2021 m. spalio 21 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Agnės Tikniūtės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. J. ieškinį atsakovui „Swedbank P&C Insurance“ AS, Lietuvoje veikiančiam per filialą, dėl statinio atstatymo iki prieš draudžiamąjį įvykį buvusios būklės ir draudimo išmokos išmokėjimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas K. J. kreipėsi į teismą ir, patikslinęs ieškinio reikalavimus, prašė: įpareigoti atsakovą „Swedbank P&C Insurance“ AS atstatyti statinį – gyvenamąjį pastatą, esantį žemės sklype (duomenys neskelbtini), iki būklės, buvusios prieš 2018 m. sausio 23 d. draudžiamąjį įvykį (gaisrą); priteisti iš atsakovo „Swedbank P&C Insurance“ AS 7 412 Eur draudimo išmoką dėl įvykio (gaisro) metu sunaikintų kilnojamųjų daiktų ir priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas.
2. Ieškovas nurodė, kad su atsakovu 2018 m. sausio 7 d. sudaryta turto draudimo sutartimi apdraudė gyvenamąjį pastatą (toliau – ir pastatas), kurį buvo įsigijęs aukcione. Pastate kilo gaisras, pastatas smarkiai apdegė, sudegė jame buvę daiktai. Atsakovas pripažino įvykį draudžiamuoju, tačiau mokėtiną draudimo išmoką sumažino 100 procentų, motyvuodamas tuo, kad ieškovas, kūrendamas neva netvarkingą krosnį ir palikdamas ją be priežiūros, pažeidė draudimo sutartį ir atsakovo patvirtintas Turto draudimo taisykles (toliau – Taisyklės). Ieškovo teigimu, atsakovas neįrodė aplinkybių, atleidžiančių jį nuo pareigos išmokėti draudimo išmoką ar suteikiančių teisę ją sumažinti. Ieškinį ieškovas grindė Taisyklių 3.5. punkto nuostatomis ir eksperto parengta Žalos atstatymo kaštų ataskaita, pagal kurią pastatui atkurti iki prieš draudžiamąjį įvykį buvusios būklės būtinos 36 023,38 Eur išlaidos (34 538,24 Eur statybos išlaidos ir 1 485,14 Eur pastato projektavimo ir statybos priežiūros išlaidos). Ieškovas taip pat nurodė, kad dėl gaisro metu sunaikintų daiktų jis patyrė 7 899 Eur žalą, kurios dydžio draudimo išmoką prašė iš atsakovo priteisti pinigais.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovo 3 949,50 Eur draudimo išmoką už kilnojamojo turto sunaikinimą ir 5 proc. metines palūkanas; atmetė ieškinio reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovui atkurti pastatą iki prieš draudžiamąjį įvykį buvusios būklės.
4. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė aplinkybių, atleidžiančių jį nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančių teisę išmoką sumažinti, todėl atsakovas nepagrįstai ieškovui mokėtiną draudimo išmoką sumažino 100 procentų.
5. Teismas reikšminga laikė Taisyklių 3 straipsnio 3.5. punkto nuostatą, jog atsakovas turi teisę pasirinkti žalos atlyginimo būdą. Taisyklių preambulėje parašyta, kad žala statiniui atlyginama jo atkūrimo verte. Statinio draudimo vertė – atkūrimo vertė, t. y. išlaidos, būtinos statiniui atkurti iki buvusios prieš draudžiamąjį įvykį būklės (Taisyklių 3.1. punktas). Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad pastatą ieškovas įsigijo aukcione tik už 1 500 Eur, į pastato nusidėvėjimo laipsnį, neketino taikyti žalos atlyginimo būdo – pastato atkūrimo iki buvusios prieš draudžiamąjį įvykį būklės. Remdamasis Taisyklėse numatyta draudiko teise pasirinkti žalos atlyginimo būdą, teismas atmetė ieškovo reikalavimą įpareigoti atsakovą atstatyti pastatą, kad šis būtų tokios būklės, kokios buvo prieš draudžiamąjį įvykį.
6. Taisyklėse nustatyta, jog pastatui padaryta žala atlyginama atkūrimo verte. Taisyklėse numatyti du žalos atlyginimo būdai: a) atstatymas, t. y. statinio atkūrimas iki būklės, buvusios prieš draudžiamąjį įvykį; b) piniginė kompensacija. Piniginės kompensacijos taikymo atveju draudimo išmoka mokama iš atkuriamosios vertės atėmus sumą, atitinkančią statinio, kuriam buvo padaryta žala, nusidėvėjimą iki draudžiamojo įvykio. Statinio nusidėvėjimo iki draudžiamojo įvykio laipsnį nustato ekspertai įvykus draudžiamajam įvykiui. Ieškovas atsisakė žalos atlyginimo piniginės kompensacijos būdu, todėl teismas ex officio (pagal pareigas) nepasisakė dėl piniginės kompensacijos mokėjimo sąlygų, nes, teismo vertinimu, tai reikštų ieškovo valios dėl pastato atstatymo paneigimą.
7. Teismas sumažino ieškovui priteistiną draudimo išmoką už sunaikintą kilnojamąjį turtą iki 3 949,50 Eur sumos, nes ieškovas neįrodė, jog dėl sunaikintų daiktų patyrė 7 412 Eur dydžio žalą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Apeliaciniame skunde ieškovas K. J. prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimo dalį, kuria ieškovo ieškinys atmestas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – įpareigoti atsakovą atstatyti gyvenamąjį pastatą žemės sklype (duomenys neskelbtini), iki būklės, buvusios prieš 2018 m. sausio 23 d. draudžiamąjį įvykį, taip pat visiškai tenkinti ieškinį dėl draudimo išmokos už kilnojamuosius daiktus priteisimo.
9. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
9.1. Ieškovas prisijungimo būdu sudarydamas draudimo sutartį siekė apsaugoti savo turtinius interesus nuo galimos žalos. Žalos atlyginimo būdą už žalą pastatui – piniginę kompensaciją – draudikas gali pasirinkti tik esant draudėjo pageidavimui. Ieškovas iš karto po draudžiamojo įvykio nurodė, kad siekia pastatą atstatyti – atkurti statinį iki būklės, buvusios prieš draudžiamąjį įvykį, ir šios pozicijos niekada nekeitė. Ieškovas už sugadintą pastatą nepageidauja draudimo išmokos, mokamos pinigais. Jei draudėjas nepageidauja piniginės kompensacijos, o siekia pastato atkūrimo natūra, draudikas negali taikyti kompensacijos mokėjimo būdo, t. y. išmokėti išmoką, kuri apskaičiuojama iš atkuriamosios pastato vertės atėmus sumą, atitinkančią statinio, kuriam buvo padaryta žala, nusidėvėjimą iki draudžiamojo įvykio.
9.2. Esminę reikšmę sutarties nuostatų aiškinimui turi ir tai, kad draudimo sutartis laikytina vartojimo sutartimi ir jai taikomos vartojimo sutartis reguliuojančių teisės normų nuostatos. Draudimo sutartis sudaryta ne derybų, o prisijungimo būdu pagal draudiko parengtas draudimo taisykles. Teismas turi pareigą savo iniciatyva vertinti vartojimo sutarties sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams. Teismui suabejojus Taisyklių sąlygomis dėl draudimo objekto atstatymo galimybių, šios abejonės turėjo būti aiškinamos vartotojo (ieškovo) naudai ir atsakovas įpareigotas atstatyti apdraustą pastatą. Ieškovas, sudarydamas draudimo sutartį, pagrįstai tikėjosi, kad įvykus draudžiamajam įvykiui, apdraustas statinys bus atstatytas ir jis turės kur gyventi, priešingu atveju jam, kaip vartotojui, visiškai neužtikrinama nekilnojamojo turto (gyvenamojo būsto) draudimo apsauga.
10. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas „Swedbank P&C Insurance“ AS, Lietuvoje veikiantis per filialą, prašė atmesti ieškovo apeliacinį skundą.
11. Atsiliepimas grindžiamas tokiais pagrindiniais atsikirtimais:
11.1. Taisyklių 3.5. punkto sąlyga „Turime teisę pasirinkti žalos atlyginimo būdą“ yra suprantama ir vienareikšmiškai apibrėžta. Ši sąlyga aiškiai nurodo, kad esant keliems alternatyviems žalos atlyginimo būdams, teisė pasirinkti konkretų žalos atlyginimo būdą priklauso atsakovui.
11.2. Kadangi ieškovas sutiko sudaryti draudimo sutartį, akivaizdu, kad jam buvo priimtinos visos siūlomos draudimo sąlygos, įskaitant ir tai, jog atsitikus draudžiamajam įvykiui, teisė spręsti dėl žalos atlyginimo būdo priklausys atsakovui. Ieškovas turėjo teisę nesudaryti draudimo sutarties su atsakovu ir pasirinkti kitą draudimo bendrovę.
11.3. Ieškovas remiasi tuo, kad draudimo liudijime (polise) nurodyta, jog draudimo suma – atkūrimo vertė, o Taisyklių preambulėje bei 3.5. punkte apibrėžta, jog statiniui padaryta žala atlyginama atkūrimo verte, tačiau ieškovas ignoruoja, kad statinio atkūrimo vertės nustatymas yra detalizuotas kitose Taisyklių nuostatose. Ieškovo nurodytos kitos Taisyklių sąlygos niekaip nepakeičia Taisyklių 3.5. punkte išdėstytos sąlygos – „Turime teisę pasirinkti žalos atlyginimo būdą” – aiškinimo bei taikymo.
11.4. Reikalavimas įpareigoti atsakovą atstatyti statinį, t. y. atlikti statybos darbus ar organizuoti tokių darbų vykdymą, neatitinka draudimo sutarties esmės bei paskirties. Ieškovas teismui nepateikė statinio projekto, brėžinių, patalpų vidaus apdailos reikalavimų ar kitų duomenų, kuriais ieškinio patenkinimo atveju atsakovas galėtų vadovautis sprendžiant, kokio įrengimo statinį turėtų atstatyti. Ieškovas neprašė nustatyti konkretaus termino statinio atstatymui, todėl gali kilti nauji ginčai, per kiek laiko statinys turėtų būti atstatytas. Ieškovas prašo įpareigoti atstatyti statinį iki būklės, buvusios prieš 2018 m. sausio 23 d. draudžiamąjį įvykį, nors tokio reikalavimo objektyviai neįmanoma įvykdyti. Pastatas baigtas statyti 1974 metais, todėl draudžiamojo įvykio metu buvo reikšmingai nusidėvėjęs.
11.5. Taisyklėse nurodyta, kad, įvykus draudžiamajam įvykiui, atsakovas sumoka draudimo išmoką, o Taisyklių 3.5. punkte reglamentuojama draudimo išmokos dydžio apskaičiavimo tvarka. Ieškovas netinkamai interpretuoja Taisyklių nuostatas, kuriose kalbama apie statinio atstatymą. Ieškovas nepagrįstai prašo įpareigoti atsakovą natūra įvykdyti prievolę (atstatyti statinį), nors tokia prievolė draudimo sutartyje nenumatyta.
IV. Byloje priimtų apeliacinės instancijos ir kasacinio teismų procesinių sprendimų esmė. Šalių papildomų paaiškinimų esmė
12. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs ieškovo apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, 2020 m. spalio 22 d. nutartimi pakeitė apskųstą sprendimą, nutardamas ieškovui priteisti 14 068,50 Eur draudimo išmoka, kurią sudaro 10 119 Eur kompensacija už žalą pastatui ir 3 949,50 Eur išmoka už sunaikintus kilnojamuosius daiktus, o kitoje dalyje ieškinį atmesti.
13. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas formaliai ir per siaurai aiškino ieškovo reikalavimą dėl draudimo atlyginimo už žalą pastatui, dėl to nepagrįstai nusprendė, kad ieškovas atsisakė reikalavimo priteisti draudimo išmoką piniginės kompensacijos būdu, nes reiškė reikalavimą įpareigoti atsakovą atstatyti pastatą. Šiuo atveju ieškovas tik pasirinko žalos atlyginimo būdą, nors tokia teisė priklausė atsakovui. Apeliacinis teismas konstatavo, kad atsakovas iš esmės pripažino įvykį draudžiamuoju ir neturėjo teisės sumažinti draudimo išmoką 100 procentų, todėl ieškovas įgijo teisę į piniginę kompensaciją. Draudikas netaiko nusidėvėjimo, jeigu statinys yra atstatomas. Jei statinys neatstatomas, draudimo vertė yra pastato atkūrimo vertė, atėmus apdrausto statinio nusidėvėjimą iki draudžiamojo įvykio. Taisyklių 3.5. punkte įtvirtinta, kad draudikas taip pat atlygins projektavimo, statybos priežiūros ir leidimų darbams gavimo išlaidas, jei tokios išlaidos buvo suderintos ir yra būtinos statiniui atstatyti. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis eksperto ataskaita, nustatė, kad pastato atstatymo išlaidos siektų 34 538,24 Eur, pastato projektavimo ir priežiūros išlaidos – 1 485,14 Eur, todėl taikant pastatui 75 proc. nusidėvėjimą, pastato atkuriamoji vertė sudaro 10 119 Eur sumą, kurią, kaip draudimo išmoką, apeliacinės instancijos teismas priteisė ieškovui iš atsakovo.
14. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. lapkričio 12 d. papildoma nutartimi priteisė ieškovui iš atsakovo 153,78 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
15. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs šią civilinę bylą pagal atsakovo „Swedbank P&C Insurance AS“ kasacinį skundą, 2021 m. birželio 3 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 22 d. nutarties dalį, kuria buvo pakeista Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimo dalis ir ieškovui K. J. iš atsakovo „Swedbank P&C Insurance AS“ priteista 10 119 Eur draudimo išmoka už sunaikintą pastatą, 5 proc. metinės procesinės palūkanos, taip pat paskirstytos bylinėjimosi išlaidos; panaikino apeliacinės instancijos teismo 2020 m. lapkričio 12 d. papildomą nutartį dėl bylinėjimosi išlaidų ieškovui atlyginimo, ir šią bylos dalį perdavė apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo; kitą Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 22 d. nutarties dalį paliko nepakeistą.
16. Kasacinis teismas nurodė, kad ieškovas apeliaciniame skunde neteikė argumentų dėl to, jog pirmosios instancijos teismas formaliai ir per siaurai vertino pareikšto ieškinio reikalavimus ir spręsdamas, kad vienu iš Taisyklėse nustatytų būdų draudimo išmoka negali būti mokama, nepagrįstai nesprendė dėl kito Taisyklėse nustatyto draudimo išmokos apskaičiavimo ir išmokėjimo būdo taikymo. Kasacinio teismo vertinimu, nors apeliacinės instancijos teismas ieškovo apeliacinio skundo ribas peržengė pagrįstai, tačiau nepranešdamas dalyvaujantiems byloje asmenims apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas, neužtikrino byloje dalyvaujantiems asmenims galimybės pateikti raštu ar žodžiu savo poziciją dėl kito Taisyklėse nustatyto draudimo išmokos apskaičiavimo ir išmokėjimo būdo taikymo, taip pažeisdamas Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalyje nustatytą reikalavimą. Dėl šios priežasties kasacinis teismas bylos dalį dėl draudimo išmokos už sunaikintą pastatą ir palūkanų nuo šios reikalavimo dalies priteisimo grąžino nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teisme. Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad nagrinėjant bylą iš naujo, teismas turi spręsti dėl Taisyklių 3.5. punkte nustatytų sąlygų sąžiningumo pagal galiojančiame teisiniame reguliavime – Civilinio kodekso 6.2284 straipsnyje – nustatytus bei teismų praktikos išplėtotus vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumo kontrolės kriterijus ir sąlygas, taip pat spręsti dėl teisinių padarinių taikymo.
17. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi nustatė terminą šalims pateikti rašytinius paaiškinimus dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 3 d. nutartyje nurodytų neteisingai išaiškintų ir netinkamai įvertintų bylos aplinkybių.
18. Ieškovas rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad žala turi būti atlyginta atstatant pastatą, t. y. turėtų būti taikomas toks žalos atlyginimo būdas, kurį pasirinko ieškovas, ir netaikomas kitas žalos atlyginimo būdas (piniginė kompensacija). Ieškovo įsitikinimu, Taisyklių 3.5. punkto sąlygos, kuriomis reglamentuojamas draudimo išmokos apskaičiavimo ir išmokėjimo būdo pasirinkimas („Turime teisę pasirinkti žalos atlyginimo būdą“ ir „....tačiau tam būtinas mūsų pritarimas“), neatitinka skaidrumo reikalavimų ir yra nesąžiningos.
19. Atsakovas „Swedbank P&C Insurance“ AS, Lietuvoje veikiantis per filialą, rašytiniuose paaiškinimuose teigia, kad bylą išnagrinėjus iš naujo ir nustačius, jog yra pagrindas mokėti draudimo išmoką, gali būti sprendžiama tik dėl mokėtinos piniginės kompensacijos dydžio. Atsakovas nurodė, kad visos Taisyklių nuostatos yra aiškios ir sąžiningos, su jomis ieškovas buvo supažindintas prieš draudimo sutarties sudarymą. Atsakovo įsitikinimu, ieškovas negalėjo pagrįstai tikėtis, kad turtas, kurio statyba buvo baigta dar 1974 metais ir kurį ieškovas įsigijo vos už 1 500 Eur, yra išlaikęs tokias pačias savybes ir vertę, kaip ir būdamas naujas, o draudžiamojo įvykio atveju jam bus sumokėta piniginė kompensacija, lygi naujo statinio vertei. Tokiu atveju ieškovas gautų daug didesnę pinigų sumą, nei buvo vertas jo pirktas turtas. Bet kuris vidutinis vartotojas gali suprasti, kad draudikui suteikiama teisė ne tik nuspręsti dėl žalos atlyginimo būdo, bet ir nustatyti mokėtinos draudimo išmokos dydį. Tokią pačią atsakovo teisę bei pareigą numato ir Draudimo įstatymas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
20. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus tuo atveju, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
21. Byloje nustatyta, kad 2018 m. sausio 7 d. tarp ieškovo (draudėjo) ir atsakovo (draudiko) buvo sudaryta gyventojų turto draudimo sutartis, kuria ieškovui priklausantis gyvenamasis pastatas (bendras plotas 54 kv. m), apdraustas atkūrimo verte; pastate esantis namų turtas apdraustas 15 000 Eur suma; civilinė atsakomybė – 15 000 Eur suma. Draudimo sutarties tipinės sąlygos nurodytos atsakovo patvirtintose Gyventojų turto draudimo taisyklėse Nr. 002. 2018 m. sausio 23 d. įvyko draudžiamasis įvykis – pastate kilo gaisras, kurio metu sudegė pastato stogas, medinis perdengimas, išdegė namo vidus su jame buvusiais ieškovo asmeniniais daiktais. Atsakovui atsisakius mokėti draudimo išmoką, ieškovas pareiškė ieškinio reikalavimus įpareigoti atsakovą išmokėti draudimo išmoką už prarastą namų turtą ir atstatyti pastatą iki būklės, buvusios prieš draudžiamąjį įvykį.
22. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovo 3 949,50 Eur draudimo išmoką už kilnojamojo turto sunaikinimą ir 5 proc. metines procesines palūkanas, o kitą ieškinio reikalavimą atmetė, nurodęs, kad teisė pasirinkti žalos atlyginimo būdą vienašališkai priklauso atsakovui, kuris nusprendė nesirinkti ieškovo pageidaujamo žalos atlyginimo būdo – statinio atkūrimo iki būklės, buvusios prieš draudžiamąjį įvykį.
23. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs ieškovo apeliacinį skundą, 2020 m. spalio 22 d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą, padidindamas priteistą draudimo išmoką iki 14 068,50, kitą ieškinio dalį atmetė.
24. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. birželio 3 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 22 d. nutarties dalį, kuria iš atsakovo papildomai priteista 10 119 Eur draudimo išmokos dalis už sunaikintą pastatą, 5 proc. procesinės palūkanos bei paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir šią bylos dalį perdavė apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o kitą Lietuvos apeliacinio teismo nutarties dalį paliko nepakeistą. Vadinasi, bylos nagrinėjimo ribas šiuo metu sudaro tik ginčas dėl ieškovo reikalavimo įpareigoti atsakovą atstatyti statinį – gyvenamąjį pastatą, iki būklės, buvusios prieš 2018 m. sausio 23 d. draudžiamąjį įvykį. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimo dalis, kuria ieškovui iš atsakovo priteista 3 949,50 Eur dydžio draudimo išmoka už kilnojamųjų daiktų (namų turto) sunaikinimą ir 5 proc. procesinės palūkanos nuo priteistos sumos, yra įsiteisėjusi, todėl dėl šios sprendimo dalies teisėjų kolegija nepasisako.
25. Teisėjų kolegija, iš naujo nagrinėdama bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, nenustatė sąlygų peržengti apeliacinio skundo ribas, taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo (dalies) negaliojimo pagrindų, todėl konstatuoja, kad apeliacinis procesas vyksta pagal ieškovo skunde apibrėžtas ribas, atsižvelgiant į šioje byloje priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 3 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus.
26. Grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, kasacinis teismas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas turi spręsti dėl Taisyklių 3.5. punkte nustatytų sąlygų sąžiningumo pagal galiojančiame teisiniame reguliavime nustatytus ir teismų praktikos išplėtotus vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumo kontrolės kriterijus ir sąlygas, taip pat spręsti dėl teisinių padarinių taikymo. Be kita ko, teismui reikia įvertinti, ar Taisyklių 3.5. punktas atitinka skaidrumo reikalavimą, t. y. ar jis suformuluotas aiškiai ir suprantamai, kad vartotojas galėtų suprasti, kaip konkrečiai taikoma Taisyklių 3.5. punkto sąlyga, reguliuojanti draudimo išmokos apskaičiavimą ir mokėjimą, kokiais atvejais ir kokioms sąlygoms esant vartotojas gali reikalauti draudimo išmokos išmokėjimo vienu ar kitu būdu; įvertinti, ar Taisyklių 3.5. punkto sąlyga, kai draudimo išmokos apskaičiavimo ir išmokėjimo būdo parinkimas, tuo labiau, kai draudimo išmokos dydis apskaičiuojant jį vienu ar kitu būdu gali skirtis net keletą kartų, priklauso išimtinai tik nuo vienos sutarties šalies – draudiko – valios, o Taisyklės nenustato konkrečių objektyvių draudimo išmokos apskaičiavimo ir išmokėjimo būdo taikymo sąlygų, pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą iš esmės nepažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai.
Dėl Taisyklių sąlygų vertinimo pagal sąžiningumo kontrolės kriterijus
27. CK 6.987 straipsnyje apibrėžta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Draudimo įstatymo 2 straipsnio 85 dalyje nurodyta, kad turto draudimas priskirtinas nuostolių draudimui – tai yra asmens turtinių interesų draudimas, kai draudimo išmokos dydis priklauso nuo tam asmeniui padarytų ar jo patirtų nuostolių, asmens turėtų kitų išlaidų dydžio, tačiau neviršija draudimo sumos. Taigi, apsidraudęs turto draudimo sutartimi draudėjas įgyja lūkestį, kad įvykus draudžiamajam įvykiui, draudėjui draudimo išmokos forma bus atlyginti dėl draudžiamojo įvykio patirti nuostoliai. Analogišką vertinimą yra pateikęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išaiškinęs, kad turto draudimo sutartis savo prigimtimi yra kompensacinio pobūdžio, kurios pagrindu už vieną draudimo įvykį draudėjas negali gauti didesnės draudimo išmokos negu faktiškai jo patirti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2014).
28. Draudimo sutartis paprastai yra sudaroma prisijungimo būdu draudiko parengtų draudimo rūšies taisyklių pagrindu, tad draudikas privalo užtikrinti draudimo sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą ir jų suderinamumą, taisyklėse pateiktos sąvokos turi būti kiek įmanoma aiškiau atskleistos, konkretizuotos; įtrauktos į sudarytą draudimo sutartį, jos tampa sudėtine sutarties dalimi. Siekdamas apsaugoti turtinius interesus žalos atsiradimo atveju, draudėjas gali susitarti dėl kitokios, nei nustatyta draudimo taisyklėse, draudimo apsaugos apimties, šias sąlygas individualizuojant draudimo polise. Dėl to sprendžiant klausimą dėl draudimo išmokos mokėjimo ar nemokėjimo, turi būti įvertinama, dėl kokių draudimo apsaugos ribų buvo susitarta draudimo sutartimi, be kita ko, atsižvelgiant ir į tai, ar draudimo apsaugos ribos nustatytos standartinėse, ar individualiai aptartose sutarties sąlygose. Jeigu sutarties sąlygos suformuluojamos nepakankamai aiškiai, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl sutarties sąlygų vykdymo, jas aiškina, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 21 d nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2014).
29. Pažymėtina, kad turto draudimo sutartys, kai jos sudaromos su fiziniu asmeniu (vartotoju), yra pripažįstamos vartojimo sutartimis, todėl sprendžiant ginčus tarp vartotojo ir draudiko, taikomos ne tik draudimo sutartis reglamentuojančios nuostatos (CK 6.987 – 6.1018 straipsniai, Draudimo įstatymas), bet ir nuostatos, reguliuojančios vartojimo sutartis (CK 6.2281 – CK 6.22816 straipsniai). Analizuojant su vartotojais sudarytų turto draudimo sutarčių sąlygas, turi būti siekiama teisinio rezultato, kai tokių sutarčių aiškinimas (CK 1.9 straipsnis) atitiktų tiek vartojimo sutartis reglamentuojančias normas, jų tikslus bei uždavinius (CK 6.2281 – CK 6.22816 straipsniai), tiek draudimo sutartis reguliuojančias normines nuostatas ir jų tikslus bei uždavinius (CK 6.987 – CK 6.1018 straipsniai, Draudimo įstatymas). Nors vartojimo sutartis reguliuojančiomis teisės normomis siekiama apginti silpnesniosios sandorio šalies – vartotojo – interesus, tačiau vartojimo sutarties sąlygos negali būti aiškinamos atsietai nuo draudimo teisinių santykių esmės bei paskirties.
30. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad šalių sudaryta turto draudimo sutartis priskiriama vartojimo sutarčių kategorijai. Pagal kasacinio teismo praktiką teismas ex officio (savo iniciatyva) turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių sąlygų sąžiningumo kontrolę pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2021; 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018 ir kt.). Kaip teisingai nurodyta ieškovo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas dalį ieškinio reikalavimų, nepasisakė ginčo teisiniams santykiams aktualios turto draudimo sutarties sudėtinės dalies, t. y. Taisyklių nuostatų sąžiningumo aspektu.
31. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą aiškinta, jog sąlygų nesąžiningumą vartojimo sutartyse reglamentuojančiu CK 6.2284 straipsniu įgyvendinama 1993 m. balandžio 5 d. Europos Tarybos Direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018).
32. CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąrašas kriterijų, kuriems esant preziumuojama, kad sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Be to, remdamasis CK 6.2284 straipsnio 3 dalimi, teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus; pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui. CK 6.2284 straipsnio 4 dalis nustato, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Pažymėtina, kad pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalį galima tik tokių sąlygų sąžiningumo kontrolė, kurios nebuvo individualiai aptartos. CK 6.2284 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui.
33. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir dėl to nėra ginčo, kad Taisykles bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengė draudikas, nederindamas jų individualiai su draudėju (ieškovu kaip vartotoju), sutartis sudaryta ieškovo prisijungimo būdu, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau pateiktus teisinius išaiškinimus, atlieka Taisyklėse įtvirtintų nuostatų sąžiningumo kontrolę.
34. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektus: procedūrinį (t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė) ir materialinį (sutarties turinio kontrolė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020; 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018). Procedūrinis sąžiningumo kontrolės aspektas dar kitaip vadinamas skaidrumo reikalavimu. Atsižvelgiant į tai, koks sąžiningumo kriterijus yra taikomas, gali skirtis ir taikytinos teisinės pasekmės.
35. Procedūrinis nesąžiningų sutarties sąlygų kontrolės kriterijus apibrėžtas CK 6.2284 straipsnio 4 dalyje, kurioje nustatyta, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Skaidrumo reikalavimas turi būti suprantamas plačiai; siekiant laikytis skaidrumo reikalavimo vartotojui ne tik svarbu, kad prieš sudarant sutartį jam būtų pateikta informacija dėl įsipareigojimo sąlygų, bet ir aiškiai bei suprantamai išdėstytos sutarties sąlygos tam, kad vartotojas remdamasis aiškiais ir suprantamais kriterijais galėtų įvertinti dėl to jam kylančius ekonominius padarinius ir nuspręsti, ar nori sudaryti sutartį su verslininku priimdamas iš anksto jo suformuluotas sąlygas. Klausimą, ar vartotojas galėjo suprasti sutarties sąlygą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes ir į pastabumo lygį, kurio galima tikėtis iš vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).
36. Materialinis sąžiningumo kriterijus apima sutarties sąlygos vertinimą pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje pateiktą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašą. Šis sąrašas nėra baigtinio pobūdžio, jame esančios preziumuojamos nesąžiningos sutarčių sąlygos nebūtinai teismo bus pripažintos nesąžiningomis ir atvirkščiai – sąlyga, kurios nėra šiame sąraše, gali būti pripažinta nesąžininga. Tuo atveju, jei sutarties sąlyga neatitinka nė vieno iš šiame sąraše nurodytų kriterijų, tai neatleidžia teismo nuo pareigos tikrinti sąlygas pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų, nustatytą CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje (CK 6.2284 straipsnio 9 dalis). Sutarčių sąlygos pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų yra vertinamos nustatant, ar sutarties sąlyga iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).
37. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad taipogi reikia atsižvelgti į sąlygų tarpusavio ryšį, nes viena sutarties sąlyga, vertinama atskirai, gali būti pripažinta sąžininga, tačiau, atsižvelgiant į jos santykį bei ryšį su kitomis sutarties sąlygomis, ji gali būti pripažinta nesąžininga, ir atvirkščiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).
38. Teisėjų kolegija, analizuodama Taisyklių nuostatas procedūriniu ir materialiniu sąžiningumo aspektais, vadovaujasi pirmiau nurodytu teisiniu reguliavimu ir pateiktais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais.
39. Byloje nustatyta, kad pagal turto draudimo sutartį draudimo objektas – gyvenamasis pastatas buvo apdraustas atkuriamąja verte. Taisyklių, kurios yra ieškovo ir atsakovo sudarytos turto draudimo sutarties sudėtinė dalis – standartinės sutarties sąlygos (CK 6.185, 6.992 straipsniai), preambulėje išskirti draudiko darbo principai, kurių vienas – žala statiniui atlyginama jo atkūrimo verte. Statinio draudimo vertė – atkūrimo vertė, t. y. išlaidos, būtinos statinio atkūrimui iki buvusios prieš draudžiamąjį įvykį būklės (Taisyklių 3.1. punktas). Taisyklėse draudikas deklaruoja, kad jis neatsižvelgia į statinio nusidėvėjimą (netaiko nusidėvėjimo), jeigu statinys atstatomas (3.1., 3.5. punktai). Jei statinys neatstatomas, draudimo vertė yra pastato atkūrimo vertė, atėmus apdrausto statinio nusidėvėjimą iki draudžiamojo įvykio. Taisyklių 3.5. punkte, pavadintame „Žalos atlyginimo principai“, atskiroje eilutėje nurodyta, kad draudikas turi teisę pasirinkti žalos atlyginimo būdą.
40. Taisyklės numato du žalos atlyginimo būdus, kurie reglamentuojami tame pačiame Taisyklių 3.5. punkte dėl žalos atlyginimo principų. Pirmasis būdas – atstatymas – tai statinio atkūrimas iki būklės, buvusios prieš draudžiamąjį įvykį. Akcentuojama, kad į statinio nusidėvėjimą neatsižvelgiama (netaikomas nusidėvėjimas), jeigu statinys atstatomas, be to, nurodyta, kad draudikas turi teisę pasirinkti rangovą bei atstatymo būdą, o jei rangovą pageidauja pasirinkti draudėjas, tam būtinas draudiko pritarimas. Atstatymo darbai vykdomi pagal parengtą (suderintą) sąmatą. Kol atstatymo darbai neprasidėjo, mokėjimų vykdyti neprivaloma. Draudimo išmokos mokamos pagal atitinkamas sąskaitas faktūras, pateiktas už atliktus darbus. Atstatyti statinį privaloma toje pačioje (draudimo) vietoje.
41. Antrasis žalos atlyginimo būdas – piniginė kompensacija. Prie šios išmokos mokėjimo tvarką reglamentuojančių sąlygų nurodyta, kad draudėjui pageidaujant draudimo išmoka gali būti mokama grynaisiais pinigais, tačiau tam būtinas draudiko pritarimas. Tokiu atveju draudimo išmoka mokama iš atkuriamosios vertės atėmus sumą, atitinkančią statinio, kuriam buvo padaryta žala, nusidėvėjimą iki draudžiamojo įvykio. Statinio nusidėvėjimo iki draudžiamojo įvykio laipsnį nustato ekspertai įvykus draudžiamajam įvykiui.
42. Šiuo atveju aktuali kasacinio teismo praktika dėl sutarčių aiškinimo taisyklių: sutarties sąlygos aiškinamos pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, vadovaujantis sąžiningumo bei sisteminio sutarties sąlygų aiškinimo principais, kurie reikalauja, kad visos sutarties sąlygos būtų aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, sutartį būtina aiškinti kaip vientisą dokumentą, o ne vertinti atskiras jos sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2013). Tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020).
43. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi nurodytomis sutarčių sąlygų aiškinimo taisyklėmis, sisteminiu loginiu aiškinimo metodu, atsižvelgdama į Taisyklių nuostatų tarpusavio ryšį, jų išdėstymą, sprendžia, kad Taisyklių nuostatos, reguliuojančios draudimo išmokos apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką, yra suformuluotos pakankamai aiškiai ir suprantamai (skaidriai). Darytina išvada, kad pagal atsakovo patvirtintų Taisyklių turinį vidutinis vartotojas gali suprasti, jog tuo atveju, jei draudėjas už žalą statiniui pageidauja gauti piniginę kompensaciją, tam būtinas draudiko sutikimas, nes Taisyklėse kaip prioritetinis apibrėžiamas kitas žalos atlyginimo būdas – statinio atstatymas. Akcentuojama sąlyga, kad draudikas turi teisę pasirinkti rangovą ir atstatymo būdą. Teisėjų kolegijos vertinimu, Taisyklių nuostatos, nustatančios draudimo išmokos apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką, procedūriniu (skaidrumo) aspektu atitinka sąžiningumo reikalavimus, yra aiškios ir suprantamos vidutiniškai apdairiam vartotojui.
44. Pasisakydama materialinio sutarčių sąlygų sąžiningumo aspektu, teisėjų kolegija vadovaujasi CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje pateiktomis nesąžiningų sutarčių sąlygų prezumpcijomis. CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 13 punktas nustato prezumpciją, kad nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis verslininkui suteikiama teisė vienašališkai spręsti, ar pateiktos prekės arba suteiktos paslaugos atitinka sutarties reikalavimus.
45. Kaip minėta, Taisyklėse numatyti du atlyginimo draudėjui būdai dėl žalos statiniui, tačiau vienašališka teisė pasirinkti atlyginimo būdą priklauso draudikui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad taikant vieną arba kitą žalos atlyginimo būdą, draudimo išmokos dydis reikšmingai skiriasi – taikant žalos atlyginimą piniginės kompensacijos būdu, draudimo išmoka apskaičiuojama iš statinio atkuriamosios vertės atėmus sumą, atitinkančią statinio, kuriam buvo padaryta žala, nusidėvėjimą iki draudžiamojo įvykio; statinio nusidėvėjimo laipsnį nustato ekspertai įvykus draudžiamajam įvykiui. Taikant žalos atlyginimą statinio atkūrimo (atstatymo) būdu, statinio nusidėvėjimo laipsnis neskaičiuojamas. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad pagal Taisyklių nuostatas draudikas akcentavo, jog statinio atstatymas taikomas kaip prioritetinis (pagrindinis) žalos draudėjui atlyginimo būdas, absoliuti ir besąlyginė draudiko teisė pasirinkti vieną ar kitą žalos atlyginimo būdą, kai draudimo išmokos dydis, priklausomai nuo draudiko vienašališkai pasirenkamo atlyginimo būdo, gali skirtis net keletą ar keliolika kartų, negali būti pripažinta sąžininga kitos draudimo sutarties šalies –draudėjo, kuris yra vartotojas, atžvilgiu, tuo labiau, kad draudiko pasirinkimui draudėjas negali daryti jokios įtakos. Draudimo išmokos mokėjimo būdo parinkimą lemiančios objektyvios sąlygos ar kriterijai, kuriems esant būtų teisinga ir sąžininga taikyti vieną ar kitą žalos atlyginimo būdą, nei Taisyklėse, nei ieškovo ir atsakovo sudarytoje draudimo sutartyje nėra įvardinti. Tokiu būdu iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra ieškovo, kaip vartotojo, nenaudai. Nors draudikas akcentuoja savo darbo principą, kad žala statiniui atlyginama jo atkūrimo (atstatymo) verte, tačiau iš esmės pagal Taisyklių nuostatas akivaizdu, kad toks žalos atlyginimo principas deklaruojamas formaliai, nes realiai žalos atlyginimo būdo (neabejotina, palankesnio draudikui) pasirinkimas priklauso tik nuo draudiko valios. Tokia išvada grindžiama tuo, kad ieškovo atžvilgiu taikant žalos atlyginimo būdą – piniginę kompensaciją, draudimo išmoka yra kelis kartus mažesnė, nes tokios kompensacijos mokėjimo atveju ieškovo apdraustam gyvenamajam pastatui taikytinas didelis nusidėvėjimo laipsnis.
46. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Taisyklių 3.5. punkto nuostata, jog draudikas turi teisę vienašališkai ir besąlygiškai pasirinkti atlyginimo už žalą statiniui būdą, neatitinka materialiojo sąžiningumo kriterijaus pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 13 punkte apibrėžtą prezumpciją.
47. Atsakovas, siekdamas paneigti Taisyklėse nustatyto žalos atlyginimo būdo – statinio atstatymo taikymą šiuo ginčo atveju, teigia, kad atsižvelgiant į turto draudimo sutarties, kaip nuostolių, o ne kaip sumų draudimo esmę, negalimas toks aiškinimas, jog visais atvejais, nepriklausomai nuo realiai patirto nuostolio, draudėjas įgyja teisę į draudimo išmoką, apskaičiuotą nauja verte, nes realiai draudėjo patirtą nuostolį atitinka turto likutinė vertė. Tokią poziciją atsakovas grindžia Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-99-1120/2021 pateiktais išaiškinimais. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad priešingai nei teigia atsakovas, jo nurodytos bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių, o teismo išaiškinimu kaip precedentu galima remtis tik tuo atveju, kai aplinkybės yra tapačios arba labai panašios. Atsakovo nurodytoje kitoje byloje nustatyta, kad pagrindas mokėti nauja verte apskaičiuotą draudimo išmoką buvo nulemtas draudėjo pasirinkimo – draudėjui nesiekiant atkurti turto, draudėjas gauna išmoką, lygią turto likutinei vertei. Šioje byloje analizuojamose Taisyklėse draudėjo teisė pasirinkti žalos statiniui atlyginimo būdą yra saistoma išimtinės draudiko valios pasirinkti, koks žalos atlyginimo būdas taikytinas, taigi – praktiškai neįgyvendinama ir apibrėžta tik formaliai. Paminėtoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje akcentuojama draudiko teisė mokėti draudimo išmoką, apskaičiuotą pagal turto likutinę vertę, kai turtas nėra atstatinėjamas būtent paties draudėjo pasirinkimu. Šioje byloje ieškovas siekia žalos atlyginimo statinio realaus atstatymo būdu.
48. Atsakovas taip pat nurodo, kad jis nėra statytojas, todėl žalos atlyginimas pastato atstatymo būdu neatitiktų draudimo sutarties esmės. Galima iš dalies sutikti su tokiu argumentu, tačiau tai nepaneigia atsakovo, kaip draudiko pareigos vykdyti žalos atlyginimo prievoles tokiais būdais, kuriuos jis apibrėžė savo patvirtintose Taisyklėse. Taisyklių 3.5. punkto nuostatos, kad statinio atstatymo atveju draudikas turi teisę pasirinkti rangovą bei atstatymo būdą, kad draudėjo pageidavimui pasirinkti rangovą būtinas draudiko pritarimas, patvirtina, kad atsakovas prisiėmė statinio atstatymo, kaip žalos atlyginimo būdo, prievoles, kurias jis gali vykdyti bendradarbiaudamas (kiek tai būtina statinio atstatymo procese) su draudėju, kaip žemės sklypo savininku ir statytoju. Numatęs tokias savo prievoles Taisyklėse, atsakovas tuo pačiu prisiėmė tų prievolių vykdymo, įvykus draudžiamajam įvykiui, galimų rizikų pasekmes.
49. Atsakovo teigimu, ieškovas negalėjo pagrįstai tikėtis, kad draudžiamojo įvykio atveju jam bus sumokėta piniginė kompensacija, lygi naujo statinio vertei, nors turtas, kurio statyba buvo baigta dar 1974 metais, ieškovo buvo įsigytas vos už 1 500 Eur. Pasak atsakovo, tokiu atveju ieškovas nepagrįstai gautų daug didesnę pinigų sumą, nei buvo vertas jo pirktas turtas. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas nepagrįstai turto vertę tapatina su jo įsigijimo kaina. Akivaizdu, kad draudėjas, sudarydamas draudimo sutartį, siekia apdrausti turto praradimo riziką, o ne jo įsigijimo kaštus kaip nuostolių atlyginimą. Priešingas aiškinimas neatitiktų nei draudimo sutarties sudarymo tikslo, nei teisingumo, sąžiningumo, protingumo principų (CPK 185 straipsnis). Pažymėtina, kad pagal CK 6.997 straipsnio 2 dalį draudimo suma negali viršyti tikrosios draudžiamo turto vertės, taigi ji nėra siejama su turto įsigijimo kaina.
50. Nepriimtini atsakovo argumentai, kad ieškovas turėjo teisę rinktis kitą draudimo bendrovę, jeigu draudimo sąlygos ir konkrečios Taisyklių nuostatos nėra priimtinos draudėjui. Toks formalus atsakovo požiūris nepaneigia jo, kaip sutarties šalies, pareigos tinkamai ir sąžiningai vykdyti prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, atsižvelgiant į tai, kad būtent draudikas yra profesionalus draudimo santykių dalyvis, verslininkas, siekiantis ekonominės naudos iš tokio pobūdžio sutartinių santykių sukūrimo.
Dėl teisinių padarinių taikymo ir procesinės bylos baigties
51. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, pripažinus sutarties sąlygą nesąžininga skaidrumo aspektu, efektyvus vartotojo teisių apgynimas sietinas su sąlygų aiškinimu vartotojo interesus užtikrinančiu būdu, jei toks teisinių pasekmių taikymas yra pakankamas. Tačiau tuo atveju, kai sąlyga pripažįstama nesąžininga materialiuoju aspektu, taikytinos pasekmės skiriasi. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal CK 6.2284 straipsnio 8 dalį, kai teismas sutarties sąlygą pripažįsta nesąžininga, ši sąlyga negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas.
52. Nagrinėjamu atveju pripažinus Taisyklių 3.5. punkto nuostatą – draudikas turi teisę pasirinkti žalos atlyginimo būdą – nesąžininga, taikytinos taisinės pasekmės, tai yra, ši nuostata, kaip sutarties sąlyga, pripažįstama negaliojančia nuo ieškovo ir atsakovo turto draudimo sutarties sudarymo. Kitos draudimo sutarties sąlygos lieka galioti ir turi būti vykdomos. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reguliuojančias sutarčių su vartotojais sudarymą bei aiškinimą, nepagrįstai nevertino Taisyklių nuostatų (kaip draudimo sutarties sąlygų sudėtinės dalies) pagal apibrėžtus sąžiningumo kriterijus, todėl atmesdamas dalį ieškinio, priėmė neteisingą sprendimą. Tokia teisėjų kolegijos išvada sudaro pagrindą apeliacinį skundą patenkinti, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį panaikinti ir priimti naują sprendimą.
53. Ieškovas ieškiniu siekė draudimo išmokos, kaip žalos atlyginimo, ne piniginės kompensacijos, bet pastato atstatymo būdu. Ieškovo reikalavimas įpareigoti atsakovą atstatyti pastatą suformuluotas kiek netiksliai, todėl teisėjų kolegija, iš esmės tenkindama ieškovo reikalavimą dėl žalos atlyginimo būdo, jį patikslina, įpareigojant atsakovą atlyginti ieškovui žalą pastato atstatymo atkuriamąja verte būdu, iki pastato būklės, buvusios prieš draudžiamąjį įvykį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
54. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal šio straipsnio 5 dalį, kai apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
55. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas ieškovo naudai, perskirstomos šalių pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos, o taip pat kitose teisminėse instancijose turėtos bylinėjimosi išlaidos. Byloje pripažinus ieškovo teisę į pastato atstatymą atkuriamąja verte, taip pat atsižvelgiant į iš dalies patenkintą ieškovo reikalavimą dėl draudimo išmokos už kilnojamojo turto sunaikinimą, konstatuotina, jog išnagrinėjus bylą yra patenkinta 92 proc. ieškovo reikalavimų, todėl proporcingai patenkintų reikalavimų daliai jis įgijo teisę į 92 proc. bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
56. Kaip matyti iš bylos duomenų, teikdamas ieškinį ir patikslintą ieškinį, ieškovas sumokėjo 884 Eur žyminio mokesčio, patyrė 1 200 Eur išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti, o taip pat sumokėjo 800 Eur už eksperto parengtą žalos atstatymo kaštų ataskaitą. Teikdamas apeliacinį skundą ieškovas patyrė 400 Eur žyminio mokesčio išlaidų, taip pat 600 Eur teisinės pagalbos išlaidų už apeliacinio skundo parengimą. Bylos proceso kasaciniame teisme metu ieškovas patyrė 550 Eur išlaidų už atsiliepimo į atsakovo kasacinį skundą parengimą, o iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka – 423,50 Eur už rašytinės nuomonės parengimą. Atsakovas yra sumokėjęs už kasacinį skundą 229 Eur žyminį mokestį, apie kitas bylinėjimosi išlaidas jis duomenų neteikė.
57. Teisėjų kolegijos vertinimu, prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydžiai neviršija Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose nustatytiems civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių dydžių. Nurodytų aplinkybių pagrindu ieškovui iš atsakovo iš viso priteisiama 4 468,90 Eur bylinėjimosi išlaidų (4 857,5 Eur x 92 proc.).
58. Proporcingai atmestų ieškininių reikalavimų daliai, atsakovui priteistinas 8 proc. dydžio jo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas – 18,32 Eur (229 Eur x 8 proc.). Atlikus šalims priteistinų bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, ieškovui iš atsakovo priteisiamas 4 450,58 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
pripažinti, kad atsakovo „Swedbank P&C Insurance“ AS (juridinio asmens kodas 11268249), Lietuvoje veikiančio per filialą (filialo kodas 302649474), patvirtintų Gyventojų turto draudimo taisyklių Nr. 002 (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. rugpjūčio 17 d.) 3.5. punkto nuostata, jog draudikas turi teisę pasirinkti žalos atlyginimo būdą, yra nesąžininga turto draudimo sutarties šalies – vartotojo teisių atžvilgiu, todėl negalioja kaip K. J. ir „Swedbank P&C Insurance“ AS, Lietuvoje veikiančio per filialą, 2018 m. sausio 7 d. sudarytos Gyventojų turto draudimo sutarties (poliso Nr. GTD23600618) sąlyga nuo šios sutarties sudarymo momento.
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimo dalis, kuriomis atmestas ieškovo K. J. reikalavimas dėl žalos pastatui atlyginimo būdo ir ieškovui priteistas 208,40 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, ir priimti naują sprendimą.
Įpareigoti atsakovą Swedbank P&C Insurance“ AS (juridinio asmens kodas 11268249), Lietuvoje veikiantį per filialą (filialo kodas 302649474), atlyginti žalą K. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) statinio – gyvenamojo pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) žemės sklype (duomenys neskelbtini) atstatymo atkuriamąja verte būdu.
Priteisti ieškovui K. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Swedbank P&C Insurance AS (juridinio asmens kodas 11268249), Lietuvoje veikiančio per filialą (kodas 302649474), 4 450,58 Eur (keturių tūkstančių keturių šimtų penkiasdešimties eurų 58 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Kitą Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Romualda Janovičienė
Gintaras Pečiulis
Agnė Tikniūtė
Paminėta tekste:
CPK
CPK 320 str. Bylos nagrinėjimo ribos
CK
3K-3-229/2014
CK6 6.193 str. Sutarčių aiškinimo taisyklės
3K-3-279/2014
CK1 1.9 str. Civilinio kodekso normų aiškinimo principai
e3K-3-17-701/2018
e3K-3-289-1075/2018
3K-3-435/2013
e3K-3-100-823/2020
e2A-99-1120/2021
CPK 185 str. Įrodymų įvertinimas
CK6 6.997 str. Draudimo suma
CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas