2022 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. M. ieškinį atsakovams R. P. ir R. P. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas E. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų R. P. ir R. P. 61 900 Eur skolą, 12 000 Eur palūkanas, 29 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas nurodė, kad

2019 m. rugsėjo 28 d. tarp jo ir atsakovo R. P. buvo sudaryta paskolos sutartis su nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimu. Pagal šią sutartį ieškovas atsakovui paskolino 61 900 Eur, o atsakovas įsipareigojo paskolos sumą ieškovui grąžinti iki 2020 m. gegužės 17 d., taip pat kas mėnesį mokėti 1 500 Eur palūkanas. Atsakovas įsipareigojimų pagal sutartį nevykdė, t. y. nemokėjo palūkanų, negrąžino paskolos sumos iki sutarto termino. Ieškinio pateikimo metu ieškovo reikalavimą sudaro 61 900 Eur negrąžinta paskolos suma ir 12 000 Eur nesumokėtos palūkanos (už 8 mėnesius, skaičiuojant po 1 500 Eur).

3. Ieškovas pažymėjo, kad pinigus paskolino atsakovo R. P. šeimos poreikių tenkinimui. Apie paskolos sudarymą bei prisiimtus įsipareigojimus atsakovo sutuoktinė R. P. buvo informuota tiek paties atsakovo, tiek ir ieškovo, todėl tai yra solidari abiejų sutuoktinių prievolė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu civilinės bylos dalį pagal ieškinio reikalavimus atsakovei R. P. nutraukė; ieškinį atsakovui R. P. tenkino iš dalies: pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2019 m. rugsėjo 28 d. paskolos sutartį su nekilnojamojo turto įkeitimu ir taikė restituciją – priteisė iš atsakovo R. P. ieškovui E. M. 61 900 Eur ir 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. gegužės 25 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė iš atsakovo R. P. ieškovui E. M. 554,68 Eur bylinėjimosi išlaidas.

5. Teismas priėmė ir tenkino ieškovo pateiktą atsisakymą nuo ieškinio atsakovei R. P. ir, nutraukdamas civilinės bylos dalį, konstatavo, kad toks atsisakymas nuo ieškinio nepažeidžia šalių teisėtų interesų, neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms bei viešajam interesui.

6. Teismas nustatė, kad paskolos teisiniai santykiai tarp šalių susiklostė seniau, nei buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią yra prašoma priteisti negrąžintą skolą. 2014 m. birželio 17 d. tarp E. M. ir R. P. buvo pasirašyta skolos sutartis, pagal kurią E. M. paskolino R. P. 30 000 Lt (8 688,60 Eur) iki 2014 m. gruodžio 17 d., o R. P. įsipareigojo kas mėnesį iki 17 d. sumokėti 2 000 Lt (579,24 Eur) palūkanų. R. P. šioje sutartyje patvirtino, kad 30 000 Lt (8 688,60 Eur) gavo 2014 m. birželio 17 d. Vėlesnėje, t. y. 2014 m. spalio 17 d. skolos sutartyje nurodyta, kad E. M. skolino 50 000 Lt (14 493 Eur), o R. P. įsipareigoja kas mėnesį iki 17 d. sumokėti 900 Eur palūkanų, o negrąžinęs paskolos iki 2015 m. birželio 17 d., moka 1 proc. netesybas už kiekvieną uždelstą dieną – po 500 Lt (145 Eur). Tarp šalių 2015 m. kovo 17 d. buvo pasirašyta dar viena skolos sutartis, pagal kurią E. M. skolino R. P. 22 493 Eur iki 2015 m. rugsėjo 17 d., o R. P. įsipareigojo kas mėnesį iki 17 d. sumokėti 1 100 Eur palūkanų. Šioje sutartyje nurodyta, kad R. P. pinigus gavo prieš pasirašant sutartį. R. P. 2015 m. spalio 10 d. pasirašė priedą prie 2015 m. kovo 17 d. sutarties, pagal kurį jis skolinosi dar 4 000 Eur iki 2015 m. liepos 31 d. ir už tai įsipareigojo sumokėti 300 Eur.

7. Taip pat į bylą yra pateikta 2015 m. rugsėjo 17 d. skolos sutartis, kurioje nurodyta, kad E. M. skolino R. P. 30 000 Eur iki 2016 m. kovo 17 d., o R. P. įsipareigoja kiekvieno mėnesio 17 d. sumokėti 1 000 Eur palūkanų. Sutarties 4 punkte nurodyta, kad R. P. 30 000 Eur gavo prieš pasirašant sutartį; užstatas – butas (duomenys neskelbtini). Dar vieną paskolos sutartį su nekilnojamojo turto įkeitimu E. M. ir R. P. pasirašė 2016 m. gegužės 17 d. Joje nurodoma, kad E. M. skolino R. P. 30 000 Eur iki 2017 m. gegužės 17 d., o sutarties 2 punkte patvirtinama, kad R. P. jam skolinamus 30 000 Eur gavo prieš pasirašant šią sutartį. R. P. įsipareigojo kiekvieną mėnesį iki 17 d. mokėti 3,5 proc. palūkanų už jam suteiktą paskolą, t. y. po 1 050 Eur per mėnesį. Analogiškos nuostatos yra užfiksuotos ir vėlesnėje, 2017 m. gegužės 17 d. sudarytoje paskolos sutartyje su nekilnojamo turto įkeitimu, kurios 1 punkte nurodyta, kad E. M. skolino R. P. 30 000 Eur iki 2018 m. gegužės 17 d., o 2 punkte nurodyta, kad R. P. jam skolinamus 30 000 Eur gavo prieš pasirašant sutartį. Pagal šios sutarties 7 punktą R. P. įsipareigojo kiekvieną mėnesį iki 17 d. mokėti 3,5 proc. palūkanas už jam suteiktą paskolą, t. y. po 1 050 Eur. Šalių 2017 m. gruodžio 22 d. pasirašytame priede prie 2017 m. gegužės 17 d. sutarties nurodyta, kad R. P. papildomai skolinosi gamybinėms reikmėms 11 400 Eur; paskola beprocentė. R. P. nurodė, kad paskolą grąžins dalimis iki 2018 m. gegužės 17 d. Likusi paskolos dalis, jei iki 2018 m. gegužės 17 d. jos neišmokės, bus pridėta prie pagrindinės paskolos, t. y. prie 30 000 Eur, ir bus apmokestinama pagal 2017 m. gegužės 17 d. sutartį (kai bus atnaujinama 2017 m. gegužės 17 d. sutartis). R. P. joje patvirtino, kad 11 400 Eur gavo prieš pasirašant sutartį.

8. Šalių sudarytoje 2018 m. gegužės 17 d. paskolos sutartyje su nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimu yra nurodyta, kad E. M. skolino R. P. 41 000 Eur (ranka ištaisyta į 41 400 Eur) iki 2019 m. gegužės 17 d., kuriuos R. P. gavo prieš pasirašant šią sutartį. R. P. 2018 m. rugpjūčio 31 d. pasirašė papildymą prie 2018 m. gegužės 17 d. sutarties, kuriame nurodė, kad 2018 m. gegužės 31 d. iš E. M. gamybiniams poreikiams gavo 7 000 Eur ir ši suma pridedama prie pagrindinės sutarties sumos. Visa paskolos suma sudaro 48 000 Eur. Taip pat R. P. 2019 m. balandžio 30 d. pasirašė priedą prie 2018 m. gegužės 17 d. sutarties, o 2019 m. rugsėjo 28 d. pasirašė dar vieną priedą prie šios 2018 m. gegužės 17 d. sutarties, kuriuo prašė E. M. paruošti atnaujintą sutartį, kurios suma būtų 61 900 Eur. Galiausiai šalys 2019 m. rugsėjo 28 d. pasirašė paskolos sutartį su nekilnojamojo turto įkeitimu (toliau – ir ginčo sutartis), kurioje nurodyta, kad E. M. skolino 61 900 Eur iki 2020 m. gegužės 17 d, kuriuos R. P. jau yra gavęs.

9. Teismas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu tiek ieškovas, tiek atsakovas paaiškino, jog suėjus terminui grąžinti skolą, būdavo pasirašoma nauja paskolos sutartis, naujai sudaromoje sutartyje būdavo nurodoma bendra skolos suma, į kurią įeidavo: negrąžinta paskolos suma, nesumokėtos palūkanos, delspinigiai. Kaip paaiškino atsakovas, pasirašant naują paskolos sutartį, ieškovas apskaičiuodavo ir į skolinamą sumą įtraukdavo likusį negrąžintą paskolos likutį bei nesumokėtas palūkanas, taip pat delspinigius. Kartais ieškovas padarydavo nuolaidų, sumažindavo nesumokėtas palūkanas ar delspinigius, o atsakovas su paskolos sutarčių sąlygomis sutikdavo, jas visas pasirašė. Ieškovo atstovas 2021 m. vasario 2 d. teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2019 m. rugsėjo 28 d. paskolos sutartyje nurodytą 61 900 Eur sumą sudaro: atsakovui paskolinti 55 000 Eur ir 6 900 Eur jam priskaičiuotos ir nesumokėtos palūkanos.

10. Teismas nesutiko su ieškovo atstovo pozicija, kad toks šalių santykių įforminimas buvo novacija. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.141 straipsnio 1 dalis numato, kad prievolė baigiasi, jeigu šalys vietoje esamos prievolės savo susitarimu sukuria pradinę prievolę pakeičiančią naują prievolę, turinčią skirtingą negu ankstesnioji prievolė dalyką ar skirtingą įvykdymo būdą (novacija). Novacija nepreziumuojama, todėl visais atvejais turi būti aiškiai ir neabejotinai pareikšta (CK 6.141 straipsnio 2 dalis). Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nė vienoje iš paskolos sutarčių nebuvo nurodyta, kad yra keičiama anksčiau sudaryta paskolos sutartis.

11. Teismas sprendė, kad ieškovą ir atsakovą siejo paskolos prievoliniai santykiai (CK 6.870 straipsnis). Šalys, baigiantis ar pasibaigus skolos sutartyje nustatytam paskolos grąžinimo terminui, refinansuodavo anksčiau sudarytą sutartį pasirašydamos naują paskolos sutartį. Šiuo atveju refinansavimas buvo vykdomas nesumokėtomis palūkanomis padidinant paskolinamą sumą. Jeigu būdavo skolinama papildoma pinigų suma, šalys pasirašydavo priedus prie paskolos sutarčių arba papildymus. Taigi šalys nepakeisdavo anksčiau pasirašytos paskolos sutarties, o sudarydavo naują paskolos sutartį, suskaičiuodamos likusią negrąžintą paskolą bei susikaupusias palūkanas, kurias įformindavo kaip padidėjusią paskolos sumą, o atsakovas su tokiomis sąlygomis sutikdavo.

12. Teismas nurodė, kad atsakovas pasirašė 13 dokumentų, kiekviename iš jų savo parašu patvirtindamas apie didėjančią paskolos sumą, sutikdamas su tuo, kad paskola yra didinama nesumokėtų palūkanų suma. Paskolos sutartyse atsakovas aiškiai nurodydavo, kad pinigus gavo. Jeigu dalies pinigų atsakovas, kaip jis teigia, nėra gavęs, lieka neaišku, kodėl atsakovas pasirašydavo vėlesnės paskolos sutartis, į kurias būdavo įskaičiuojamos ir sutarčių prieduose nurodytos sumos. Be to, visų priedų prie sutarčių ir papildymų prie sutarčių tekstai yra surašyti paties atsakovo ranka, patvirtinimai pasirašyti atsakovo, jis šias aplinkybes patvirtino ir jų neginčija.

13. Teismas, atsižvelgdamas į byloje pateiktas paskolos sutartis, priedus prie paskolos sutarčių, papildymus prie paskolos sutarčių, jų skaičių, į tai, kad atsakovas patvirtino, kad visus šiuos dokumentus jis yra pasirašęs, į šalių paaiškinimus, duotus teismo posėdžio metu ir išdėstytus jų procesiniuose dokumentuose, taip pat byloje nustatytą aplinkybę, jog atsakovas visada pasirašydavo pakeitimus, sutikdamas su į paskolos sumą įtrauktomis palūkanomis, konstatavo, kad 2019 m. rugsėjo 28 d. paskolos sutartis buvo sudaryta ir joje nurodyta pinigų suma perduota (paskolinta) atsakovui.

14. Vertindamas, kokia suma buvo paskolinta 2019 m. rugsėjo 28 d. sutartimi, teismas atsižvelgė į 2019 m. rugsėjo 28 d. atsakovo ranka parašytą priedą prie 2018 m. gegužės 17 d. paskolos sutarties, kuriuo atsakovas prašė ieškovo paruošti atnaujintą sutartį, kurios suma būtų 61 900 Eur, tuo pripažindamas, kad pagal anksčiau pasirašytas paskolos sutartis susidariusios nesumokėtos palūkanos tampa naujos paskolos dalimi. Teismas pažymėjo ir tai, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu ir paskolos sutartyse nurodė, jog paskolinti pinigai naudojami jo verslui vystyti, todėl tai nėra vartojimo paskolos santykiai. Tuo remdamasis teismas padarė išvadą, kad atsakovui 2019 m. rugsėjo 28 d. paskolos sutartimi buvo paskolinta 61 900 Eur suma.

15. Teismas nurodė, kad paskolos sutartis, pagal kurią ieškovas prašo priteisti jo reikalaujamas sumas, buvo sudaryta 2019 m. rugsėjo 28 d., o CK 6.871 straipsnio 4 dalies nuostata, numatanti, jog paskolos sumai viršijant 3 000 Eur ir sandorį vykdant grynaisiais pinigais paskolos sutartis turi būti notarinės formos, įsigaliojo nuo 2015 m. sausio 1 d. Kadangi CK 1.93 straipsnio 3 dalis imperatyviai numato, kad notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį, 2019 m. rugsėjo 28 d. sutartį teismas pripažino niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento.

16. Byloje ieškovui įrodžius, kad jis 2019 m. rugsėjo 28 d. buvo perdavęs atsakovui 61 900 Eur, o atsakovui įrodymų, patvirtinančių, kad šią sumą grąžino, nepateikus, teismas taikė restituciją, kaip sandorio negaliojimo padarinį, ir ieškovui iš atsakovo priteisė 61 900 Eur. Paskolos sutartį pripažinus niekine ir negaliojančia, teismas atmetė ieškinio reikalavimus dėl 12 000 Eur palūkanų ir 29 proc. metinių palūkanų priteisimo, tačiau priteisė CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

17. Atsakovas R. P. apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

17.1 Atsakovas bylos nagrinėjimo metu teigė, kad 2019 m. rugpjūčio 29 d. paskolos sutartis yra negaliojanti ne tik dėl notarinės sandorio sudarymo formos nesilaikymo, bet ir laikytina nesudaryta, nes ieškovas pagal šią sutartį nepervedė ir grynaisiais neperdavė sutartyje nurodytos pinigų sumos. Ginčydamas paskolos sutarties dalyko perdavimo faktą, atsakovas pateiktame atsiliepime į ieškinį ir triplike pateikė detalią skolos sutarčių chronologinę analizę, įrodinėdamas, kad, suėjus 2014 m. birželio 17 d. ieškovo suteiktos 30 000 Lt (8 688,60 Eur) paskolos mokėjimo terminui, tarp ieškovo ir atsakovo kasmet būdavo pasirašoma vis nauja paskolos sutartis, o naujai sudaromoje paskolos sutartyje būdavo nurodoma ankstesnės sutarties pagrindu fiksuota skolos suma, į kurią įeidavo anksčiau, t. y. 2014 m. birželio 17 d. pagrindu gauta ir negrąžinta paskolos suma, dviem papildomais susitarimais prie paskolos sutarčių ieškovo paskolintos sumos ir priskaičiuotos lupikiško dydžio mėnesinės palūkanos, sudariusios didžiąją dalį visos paskolos sutartyje nurodytos 61 900 Eur sumos.

17.2 Teismas klaidingai pripažino, kad 2019 m. rugpjūčio 29 d. paskolos sutartimi ieškovas tariamai perdavė atsakovui 61 900 Eur piniginių lėšų sumą, nors šių faktinių aplinkybių nepatvirtino net ir pats ieškovas. Be to, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, paskolos sumos didinimas nesumokėtomis palūkanomis negali būti laikomas refinansavimu. Paskolos refinansavimas, dar vadinamas perkreditavimu, yra procesas, kuomet turimi finansiniai įsipareigojimai perkeliamos į kitą paskolų išdavimo bendrovę ar banką. Šiuo atveju sudarant naujas paskolų sutartis ieškovas papildomų paskolų atsakovui neperdavė, o tiesiog pratęsinėjo paskolos grąžinimo terminą augindamas atsakovo skolą nesumokėtų palūkanų sumomis, todėl jokie skolų refinansavimai tarp šalių neįvyko.

17.3 Padarius visų paskolos sutarčių bei jų priedų analizę matyti, kad laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 17 d. iki 2015 m. rugsėjo 17 d. susidariusią ir šalių pagrindine įvardijamą 30 000 Eur atsakovo skolą, užfiksuotą 2015 m. rugsėjo 17 d. paskolos sutartimi, sudaro: 2014 m. birželio 17 d. skolos sutarties pagrindu ieškovo suteikta 30 000 Lt (8 688,60 Eur) paskola ir laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 17 d. iki 2015 m. rugsėjo 17 d. priskaičiuotos 21 311,40 Eur mokėjimo palūkanos, 2,45 karto viršijančios atsakovui suteiktą paskolą pagal 2014 m. birželio 17 d. sutartį. Tuo tarpu atsakovas laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 17 d. iki 2018 m. gegužės 17 d. reguliariais mokėjimais sumokėjo ieškovui grynaisiais pinigais, negaunant jokių pakvitavimų, iš viso 36 900 Eur sumą, bet šie mokėjimai ieškovo nebuvo įskaityti ankstesnės skolos grąžinimui, nes gautą pinigų sumą ieškovas įskaitė kaip mokėjimo palūkanas už laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo 17 d. iki 2018 m. gegužės 17 d. Tokius atsakovo argumentus patvirtina ir faktas, kad ieškovo įvardijama 2015 m. rugsėjo 17 d. sutartimi fiksuota pagrindinė 30 000 Eur skola net trejus metus, t. y. laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 17 d. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d., nedidėjo, o ieškovas šiuo laikotarpiu ne tik nesiėmė jokių skolos išieškojimo veiksmų, bet suteikė dar dvi papildomas paskolas gamybinėms reikmėms.

17.4 Ieškovas perdavė (paskolino) atsakovui pinigines lėšas tik pagal 2014 m. birželio 17 d. paskolos sutartį (30 000 Lt arba 8 688,60 Eur), pagal 2017 m. gruodžio 22 d. priedą prie 2017 m. gegužės 17 d. paskolos sutarties (11 400 Eur) ir 2018 m. rugpjūčio 31 d. papildymą prie 2018 m. gegužės 17 d. sutarties (7 000 Eur). Taigi, iš viso iki 2019 m. rugsėjo 28 d. paskolos sutarties pasirašymo ieškovas buvo paskolinęs (faktiškai perdavęs) atsakovui 27 088,60 Eur (8 688,60 Eur + 11 400 Eur + 7 000 Eur). Akivaizdu, kad ieškovas 2019 m. rugsėjo 28 d. paskolos sutarties dalyko (61 900 Eur) atsakovui neperdavė jokia forma, o prieš 2019 m. rugsėjo 28 d. paskolos sutarties pasirašymą buvo perduota tik 27 088,60 Eur dalis viso 2019 m. gegužės 18 d. paskolos sutarties dalyko. Visą kitą (34 811,40 Eur) sumą sudarė pagal ankstesnes sutartis priskaičiuotos mokėjimo palūkanos.

17.5 Atsakovas mokėjimo palūkanų forma yra sumokėjęs ieškovui ne mažesnę nei 36 900 Eur sumą, kuri gerokai viršijo atsakovo faktiškai gautą paskolą. Todėl niekine ir negaliojančia teismo pripažinta 2019 m. gegužės 18 d. paskolos sutartis apskritai buvo nesudaryta, nes paskolos davėjas neperdavė paskolos sutartyje nurodytos pinigų sumos paskolos gavėjo nuosavybėn. Tai nustačius, nėra pagrindo pripažinti paskolos sutarties sudaryta ir taikyti vienašalę restituciją, priteisiant iš atsakovo visą toje sutartyje nurodytą 61 900 Eur sumą. Teismas turėjo pripažinti, kad 2019 m. rugsėjo 28 d. paskolos sutarties pagrindu neatsirado atsakovo prievolė sumokėti ieškovui 61 900 Eur faktiškai negautą paskolą, nes ankstesnių atsakovo mokėjimų pagrindu sumokėta 36 900 Eur suma jau buvo padengtos visos ieškovo suteiktos paskolos.

17.6 Teismas pagrįstai konstatavo, kad 2019 m rugsėjo 28 d. paskolos sutarties sudarymas paprasta rašytine forma prieštaravo CK 6.871 straipsnio 4 dalies nuostatoms, kuriose yra nustatytas imperatyvus notarinės formos reikalavimas. Tačiau notarinės formos reikalavimo neatitiko ir visos ankstesnės paskolos sutartys bei jų priedai, šalių sudaryti po 2015 m. sausio 1 d. Dėl šios priežasties teismas privalėjo ex officio (pagal pareigas) vertinti byloje esančius duomenis ir konstatuoti visų iki nurodytos datos šalių sudarytų paskolos sutarčių bei jų priedų negaliojimą ir taikyti tokių sandorių negaliojimo teisines pasekmes, juolab kad 2019 m. rugsėjo 28 d. paskolos sutartyje nurodyta atsakovo skolos suma buvo ankstesnių, taip pat niekinių ir negaliojančių, paskolos sutarčių rezultatas.

17.7 Byloje nustatyta, kad visos sutartys savo forma ir turiniu iš esmės yra identiškos ir buvo parengtos ieškovo. Didžiąja dalį 2019 m. rugsėjo 28 d. paskolos sutartyje nurodytos paskolos sumos (61 900 Eur) sudarė nuo 2014 m. birželio 17 d. paskolos sutarties sudarymo susikaupusios lupikiško dydžio palūkanos. Ieškovas, pasisavinęs atsakovo buto dokumentus ir už skolas siekdamas perimti (duomenys neskelbtini) esantį atsakovo šeimos būstą, savo tendencingais veiksmais sukūrė sau naudingą schemą, imituodamas atlygintinių paskolų atsakovui teikimą. Pelnydamasis iš tokios savo sukurtos schemos, ieškovas laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 17 d. iki 2018 m. gegužės 17 d. grynaisiais pinigais gavo ne mažesnę nei 36 900 Eur sumą, kurios gavimo niekaip neįformino ir nedeklaravo. Taigi ieškovas sąmoningai ir sistemingai atliko veiksmus, kuriais siekė išvengti įstatyme įtvirtinto reikalavimo ir tokiu būdu ne tik pelnėsi atsakovo sąskaita, bet iš esmės naudojosi jo buvimu bejėgiškoje situacijoje. Todėl visos po 2014 m. birželio 17 d. paskolos sutarties pasirašymo sudarytos vėlesnes paskolos sutartys teismo privalėjo būti pripažintinos negaliojančiomis ne tik CK 1.93 straipsnio 3 dalies pagrindu dėl privalomos notarinės formos nesilaikymo, bet ir CK 1.81 straipsnio pagrindu kaip neatitinkančios viešosios tvarkos ir geros moralės.

17.8 Atsakovo pasirašytose paskolos sutartyse ir jų prieduose buvo nustatytos nuo 3,5 iki 6,2 proc. mėnesinės palūkanos, kurios sudarė nuo 42 iki 74,5 proc. metinių palūkanų maržą. Pinigine išraiška palūkanos sudarė 34 811,40 Eur dalį arba 56,24 proc. visos 2019 m. rugsėjo 28 d. paskolos sutartyje nurodytos sumos. Todėl net ir nepripažinus negaliojančiomis iki 2019 m. rugsėjo 28 d. sudarytų ankstesnių paskolos sutarčių, teismui yra privalu peržiūrėti ieškovui faktiškai priteistų palūkanų (įskaičiuotų į 61 900 Eur sumą) dydį, kadangi susitarimų dėl palūkanų vertinimas yra susijęs ne tik su privataus, bet ir viešo intereso gynimu. Šiuo atveju nekontroliuojamos paskolos sutartyse ieškovo nustatytos palūkanų normos iš esmės atitiko lupikavimo atvejį, o tai prieštarauja viešajai tvarkai.

17.9 Taikęs restituciją, pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis nuosekliai formuojama kasacinio teismo praktika ir nustatyti procesinių palūkanų skaičiavimo pradžią nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o ne nuo bylos iškėlimo dienos, nes restitucijos prievolės atsiradimo momentas yra teismo sprendimo, kuriuo ji taikoma, įsiteisėjimas.

18. Ieškovas E. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

18.1 Pats atsakovas bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad laisva valia pasirašė visas byloje esančias paskolos sutartis ir priedus prie jų, kuriose savo parašu papildomai patvirtindavo konkrečios pinigų sumos gavimo faktą. Tačiau duodamas paaiškinimus teisme jis jau tvirtino negavęs tai vienos, tai kitos pinigų sumos. Atsakovas taip pat teigė, kad ieškiniu prašoma priteisti skola jau seniai yra grąžinta ieškovui, kad paskolą gavo, bet ne tokią, kad sutartis yra negaliojanti dėl privalomos notarinės formos nesilaikymo, o vėliau – kad sutartis galbūt suklastota, kad ji pripažintina niekine, neatitinkančia šalių valios bei ketinimų. Toks atsakovo pozicijos nenuoseklumas pagrindžia tik jo siekį išvengti pinigų grąžinimo ieškovui.

18.2 Visi atsakovo teiginiai apie tai, kad neva ieškovas neperdavė jam pinigų pagal 2019 m. rugsėjo 28 d. paskolos sutartį, yra nepagrįsti ir paneigti byloje surinktais įrodymais bei šalių paaiškinimais. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad atsakovas pats pasirašinėjo visas tarp šalių sudarytas sutartis ar kad laisva valia pats surašė papildomus susitarimus prie paskolos sutarčių, kuriais prašė ieškovo papildomai paskolinti jam pinigų, sutartyse pats aiškiai nurodydavo ir savo parašu patvirtindavo, kad pinigus gavo iki sutarties sudarymo. Teismo posėdyje pats atsakovas patvirtino, kad suprato savo veiksmų esmę, savo parašo galią, kadangi turi teisinį išsilavinimą. Todėl laikytina, kad atsakovas nenuginčijo aplinkybės, jog tarp šalių paskolos santykiai susiklostė, o pinigai atsakovui visgi buvo skolinami.

18.3 Atsakovui dar negrąžinus buvusios skolos, jo prašymu ir naujai pasirašoma sutartimi jam buvo skolinama papildomai. Darant priešingas išvadas būtų nesuprantama, kokiu tikslu buvo sudaromi papildomi susitarimai, kadangi palūkanas ir delspinigius atsakovas ir taip buvo įsipareigojęs mokėti. Nauji susitarimai buvo sudaromi būtent dėl to, kad atsakovui buvo skolinamos papildomos sumos, esant dar negrąžintai ankstesnei skolai.

18.4 Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų pinigų grąžinimo ieškovui faktą. Atsakovas yra verslininkas, turi aukštąjį išsilavinimą, todėl pasirašomų sutarčių esmė ir nustatomų palūkanų dydžiai jam buvo suprantami ir jį tenkino. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas būtų daręs kokį nors spaudimą atsakovui, todėl nėra suprantama, kodėl atsakovas nuolat akcentuoja lupikiškų palūkanų nustatymo aplinkybę.

18.5 Savo buto dokumentus atsakovas ieškovui perdavė savanoriškai, siekdamas įkalbėti atsakovą eilinį kartą papildomai paskolinti jam pinigų. Jeigu ieškovas būtų pasisavinęs atsakovų buto dokumentus, nėra aišku, kodėl atsakovas iki šiol dėl to nėra kreipęsis į ikiteisminio tyrimo įstaigą, kodėl atsakovas laisvanoriškai pasirašė visas paskolos sutartis. Svarbu ir tai, kad atsakovo buto įkeitimas nebuvo įformintas notariškai, o ieškovas nereiškė reikalavimų teisme dėl tokio sandorio patvirtinimo. Akivaizdu, kad atsakovo butas nebuvo ieškovo siekis ir šiame ginče atsirado tik paties atsakovo iniciatyva, kaip jo įsipareigojimo grąžinti ieškovui paskolintus pinigus rimtumo įrodymas ir (ar) pinigų grąžinimo garantija.

18.6 Apeliaciniame skunde naujai keliamas klausimas dėl visų 2015 – 2019 m. sudarytų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Tokiais argumentais atsakovas nesivadovavo pirmosios instancijos teisme, taip pat, turėdamas procesinę galimybę, nereiškė byloje priešieškinio.

18.7 Atsakovas nepagrįstai teigia, kad 2019 m. rugsėjo 28 d. paskolos sutartyje įvardytą skolos sumą sudaro tik 27 088,60 Eur, o likusią sumą sudaro apskaičiuotos mokėjimo palūkanos. Kaip nustatyta pirmosios instancijos teismo sprendime ir nurodyta ieškovo, ieškinio pateikimo metu skolos sumą sudarė 55 000 Eur negrąžinta paskola ir 6 900 Eur palūkanos. Atsakovo nurodyti skaičiavimai yra neteisingi ir nepagrįsti, prieštaraujantys kitiems bylos duomenims.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl sutarčių turinio aiškinimo ir šalių teisinių santykių atsiradimo momento bei jų kvalifikavimo

19. Pirmosios instancijos teismas ginčo šalis siejusius santykius kvalifikavo kaip paskolos teisinius santykius (CK 6.870 straipsnis) ir, remdamasis imperatyviomis CK 1.93 straipsnio 3 dalies ir 6.871 straipsnio 4 dalies normomis, nustatančiomis paskolos sutarties formą ir jos nesilaikymo teisines pasekmes, 2019 m. rugsėjo 28 d. šalių sudarytą sutartį, kurios pagrindu ieškovas atsakovui pareiškė ieškinio reikalavimus dėl skolos ir palūkanų priteisimo, pripažino negaliojančia (nesudaryta) bei taikė restituciją, įpareigojęs apeliantą grąžinti ieškovui šios sutarties pagrindu gautą 61 900 Eur sumą.

20. Viena vertus, teisėjų kolegija pritaria šalių santykių teisinei kvalifikacijai, juolab kad dėl jos ginčo apeliacinės instancijos teisme ir nekyla – abi šalys sutinka, kad jas siejo būtent paskolos, o ne kitokio pobūdžio teisiniai santykiai. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas šio konkretaus ginčo atveju netinkamai aiškino ir taikė paskolos sutarties formos imperatyvą, dėl to ginčas yra išspręstas neteisingai. Tokią teisės taikymo klaidą visų pirma lėmė neteisingas sutarčių, kaip sutartinių santykių proceso visumos, aiškinimas, t. y. šalių sudarytų keleto paskolos (skolos) sutarčių tarpusavio ryšio netinkamas įvertinimas, tuo pačiu sąlygojęs ir nepagrįstą teismo išvadą dėl šalių atliktų paskolų refinansavimo veiksmų, galiausiai užfiksuotų ginčo paskolos sutartyje.

21. Kasacinis teismas savo praktikoje pažymi, kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016).

22. Aiškindamas rašytine forma sudarytos sutarties turinį, teismas pirmiausia turi atsižvelgti į rašytinės sutarties tekstą. Jei jis yra aiškus ir neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, spręsdamas dėl sutarties turinio (šalių teisių ir pareigų), turi pagrindą daryti išvadą, kad tikroji šalių valia sutampa su rašytiniu sutarties tekstu, ir remtis lingvistiniu sutarties aiškinimu. Tuo atveju, jei rašytinės sutarties tekstas yra neaiškus arba jis prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, aiškindamas tikrąjį sutarties turinį, turi nustatyti, ar lingvistinis sutarties turinio aiškinimas neprieštarauja tikrajai sutarties šalių valiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-695/2017). Kitaip tariant, naudojant įvairius sutarčių aiškinimo metodus, įtvirtintus sutarčių aiškinimo taisyklėse (CK 6.193 straipsnis), kaip galima tiksliau turi būti identifikuoti tikrieji šalių ketinimai sudaryti vieną ar kitą susitarimą (sutartį).

23. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad ginčo šalys buvo sudariusios (pasirašiusios) iš viso 8 paskolos sutartis su priedais (žr. šios nutarties 6 – 11 punktus). Pirmoji paskolos sutartis buvo sudaryta 2014 m. birželio 17 d., kuria ieškovas apeliantui paskolino 30 000 Lt (8 688,60 Eur) iki 2014 m. gruodžio 17 d., o apeliantas įsipareigojo nurodytą sumą grąžinti ir kas mėnesį sumokėti 2 000 Lt (579,24 Eur) palūkanų, o paskutinioji – 2019 m. rugsėjo 28 d. (ginčo sutartis). Joje yra užfiksuota, kad ieškovas apeliantui yra paskolinęs 61 900 Eur, o apeliantas šią sumą įsipareigoja grąžinti iki 2020 m. gegužės 17 d. ir mokėti kas mėnesį 1 500 Eur palūkanas. Vertinant visų šių sutarčių sudarymo aplinkybes bei jų turinį, taip pat pačių šalių raštu ir žodžiu pateiktus paaiškinimus dėl kiekvienos paskesnės sutarties pasirašymo tikslo (užfiksuoti ankstesnę negrąžintą paskolos sumą, nesumokėtas palūkanas bei suteiktas naujas paskolas), konstatuotina, kad paskolos teisiniai santykiai tarp šalių atsirado būtent 2014 m. birželio 17 d. paskolos sutarties pagrindu, o vėlesnėmis sutartimis bei jų priedais šios paskolos sutarties sąlygos buvo iš dalies modifikuojamos, t. y. kas kartą pratęsiamas paskolos grąžinimo terminas, didinama paskolos sutarties suma papildomai skolinant, keičiamas palūkanų dydis (norma), sukauptos mokėtinos palūkanos įtraukiamos į pagrindinę skolą, pasirūpinama negrąžintos paskolos užtikrinimo priemonėmis. Kitaip tariant, visos pasirašytos sutarys ir jų priedai tapo vienu skolinimosi procesu.

24. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tarp šalių reguliariai (dažniausiai kas 6 ar 12 mėnesių) buvo pasirašomas naujas skolos dokumentas, kurio tikslas – atnaujinti ankstesnę paskolos sutartį, ir kuriame buvo tik patikslinamas apelianto skolos ieškovui dydis bei koreguojamas jos grąžinimo terminas ir mokėtinų palūkanų dydis. Įprastai kiekvienoje naujoje paskolos sutartyje galutinė grąžintina skolos suma padidėdavo. Pavyzdžiui, šalims 2017 m. gruodžio 22 d. atskiru raštu (priedu prie 2017 m. gegužės 17 d. paskolos sutarties) susitarus dėl papildomai skolinamų 11 400 Eur, 2018 m. gegužės 17 d. paskolos sutartyje buvo užfiksuota 41 400 Eur suteiktos paskolos suma, t. y. lygiai 11 400 Eur didesnė nei ankstesnėje, 2017 m. gegužės 17 d. sutartyje nurodyta 30 000 Eur suma. Atitinkamai, 2018 m. rugpjūčio 31 d. atskiru raštu (priedu prie 2018 m. gegužės 17 d. paskolos sutarties) susitarus, kad apeliantui bus paskolinta papildomai 7 000 Eur, o 2019 m. balandžio 30 d. ir rugsėjo 28 d. raštais (priedais prie minėtos sutarties) susitarus dėl galutinio paskolos termino pratęsimo ir galimybės skolą grąžinti periodiniais mokėjimais, 2019 m. rugsėjo 28 d. paskolos sutartyje užfiksuota jau 61 900 Eur grąžintina paskolos suma – 20 500 Eur didesnė už 2018 m. gegužės 17 d. sutartyje nurodytą sumą.

25. Taigi, aptartos faktinės aplinkybės neabejotinai pagrindžia tęstinius paskolos teisinius santykius tarp ginčo šalių, atsiradusius 2014 m. birželio 17 d. paskolos (skolos) sutarties pagrindu, kurie papildomais šalių susitarimais ir (ar) naujai sukuriamomis (atnaujinamomis) paskolos sutartimis buvo modifikuojami (CK 6.223 straipsnio 1 dalis). Būtent tokį tęstinių paskolos santykių modifikavimą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme įvardijo ir abi šalys, o ginčas kilo tik dėl to, ar apeliantas tebeturi prievolę grąžinti pasiskolintas lėšas ieškovui, jeigu turi, koks šios prievolės dydis, atsižvelgiant į apelianto argumentus dėl paskolos dalių grąžinimo, tik raštu to neužfiksuojant, bei šalių sulygtų palūkanų dydžio ir jų įskaitymo į jo mokamas ieškovui sumas pagrįstumo.

26. Šiame kontekste pažymėtina, kad šalių teisinių santykių vystymosi eiga akivaizdžiai paneigia ieškovo įrodinėtą ir pirmosios instancijos teismo pagrįstai atmestą aplinkybę dėl tarp šalių įvykusios novacijos. Kasacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad novacija – tai vieno ar kelių prievolės esminių elementų (prievolės šalies, dalyko, įvykdymo būdo) naujumas, dėl kurio visiškai arba iš dalies pasibaigia prievolė vienai ar visoms jos šalims. Todėl novacija nelaikomi prievolės įvykdymo termino pratęsimas ar sutrumpinimas, dokumento apie prievolės buvimą išdavimas ar šio dokumento pakeitimas, taip pat kitoks papildomas prievolės modifikavimas (CK 6.142 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2011). Nagrinėjamo ginčo atveju prievolės dalykas, kuris pagal minėtą kasacinio teismo praktiką aiškinamas kaip tai, dėl ko atsirado prievolė, t. y. kreditoriaus ir skolininko teisės bei pareigos, susijusios su konkrečiu turtu, arba dėl jo atliekami veiksmai ar neveikimas, nepasikeitė. Kitaip tariant, ieškovą ir apeliantą sieję paskolos teisiniai santykiai neperaugo į kitokios rūšies teisinius santykius, o tik buvo modifikuojami, padidinant pačios prievolės mastą, pakeičiant jos vykdymo terminus bei kitas sąlygas.

27. Be to, pirmiau aptartos faktinės aplinkybės taip pat paneigia ir pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad tarp šalių egzistavo susitarimas dėl paskolų refinansavimo. Atkreiptinas dėmesys, kad paskolos refinansavimas reiškia naujos paskolos ėmimą, kai naujoji paskola panaudojama anksčiau paimtai paskolai padengti (R. Vainienė. Ekonomikos terminų žodynas. Vilnius: Tyto alba, 2005). Šiuo konkrečiu atveju byloje nustatytos faktinės aplinkybės nesuponuoja teisėjų kolegijos išvados dėl įvykusio refinansavimo, t. y. kad apeliantas iš ieškovo (ar trečiųjų asmenų) būtų skolinęsis papildomas pinigų sumas tam, kad grąžintų ankstesnes skolas pačiam ieškovui. Kitokia pirmosios instancijos teismo pozicija aiškiai stokoja pagrįstumo.

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, sukauptų palūkanų įtraukimas į pagrindinę skolą, kurį pirmosios instancijos teismas be pagrindo įvardijo kaip refinansavimą, atitiko ginčo šalių susitarimą dėl palūkanų kapitalizavimo, kuris nėra draudžiamas įstatymu ir neretai naudojamas skolinimo(si) praktikoje. Teismų praktikoje šiuo aspektu pasisakyta, kad paskolos kapitalizavimas suteikia naudą abiem paskolos sutarties šalims, nes paskolos gavėjui leidžia atidėti faktinį palūkanų mokėjimo terminą vėlesniam laikotarpiui, t. y. kartu su grąžintinos paskolos suma, o paskolos davėjui suteikia teisę skaičiuoti palūkanas nuo sukauptų palūkanų (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje e2A-1078-241/2018). Pagal bylos duomenis, įskaitytinai ir pačių šalių paaiškinimus bei paskolos sutartyse (jų prieduose) nurodytus apelianto skolinimosi motyvus, būtent tokių tikslų ir siekė abi ginčo šalys – apeliantas siekė kuo ilgesniam laikui atidėti ne tik skolos grąžinimą, bet ir palūkanų mokėjimą, o ieškovas – papildomai uždirbti nuo laiku jam nesumokėtų palūkanų.

Dėl reikalavimų paskolos sandorio formai galiojimo laike

29. Sandoriai, taigi ir sutartys, sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). CK 1.73 straipsnyje išvardyti sandoriai, kurie turi būti sudaryti paprasta rašytine forma, o CK 1.74 straipsnyje – sandoriai, kurie turi būti sudaryti notarine forma, taip pat nurodyta, kad tokia forma turi būti sudaromi ir kiti sandoriai, kuriems CK nustato privalomą notarinę formą.

30. Remiantis CK 6.159 straipsniu, sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog tam, kad sutartis galėtų būti kvalifikuojama kaip sudaryta, reikalingi šie elementai: pirma, šalių veiksnumas, antra, šalių susitarimas, trečia, įstatymo nustatytais atvejais – sutarties forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2009).

31. Taigi CK 6.159 straipsnyje nustatyti sutarties elementai yra tie įstatyme įtvirtinti imperatyvai, kurie lemia sutarties sudarymą ir jos galiojimą. Todėl jų pažeidimas reiškia sutartinio santykio nebuvimą, o pati sutartis tokiu atveju pripažįstama nesudaryta. Pripažinus sutartį nesudaryta, jei pagal ją kitai sutarties šaliai buvo perduotas tam tikras turtas, jis turėtų būti grąžinamas pagal nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo taisykles (CK 6.237, 6.242 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-215-823/2020).

32. CK 1.7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad galioja tik įstatymų nustatyta tvarka paskelbti civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka.

33. Kasacinio teismo praktikoje dėl civilinės teisės normų galiojimo laiko atžvilgiu nurodoma, kad įstatymo leidėjo priimti ir paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lot. lex retro non agit). Įstatymo negaliojimo atgaline tvarka principas yra esminis teisės viešpatavimo principas, teisinės valstybės elementas. Šis teisės principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios, yra svarbi teisinio tikrumo sąlyga. Įstatymo negaliojimo atgaline tvarka principo praktinė reikšmė yra ta, kad įstatymai taikomi tiems faktams ir padariniams, kurie atsirado po šių įstatymų įsigaliojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2006; 2019 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123-378/2019, 12 punktas).

34. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.74, 1.105 ir 6.871 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XII-1091, kurio 3 straipsniu CK 6.871 straipsnis buvo papildytas 4 dalimi „Jeigu paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos“, įsigaliojo tik 2015 m. sausio 1 d. (minėto įstatymo 5 straipsnis).

35. Nagrinėjamu atveju nustačius aplinkybę, kad šalis sieję paskolos santykiai atsirado rašytinės 2014 m. birželio 17 d. paskolos (skolos) sutarties pagrindu dar iki CK 6.871 straipsnio 4 dalies normos įsigaliojimo, o vėlesnėmis sutartimis (susitarimais) buvo tik modifikuojama pradinė paskolos sutartis, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo paneigti paties paskolos sutarties tarp šalių sudarymo fakto, pripažindamas tokį sandorį niekiniu ir negaliojančiu (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.93 straipsnio 3 dalis). Tai, kad paskolos sutarties pakeitimai po 2015 m. sausio 1 d. buvo daromi paprasta rašytine, o ne notarine forma, be kita ko, jų pagrindu papildomai paskolinant sumas, viršijančias 3 000 Eur, tokios išvados, kokią skundžiamame sprendime padarė pirmosios instancijos teismas, nesuponuoja. Pažymėtina, kad sutarties pakeitimas arba papildymas turi būti tokios pat formos, kokios turėjo būti sudaryta sutartis, išskyrus įstatymų ar sutarties nustatytus atvejus (CK 6.192 straipsnio 4 dalis). Kadangi 2014 m. birželio 17 d. sutarties sudarymui pakako paprastos rašytinės formos, nelieka ir pagrindo vertinimui, kad sutarties pakeitimai turėjo būti kitokios formos.

36. Tokiu atveju konstatuotina, kad pagal pradinę 2014 m. birželio 17 d. paskolos sutartį ir jos pakeitimus apeliantui ieškovo perduotos sumos sudarė galiojančios ir vykdytinos paskolos sutarties dalyką, todėl dėl jų grąžinimo, už šias sumas skaičiuotinų palūkanų ar kitų sumų mokėjimo turėjo būti sprendžiama remiantis šalių sudarytos paskolos sutarties sąlygomis ir (ar) aktualiais jų papildymais bei pakeitimais, taip pat sutartinių prievolių vykdymo pažeidimo aplinkybe, esant teisiniam ir faktiniam pagrindui ją konstatuoti. Pirmosios instancijos teismas, savo iniciatyva, t. y. šalims nepareiškus reikalavimo dėl paskutinio 2014 m. birželio 17 d. paskolos sutarties pakeitimo, įforminto 2019 m. rugsėjo 28 d. paskolos sutartimi, pripažinimo negaliojančia, taikęs sutarčių negaliojimo institutą bei restituciją, šį konkretų ginčą išsprendė neteisingai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 13 straipsnis, 265 straipsnio 2 dalis).

37. Dėl pirmiau jau išdėstytų teisėjų kolegijos motyvų nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas turėjo procesinę pareigą įvertinti kiekvieno 2015–2019 metų laikotarpiu sudaryto paskolos sutarties pakeitimo teisėtumą tiek sandorio formos, tiek jo turinio (pavyzdžiui, dėl šalių sulygtų palūkanų dydžio) aspektais. Viena vertus, paskolos sandoris, kaip konstatuota pirmiau, buvo vieningas procesas, kita vertus, visiškai pritartina ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentams, kad apeliantas byloje priešieškinio nereiškė ir 2014 m. birželio 17 d. paskolos sandorio bei visų jo pakeitimų teisėtumo klausimo nekėlė, o teismas neturėtų peržengti byloje pareikštų reikalavimų, antraip pažeistų dispozityvumo principą ir CPK 265 straipsnio 2 dalyje nustatytus apribojimus.

Dėl bylos procesinės baigties

38. CPK 327 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu nustatomi CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyti pagrindai arba neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

39. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje įtvirtintos jos taikymo sąlygos, t. y. kai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2013). Tačiau vien šios sąlygos egzistavimo nepakanka, kad apeliacinės instancijos teismas galėtų pasinaudoti savo teise perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo – šios teisės įgyvendinimas papildomai sietinas su procesinių kliūčių, užkertančių kelią pačiam apeliacinės instancijos teismui išnagrinėti bylą iš esmės, egzistavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446-378/2018; 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-13-611/2020).

40. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos sąlygos perduoti ginčą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Netinkamas tarp šalių sudarytos paskolos sutarties ir ją pakeičiančių (papildančių) šalių susitarimų aiškinimas lėmė tai, kad byloje nebuvo įrodinėjamos ir vertinamos esminės aplinkybės, kurių nustatymas sudarytų prielaidas teisingai išspręsti ieškovo inicijuotą ginčą dėl paskolos iš apelianto priteisimo. Pirmosios instancijos teisme nepagrįstai pripažinus, kad tarp šalių sudaryta 2019 m. rugsėjo 28 d. paskolos sutartis (o savo esme 2014 m. birželio 17 d. paskolos sutarties pakeitimas) visa apimtimi yra negaliojanti, byloje liko neįvertintos ir aplinkybės, kokią grynųjų pinigų sumą, kokio dydžio mokėjimais ir kuriuo konkrečiu momentu, atsižvelgiant į ne vieną buvusį paskolos sutarties pakeitimą, ieškovas faktiškai yra perdavęs apeliantui kaip paskolos dalyką, nebuvo įvertinta, kokią dalį ieškiniu prašomos priteisti 61 900 Eur paskolos sumos sudarė šalių sutarimu kapitalizuotos palūkanos, nepasisakė dėl palūkanų dydžio, yra ar nėra pagrindas jas mažinti, kai apeliantas nepareiškia dėl to jokio reikalavimo (priešieškinio), o jeigu yra pagrindas vertinti jų dydį, ar paskolos sutartyje numatyta palūkanų norma nepažeidė šalių interesų pusiausvyros, neprieštaravo sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams, viešajai tvarkai, ką savo atsikirtimuose į ieškinį akcentavo apeliantas, nepasisakė ir dėl apelianto pozicijos, susijusios su sutarties nesudarymu (paskolos dalyko neperdavimu ar dalies paskolos sumos grąžinimu) ir nepateikė dėl visų šių aplinkybių teisinio vertinimo.

41. Šiame kontekste pažymėtina tai, kad pirmiau jau konstatavus, kad į ieškiniu prašomą priteisti paskolos sumą patenka ir apelianto laiku nesumokėtos bei dėl to kapitalizuotos palūkanos, tiek ieškovui, siekiančiam ieškinio patenkinimo visa apimtimi, t. y. įrodinėjančiam, kad iš esmės beveik visa prašoma priteisti paskolos suma buvo perduota apeliantui grynaisiais pinigais, tiek bylą nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui remtis vien paskolos sutartyse nurodytu formaliu apelianto patvirtinimu, kad atitinkamas sumas kiekvieną kartą jis gavo iki konkrečios sutarties sudarymo, nepakako. Į bylą būtina pateikti (surinkti) duomenis, kurie tiesiogiai arba netiesiogiai patvirtintų konkretaus dydžio pinigų perdavimo faktą arba leistų įsitikinti, kad paskolų sutartyse nurodytų sumų padidėjimas yra nulemtas palūkanų kapitalizavimo. Atitinkamai apeliantui, besiginančiam nuo ieškinio reikalavimų ir teigiančiam, kad jis visgi vykdė mokėjimus ieškovui, kurie, jo teigimu, buvo įskaitomi į pagal paskolos sutartį mokėtinas palūkanas, buvo privalu pateikti šiuos mokėjimus pagrindžiančius įrodymus.

42. Apibendrinant argumentus konstatuotina, kad tokioje situacijoje byla, siekiant ginčą išspręsti teisingai, apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir naujais, pirmosios instancijos teismo nevertintais aspektais, vertinant ne tik byloje jau esančius, bet renkant ir naujus įrodymus. Akivaizdu, kad bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme tokia apimtimi neatitiktų apeliacijos esmės bei paskirties, ir reikštų, jog apeliacinės instancijos teismas vykdo pirmosios instancijos teismui pavestas funkcijas, o šalys dėl iki šiol visiškai nenagrinėtų aplinkybių įvertinimo apeliacinės instancijos teisme prarastų galimybę nustatytus faktus ginčyti instancine tvarka, t. y. būtų apribota jų teisė į apeliaciją (CPK 301 straipsnio 1 dalis, 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys iš dalies buvo patenkintas, panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Sprendimo dalį, kuria civilinė byla buvo nutraukta priėmus ieškovo E. M. atsisakymą nuo ieškinio reikalavimų atsakovei R. P., palikti nepakeistą.

Teisėjai Dalia Kačinskienė

Gintaras Pečiulis

Tomas Venckus

Paminėta tekste:

CK

CK6 6.141 str. Novacijos samprata

CK6 6.871 str. Paskolos sutarties forma

CK1 1.93 str. Sandorio negaliojimas dėl įstatymų reikalaujamos sandorio formos nesilaikymo

CK1 1.81 str. Viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujančio sandorio negaliojimas

3K-3-248-421/2016

3K-3-260-695/2017

CK6 6.223 str. Sutarties pakeitimas

3K-3-145/2011

CK6 6.159 str. Sutarties elementai

3K-3-168/2009

e3K-3-215-823/2020

CK1 1.7 str. Civilinių įstatymų galiojimas

3K-3-123-378/2019

CK1 1.80 str. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimas

CK6 6.192 str. Sutarties forma

CPK

CPK 265 str. Klausimai, išsprendžiami priimant sprendimą

CPK 327 str. Apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui

CPK 329 str. Sprendimo panaikinimas pažeidus arba neteisingai pritaikius procesinės teisės normas

3K-3-10/2013

3K-3-446-378/2018

e3K-3-13-611/2020