Klausimas. Dėl teisės išpirkti parduotą ginčijamą teisę

Byloje ginčas kilo atsakovei (reikalavimo įgijėjai) atsisakius pripažinti, kad jos turima teisė pasibaigė, kai ieškovai (skolininkai) jai sumokėjo teisės įsigijimo kainą ir susijusias išlaidas bei palūkanas. Ieškovams iškeltoje baudžiamojoje byloje bendrovė, buvusi ieškovų darbdavė, pareiškė daugiau nei 150 000 Eur civilinį ieškinį. Vėliau bendrovė reikalavimo teisę pagal šį ieškinį pardavė atsakovei už 500 Eur kainą. Ieškovai, sužinoję apie reikalavimo teisės perleidimo sutartį ir veikdami CK 6.427 straipsnio 3 dalies pagrindu, kelissyk pervedė į atsakovės banko sąskaitą 700 Eur sumą, tačiau, atsakovei šias lėšas grąžinus, ieškovai pervedė 700 Eur į antstolio depozitinę sąskaitą, mokėjimo paskirtyje nurodydami „Lėšos iki pareikalavimo“. Ieškovai reikalavo pripažinti, kad jie, pavedimu sumokėdami 700 Eur, o vėliau deponuodami 700 Eur antstolio sąskaitoje, pasinaudojo išpirkimo teise, sumokėdami atsakovei reikalavimo teisės perleidimo sutarties kainą, šios sutarties sudarymo išlaidas ir palūkanas, atitinkamai ieškovų prievolė atsakovei baigėsi, sutapus skolininkui ir kreditoriui.

Teismai ieškovų reikalavimą atmetė. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovai, būdami prievolės skolininkai, baudžiamojoje byloje nesutikdami su civiliniu ieškiniu, ginčijo savo pareigą pirminiam kreditoriui, tačiau neginčijo atsakovės, kaip reikalavimo teisės pirkėjos, įgytos teisės reikalauti iš ieškovų prievolės įvykdymo. Dėl to apeliacinės instancijos teismas ieškovams pareikšto civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje nelaikė ginčijama teise CK 6.427 straipsnio prasme.

Kasacinis teismas nurodė, kad vien aplinkybė, jog ginčijamos teisės pardavėjas, siekdamas operatyvesnio savo teisių gynimo, ieškinį reiškė ir ieškovai gynėsi nuo pareikšto ieškinio baudžiamajame procese, nesuponuoja kitokio civiliniu ieškiniu pareikštų reikalavimų kvalifikavimo nei pareikštų civiliniame procese ir nepaneigia išvados, jog reikalavimo teisė buvo ginčijama CK 6.427 straipsnio prasme. Byloje susiklosčius situacijai, kai skolininkai teisme nesutinka su pradinio kreditoriaus reikalavimu dėl žalos atlyginimo ir, vykstant šiam ginčui, kreditorius perleidžia žalos atlyginimo reikalavimą, pati prievolės esmė nepasikeitė – ji tebeliko ginčijama skolininkų. CK 6.427 straipsnio 3 dalis nustato, kad išpirkimo teisė taikoma, jeigu parduotos ginčijamos teisės. Tai reiškia, kad ši teisės norma gali būti taikoma tik tais atvejais, kai ginčas dėl teisės jau egzistavo iki jos perleidimo. Ginčas, kurio pagrindu perleidžiama teisė yra ginčijama, turi kilti tarp skolininko – asmens, kuris privalo vykdyti prievolę pirminiam kreditoriui („asmens, iš kurio teisės išreikalaujamos“), ir pirminio kreditoriaus (ginčijamos reikalavimo teisės pardavėjo), nes būtent tokia teisė tampa „teise, kuri yra ginčo objektas“ CK 6.427 straipsnio 1 dalies prasme. Taigi išperkama teisė jau turi būti ginčijama jos perleidimo momentu ir perleidimas nekeičia jos, kaip ginčijamos, statuso, todėl nereikia jos pakartotinai ginčyti naujojo kreditoriaus atžvilgiu. Aplinkybė, kad teisė buvo ginčijama iki jos perleidimo naujam kreditoriui, nepaneigia ginčijamos teisės buvimo, o, priešingai, tik patvirtina, kad perleidimo momentu ji jau buvo ginčijama. Jeigu skolininkas iki teisės perleidimo savo prievolės pirminiam kreditoriui nebūtų ginčijęs, o ginčas kiltų tik po perleidimo, toks atvejis nepatektų į CK 6.427 straipsnio reguliavimo sritį, nes šis institutas skirtas ne bet kokių, o ginčijamų reikalavimo teisių perleidimui riboti.

Remdamasis nurodytais argumentais, kasacinis teismas panaikino teismų procesinius sprendimus ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino, pripažino, kad ieškovai, sumokėdami atsakovei reikalavimo teisės įsigijimo kainą, sutarties sudarymo išlaidas ir palūkanas, pasinaudojo teise išpirkti ginčijamą reikalavimo teisę, todėl ieškovų prievolė atsakovei pasibaigė, sutapus skolininkui ir kreditoriui.