrėžianti sąlyga (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-916/2019 39 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Tuo tarpu pagal CK 6.261 straipsnį įstatyme nustatytas kompensuojamąsias palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokios prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010; 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011; 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-969/2017). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas, kitaip tariant, atlyginti dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atsiradusius nuostolius, laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę. Kompensuojamosios palūkanos šiuo atveju laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014).
42. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 padarė išvadą, kad kreditoriaus reikalavimas dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo yra reikalavimas įvykdyti sutartinę prievolę natūra, todėl šis reikalavimas kreditoriaus negali būti reiškiamas po sutarties nutraukimo, kadangi tai neatitinka bendrųjų sutarties nutraukimo teisinių padarinių, įtvirtintų CK 6.221 straipsnyje, pagal kuriuos sutarties nutraukimas atleidžia abi sutarties šalis nuo tolimesnio sutartinių prievolių vykdymo, o šalis iki tol siejęs sutartinis teisinis santykis keičiamas sutartinės atsakomybės teisiniu santykiu. Kasacinis teismas nurodė, kad CK 6.221 straipsnio 3 dalis, aiškinama sistemiškai su to paties straipsnio 1 dalimi, nesudaro prielaidų sutarties sąlygomis, pagal prigimtį liekančiomis galioti po sutarties nutraukimo, pripažinti sutarties sąlygas, įtvirtinančias pagrindinių sutartinių prievolių pagal sutartį vykdymą. Kitoks aiškinimas lemtų sutarties nutraukimo esmės neatitinkančią situaciją, kai, nepaisant sutarties nutraukimo, vienai iš sutarties šalių nutraukta sutartis iš esmės lieka galioti visa apimtimi (konkrečiu atveju skolininkui išlieka tiek pareiga grąžinti visą paskolos sumą, tiek pareiga mokėti sutartimi sutartą atlyginimą už naudojimąsi šia suma iki pat to momento, kai paskolos suma bus grąžinta). Kasacinio teismo teigimu, šio aiškinimo nekeičia ir tai, jei šalys bus sutartyje nustačiusios sąlygą, kad pelno palūkanos mokamos iki paskolos grąžinimo, nes tokia sutarties sąlyga, kaip ir kitos, kaip nurodyta pirmiau, nutraukus sutartį, nustoja galioti (kasacinio teismo nutarties 48 punktas).
43. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pagal CK 4.192 straipsnio 5 dalį notaro vykdomasis įrašas yra vykdytinas ir vykdomasis dokumentas, pateikiamas vykdyti antstoliui CPK nustatyta tvarka, tačiau skolininkas turi teisę ginčyti kreditoriaus veiksmų (nepagrįsto išieškojimo) teisėtumą ieškinio teisenos tvarka (CK 4.1941 straipsnio 6 dalis). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į kasacinio teismo išaiškinimą, kad mokėjimo (pelno) palūkanos negali būti priteisiamos po sutarties nutraukimo, nepriklausomai nuo to, jog šalys sutartyje yra nustačiusios sąlygą, kad pelno palūkanos mokamos iki paskolos grąžinimo, padaro išvadą, jog nagrinėjamu atveju atsakovė po Kredito sutarties nutraukimo neturėjo teisės kreiptis į notarę dėl Vykdomojo įrašo išdavimo mokėjimo (pelno) palūkanų išieškojimui. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas patenkinti ieškovo reikalavimą ir panaikinti ginčijamą Vykdomojo įrašo dalį, kuria nurodyta priverstinai išieškoti mokėjimo (pelno) palūkanas. Šiuo atveju atsakovės patirtus nuostolius dėl laiku negrąžinto kredito atlygina kompensuojamųjų palūkanų, numatytų Vykdomajame įraše, išieškojimas.
44. Nors atsakovė tiek pirmosios instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, tiek atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą akcentavo, kad nei ieškovas, nei teismas negali vadovautis kasacinio teismo praktika, kuri suformuota jau po Kredito sutarties (su visais pakeitimais ir papildymais) sudarymo, o turi atsižvelgti į ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje buvusį išaiškinimą, jog skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas išlieka ir paskolos davėjui nutraukus paskolos sutartį, išskyrus atvejus, jei kitaip nustatyta paskolos sutartyje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010; 2015 m. gegužės 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015), tačiau su tuo sutikti nėra pagrindo. Teismų praktikos pasikeitimas turi ribotą retrospektyvų poveikį – dėl pasikeitusių teismų praktikos nuostatų negali būti atnaujinami procesai pasibaigusiose civilinėse bylose, tačiau pasikeitusios teismų praktikos nuostatos taikytinos bylose, kurių nagrinėjimas, įskaitant kasacinį procesą, tebevyksta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020). Nagrinėjamu atveju šalių ginčas dėl mokėjimo (pelno) palūkanų išieškojimo teisėtumo iki šios bylos iškėlimo teismine tvarka nebuvo sprendžiamas, toks ginčas yra nagrinėjamas būtent šioje byloje, todėl jam spręsti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 naujai suformuluotos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės yra taikytinos.
Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo ir sutartinių palūkanų sumažinimo
45. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad egzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nes teismas neišnagrinėjo ir nepasisakė dėl reikalavimo sumažinti sutartines palūkanas CK 4.1941 straipsnio 6 dalyje nustatytu pagrindu. Su šiais ieškovo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
46. Absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus ir bylos negalima išskirti CPK 327 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka (CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, padaro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsprendė alternatyvų ieškinio reikalavimą dėl sutartinių palūkanų sumažinimo ir jį atmetė (tuo pačiu sprendimu atmesdamas ir visus kitus ieškinio reikalavimus). Nors pirmosios instancijos teismas atskirai neišskyrė argumentų, dėl kurių nepatenkino aptariamo ieškinio reikalavimo, visgi skundžiamame sprendime dėl šio reikalavimo, nors ir lakoniškai, tačiau pasisakė, nurodė, kad IĮ „Tik rytoj“, kurios savininku yra apeliantas V. R., bankroto byloje yra patvirtintas 1 098 671,95 Eur AB „Swedbank“ dydžio finansinis reikalavimas; aplinkybė, jog I. R. (trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų) balsavo už šios kreditorės finansinio reikalavimo sumažinimą, neturi reikšmės, o pats apeliantas savo nuomonės dėl šio reikalavimo sumažinimo nėra pareiškęs. Vien ta aplinkybė, kad teismo sprendimo motyvai nepakankamai išsamūs, nereiškia, jog dėl ieškinio reikalavimo iš viso nebuvo pasisakyta ir jis liko neišspręstas. Todėl apeliacinio skundo argumentas dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatyto absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo atmetamas kaip nepagrįstas.
47. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl skundžiamo sprendimo dalies, kuria ieškovo reikalavimas dėl sutartinių palūkanų sumažinimo buvo atmestas, pažymi, kad 2019 m. lapkričio 28 d. ieškovo V. R. IĮ „Tik rytoj“ kreditorių susirinkimo nutarimu pradėta bankroto procedūra ne teismo tvarka. 2020 m. rugpjūčio 20 d. įmonės kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtinti IĮ „Tik rytoj“ kreditorių finansiniai reikalavimai, taip pat ir AB „Swedbank“ 1 098 671,95 Eur dydžio finansinis reikalavimas. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2023 m. sausio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1221-614/2023 nutraukė IĮ „Tik rytoj“ bankroto procesą, vykdomą ne teismo tvarka, ir iškėlė bankroto bylą teisme. Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. kovo 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-290-933/2023 pirmosios instancijos teismo nutartį panaikino ir bylos dalį pagal AB ,,Swedbank“ skundo reikalavimą dėl bankrutuojančios IĮ ,,Tik rytoj“ neteisminės bankroto bylos nutraukimo ir teisminės bankroto bylos iškėlimo nutraukė.
48. Pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 12 straipsnio 1 dalį bankroto procesą vykdant ne teismo tvarka, mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) taikomos šio įstatymo nuostatos, reguliuojančios bankroto procesą teismo tvarka, išskyrus nuostatas dėl nemokumo administratoriaus atrankos ir teismo skiriamų procesinių baudų, t. y. vykdant bankroto procesą ne teismo tvarka turi būti laikomasi JANĮ nustatytų procedūrų ir tvarkos. Vykdant bankroto procesą ne teismo tvarka teismo kompetencijai skirtus klausimus svarsto ir sprendžia kreditorių susirinkimas (JANĮ 12 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bankroto procesas ne teismo tvarka yra pradedamas, vykdomas ir baigiamas bankrutuojančios įmonės kreditorių sutarimu ir teismas šiame procese nedalyvauja (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 28 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-202-241/2020).
49. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į prieš tai išdėstytas aplinkybės, įstatymo nuostatas bei jas aiškinančią teismų praktiką, nusprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo patenkinti ieškinio reikalavimą dėl sutartinių palūkanų sumažinimo, nes šis klausimas nepriskirtinas teismo diskrecijai. Iš byloje esančio AB „Swedbank“ teismui pateikto 2022 m. rugpjūčio 31 d. rašto, kuriame nurodytas ieškovo V. R. skolos detalizavimas, nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 3 d. (atsakovės kreipimosi dėl Vykdomojo įrašo atlikimo) iki 2019 m. lapkričio 28 d. (bankroto bylos IĮ „Tik rytoj“ iškėlimo) buvo apskaičiuota 70 915,56 Eur sutartinių palūkanų suma. Patenkinus ieškinio reikalavimą dėl Vykdomojo įrašo dalies, kurioje nurodyta priverstinai išieškoti iš skolininko V. R. sutartines palūkanas, skaičiuojamas nuo 2013 m. gruodžio 3 d. iki visiško skolos (kredito) išieškojimo dienos, panaikinimo, bankrutuojančios IĮ „Tik rytoj“ kreditorių susirinkimas, vadovaudamasis JANĮ 12 straipsnio 1 dalies nuostata, turės teisę apsvarstyti AB „Swedbank“ finansinio reikalavimo tikslinimo (sumažinimo) klausimą dėl apskaičiuotų sutartinių palūkanų.
Dėl 5 proc. dydžio metinių palūkanų sumažinimo
50. Vilniaus miesto 2-ojo biuro notarė D. L.-B. 2014 m. sausio 8 d. Vykdomajame įraše inter alia nurodė priverstinai išieškoti iš skolininko V. R. 5 proc. dydžio metines įstatymines palūkanas nuo visos skolininko įsiskolinimo sumos (t. y. nuo 736 194,91 Eur) nuo 2013 m. gruodžio 3 d. iki visiško skolos išieškojimo dienos. Į bylą pateiktame AB „Swedbank“ rašte nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 3 d. iki 2019 m. lapkričio 28 d. kredito įstaiga apskaičiavo 223 620,75 Eur įstatyminių (kompensuojamųjų) palūkanų. Apelianto įsitikinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodytas palūkanas priskyrė procesinėms bei jų atžvilgiu netaikė CK 1.125 straipsnio 9 dalyje įtvirtinto sutrumpinto penkerių metų ieškinio senaties termino, taikomo reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo. Teisėjų kolegija šiems apelianto argumentams nepritaria.
51. Praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą, kreditorius nuostolius negautų pajamų pavidalu patiria visada, todėl skolininkas, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą, privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus patirtais nuostoliais (CK 6.261 straipsnis). Kaip pažymima kasacinio teismo praktikoje, įstatymų leidėjas preziumuoja, kad nuostolių atsiranda dėl fakto, jog prievolė neįvykdyta laiku, ir numato jų minimalų kompensavimą (CK 6.260 straipsnio 2 dalis, 6.261 straipsnis). Tokias įstatyme nustatytas palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenumatė kitokių prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 9 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010; 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011; kt.). Šiuo atžvilgiu palūkanos yra nuostoliai a priori (iš anksto), nes nereikalaujama įrodyti nei jų patyrimo (atsiradimo) fakto, nei realios atsiradimo ateityje rizikos.
52. Kompensuojamųjų palūkanų, įtvirtintų CK 6.261 straipsnyje, skaičiavimo pradžia gali būti nustatyta įstatymu arba sutartimi (CK 6.37 straipsnio 1 dalis). Pagal bendrąją taisyklę kompensuojamosios palūkanos pradedamos skaičiuoti, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą (CK 6.261 straipsnis). Po bylos iškėlimo, įforminto CPK nustatyta tvarka, skaičiuojamos procesinės palūkanos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis), kurios taip pat priskiriamos kompensuojamosioms palūkanoms. Tačiau procesinių (kompensuojamųjų) palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-690/2018). Procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga nustatyta įstatyme: procesinės palūkanos mokamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo visos teismo priteistos sumos, t. y. tiek nuo pagrindinės ieškiniu reikalaujamos sumos (pagrindinės skolos), tiek nuo papildomų, pavyzdžiui, delspinigių, palūkanų ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2005; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-625/2008).
53. Aukščiau pateiktas įstatyminis reglamentavimas bei jį aiškinanti teismų praktika patvirtina, kad kompensuojamosios palūkanos yra dvejopos: tos, kurios pradedamos skaičiuoti už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo laikotarpį iki ieškinio teisme priėmimo (t. y. bylos iškėlimo) dienos ir kompensuojamosios (procesinės) palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
54. Kadangi kompensuojamosios (procesinės) palūkanos skaičiuojamos kreditoriui kreipusis į teismą dėl skolos išieškojimo ir skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis), tai šių palūkanų atžvilgiu ieškinio senaties terminas nėra aktualus – kreditorius jau yra realizavęs teisę į ieškinį. Todėl net ir tuo atveju, jeigu skolininkas neįvykdo teismo sprendimo per ilgesnį nei penkerių metų terminą, kompensuojamosios (procesinės) palūkanos skaičiuojamos toliau ir tokioje situacijoje negali būti laikoma, jog kreditorius šių palūkanų atžvilgiu yra praleidęs sutrumpintą penkerių metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo (CK 1.125 straipsnio 10 dalis).
55. Nagrinėjamu atveju notarė Vykdomąjį įrašą atliko specialia CK 4.192 straipsnyje nustatyta ne teismo tvarka, todėl jame numatytos išieškoti 5 proc. dydžio metinės įstatyminės palūkanos tiesiogiai negali būti priskirtos procesinėms palūkanoms, numatytoms CK 6.37 straipsnio 2 dalyje, nes nagrinėjamoje situacijoje į teismą dėl skolos išieškojimo kreditorius nesikreipė. Vis dėlto tokia situacija yra iš esmės analogiška tai, kuri reglamentuojama CK 6.37 straipsnio 2 dalyje, nes kreditorius, kreipdamasis dėl vykdomojo įrašo išdavimo, siekia, kad prievolė būtų priverstinai vykdoma, atitinkamai, tiek teismo sprendimo pagrindu išduoto vykdomojo rašto, tiek notaro išduoto vykdomojo įrašo sukeliami teisiniai padariniai dėl priverstinio vykdymo iš esmės sutampa. Vykdomajame įraše nurodytų išieškoti 5 proc. dydžio metinių įstatyminių palūkanų paskirtis taip pat sutampa su procesinių palūkanų – skolininkas skatinamas operatyviai įvykdyti prievolę ir sumokėti skolą. Tiek Vykdomajame įraše, tiek CK 6.37 straipsnio 2 dalyje taip pat apibrėžtas palūkanų skaičiavimo laikotarpis – jos skaičiuojamos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (nagrinėjamu atveju Vykdomajame įraše nurodytos skolos išieškojimo). Pateikdama prašymą išduoti Vykdomąjį įrašą atsakovė (kreditorė) operatyviai ir tinkamai pareiškė reikalavimą dėl kredito bei susijusių sumų išieškojimo iš ieškovo (skolininko), todėl vien tai, kad ieškovas negrąžino kredito ilgiau nei penkerius metus ir tai lėmė kompensuojamųjų palūkanų skaičiavimą, nereiškia atsakovės pasyvumo ir ieškinio senaties termino praleidimo. Vadinasi, aptariamų palūkanų ar jų dalies atžvilgiu, analogiškai kaip ir procesinių palūkanų atžvilgiu, negali būti pripažįstama, jog ieškinio senaties terminas, numatytas CK 1.125 straipsnio 9 dalyje, yra pasibaigęs. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškinio reikalavimo dėl ieškinio senaties terminio taikymo ir apskaičiuotų 5 proc. dydžio metinių įstatyminių palūkanų sumažinimo iki 184 050 Eur sumos.
56. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį į tam tikrus ieškinio senaties instituto taikymo ypatumus tais atvejais, kai išieškojimas vyksta pagal ne teismo tvarka notaro išduotą vykdomąjį dokumentą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-219/2017 nurodė, kad įprastai ieškinio senatis taikoma, kai kreditorius pareiškia skolininkui ieškinį ir skolininkas, gindamasis nuo pareikštų reikalavimų, prašo taikyti ieškinio senaties terminą. Tuo atveju, kai teisinis reglamentavimas nustato kreditoriui teisę išieškoti iš skolininko pinigines prievoles ne teismine tvarka, skolininkas, gavęs kreditoriaus reikalavimą sumokėti skolą gera valia ar notaro atliktą vykdomąjį įrašą dėl skolos išieškojimo, turi teisę ginti pažeistas teises pareikšdamas kreditoriui savarankišką ieškinį dėl ieškinio senaties terminų taikymo. Teismai, nagrinėdami skolininko ieškinį, turi vadovautis ieškinio senatį reglamentuojančiomis normomis, taip pat kaip ir nagrinėdami kreditoriaus ieškinį, kai skolininkas prašo taikyti ieškinio senatį (minėtos kasacinio teismo nutarties 49 punktas).
57. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju ieškovas nepagrįstai siekia pasinaudoti teisių gynimo būdu, nurodytu minėtoje kasacinio teismo praktikoje. Kasacinis teismas skolininko galimybę pareikšti savarankišką ieškinį dėl ieškinio senaties termino taikymo sieja su atvejais, kai kreditorius ne teismine tvarka reiškia ir (ar) vykdo reikalavimus, kuriems pareikšti yra (buvo) praleistas ieškinio senaties terminas (žr. minėtos kasacinio teismo nutarties 50 punktą). Tačiau nagrinėjamu atveju, kaip buvo nurodyta šios nutarties 55 punkte, Vykdomajame įraše nurodytų išieškoti 5 proc. dydžio metinių įstatyminių palūkanų atžvilgiu negali būti pripažįstamas ieškinio senaties termino praleidimas.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bei priteisimo
58. Teisėjų kolegija, apibendrindama aukščiau išdėstytas aplinkybes ir argumentus, padaro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė faktines aplinkybes, teisingai pritaikė teisės normas ir pagrįstai netenkino ieškinio reikalavimų dėl Kredito sutarties 5.1 punkto dalies pripažinimo negaliojančia, sutartinių ir įstatyminių palūkanų sumažinimo. Tačiau pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino kitų tarp šalių teismine tvarka išspręstų ginčų teisinę reikšmę nagrinėjamai bylai, nepagrįstai nesivadovavo naujausia kasacinio teismo praktika ir dėl to neteisingai išsprendė ieškinio reikalavimą dėl Vykdomojo įrašo dalies panaikinimo. Todėl teisėjų kolegija pakeičia skundžiamą sprendimą ir ieškovo ieškinį patenkina iš dalies – panaikina ginčijamą Vykdomojo įrašo dalį, o kitą skundžiamo sprendimo dalį palieka nepakeistą.
59. Ieškovas, teikdamas ieškinį bei patikslintus ieškinius, pirmosios instancijos teisme iš viso sumokėjo 1 966 Eur dydžio žyminį mokestį. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 47 punkte nurodytas aplinkybes, patvirtinančias, kad V. R. IĮ „Tik rytoj“ vykdomas bankroto procesas, bei apeliacinės instancijos teismo formuojamą praktiką, jog individualios įmonės savininkas atleidžiamas nuo žyminio mokesčio mokėjimo CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, kai individualios įmonės savininkui iškelta bankroto byla (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-586-407/2021), grąžina ieškovui jo sumokėtą žyminį mokestį (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
60. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovei proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovei – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nei viena iš bylos šalių pirmosios instancijos teisme nepateikė bylinėjimosi išlaidų faktą bei dydį patvirtinančių įrodymų, nors prašymus dėl jų priteisimo suformulavo savo procesiniuose dokumentuose, šių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bei priteisimo klausimo nesprendžia.
61. Apeliantui V. R. esant atleistam nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), taip pat nei vienai iš bylos šalių nepateikus bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, patvirtinančių įrodymų, šių bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas nesprendžiamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos civilinio proceso kodekso 87 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimą pakeisti.
Ieškinį patenkinti iš dalies.
Panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo notaro biuro notarės D. L.-B. 2014 m. sausio 8 d. vykdomojo įrašo Nr. 2-63 dalį, kuria iš ieškovo V. R. nuspręsta priverstinai išieškoti sutartines palūkanas, skaičiuojamas nuo 2013 m. gruodžio 3 d. iki visiško skolos (kredito) išieškojimo dienos, kurių dydis ir apskaičiavimo tvarka nurodyta 2007 m. birželio 5 d. Kredito sutartyje Nr. 07-055634-FA/07-055639-FA (su visais jos pakeitimais ir papildymais).
Kitą Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Grąžinti V. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 966 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus šešiasdešimt šešis eurus) žyminį mokestį, sumokėtą 2021 m. spalio 28 d. mokėjimo nurodymu Nr. 9101, 2022 m. balandžio 20 d. mokėjimo nurodymu Nr. 471 ir 2022 rugsėjo 19 d. mokėjimo nurodymu Nr. 9650.
Teisėjai Marius Bajoras
Dalia Kačinskienė
Žilvinas Terebeiza
Paminėta tekste:
CK
CPK
CK1 1.79 str. Nuginčijamo sandorio patvirtinimas
CK6 6.872 str. Palūkanos
CPK 329 str. Sprendimo panaikinimas pažeidus arba neteisingai pritaikius procesinės teisės normas
CK1 1.125 str. Ieškinio senaties terminai
CK1 1.126 str. Ieškinio senaties taikymas
CK6 6.870 str. Paskolos sutarties samprata
CK6 6.213 str. Reikalavimas įvykdyti sutartį
e3K-3-209-916/2019
CK4 4.192 str. Hipotekos kreditoriaus teisė kreiptis dėl skolos išieškojimo
CK6 6.261 str. Skolininko praleisto piniginių prievolių įvykdymo termino pasekmės
CK6 6.260 str. Skolininko praleisto termino pasekmės
3K-3-509/2010
CK6 6.37 str. Palūkanos pagal prievoles
CPK 83 str. Atleidimas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo
CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas