Vieša sprendimų paieška
Greita paieška
Detali paieška
Pagalba
Pavadinimas: [2021-09-02][nuasmeninta nutartis byloje][e2-630-330-2021].docx
Bylos nr.: e2-630-330/2021
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas
Kodas
Byloje kaip
„Eurorita“
305250562
Ieškovas
Kategorijos:
Bendrosios nuostatos.
SU PRIEVOLIŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
Teismų kompetencija
CIVILINIS PROCESAS
Ginčų dėl teismingumo sprendimas
Kitos su prievolių teise susijusios bylos
?
Civilinės bylos Nr. e2-630-330/2021
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00365-2021-4
Procesinio sprendimo kategorija 3.1.2.5
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. rugsėjo 2 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Eurorita“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 9 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Eurorita“ ieškinį atsakovams P. D. M. G. ir S. G. dėl skolos ir palūkanų arba be teisėto pagrindo gautų pinigų priteisimo,
n u s t a t ė :
I. Klausimo esmė
1. Ieškovė UAB „Eurorita“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti solidariai iš atsakovės S. G. bei iš atsakovo P. D. M. G. 115 000 Eur paskolos sumą, 10 964,36 Eur kompensuojamąsias palūkanas, 7 554,90 Eur pelno palūkanas ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas; šio reikalavimo netenkinus – priteisti solidariai iš atsakovės S. G. bei iš atsakovo P. D. M. G. be teisėto pagrindo gautą 115 000 Eur sumą, 5 proc. metinių palūkanų, kurios sudaro 16 714,36 Eur, bei 5 proc. dydžio procesines palūkanas.
2. Ieškovė nurodė, kad atsakovas P. D. M. G. nuo 2017 m. vasario 3 d. ėjo UAB „WB21“, kurios teisių ir pareigų perėmėja yra ieškovė, generalinio direktoriaus pareigas. Būdamas UAB ,,WB21“ vadovu, atsakovas įmonės vardu, nesilaikydamas įstatyme nustatytos paskolų suteikimo tvarkos, dėl asmeninių priežasčių su savo motina atsakove S. G. sudarė žodinę paskolos sutartį. Pasak ieškovės, atsakovė paskolos negrąžino, o atsakovas, kaip bendrovės vadovas, tinkamai nevykdė savo pareigų ir elgėsi nerūpestingai, nes jo vadovaujama bendrovė be teisėto pagrindo pervedė ginčo lėšas atsakovei. Atsakovui P. D. M. G. taikytina civilinė atsakomybė kaip bendrovės valdymo organui.
3. Ieškovė teigė, kad byloje atsakovams pareikšti reikalavimai yra susiję itin glaudžiai, todėl turi būti nagrinėjami kartu, nepaisant to, kad atsakovės gyvenamoji vieta yra Šveicarijoje.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. balandžio 9 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės reikalavimus, pareikštus atsakovei S. G. dėl skolos ir palūkanų arba be teisėto pagrindo gautos pinigų sumos priteisimo, taip pat nustatė septynių dienų terminą ieškinio, pareikšto atsakovo P. D. M. G. atžvilgiu, trūkumams pašalinti.
5. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju taikytinos 2007 m. spalio 30 d. Lugano konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Lugano konvencija) nuostatos, nes atsakovės gyvenamoji vieta yra Šveicarijoje. Remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, teismas nustatė, kad ieškovė jau buvo pareiškusi du ieškinius: vienas ieškinys pareikštas atsakovei S. G.-F. dėl 115 000 Eur be teisinio pagrindo įgytos sumos ir 15 149,03 Eur palūkanų priteisimo, kitas ieškinys – atsakovei S. G.dėl be teisinio pagrindo įgytų 115 000 Eur ir 2/3 dalių 5 proc. metinių palūkanų (10 099,36 Eur) priteisimo bei dėl 1/3 dalies 5 proc. metinių palūkanų nuo 115 000 Eur sumos (5 049,67 Eur) solidariai iš atsakovės S. G. ir iš atsakovo P. D. M. G. priteisimo. Teismas nurodė, kad abu ieškinius buvo atsisakyta priimti kaip neteismingus Lietuvos teismams. Teismas taip pat nustatė, kad tiek šioje byloje, tiek kitose bylose, kuriose atsisakyta priimti ieškinius, ieškovė savo reikalavimus grindžia tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis dėl atliktų pervedimų į atsakovės S. G. sąskaitas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškininiai reikalavimai grindžiami savarankiškais faktiniais pagrindais (reikalavimas atsakovei dėl skolos kildinamas iš paskolos sutarties, o reikalavimas atsakovui – dėl civilinės atsakomybės už ieškovei sukeltą žalą, lygią paskolos sutarties ir kitų susijusių prievolių sumai). Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad ieškovės pareikšti reikalavimai skirtingiems atsakovams gali būti išskirti ir išnagrinėti atskirai – reikalavimai, pareikšti atsakovei, neteismingi Vilniaus apygardos teismui ir nagrinėtini Šveicarijos teismuose.
6. Teismas taip pat sprendė, kad ieškinio reikalavimus atsakovės atžvilgiu atsisakytina priimti, nes dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu jau yra pasisakyta, konstatuojant, kad ieškinys neteismingas Lietuvos teismams.
7. Teismas nurodė, kad ieškovė už ieškinį sumokėjo 1 989 Eur žyminį mokestį, tačiau 30 Eur žyminio mokesčio suma iš šių mokėjimų užskaityta Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. eI3-2525-484/2021, todėl teismas įpareigojo ieškovę sumokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį.
III. Atskirojo skundo argumentai
8. Atskiruoju skundu ieškovė UAB „Eurorita“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 9 d. nutartį ir klausimą dėl ieškinio priėmimo perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kartu su atskiruoju skundu ieškovė pateikė naują įrodymą.
9. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Ieškovei žala buvo padaryta atsakovų bendrais veiksmais, šiems iš anksto susitarus ir veikiant kartu, todėl reikalavimai atsakovams yra susiję ir turi būti nagrinėjami kartu vienoje byloje. Ginčui taikytina Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta išimtis.
9.2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad reikalavimai atsakovams reiškiami skirtingais faktiniais pagrindais. Ieškinio faktinis pagrindas yra tas pats – nepagrįstas paskolos sutarties sudarymas ir lėšų išmokėjimas. Atsakovei reikalavimas kildinamas iš paskolos sutarties nevykdymo, o atsakovui reikalavimai grindžiami tuo, kad jis, sudarydamas paskolos sutartį su atsakove (t. y. su savo motina), veikė išimtinai asmeniniais interesais, ne pagal įstatymus ir nederino paskolos sutarties sudarymo su įmonės akcininkais. Solidariosios atsakomybės vertinimas pagrįstas nuostata, kad bendrais veiksmais sukėlę žalą asmenys ją privalo atlyginti visi kartu (solidariai). Be to, aiškinantis bylos aplinkybes yra būtina užtikrinti, kad atsakovai atskleistų paskolos sutarties sudarymo motyvus, susitarimo esmę, turinį ir aplinkybes, kadangi tai turės esminę įtaką vertinant bei nustatant atsakovų atsakomybę. Ieškovės pareikšti reikalavimai atsakovams nėra alternatyvūs, yra reikalaujama priteisti žalą iš atsakovų, kaip solidarių skolininkų, o ne atskirai iš kiekvieno atsakovo.
9.3. Pareikštas ieškinys teismingas Lietuvos teismams ir tuo pagrindu, kad atsakovo deliktu padaryta žala ieškovei, kuri registruota Lietuvoje.
9.4. Nagrinėjamos bylos ir kitų bylų dalykai bei pagrindai iš esmės skiriasi, nes šioje byloje prašoma solidariai iš atsakovų priteisti piniginę sumą už negrąžintą paskolą. Ieškinių, pareikštų civilinėse bylose Nr. e2-4284-967/2020 ir Nr. e2-1836-614/2021, reikalavimų pagrindu buvo nurodomos aplinkybės, susijusios su nepagrįstu praturtėjimu. Vėliau ieškovei tapo žinomos naujos faktinės aplinkybės, kurios sudaro naujo ieškinio pagrindą. Ieškovė sužinojo, kad lėšos buvo pervestos egzistuojant teisiniam pagrindui – paskolos sutarčiai, todėl ji pasirinko kitą įstatyme nustatytą būdą savo teisėms ginti.
9.5. Už pareikštą ieškinį kitoje byloje ieškovė buvo sumokėjusi 38 Eur didesnį mokestį, kadangi teikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl teismas nepagrįstai nustatė ieškinio trūkumą ir nurodė ieškovei sumokėti tariamai trūkstamą žyminio mokesčio dalį.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Atskirajame skunde apeliantė prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą dėl ieškinio priėmimo grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tačiau kaip matyti iš atskirojo skundo turinio, jame išdėstyti tik argumentai, susiję su skundžiamos teismo nutarties dalimi, kuria atsisakyta priimti ieškinio reikalavimus atsakovės S. G.atžvilgiu bei nurodyta sumokėti trūkstamą žyminį mokestį už ieškinio dalį. Taigi, nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti ieškovės ieškinį atsakovei S. G. bei nurodyta sumokėti žyminį mokestį, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
Dėl naujo įrodymo priėmimo
11. Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė naują įrodymą – Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą. Nors apeliantė neprašė pridėti šio įrodymo prie bylos, bet juo remiasi atskirajame skunde, todėl spręstinas šio rašytinio įrodymo priėmimo klausimas.
12. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, taip pat atsižvelgti į prašomo pridėti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti.
13. Atsižvelgdamas į tai, kad apeliantė pateikė naują įrodymą, kuriuo siekia paneigti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą, taip pat įvertinus įrodymo turinį bei ryšį su nagrinėjamu klausimu, remiantis proceso koncentruotumo ir operatyvumo principais, apeliacinės instancijos teismas priima su apeliantės atskiruoju skundu pateiktą naują įrodymą.
Dėl ginčo pagal ieškinį teismingumo ir ieškinio turinio trūkumų
14. Apeliantė, nesutikdama su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi, teigia, kad abiem atsakovams reiškiami materialieji reikalavimai yra glaudžiai susiję, todėl turi būti nagrinėjami Lietuvos teisme vienoje byloje, be to, apeliantės įsitikinimu, atsakovų žalos padarymo ieškovei vieta yra Lietuvoje, todėl byla pagal ieškovės ieškinį teisminga Lietuvos teismams. Apeliantė taip pat teigia, kad pareikštas ieškinys nėra tapatus kitiems jos ieškiniams, kuriuos teismai atsisakė priimti.
15. Kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yra pažeistos, garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Siekiant užtikrinti visų asmenų lygią teisę naudotis teismine gynyba, taip pat proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir kitus principus, CPK ir kituose įstatymuose įtvirtinta asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarka.
16. Apeliantė pareiškė ieškinį dviem atsakovams – atsakovui P. D. M. G., kurio gyvenamoji vieta nurodyta Lietuvoje, ir atsakovei S. G.-F., kurios nuolatinė gyvenamoji vieta yra Šveicarijoje. Analizuojamu atveju nėra ginčo, kad atsakovui reiškiami reikalavimai turi būti nagrinėjami Lietuvos teismuose pagal ieškovės ir atsakovo sudarytą susitarimą, o sprendžiant dėl reikalavimų atsakovei S. G. nagrinėjimo teismingumo – turi būti vadovaujamasi Lugano konvencija.
17. Lugano konvencijos 2 straipsnyje yra nustatyta bendroji jurisdikcijos taisyklė, kad šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos turi būti keliamos tos valstybės teismuose. Lugano konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos gali būti keliamos kitos šios konvencijos privalančios laikytis valstybės teismuose tik pagal šios antraštinės dalies 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles.
18. Apeliantė, siekdama įrodyti savo teiginius, remiasi Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostata, kad konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenančiam asmeniui byla gali būti iškelta, kai minėtas asmuo yra vienas iš atsakovų teismuose pagal bet kurio iš jų nuolatinę gyvenamąją vietą, jeigu reikalavimai yra taip glaudžiai susiję, kad yra tikslinga juos nagrinėti ir spręsti visus iš karto, siekiant išvengti atskirų teismo procesų metu priimtų sprendimų nesuderinamumo. Pasak apeliantės, šiuo atveju abiejų atsakovų atžvilgiu pareikšti reikalavimai yra itin glaudžiai susiję, todėl jų nėra įmanoma nagrinėti atskirai skirtingų valstybių teismuose, be to, nagrinėjant šiuos reikalavimus atskirai, kyla rizika priimti nesuderinamus teismų sprendimus. Apeliantės įsitikinimu, jos reikalavimai, pareikšti atsakovei, turėtų būti nagrinėjami Lietuvos teismuose dėl tų reikalavimų sąsajumo su kitam atsakovui pareikštais reikalavimais.
19. Lugano konvencijoje yra nustatyta galimybė nagrinėti vienos valstybės teismuose tarpusavyje susijusius reikalavimus, kurie pagal bendrą jurisdikcijos nustatymo taisyklę turėtų būti nagrinėjami skirtingų valstybių teismuose, tačiau ši nuostata yra taikoma tik išimtiniais atvejais. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktikoje išaiškinta, kad šia jurisdikcijos taisykle nukrypstama nuo kiekvieno atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismo jurisdikcijos bendros taisyklės, todėl ji turi būti aiškinama siaurai. Siekiant taikyti Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą taisyklę, būtina nustatyti ne tik tai, kad keliems atsakovams reiškiami reikalavimai yra tarpusavyje susiję, bet ir tai, kad juos nagrinėjant atskirai kyla nesuderinamų sprendimų priėmimo rizika. Nacionalinis teismas turi įvertinti, ar tarp skirtingų jam nagrinėti pateiktų reikalavimų yra neatsiejama sąsaja, t. y. nesuderinamų sprendimų galimybė, jeigu šie reikalavimai būtų nagrinėjami atskirai, ir tuo tikslu atsižvelgti į visus bylos dokumentus, o dėl to, prireikus, teismui gali tekti atsižvelgti į pareikštų ieškinių teisinius pagrindus. Tam, kad sprendimai galėtų būti laikomi prieštaringais, nepakanka, jog ginčas būtų išspręstas skirtingai; dar reikia, kad šis skirtumas toje pačioje situacijoje pasireikštų de facto (faktiškai, pagal tikrąją padėtį) ir de jure (teisiškai) (ESTT 2007 m. spalio 11 d. sprendimas Freeport plc prieš Olle Arnoldsson, C-98/06). Nurodyta taisyklė neturėtų būti taikoma taip, kad leistų ieškovui pateikti reikalavimą, nukreiptą prieš kelis atsakovus vien dėl to, kad vienam ar keliems iš jų byla nebūtų iškelta buveinės vietos teisme, siekiant nukonkuruoti atsakovo buveinės vietos teismų jurisdikciją (ESTT 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas byloje Cartel Damage Claims (CDC) Hydrogen Peroxide SA prieš Akzo Nobel NV ir kt., C 352/13).
20. Apeliantė byloje pareiškė atsakovams dvejopo pobūdžio pagal pagrindą reikalavimus, prašydama solidariai iš atsakovų priteisti 115 000 Eur paskolos sumą ir palūkanas. Atsakovei toks reikalavimas kildinimas dėl iš žodinės paskolos sutarties atsiradusios prievolės grąžinti skolą nevykdymo, o atsakovui – dėl juridinio asmens organo (vadovo) pareigų pažeidimo. Apeliantė taip pat pareiškė alternatyvų reikalavimą tuo atveju, jei pirmasis reikalavimas nebūtų tenkinamas – priteisti solidariai iš atsakovų be teisėto pagrindo gautą 115 000 Eur sumą ir palūkanas. Taigi, iš esmės apeliantė reiškia reikalavimą atsakovei dėl negrąžintų lėšų, gautų pagal žodinį paskolos sandorį, o atsakovui – reikalavimą atlyginti jo, kaip juridinio asmens vadovo, veiksmais sukeltą žalą sudarius paskolos sandorį. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su skundžiamoje teismo nutartyje padaryta išvada, kad atsakovams reiškiami reikalavimai yra grindžiami savarankiškais faktiniais pagrindais ir yra skirtingo pobūdžio pagal savo turinį. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados nepaneigia iš esmės deklaratyvūs apeliantės argumentai, kad reikalavimai atsakovams kildinami iš tos pačios paskolos sutarties. Pats du asmenis siejantis paskolos sandorio sudarymo faktas nesudaro pagrindo vertinti, kad reiškiami itin glaudūs ir neatskiriami reikalavimai. Atsakovės atžvilgiu nagrinėtinų reikalavimų esmę sudaro pinigų gavimo pagal paskolos sandorį ir prievolės grąžinti paskolą nevykdymo aspektai, o atsakovo atžvilgiu tirtinos aplinkybės sietinos su jo, kaip juridinio asmens vadovo, netinkamai vykdytomis pareigomis.
21. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, šios nutarties 20 punkte nurodytos pirmosios instancijos teismo išvados teisėtumo nepaneigia ir formalus apeliantės prašymas taikyti solidariąją atsakovų prievolę. Solidarioji asmenų atsakomybė taikytina tik tam tikrais įstatyme numatytais atvejais, taipogi solidariai atsako bendrai padarę žalą asmenys. Apeliantės teigimu, šiuo atveju egzistuoja objektyvusis bendrininkavimo atvejis – nors aiškaus atsakovų susitarimo padaryti žalą apeliantei ir nebuvo, tačiau abu atsakovai neteisėtais veiksmais prisidėjo prie žalos atsiradimo (atsakovas nepagrįstai sudarė paskolos sutartį, o atsakovė žinojo arba turėjo žinoti, kad paskolos sutartis sudaroma nepagrįstai ir neketinama grąžinti paskolą). Toks deklaratyvaus pobūdžio, ieškinyje konkrečiais atsakovų veiksmais nedetalizuotas aiškinimas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pakankamas išvadai, kad atsakovams taikytina solidari atsakomybė, nes faktiniai reikalavimų atsakovams pagrindai yra pernelyg nutolę ir skirtingi (CPK 185 straipsnis). Pati apeliantė pripažįsta, kad nebuvo aiškaus atsakovų susitarimo dėl bendrų veiksmų.
22. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovė, pasisakydama dėl alternatyvaus ieškinio dalyko – be pagrindo gautų lėšų priteisimo, apskritai neįrodinėjo solidariosios atsakomybės taikymo sąlygų. Tokia teismo pozicija nepaneigiama atskirojo skundo argumentais.
23. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad apeliantės pareikšti materialieji reikalavimai atsakovams nėra itin glaudžiai susiję, jie grindžiami skirtingais faktiniais pagrindais, todėl gali būti išskirti ir nagrinėjami atskirai.
24. Apeliantė, įrodinėdama, kad Lietuvos teismai turi jurisdikciją nagrinėti abiem atsakovams pareikštus reikalavimus, taip pat remiasi Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta specialia jurisdikcijos taisykle, pagal kurią šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje byla dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto gali būti iškelta vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti, teismuose. Apeliantės teigimu, įvykis, dėl kurio atsirado žala (apeliantės sąskaitoje esančios lėšos buvo išsiųstos atsakovei), įvyko Lietuvoje, ir žalą apeliantė pirmiausiai patyrė (neteko sąskaitoje esančių lėšų) taip pat Lietuvoje. Dėl tokių apeliantės argumentų jau buvo pasisakyta kitose dviejose bylose. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, apeliantė buvo pareiškusi ieškinį atsakovei S. G.-F. dėl 115 000 Eur be teisinio pagrindo įgytos pinigų sumos ir palūkanų priteisimo. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. lapkričio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-4284-967/2020 atsisakė priimti apeliantės ieškinį ir išaiškino, kad ieškinys yra teismingas Šveicarijos Konfederacijos teismams. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. vasario 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-56-790/2021 nurodytą pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.
25. Apeliantė taipogi buvo pateikusi teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės S. G. be teisinio pagrindo įgytą sumą – 115 000 Eur ir 2/3 dalis 5 proc. metinių palūkanų nuo šios sumos (10 099,36 Eur), taip pat priteisti iš atsakovės S. G. ir iš atsakovo P. D. M. G. solidariai 1/3 dalį 5 proc. metinių palūkanų nuo 115 000 Eur sumos (5 049,67 Eur). Vilniaus apygardos teismas 2021 m. kovo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1836-614/2021 atsisakė priimti ieškinį. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. birželio 3 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-512-790/2021, minėtą pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Nutartyse, kurias priėmė teismai nurodytose bylose, apeliantei buvo išaiškinta, kad analizuojamu atveju nėra pagrindo taikyti Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje nustatytos išimties, nes apeliantė neteko jai priklausančių lėšų, kai tos lėšos buvo pervestos į užsienio valstybėse (Šveicarijoje ir Vokietijoje) esančias atsakovės sąskaitas. Vadinasi bendriausia prasme vieta, kurioje apeliantei atsirado tiesioginė žala, laikoma vieta, kurioje ieškovei priklausančios lėšos buvo įskaitytos į atsakovės sąskaitas. Analizuojamu atveju ieškovė nenurodė kitokių išskirtinių aplinkybių, kurios galėtų pagrįsti, kad žala ieškovei buvo sukelta Lietuvoje ir dėl šios priežasties Lietuvos teismai turėtų jurisdikciją nagrinėti jos ieškinio reikalavimus, pareikštus Šveicarijoje gyvenančiai atsakovei S. G.-F. Apeliantės teiginys dėl bendro atsakovų veikimo siekiant perimti apeliantės lėšas nepagrįstas aiškiais įrodymais.
26. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus apeliantės teiginius, kad jos ieškiniai kitose civilinėse bylose, kuriose buvo atsisakyta juos priimti kaip neteismingus Lietuvos teismams, nėra tapatūs šioje byloje pateiktam ieškiniui.
27. Apeliantė trečią kartą reiškia ieškinį atsakovų atžvilgiu, siekdama, kad reikalavimai abiem atsakovams būtų nagrinėjami kartu. Apeliantė reikalavimus tiek kitose pirmiau nurodytose bylose, tiek nagrinėjamoje byloje grindžia faktinėmis aplinkybėmis dėl įvairaus dydžio ir tam tikromis datomis atliktų ieškovės lėšų pervedimų į atsakovės S. G. sąskaitas. Ankstesniuose dviejuose ieškiniuose apeliantė reikalavo priteisti lėšas, kaip įgytas be teisinio pagrindo. Šioje byloje, kaip nurodo pati apeliantė, ieškinys pareikštas paaiškėjus, kad tarp atsakovų buvo sudaryta žodinė paskolos sutartis. Nežiūrint to, reiškiamas ir alternatyvus ieškinio reikalavimas – dėl be teisinio pagrindo gautų lėšų priteisimo. Tokios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad apeliantė visaip siekia sukurti prielaidas, kad būtų nukonkuruota kitos valstybės teismų jurisdikcija ir ginčas pagal jos ieškinį nagrinėjamas Lietuvos teisme. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors apeliantė ir nurodė tam tikras naujas aplinkybes, tačiau jos nėra tiek esminės, kad lemtų kitokį situacijos teisinį kvalifikavimą, nes visi ieškovės reikšti ieškiniai grindžiami tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis.
28. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad vertinant reiškiamų ieškinių tapatumą, esminę reikšmę turi ne ieškinyje panaudotos skirtingos žodinės konstrukcijos, papildomi ar išsamesni argumentai, bet nurodytų faktinių aplinkybių esmė, jų turinys bei rezultatas, kurio siekiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-156-701/2021 ir kt.).
29. Apeliantė teigia, kad paaiškėjo nauji juridiniai faktai – paskolos sandorio sudarymas, o tai lėmė jos pasirinkto teisių gynimo būdo pasikeitimą. Visgi apeliantė, aiškindama apie žodinės paskolos sutarties sudarymą, nepateikia kokių nors kitų įrodymų ar aplinkybių, kurios patvirtintų paskolos sandorio sudarymo faktą. Vien ta aplinkybė, kad apeliantė ieškinį papildo nurodymu teisės normų, reguliuojančių paskolos sutarties teisinius santykius ar prašo atsakovams taikyti solidariąją atsakomybę, nepagrindus tokios atsakomybės taikymo sąlygų, nesudaro pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl iš esmės tapataus ieškinio priėmimo jau buvo teismų pasisakyta. Nors pateiktas ieškinys ir nėra identiškas prieš tai teiktiems, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio priėmimo, išanalizavo ir pasisakė dėl ieškinio teismingumo, tuo klausimu išdėstydamas teisinius argumentus ir pagrįsdamas padarytas išvadas, o dėl ieškinių tapatumo pasisakė tik kaip dėl papildomo pagrindo atsisakyti priimti ieškinį.
30. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantės kartu su atskiruoju skundu pateiktas Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas grąžinti (įskaityti) 32,42 Eur sumą nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės apie trūkstamą dalį žyminio mokesčio už ieškinį. Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimo turinys apie administruojamų mokesčių permokos (skirtumo) grąžinimą (įskaitymą) nėra pakankamas išvadai, kad 30 Eur mokesčio suma nebuvo užskaityta kitoje byloje, nes tokie duomenys nėra užfiksuoti Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO.
31. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias atsisakymą priimti ieškinį. Ieškovės atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl skundas atmetamas, o nutartis paliekama nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjas Gintaras Pečiulis
Paminėta tekste:
eI3-2525-484/2021
e2-4284-967/2020
e2-1836-614/2021
CPK 314 str. Nauji įrodymai
CPK
CPK 185 str. Įrodymų įvertinimas
e2-56-790/2021
e3K-3-156-701/2021