2021 m. vasario 18 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Egidijos Tamošiūnienės ir Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo ADB „Gjensidige“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. M. ieškinį atsakovui ADB „Gjensidige“ dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje – V. M..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas J. M. (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu ir patikslintu ieškiniu (1 t., e. b. l. 6-7; 2 t., e. b. l. 1-7) prašydamas priteisti jam iš atsakovo ADB „Gjensidige“ (toliau – ir atsakovas) draudimo išmoką – 56 444,58 Eur, netesybas (delspinigius) – 2 032 Eur, ekspertui sumokėtą užmokestį – 1 210 Eur, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas paaiškino, kad 2017 m. rugsėjo 16 d. ieškovas ir atsakovas ADB „Gjensidige“ sudarė gyventojų turto draudimo sutartį Nr. GJELT 2536230 (liudijimo ID 1533324077; toliau – ir turto draudimo sutartis), pagal kurią ieškovas apdraudė jam ir jo sutuoktinei V. M. nuosavybės teise priklausančius pastatus: gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius Plėniškės k., Ignalinos rajone. Visi pastatai, išskyrus gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apdrausti nauja verte. Turtas buvo apdraustas nuo ugnies ir kitų gamtinių jėgų, vandens, vagystės, trečiųjų asmenų veiksmų, elektros prietaisų gedimo ir kitų rizikų.
3. 2018 m. gegužės 15 d. įvyko gaisras, kurio metu visiškai sudegė 6 (šeši) pastatai. 2018 m. rugsėjo 28 d. raštu Nr. S04-778385 atsakovas informavo, kad atlikęs tyrimą ir nuostolio dydžio įvertinimą, apskaičiavo 80 769 Eur dydžio draudimo išmoką už 6 sudegusius pastatus. Ieškovas vertino, kad draudimo išmoka yra per maža, apskaičiuota netiksliai. 2018 m. lapkričio 21 d. ieškovas pareikalavo išmokėti neginčijamą draudimo sumą ir kartu pateikė pasiūlymą pagal Gyventojų turto draudimo taisyklių Nr. 060 (toliau – ir Taisyklės) 132 punkto nuostatas abiejų šalių sutarimu paskirti nepriklausomą ekspertą turto atstatymo išlaidoms nustatyti.
4. Bendru šalių sutarimu buvo pasirinktas ekspertas D. K., su kuriuo 2019 m. sausio 31 d. buvo sudaryta sutartis ir jam pavesta atsakyti į šalių užduotus klausimus dėl turto atstatymo išlaidų dydžio. Šalys susitarė, kad pusę eksperto paslaugų kainos tuo atveju, jei išvados nebus palankios atsakovui, apmokės atsakovas. Pagal nepriklausomo eksperto atliktus skaičiavimus visų sudegusių pastatų atstatymo kaštai be PVM ir kitų išlaidų sudaro 137 213,58 Eur sumą, o draudimo kompanijos išmokėta suma yra 80 769 Eur, taigi skirtumas yra 56 444,58 Eur. Ieškovas prašė priteisti šį skirtumą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gegužės 25 d. sprendimu ieškovo ieškinį dėl draudimo išmokos, delspinigių, dalies užmokesčio ekspertui, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkino visiškai; ex officio pripažino atsakovo ADB „Gjensidige“ Gyventojų turto draudimo taisyklių 135.9 punktą nesąžininga sutarties sąlyga ir negaliojančia nuo ieškovo ir atsakovo 2017 m. rugsėjo 16 d. gyventojų turto draudimo sutarties Nr. GJELT 2536230 sudarymo.
6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovo ir atsakovo 2017 m. rugsėjo 19 d. sudaryta gyventojų turto draudimo sutartis Nr. GJELT 2536230 priskirtina vartojimo sutartims, kadangi ieškovas ją sudarė, apdrausdamas savo poreikiams naudojamą asmeninį turtą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.2281 straipsnis).
7. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, siekdamas sumažinti ieškovui mokėtinos draudimo išmokos dydį, remiasi Taisyklių 135.9 punkto nuostata pagal kurią, jeigu draudėjas neatstato (nors tai įmanoma) ir/ar neįrodo, kad atstatys sunaikintus, sugadintus butus, pastatus, pagalbinius pastatus, kiemo statinius, bendro naudojimo patalpas / pastatų dalis, kai šis turtas buvo apdraustas nauja verte, draudimo išmoka apskaičiuojama ir išmokama likutine verte. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ši Taisyklių nuostata pagal CK 6.2284 straipsnio nuostatas pripažintina nesąžininga ir negaliojančia, kadangi iš vartotojo reikalaujama įrodyti aplinkybę, kuri įvyks ateityje. Pateikti įrodymus, kad ateityje tikrai įvyks tam tikras įvykis, yra sunku, o kai kuriais atvejais ir neįmanoma: ateities įvykiai priklauso nuo daugelio vertinimo metu nežinomų aplinkybių.
8. Papildomai, teismo nuomone, Taisyklių 135.9 punkto sąlyga atitinka CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje pateikto nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų sąrašo nesąžiningumo kriterijus: a) CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 3 punktas: numatoma, kad vartotojas (draudėjas) privalo vykdyti sutarties sąlygas (dar negavęs draudimo išmokos, atkurti sunaikintą turtą, arba įrodyti, kad šį turtą atkurs ateityje), o verslininko (draudiko) pareiga vykdyti šią sutartį priklauso tik nuo verslininko valios (jei draudikas nuspręs, kad draudėjas įrodė, jog ateityje atkurs sunaikintą turtą); b) CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 11 punktas: verslininkui (draudikui) suteikiama teisė be pakankamo pagrindo vienašališkai (nusprendus, kad pagal Taisyklių 135.9 punkto nuostatas pateiktinų įrodymų nepakanka) pakeisti bet kokias prekių ar paslaugų savybes (vietoj draudimo išmokos, apskaičiuotos pagal sunaikinto turto naują vertę, mokėti draudimo išmoką, apskaičiuotą pagal sunaikinto turto likutinę vertę); c) CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 14 punktas: verslininkui (draudikui) suteikiama išimtinė teisė aiškinti sutartį (iš Taisyklių 135.9 punkto nuostatų galima spręsti, kad draudėjas privalo įrodyti draudikui, kad atstatys draudžiamojo įvykio metu sunaikintus pastatus, o draudikas turi išimtinę teisę nuspręsti, ar šių įrodymų pakanka). Atsižvelgdamas į šias nuostatas bei į CK 6.2284 straipsnio 9 dalį pagal kurią teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygas sąžiningumo aspektu vertinti ex officio (savo iniciatyva), teismas minėtą Taisyklių 135.9 punkto sąlygą pripažino negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento.
9. Teismas nurodė, kad ieškovo patikslintame ieškinyje nurodytos priteistinos draudimo atlyginimo sumos už kiekvieną draudžiamojo įvykio metu sunaikintą pastatą atitinka eksperto apskaičiuotas atstatymo išlaidas (nauja verte apdrausto turto) ir pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atstatymo išlaidas, atmetus likutinę vertę, nusidėvėjimą (šis pastatas buvo apdraustas likutine verte). Atsakovas, atsiliepime į ieškinį tvirtindamas, kad ieškovo ieškinyje pateikti reikalaujamos priteisti draudimo išmokos dalies skaičiavimai netikslūs ar neteisingi, šių aplinkybių neįrodė, teisingų, atsakovo vertinimu, skaičiavimų nepateikė. Be to, ieškovas, apskaičiuodamas reikalaujamos priteisti draudimo išmokos dydį, rėmėsi eksperto, dėl kurio kandidatūros sutarė abi šalys, vertinimo akto duomenimis. Nustatęs šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas sprendimą dėl draudimo išmokos dydžio priėmė atsižvelgdamas į ieškovo patikslintame ieškinyje pateiktus skaičiavimus.
10. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal Taisyklių 135.6 punkto nuostatas draudikas įsipareigojo mokėti draudėjui 0,02 proc. neišmokėtos draudimo sumos dydžio delspinigius už kiekvieną neišmokėjimo dieną. Draudimo išmokos dydis turėjo paaiškėti gavus eksperto D. K. ataskaitą – 2019 m. rugpjūčio 6 d. Ieškovo reikalaujama draudimo išmokos dalis jam nėra sumokėta ir teismo sprendimo priėmimo metu. Dėl to ieškovas turi teisę gauti ieškinyje reikalaujamus delspinigius – 2 032 Eur, kurių dydį jis teisingai apskaičiavo patikslintame ieškinyje (2 t., e. b. l. 5, 6) ir pats apribojo CK 1.125 straipsnio 5 dalyje įtvirtintu sutrumpintu 6 mėnesių (180 dienų) ieškinio senaties terminu.
11. Be to, šalys, susirašinėdamos elektroniniais laiškais, buvo sutarusios, kad jei ekspertas nepatvirtins atsakovo apskaičiuotos draudimo išmokos dydžio, atsakovas sumokės dalį užmokesčio ekspertui (1 t., e. b. l. 44). Kadangi ekspertas patvirtino, jog draudimo išmoka turėtų būti didesnė, negu buvo sutikęs sumokėti atsakovas, ieškovo reikalavimas priteisti jam iš atsakovo ½ dalį ekspertui D. Kalibatui sumokėto užmokesčio – 1 210 Eur (žr. 1 t., e. b. l. 46), yra pagrįstas.
12. Teismas taip pat sprendė ieškovui iš atsakovo priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą – 59 686,58 Eur nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. rugpjūčio 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Apeliaciniame skunde atsakovas ADB „Gjesidige“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
13.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino Taisyklių 135.9 punkto nuostatą nesąžininga ir negaliojančia. Taisyklių 135.9 punkto paskirtis – atstatyti draudėją į padėtį buvusią iki draudiminio įvykio. Jeigu nėra jokių įrodymų apie tai, kad draudėjas ketintų sunaikintą turtą atkurti į padėtį, buvusią iki įvykio – tai draudėjo praradimai lygūs iki įvykio buvusiai (likutinei) sunaikinto turto vertei. Priešingas aiškinimas reikštų, kad draudėjas nepagrįstai praturtėtų draudimo išmokos sąskaita, atsidurtų geresnėje padėtyje, negu buvo iki įvykio.
13.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi 6.2284 straipsnio 2 dalies 3 punkto kriterijumi ir neįvertino, kad ieškovui jau buvo išmokėta 80 769 Eur dydžio draudimo išmoka. Vartotojas turėjo visas galimybes pradėti atstatinėti sunaikintą turtą, jei tokių ketinimų turėjo. Be to, pažymėtina, kad Taisyklių 135.9 punkte nėra numatyta draudiko teisė per se (savaime) nemokėti draudimo išmokos, kadangi jos mokėjimas ar nemokėjimas yra siejamas su draudikui pateiktų įrodymų faktu ir jų pakankamumu.
13.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė 6.2284 straipsnio 2 dalies 11 punkto kriterijų. Gyventojų turto draudimo produktas nebuvo keičiamas – jau sudarant ginčo draudimo sutartį su ieškovu buvo susitarta dėl draudimo apsaugos apimties ir draudimo išmokų apskaičiavimo taisyklių, vėliau šios draudimo produkto savybės nebuvo keičiamos.
13.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad Taisyklių 135.9 punktas atitinka CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 14 punkto kriterijų. Taisyklių 135.9 punkte nėra nuostatų, iš kurių galima būtų spręsti, kad atsakovui suteikiama išimtinė teisė aiškinti draudimo sutartį.
13.5. Pirmosios instancijos teismas priteisdamas draudimo išmoką nauja verte sudarė prielaidas ieškovo nepagrįstam praturtėjimui. Skaičiuojant draudimo išmoką bet kuriuo Taisyklėse numatytu būdu, draudėjas, kurio turtas buvo senas/prastos būklės, gauna daugiau naudos, nei faktiškai patyrė žalos. Nagrinėjamu atveju ieškovas sudegusį turtą įsigijo už ~30 000 Eur, jis buvo nusidėvėjęs, įvykio metu nebetiekta elektra; prieš įvykį ieškovas pardavinėjo turtą už ženkliai mažesnę nei įsigijimo kainą (17 000 Eur), o rinkoje už 30 000 Eur buvo galima įsigyti kur kas geresnės būklės, patrauklesnėje vietoje esantį turtą. Nepaisant to, kad draudimo išmokos buvo skaičiuotos ir mokėtos likutine verte, išmokėta ~80 000 Eur suma daugiau nei dvigubai viršija sudegusio turto rinkos kainą, taigi visiškai kompensuoja ieškovo nuostolius.
13.6. Atsakovas triplike nurodė, kad už gautą 80 769,00 Eur draudimo išmoką ieškovas gali įsigyti net kelias akivaizdžiai geresnės būklės ir greta vandens telkinių esančias sodybas, tad išmokėta išmoka visiškai padengia ieškovo nuostolius. Dėl šių atsakovo argumentų pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir jų nevertino.
13.7. Teismas nesivadovavo Taisyklių nuostatomis, draudimo išmoką priteisė su papildomais mokesčiais ir pridėtinėmis išlaidomis taip nukrypdamas nuo Taisyklių 135.15 punkto. Be to, specialistas D. K. nusidėvėjimą apskaičiavo ne pagal draudimo sutarties nuostatas, o remdamasis Registrų centro duomenimis ir Statinių ir jų dalių gyvavimo skaičiuojamosios trukmės įvertinimo rekomendacijomis R 27-01. Eksperto D. K. vertinimo akto 43 psl. nurodytas trumpas namų ir ūkinių pastatų aprašymas yra sudarytas tik iš ieškovo (ar jo sutuoktinės) žodžių, kurie nepatvirtinti jokiais objektyviais duomenimis.
14. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas J. M. prašo skundo netenkinti ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
14.1. Ginčijama Taisyklių 135.9 punkto sąlyga nėra suderinama su tų pačių Taisyklių 132.2 punkto sąlyga, t. y. Taisyklių 135.9 punkto sąlyga suteikia teisę verslininkui – draudimo bendrovei, mažinti pagal Taisyklių 133.2 punktą apskaičiuotą nuostolio sumą, vartotojui nepateikus įrodymų, kad jis sunaikintą turtą atstatys, taip pat suteikia teisę draudikui vienašališkai nuspręsti dėl turto atstatymo galimumo ir pateiktų įrodymų tinkamumo. Taisyklėse nėra aiškiai apibrėžta, ką reiškia įrodyti, kad bus atstatyti sunaikinti pastatai, kaip tai reikėtų įrodyti, todėl tokia sąlyga suteikia galimybę ją aiškinti tik verslininkui, tik jam nuspręsti, ar turtą įmanoma atstatyti, ir kokie įrodymai laikytini pagrindžiančiais, kad sunaikintas turtas bus atstatytas.
14.2. Pirmos instancijos teismas teisingai įvertino CK 6.2284 2 dalies 11 punkto kriterijų. Nors pastatai (išskyrus vieną) buvo apdrausti nauja verte (kas yra daugiau, negu likutinė vertė), tačiau vartotojui neįrodžius, kad jis atstatys turtą, draudikas gali išmokėti draudimo sumą lygią likutinei vertei, t. y. mažesnės vertės sumą. Tai iš esmės reiškia draudimo apimties pakeitimą, dėl ko nukenčia vartotojas – ieškovas.
14.3. Visi su tariamu nepagrįstu ieškovo praturtėjimu susiję atsakovo argumentai yra paremti tik prielaidomis, samprotavimais apie kitų analogiškų sodybų kainas. Nepagrįstas praturtėjimas – tai be pagrindo gautos lėšos. Šiuo atveju, ieškovo reikalavimai yra kildinami iš draudimo sutarties sąlygų, neviršija sutarto masto, todėl nėra jokio pagrindo ieškovo reikalavimą vertinti kaip nepagrįstą praturtėjimą. Maksimali draudimo suma, kurią ieškovas galėjo gauti pagal sutartį (draudimo liudijimą), buvo 183 000 Eur, o atėmus besąlygines išskaitas – 182 600 Eur. Ieškovas iš atsakovo yra gavęs 80 769 Eur sumą, pareiškęs reikalavimą dėl papildomos 56 444,58 Eur sumos priteisimo, kas sudaro 137 213,58 Eur sumą. Taigi jokio praturtėjimo nėra.
14.4. Jei turtas sunaikintas, jo atstatyti neįmanoma, nauja verte apdraustų pastatų draudimo išmoka paskaičiuojama pagal naują vertę, o ne pagal likutinę (Taisyklių 133.2 punktas). Atsakovas 135.9 punkto sąlygą aiškina atskirai nuo kitų Taisyklių sąlygų (133.2 punkto), vartotojo nenaudai.
14.5. Priešingai nei nurodo atsakovas, ieškinyje ieškovas jokių papildomų išlaidų ir PVM mokesčio priteisti nereikalavo. Ieškovo reikalavimas buvo grindžiamas pagal eksperto D. K. 2019 m. rugpjūčio 6 d. vertinimo akte pateiktus skaičiavimus. Skirtumas tarp atsakovo ir eksperto pateiktų skaičiavimų didžiąją dalimi ir susidarė dėl to, kad atsakovas visiems pastatams pritaikė nusidėvėjimą, skaičiavo likutinę jų vertę. Be to, palyginus eksperto ir atsakovo lokalinėse sąmatose pateiktas pozicijas, matosi, kad atsakovas į savo skaičiavimus nebuvo įtraukęs tam tikrų darbų, kuriuos būtinais laiko ekspertas, arba nurodęs per mažus jų kiekius.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
16. Nustatyta, kad 2017 m. rugsėjo 16 d. ieškovas ir atsakovas sudarė turto draudimo sutartį, kuria buvo apdrausti ieškovui ir jo sutuoktinei nuosavybės teise priklausantys pastatai (1 t., b. l. 10-11). Turtas buvo apdraustas nuo įvairių rizikų, įskaitant ugnies riziką. Turto draudimo liudijime nustatyta, kad visi pastatai yra draudžiami nauja verte, išskyrus pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo apdraustas likutine verte.
17. Turto draudimo liudijime taip pat buvo nurodyta, kad draudimo sutartį be kita ko sudaro ir Gyventojų turto draudimo taisyklės Nr. 060 (patvirtintos 2017 m. kovo 15 d. valdybos posėdyje, įsigaliojo nuo 2017 m. kovo 21 d.) bei Bendrosios draudimo sąlygos (patvirtintos 2016 m. vasario 18 d. valdybos posėdyje, įsigaliojo nuo 2016 m. kovo 1 d.).
18. Taisyklėse nustatyta draudimo išmokos, įvykus draudžiamajam įvykiui, apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka.
19. 2018 m. gegužės 15 d. įvyko draudžiamasis įvykis (gaisras), kurio metu buvo sunaikinti 6 turto draudimo sutartimi apdrausti pastatai. Kaip minėta, visi sudegę pastatai, išskyrus vieną, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apdrausti nauja verte. 2018 m. gruodžio 4 d. ieškovui buvo išmokėta neginčijama draudimo išmokos dalis – 80 769 Eur.
20. Byloje nustatyta, kad ieškovas draudžiamojo įvykio metu sunaikintą turtą buvo įgijęs už apytikslę 30 000 Eur kainą. Prieš įvykstant draudžiamajam įvykiui, ieškovas šį turtą pardavinėjo už 17 000 Eur (1 t., b. l. 170). Fakto, kad ketina sunaikintą turtą atkurti, ieškovas neįrodinėja, duomenų apie pradėtus turto atstatymo darbus byloje nėra.
21. Taisyklių 133.2 punktas nustatė, kad kai pastatai, butai, namų turtas apdraustas nauja verte ir dėl draudžiamojo įvykio sunaikinti ar prarasti, nuostoliu laikoma analogiško turto įsigijimo, pagaminimo, pastatymo toje vietovėje kaina, įtraukiant projektavimo, montavimo, statymo išlaidas nuostolio skaičiavimo dieną. Turtas laikomas sunaikintu, jeigu jo remontas negalimas dėl techninių priežasčių arba ekonominiu požiūriu nėra tikslingas. Turtas laikomas prarastu, jei po draudžiamojo įvykio nėra išlikę turto liekanų.
22. Taisyklių 135.1 punktas nustatė, kad draudimo išmoka yra nuostolio, apskaičiuoto šiose taisyklėse ar draudimo liudijime nurodyta tvarka, suma, atsižvelgiant į bet kokį dvigubą draudimą, draudimą didesnėmis sumomis ir/ar nevisišką draudimą bei kitus draudimo išmokos mažinimo pagrindus, nustatytus šiose taisyklėse ir (ar) draudimo liudijime, bei atėmus išskaitą.
23. Taisyklėse taip pat numatyta, kad pastatams, butams, pagalbiniams pastatams, kiemo statiniams, bendro naudojimo patalpoms / pastatų dalims pirmiausiai, nepriklausomai nuo to ar turtas bus atstatomas / remontuojamas ar ne, yra išmokama draudimo išmoka, apskaičiuota vadovaujantis turto likutine arba rinkos verte, taikant mažesniąją iš verčių (Taisyklių 135.7 punktas). Skirtumas tarp apskaičiuotos išmokos sumos ir sumos, apskaičiuotos ir išmokėtos vadovaujantis turto likutine arba rinkos verte (pagal 135.7 punktą) yra mokamas tik tuo atveju, jeigu trijų metų laikotarpyje: a) tos pačios rūšies, paskirties ir savybių pastatas, butas, pagalbinis pastatas, kiemo statiniai, bendro naudojimo patalpos / pastatų dalys yra atstatomas arba suremontuojamas toje pačioje vietoje, o jeigu tai yra neįmanoma, atstatomas arba įsigyjamas kitoje vietoje Lietuvos teritorijoje; b) draudikui raštu pritarus, įsigyjamas kitos rūšies ar kokybės turtas vietoj sugadinto ar sunaikinto; c) teisę į skirtumą turi tik draudėjas arba naudos gavėjas. Perduoti šią teisę kitiems asmenims negalima (Taisyklių 135.8 punktas).
24. Be kita ko, Taisyklių 135.9 punkte nustatyta, kad jei draudėjas neatstato (nors tai įmanoma) ir / ar neįrodo, kad atstatys sunaikintus, sugadintus butus pastatus, pagalbinius pastatus, kiemo statinius, bendro naudojimo patalpas / pastatų dalis, kai šis turtas apdraustas nauja verte, draudimo išmoka apskaičiuojama ir išmokama likutine verte.
25. Papildomai Taisyklių 135.12 punktas numatė, kad draudėjas ar naudos gavėjas privalo suderinti su draudiku, kokia įmonė ar organizacija vykdys sunaikinto, sugadinto, prarasto turto, už kurį bus mokama išmoka, projektavimo, statybos, remonto, gaminimo darbus arba suderinti projektavimo bei turto atstatymo darbų sąmatas. Draudikas turi teisę nemokėti tos išmokos dalies, kuria padidėja nuostolis dėl šios sąlygos nesilaikymo. Pagal Taisyklių 135.13 punktą draudėjo pageidavimu draudimo išmoka gali būti mokama tiesiogiai raštu sutartai apdrausto ir dėl draudžiamojo įvykio sugadinto ar sunaikinto turto remonto darbus ar statybos darbus atliekančiai įmonei pagal tos įmonės pateiktas pagrįstas sąskaitas. Prieš apmokėdamas sąskaitas draudikas turi teisę įsitikinti, kad darbai yra atlikti ir sąskaitos yra pagrįstos.
Dėl turto draudimo sutarčių aiškinimo, kai turto draudimo sutartis yra sudaroma su vartotoju
26. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, ar galioja draudimo sutarties sąlyga, nustatanti, kad draudėjas (vartotojas) gali reikalauti atlyginti apdrausto turto kainą atstatomąja verte tik tuo atveju, kai įrodo, jog atkurs sunaikintą turtą.
27. CK 6.987 straipsnis nustato, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis.
28. Pagal Lietuvos Respublikos Draudimo įstatymo (toliau – Draudimo įstatymas) 91 straipsnio 2 dalį atsižvelgiant į draudimo išmokos pobūdį, draudimo sutartys yra dviejų rūšių – nuostolių draudimo ir sumų draudimo sutartys. Sumų draudimo sutartys yra gyvybės draudimo sutartys, taip pat ir sveikatos draudimo sutartys, pagal kurias draudikas įsipareigoja įvykus draudžiamajam įvykiui išmokėti draudimo išmoką, lygią draudimo sumai ar jos daliai (3 dalis). Nuostolių draudimo sutartys yra turto draudimo, civilinės atsakomybės draudimo, taip pat sveikatos draudimo sutartys, pagal kurias draudikas įsipareigoja įvykus draudžiamajam įvykiui išmokėti draudimo išmoką, lygią patirtiems nuostoliams (4 dalis).
29. Draudimo įstatymo 2 straipsnio 85 dalyje nurodyta, kad turto draudimas priskirtinas nuostolių draudimui – tai yra asmens turtinių interesų draudimas, kai draudimo išmokos dydis priklauso nuo tam asmeniui padarytų ar jo patirtų nuostolių, asmens turėtų kitų išlaidų dydžio, tačiau neviršija draudimo sumos. Taigi iš esmės apsidraudęs turto draudimu draudėjas įgyja lūkestį, kad įvykus draudžiamajam įvykiui, draudėjui draudimo išmokos forma bus atlyginami dėl draudžiamojo įvykio patirti nuostoliai. Analogišką vertinimą yra pateikęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nurodęs, kad turto draudimo sutartis savo prigimtimi yra kompensacinio pobūdžio – už vieną draudimo įvykį draudėjas negali gauti didesnės draudimo išmokos negu faktiškai jo patirti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2014).
30. Be kita ko, draudimo sutartis paprastai yra sudaroma draudiko parengtų draudimo rūšies taisyklių pagrindu prisijungimo būdu, tad draudikas privalo užtikrinti draudimo sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą ir jų suderinamumą, taisyklėse pateiktos sąvokos turi būti kiek įmanoma aiškiau atskleistos, konkretizuotos; įtrauktos į sudarytą draudimo sutartį, jos tampa sudėtine sutarties dalimi. Siekdamas apsaugoti turtinius interesus žalos atsiradimo atveju, draudėjas gali susitarti dėl kitokios, nei nustatyta draudimo taisyklėse, draudimo apsaugos apimties, šias sąlygas individualizuojant draudimo polise. Dėl to sprendžiant klausimą dėl draudimo išmokos mokėjimo ar nemokėjimo, turi būti įvertinama, dėl kokių draudimo apsaugos ribų buvo susitarta draudimo sutartimi, be kita ko, atsižvelgiant ir į tai, ar draudimo apsaugos ribos nustatytos standartinėse, ar individualiai aptartose sutarties sąlygose. Jeigu sutarties sąlygos suformuluojamos nepakankamai aiškiai, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl sutarties sąlygų vykdymo, jas aiškina, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 21 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2014).
31. Be to, kaip vienas iš esminių draudimo teisinių santykių ypatumų išskirtinas šalių bendradarbiavimo draudimo teisiniuose santykiuose principas. Pažymėtina, kad šio principo laikymasis svarbus ne tik draudimo ikisutartinių santykių stadijoje, tačiau ir draudimo sutarties galiojimo metu. Pavyzdžiui, draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu draudėjui gali būti nustatyta pareiga laikytis tam tikrų atsargumo priemonių, pranešti draudikui apie aplinkybes, kurios gali lemti draudimo rizikos padidėjimą, taip pat draudėjas privalo pateikti draudikui visus turimus dokumentus ir informaciją apie draudžiamojo įvykio aplinkybes ir pasekmes, būtinus nustatant draudimo išmokos dydį (Draudimo įstatymo 98 straipsnio 1 dalis). Remdamasis draudėjo pateiktais duomenimis, ištyręs įvykio aplinkybes draudikas apskaičiuoja draudimo išmoką (Draudimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalis).
32. Pažymėtina, kad turto draudimo sutartys, jei sudaromos su vartotoju, yra pripažįstamos vartojimo sutartimis, todėl sprendžiant ginčus tarp vartotojo ir draudiko, taikomos ne tik draudimo sutartis reglamentuojančios nuostatos (CK 6.987 – CK 6.1018 straipsniai, Draudimo įstatymas), tačiau taip pat ir nuostatos, reglamentuojančios vartojimo sutartis (CK 6.2281 – CK 6.22816 straipsniai). Aiškinant su vartotojais sudarytų turto draudimo sutarčių nuostatas turi būti siekiama teisinio rezultato, kai tokių sutarčių aiškinimas atitiktų tiek vartojimo sutartis reglamentuojančias nuostatas, jų tikslus bei uždavinius (CK 6.2281 – CK 6.22816 straipsniai), tiek draudimo sutartis reguliuojančias nuostatas, jų tikslus bei uždavinius (CK 6.987 – CK 6.1018 straipsniai, Draudimo įstatymas) (CK 1.9 straipsnis). Taigi nors vartojimo sutarčių nuostatomis yra siekiama apginti silpnesniosios sandorio šalies – vartotojo interesus, tačiau vartojimo sutarties sąlygos negali būti aiškinamos atsietai nuo draudimo teisinių santykių esmės bei paskirties.
33. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad šalių sudaryta turto draudimo sutartis priskirtina vartojimo sutarčių kategorijai, nėra. Pagal kasacinio teismo praktiką teismas ex officio (savo iniciatyva) turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017; 2018 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018).
34. Pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalį galima tik tokių sąlygų sąžiningumo kontrolė, kurios nebuvo individualiai aptartos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020). Nagrinėjamoje byloje ginčo dėl to, kad Taisykles bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengė draudikas, nederindamas jų su vartotoju, nėra, todėl teismas, atsižvelgdamas į aukščiau pateiktus išaiškinimus, atlieka Taisyklėse įtvirtintų nuostatų sąžiningumo kontrolę.
Dėl Taisyklių vertinimo sąžiningumo aspektu
35. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektus: procedūrinį (t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė) ir materialinį (sutarties turinio kontrolė). Procedūrinis sąžiningumo kontrolės aspektas dar kitaip vadinamas skaidrumo reikalavimu. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3k-7-4-611/2020).
36. Procedūrinis nesąžiningų sutarties sąlygų kontrolės kriterijus įtvirtintas CK 6.2284 straipsnio 4 dalyje, kuri nustato, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Skaidrumo reikalavimas turi būti suprantamas plačiai; siekiant laikytis skaidrumo reikalavimo vartotojui ne tik svarbu, kad prieš sudarant sutartį jam būtų pateikta informacija dėl įsipareigojimo sąlygų, bet ir aiškiai bei suprantamai išdėstytos sutarties sąlygos tam, kad vartotojas remdamasis aiškiais ir suprantamais kriterijais galėtų įvertinti dėl to jam kylančius ekonominius padarinius ir nuspręsti, ar nori sudaryti sutartį su verslininku priimdamas iš anksto jo suformuluotas sąlygas. Klausimą, ar vartotojas galėjo suprasti sutarties sąlygą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes ir į pastabumo lygį, kurio galima tikėtis iš vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimas byloje Nr. C-143/13 Bogdan Matei, Ioana Ofelia Matei prieš SC Volksbank Romania SA; 2015 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Nr. C-96/14 Jean-Claude Van Hove prieš CNP Assurances SA; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).
37. Materialinis sąžiningumo kriterijus apima sutarties sąlygos vertinimą pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje nustatytą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašą. Šis sąrašas nėra baigtinio pobūdžio, jame esančios preziumuojamos nesąžiningos sutarčių sąlygos nebūtinai teismo bus pripažintos nesąžiningomis ir atvirkščiai – sąlyga, kurios nėra šiame sąraše, gali būti pripažinta nesąžininga. Tuo atveju, jei sutarties sąlyga neatitinka nė vieno iš šiame sąraše nurodytų kriterijų, tai neatleidžia teismo nuo pareigos tikrinti sąlygas pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų, nustatytą CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje (CK 6.2284 straipsnio 9 dalis).
38. Sutarčių sąlygos pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų yra vertinamos nustatant, ar sutarties sąlyga iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai. Siekiant nustatyti, ar dėl sąlygos atsiranda „ryškus“ iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų neatitikimas vartotojo nenaudai, reikia atsižvelgti į nacionalinės teisės nuostatas, taikytinas tuo atveju, jei nebūtų susitarimo tarp šalių. Būtent atlikdamas tokią lyginamąją analizę teismas gali įvertinti, ar ir prireikus – kiek dėl sutarties vartotojas atsiduria nepalankesnėje teisinėje situacijoje, palyginti su nustatytąja galiojančioje teisėje (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. kovo 14 d. sprendimas byloje Nr. C-415/11 Mohamed Aziz prieš Caixa d‘Estalvis de Catalunya, Tarragona i Manresa (Catalunyacaixa), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).
39. Pagal CK 6.2284 straipsnio 5 dalį, ar vartojimo sutarties sąlyga yra nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes.. Sutarties sąlyga gali būti pripažinta nesąžininga tiek įvertinus patį sutarties turinį, tiek sutarties sudarymo aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad taip pat reikia atsižvelgti į sąlygų tarpusavio ryšį, nes viena sutarties sąlyga, vertinama atskirai, gali būti pripažinta sąžininga, tačiau, atsižvelgiant į jos santykį bei ryšį su kitomis sutarties sąlygomis, ji gali būti pripažinta nesąžininga, ir atvirkščiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).
40. Atsižvelgdamas į pacituotą teisinį reguliavimą bei kasacinio teismo išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas, toliau vertina Taisyklių nuostatas procedūriniu ir materialiniu sąžiningumo aspektais, įvertindamas turto draudimo sutarties prigimtį bei visų sutarties sąlygų tarpusavio ryšį.
41. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Taisyklių nuostatos, įtvirtinančios draudimo išmokos apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką yra suformuluotos pakankamai aiškiai ir suprantamai (skaidriai), tad vidutiniam vartotojui pagal ginčo Taisyklių nuostatas gali būti suprantami sutartimi jam tenkantys ekonominiai padariniai. Minėta, kad turto draudimo sutartimi turtas buvo apdraustas nauja verte. Taisyklių 135.7 punktas nustatė, kad nepriklausomai nuo to, ar sunaikintas / sugadintas turtas bus atstatomas, ar ne, visų pirma yra išmokama draudimo išmokos dalis, apskaičiuota turto likutine ar rinkos verte. Taisyklių 135.8 punktas numatė, kad skirtumas tarp apskaičiuotos draudimo išmokos ir išmokos, išmokėtos vadovaujantis turto likutine ar rinkos verte, yra mokamas tik tuo atveju, jeigu 3 metų laikotarpyje tos pačios rūšies, paskirties ir savybių pastatas yra atstatomas arba suremontuojamas. Teisėjų kolegijos vertinimu, vidutiniškai apdairus vartotojas, pagal jam pateiktas Taisyklių nuostatas, gali suprasti tokias sutarties sąlygas ir įvertinti, kad įvykus draudžiamajam įvykiui jis pirmiausia įgis teisę į draudimo išmoką, apskaičiuotą pagal likutinę ar turto rinkos vertę, o į likusią draudimo išmokos dalį, apskaičiuotą nauja verte, – tik tada, kai sunaikintas turtas bus faktiškai atstatytas ar pradėtas atstatyti. Taisyklių 135.9 punkte pakartota mintis, kad turto faktiškai neatstačius draudimo išmoka yra apskaičiuojama ir išmokama likutine verte. Pagal minėtą punktą, draudėjui yra paliekama teisė įrodinėti, kad nors turtas faktiškai dar nėra atstatytas, tačiau jis bus atstatomas ateityje ir gauti draudimo išmokos sumą, apskaičiuotą nauja verte. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nors minėtoje normoje ir nėra nurodyti konkretūs būdai ir kriterijai, kokiomis įrodinėjimo priemonėmis draudėjas galėtų įrodinėti ateityje būsimą turto atstatymą, tačiau iš esmės ši nuostata yra aiški ir suprantama, kaip suteikianti teisę draudėjui gauti visą draudimo išmoką faktiškai turto dar neatstačius, tačiau įrodžius, kad atstatymas įvyks ateityje. Be kita ko, Taisyklių 135.12 punkte ir 135.13 punkte nurodyta, kad draudėjas privalo su draudiku suderinti turto atstatymo darbų sąmatas, taip pat gali susitarti, kad draudimo išmoka bus mokama draudėjo ir draudiko raštu sutartai atstatymo darbus atliekančiai įmonei pagal jos pateiktas sąskaitas. Taigi iš esmės, nors ir ne toje pačioje Taisyklių nuostatoje (135.9 punkte), tačiau kitose Taisyklių sąlygose yra įvardijami kriterijai, pagal kurios draudikas sprendžia, ar turtas ateityje bus atstatomas, t. y. tikrinama ir derinama darbų atstatymo sąmata, derinamas subjektas, atliksiantis turto atstatymo darbus, susitariama dėl apmokėjimo už atliekamus darbus tvarkos ir kt. Be to, Taisyklių 135.13 punkte įtvirtinta galimybė susitarti, kad draudimo išmoka bus išmokama tiesiogiai turto atstatymo darbus atliekančiai įmonei, leidžia draudėjui turtą atstatyti net ir tais atvejais, kai draudėjas neturi galimybės turto atstatymo darbus atlikti iš savo lėšų.
42. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Taisyklių nuostatos, nustatančios draudimo išmokos apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką, procedūriniu (skaidrumo) aspektu atitinka sąžiningumo reikalavimus, yra aiškios ir suprantamos vidutiniškai apdairiam vartotojui.
43. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Taisyklių 135.9 punkto nuostata pažeidžia materialinį sutarties sąžiningumo kriterijų ir pripažino minėtą Taisyklių nuostatą negaliojančia nuo turto draudimo sutarties sudarymo momento. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ši Taisyklių nuostata atitinka CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 3, 11 ir 14 punktų kriterijus ir yra nesąžininga.
44. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į kasacinio teismo suformuotas taisykles dėl materialinio sutarčių sąlygų sąžiningumo aspekto, visų pirma pasisako dėl CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje pateiktų nesąžiningų sutarčių sąlygų prezumpcijų, o vėliau įvertina Taisyklių nuostatas pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų, nustatytą CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje.
45. 6.2284 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato, kad sutarties sąlygos nesąžiningumas preziumuojamas, kai numatoma, kad vartotojas privalo vykdyti sutarties sąlygas, o verslininko pareiga vykdyti šią sutartį priklauso nuo kitų sąlygų, kurių įvykdymas priklauso tik nuo verslininko valios. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Taisyklių 135.9 punkto nuostata, numatanti, kad turto neatstačius ir (ar) neįrodžius, kad jis bus atstatomas, draudimo išmoka išmokama pagal likutinę vertę, reiškia, kad draudėjas turi vykdyti sutartį dar negavęs draudimo išmokos (atstatyti turtą), o verslininko (draudiko) pareiga vykdyti sutartį priklauso išimtinai nuo jo valios, t. y. jei draudikas nuspręs, kad draudėjas įrodė, jog ateityje atkurs sunaikintą turtą. Su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutiktina.
46. Kaip minėta, tiek pagal CK 6.2284 straipsnio 5 dalį, tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką sutarties sąlygos sąžiningumas negali būti įvertintas atsietai nuo bylos faktinių aplinkybių bei kitų sutarties sąlygų, turto draudimo sutarties esmės, nes ta pati sąlyga, vertinama atskirai nuo sutarties turinio, gali būti pripažįstama kaip nesąžininga, tačiau atsižvelgiant į jos ryšį su kitomis sutarties sąlygomis – kaip sąžininga.
47. Atsižvelgiant į Taisyklių nuostatų tarpusavio ryšį, nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad draudėjas sutartį privalo vykdyti dar negavęs draudimo išmokos – kaip minėta, draudėjas, remdamasis Taisyklių 135.7 punktu, visais atvejais įvykus draudžiamajam įvykiui turi teisę gauti draudimo išmokos dalį, lygią turto likutinei ar rinkos vertei. Nagrinėjamu atveju ieškovui buvo išmokėta 80 769 Eur draudimo išmokos dalis, tad draudėjas objektyviai galėjo pradėti turto atstatymo darbus ir įrodyti, kad turtas bus atstatinėjamas. Be to, remdamasis Taisyklių 135.13 punktu draudėjas gali negavęs draudimo išmokos susitarti dėl turto atstatymo darbų atlikimo ir reikalauti, kad draudimo išmoka būtų mokama tiesiogiai turto atstatymo darbus atliekančiai įmonei. Kitaip tariant, draudėjui suteikiama galimybė turtą atstatyti net ir neturint tam lėšų, tačiau sutarus, kad apmokėjimą už atliktus darbus atlieka draudikas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka, kad pagal Taisyklių 135.9 punktą verslininko pareiga vykdyti sutartį priklauso išimtinai nuo jo valios. Teisėjų kolegijos vertinimu, Taisyklių 135.7 punktas numato, kad draudikas, įvykus draudžiamajam įvykiui, bet kokiu atveju turi išmokėti draudimo išmokos dalį, lygią likutinei ar turto rinkos vertei, t. y. šios draudiko pareigos vykdymas priklauso nuo objektyvių aplinkybių – įvykusio draudžiamojo įvykio. Taisyklių 135.12 punktas nustatantis, kad turto atstatymo darbų sąmata privalo būti derinama su draudiku, Taisyklių 135.13 punktas numatantis, kad draudimo išmoka gali būti mokama tiesiogiai turto atstatymo darbus atliekančiai įmonei patvirtina, kad draudiko pareiga vykdyti sutartį priklauso ne išimtinai nuo jo valios, o nuo jam pateiktų objektyvių duomenų – draudėjui pateikus ir su draudiku suderinus turto atstatymo sąmatą, nurodžius subjektą, atliksiantį turto atstatymo darbus, draudikas neturi teisės atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, apskaičiuotą nauja verte. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos Taisyklių nuostatos išreiškia šalių bendradarbiavimo draudimo teisiniuose santykiuose principą – visų pirma draudikas privalo išmokėti draudimo išmokos dalį, lygią turto likutinei ar rinkos vertei, o draudėjui įgyvendinant savo teisę atstatyti turtą, suderinus šios teisės įgyvendinimo sąlygas su draudiku, draudikas privalo išmokėti likusią draudimo išmokos dalį, apskaičiuotą nauja verte.
48. 6.2284 straipsnio 2 dalies 11 punktas nustato, kad sutarties sąlygos nesąžiningumas preziumuojamas, kai verslininkui suteikiama teisė be pakankamo pagrindo vienašališkai pakeisti bet kokias prekių ar paslaugų savybes. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, draudikas pagal Taisyklių 135.9 punktą, įvertinęs, kad draudėjas neįrodė, jog sunaikintas turtas bus atstatomas, gali vienašališkai pakeisti draudimo produktą – mokėti draudimo išmoką likutine, o ne nauja verte. Su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu apeliacinės instancijos teismas nesutinka.
49. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į turto draudimo paskirtį ir tikslus (nutarties 26-30 pastraipos) – kaip minėta, turto draudimo sutartis yra nuostolių draudimo sutartis, kurios tikslas – kompensuoti draudėjo dėl draudžiamojo įvykio patirtus nuostolius ar jų dalį. Atitinkamai, abiejų sutarties šalių pagrįstas lūkestis dėl sutarties vykdymo įvykus draudžiamajam įvykiui yra susietas su nuostolių atlyginimu, t. y. draudėjas turi pagrįstą lūkestį, kad dėl draudžiamojo įvykio patirtas nuostolis bus atlygintas, tačiau negali tikėtis, kad draudimo išmoka ženkliai viršys patirtą nuostolio sumą ir (ar) sudarys prielaidas atsidurti geresnėje padėtyje negu draudėjas buvo iki draudžiamojo įvykio; draudikas, kita vertus, turi pagrįstą lūkestį, kad mokėtina draudimo išmoka atitiks draudėjo realiai patirtą nuostolio sumą ir šios ženkliai neviršys. Teisėjų kolegijos vertinimu, turto draudimo sutartimi buvo susitarta būtent dėl tokios draudimo apsaugos.
50. Nors draudimo liudijime ir nurodyta, kad turtas draudžiamas nauja verte, tačiau, atsižvelgiant į turto draudimo sutarties kaip nuostolių, o ne sumų draudimo, esmę, negalimas toks aiškinimas, jog visais atvejais, nepriklausomai nuo realiai patirto nuostolio, draudėjas įgyja teisę į draudimo išmoką, apskaičiuotą nauja verte. Teisėjų kolegijos vertinimu, Taisyklių nuostatos pakankamai aiškiai ir suprantamai nustatė tai, kad draudimo išmoka, apskaičiuota nauja verte, draudėjui mokama tik tada, kai toks nuostolis yra realiai patirtas – pastatai yra faktiškai atstatomi ar įrodoma, kad bus atstatinėjami. Kitais atvejais draudėjui yra mokama draudimo išmoka lygi turto likutinei vertei, nes būtent ši suma atitinka realiai draudėjo patirtą nuostolį. Kitaip tariant, pagrindas mokėti nauja verte apskaičiuotą draudimo išmoką yra nulemtas draudėjo pasirinkimo – šiam nesiekiant turto atkurti, draudėjas gauna išmoką, lygią turto likutinei vertei, buvusiai draudžiamojo įvykio metu, ir yra laikoma, kad draudėjo patirtas nuostolis buvo atlygintas draudimo išmokos, apskaičiuotos likutine verte, forma. Tai, kad draudikui paliekama teisė mokėti draudimo išmoką, apskaičiuotą pagal turto likutinę vertę, kai turtas nėra atstatinėjamas, teisėjų kolegijos vertinimu, nereiškia draudiko teisės be pakankamo pagrindo vienašališkai keisti draudimo sutarties sąlygas, o užtikrina nuostolių kompensavimo principo įgyvendinimą.
51. 6.2284 straipsnio 2 dalies 14 punktas nustato, kad sutarties sąlygos nesąžiningumas preziumuojamas, kai verslininkui suteikiama išimtinė teisė aiškinti sutartį. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Taisyklių 135.9 punktas suteikia teisę draudikui nuspręsti, ar draudėjas įrodė, kad draudžiamojo įvykio metu sunaikintus pastatus atstatys, o tai reiškia, kad sutarties aiškinimo teisė suteikiama išimtinai draudikui. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su šia pirmosios instancijos teismo išvada.
52. Kaip jau minėta, Taisyklių nuostatos numato, kad norint gauti draudimo išmoką, apskaičiuotą nauja verte, sunaikintą turtą reikia faktiškai atstatyti arba pateikti įrodymus, kad tai bus daroma ateityje. Turtą faktiškai atstačius, draudikui nepaliekama teisė turto atstatymo faktą aiškinti kaip nepakankamą draudimo išmokai, apskaičiuotai nauja verte, gauti. Taisyklių 135.9 punkto nuostata dėl draudėjo ketinimo ateityje atstatyti sunaikintą turtą turi būti aiškinama kartu su kitomis Taisyklių sąlygomis (Taisyklių 135.12 ir 135.13 punktai). Atsižvelgiant į šių sąlygų tarpusavio ryšį, darytina išvada, kad draudikas, vertindamas, ar turtas ateityje bus atstatomas, nėra laisvas draudėjo pateiktus įrodymus interpretuoti kaip nepakankamus draudimo išmokai, apskaičiuotai nauja verte gauti, kai draudėjas pateikia objektyvius duomenis apie planuojamą turto atstatymą, pavyzdžiui, draudikui pateikia ir suderina numatomų atstatymo darbų sąmatą, sutartį su įmone, kuri atliks turto atstatymo darbus, realiai pradeda atstatymo darbus ir pan. Be kita ko, jei draudikas be pagrindo atsisako pripažinti numatomų turto atstatymo darbų faktą ir mokėti draudimo išmoką, apskaičiuotą nauja verte, draudėjui paliekama teisė gauti visą draudimo išmoką pastatus realiai atstačius arba ginčyti tokias, draudėjo vertinimu, nepagrįstas draudiko išvadas teisme. Taigi, nors draudikui ir suteikiama teisė įvertinti, ar turtas yra atstatytas ir (ar) jis bus atstatomas ateityje, tačiau toks vertinimas atliekamas ne vienasmeniškai draudiko, be jokių kriterijų, tačiau pagal objektyvius Taisyklėse įvardintus duomenis, pateiktus draudėjo.
53. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl Taisyklių 135.9 punkto atitikimo CK 6.2284 straipsnio 2 dalies sąraše pateiktiems sutarčių nesąžiningų sąlygų kriterijams, yra nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad Taisyklių nuostatos atitiktų CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje pateiktus nesąžiningų sutarčių sąlygų pavyzdinius kriterijus, todėl toliau atlieka Taisyklių vertinimą pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų.
54. Kaip minėta, vertinant sutarčių sąlygas pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų, visų pirma turi būti nustatyta, ar sutarties sąlygos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai, palyginant sutartyje nustatytas sąlygas su įstatyme nustatyta padėtimi. Jeigu sutartyje nustatytomis sąlygomis iš esmės nukrypstama nuo įstatymo nustatytų sąlygų, atsiranda pagrindas konstatuoti esminį šalių teisių ir pareigų pusiausvyros pažeidimą vartotojo nenaudai. Tai konstatavus, būtina patikrinti, ar verslininkas, dorai ir teisingai veikdamas vartotojo atžvilgiu, galėjo pagrįstai tikėtis, jog vartotojas būtų sutikęs su tokia sąlyga, jei dėl jos būtų buvę atskirai derėtasi. Jeigu nėra pagrindo daryti išvados, kad vartotojas būtų su tokia sąlyga sutikęs, konstatuojamas sąlygos nesąžiningumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).
55. Kaip jau ne kartą minėta, kad turto draudimo sutartis yra nuostolių draudimo sutartis, kurios tikslas – kompensuoti draudėjo dėl draudžiamojo įvykio patirtus nuostolius, kas reiškia, kad už draudimo įvykį draudėjas negali gauti didesnės draudimo išmokos negu faktiškai jo patirti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2014). Įstatymas nustato, kad draudėjas, nepriklausomai nuo to, ar jis yra vartotojas, ar ne, gali tikėtis, jog dėl draudžiamojo įvykio patirtas nuostolis jam bus kompensuotas draudimo išmokos forma, tačiau negali tikėtis atsidurti ženkliai geresnėje padėtyje negu buvo prieš įvykstant draudžiamajam įvykiui. Nutartyje taip pat ne kartą minėta, kad Taisyklės nustatė, jog draudimo išmoka, apskaičiuota nauja verte, mokama tik tada, kai turtas yra realiai atstatomas ir (ar) įrodoma, kad bus atstatomas ateityje, t. y. draudėjas patiria realias turto atkūrimo išlaidas arba įrodoma, kad jos bus patiriamos ateityje (Taisyklių 135.13 punktas). Lygindama įstatyminį reguliavimą ir Taisyklių nuostatas teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad Taisyklėmis yra iškreipiama šalių teisių ir interesų pusiausvyra vartotojo nenaudai, kadangi tiek Taisyklės, tiek įstatymas numato draudėjo teisę gauti draudimo išmoką, kompensuojančią draudėjo realiai patirtą nuostolį. Dėl išvardintų priežasčių, teisėjų kolegija sprendžia, kad Taisyklių nuostatos atitinka ir bendrąjį sąžiningumo kriterijų.
56. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir padarė nepagrįstas išvadas dėl Taisyklių 135.9 punkto nesąžiningumo, atitinkamai, nepagrįstai pripažino šią sąlygą negaliojančia. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės bei teisėjų kolegijos pateikti išaiškinimai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrindžia, kad ieškovas neįgijo teisės į draudimo išmokos, apskaičiuotos nauja verte, išmokėjimą. Kita vertus, pagal Taisyklių 135.9 punktą draudėjas turi teisę į draudimo išmokos, apskaičiuotos turto likutine verte, išmokėjimą.
Dėl draudimo išmokos dydžio
57. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad ieškovas turi teisę į draudimo išmokos, apskaičiuotos likutine verte, išmokėjimą, atsižvelgdama į tai, kad vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, reikšmingas ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai, papildomai patikrina byloje esančius duomenis dėl draudimo išmokos dydžio, apskaičiuoto likutine verte, pagrįstumo.
58. Ieškovas patikslintame ieškinyje nurodo, kad pagal šalių paskirto eksperto skaičiavimus pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (kuris buvo apdraustas likutine verte), atstatymas ūkio būdu į buvusią padėtį (atsižvelgiant į jo likutinę vertę, nusidėvėjimą), neskaičiuojant pridėtinių išlaidų ir mokesčių, kainuotų 18 652,29 Eur, o atsakovo pateiktoje sąmatoje buvo apskaičiuota mažesnė suma – 15 749,15 Eur, taigi skirtumą sudaro 2 903,14 Eur, kurį ieškovas prašė priteisti. Analogišku būdu, palygindama draudiko ir nepriklausomo eksperto pateiktas lokalines sąmatas, teisėjų kolegija patikrina visų pastatų atstatymo likutine verte ūkio būdu kainą (įvertinus nusidėvėjimą), siekiant nustatyti, ar draudiko išmokėta išmoka nepažeidžia vartotojo teisių ir yra pakankama. Lentelėje pateikiami duomenys apibendrina atliktos analizės rezultatus:
Pastatas, unikalus Nr.
Draudiko apskaičiuota turto atstatymo kaina (1 t., b. l. 29-36)
Eksperto D. K. apskaičiuota turto atstatymo kaina (2 t., b. l. 38-48)
Nr. (duomenys neskelbtini)
15 749,15 Eur (1 t., b. l. 29-30)
18 652,29 Eur (2 t., b. l. 42-44)
Nr. (duomenys neskelbtini)
11 471,22 Eur (1 t., b. l. 31)
9 170,40 Eur (2 t., b. l. 38-39)
Nr. (duomenys neskelbtini)
6 384,62 Eur (1 t., b. l. 32)
8 187,67 Eur (2 t., b. l. 45-46)
Nr. (duomenys neskelbtini)
5 794,14 Eur (1 t., b. l. 33)
5 209,08 Eur (2 t., b. l. 47-48)
Nr. (duomenys neskelbtini)
36 856,56 Eur (1 t., b. l. 34-35)
21 484,13 Eur (2 t., b. l. 35-37)
Nr. (duomenys neskelbtini)
4 573,34 Eur (1 t., b. l. 36)
3 966,40 Eur (2 t., b. l. 40-41)
Iš viso:
80 829,03 Eur
66 669,97 Eur
59. Taigi matyti, kad nors ieškovas ir nurodo, jog vieno pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), likutinė vertė pagal eksperto skaičiavimus yra didesnė nei draudiko apskaičiuota ir išmokėta draudimo išmokos dalis, tačiau, šį neatitikimą kompensuoja draudimo išmokos dalys, išmokėtos už kitus pastatus. Pastebėtina, kad pagal šalių paskirto nepriklausomo eksperto vertinimą bendra visų pastatų likutinė vertė, neskaičiuojant PVM ir kitų papildomų išlaidų darbams atlikti, yra lygi 66 669,97 Eur. Kita vertus, bylos duomenys patvirtina, kad ieškovui buvo išmokėta 80 769 Eur draudimo išmoka. Nustačiusi šias aplinkybes, atsižvelgdama į tai, kad draudėjas pagal Taisyklių 135.9 punktą įgijo teisę į draudimo išmoką, apskaičiuotą likutine verte, teisėjų kolegija neturi pagrindo priteisti draudėjui papildomą draudimo išmokos dalį. Konstatuotina, kad draudiko išmokėta 80 769 Eur dalis, atitinka turto likutinę vertę ir visiškai kompensuoja draudėjo dėl draudžiamojo įvykio patirtą nuostolį.
Dėl procesinės bylos baigties
60. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija keičia pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl draudimo išmokos ir delspinigių ieškovui priteisimo. Konstatuotina, kad ieškovas neįgijo teisės į didesnę draudimo išmokos dalį negu ieškovui išmokėta. Atitinkamai, ieškovo reikalavimas dėl 56 444,58 Eur draudimo išmokos ir 2 032 Eur delspinigių priteisimo yra atmetamas.
61. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl užmokesčio ekspertui priteisimo atsakovo nebuvo skundžiama, ji paliekama nepakeista.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo
62. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal minėto straipsnio 5 dalį, kai apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
63. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad ieškovas neįgijo teisės į didesnę draudimo išmokos dalį, nei jam išmokėtoji, ir pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą ieškovo nenaudai, perskirstomos šalių pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos.
64. Pažymėtina, kad ieškiniu ieškovas reiškė reikalavimą dėl 56 444,58 Eur dydžio draudimo išmokos priteisimo, papildomai prašė priteisti 2 032 Eur delspinigius ir šalių pasirinktam nepriklausomam ekspertui sumokėtą 1 210 Eur atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą liko patenkinta ieškovo reikalavimų dalis, sudaranti 2 proc. nuo ieškinio sumos (1 210 Eur), todėl ieškovui priteisiama 2 proc. proporciją atitinkanti bylinėjimosi išlaidų dalis.
65. Už patikslintą ieškinį mokėtinas žyminis mokestis sudarė 1 120 Eur, todėl ieškovui iš atsakovo priteisiama 22,40 Eur žyminio mokesčio dalis. Taip pat ieškovui grąžintina 250 Eur žyminio mokesčio permoka, susidariusi ieškovui patikslintu ieškiniu sumažinus ieškinio sumą. Ieškovas taip pat pateikė įrodymus apie patirtas 2 420 Eur išlaidas už advokato teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme. Šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalaus dydžio ribų, todėl yra nemažinamos ir ieškovui priteisiama 48,40 Eur išlaidų, patirtų advokato teisinei pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti. Iš viso ieškovui priteisiama 70,80 Eur suma.
66. Atsakovas duomenų apie pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl šios jam nėra priteisiamos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo
67. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nuostatos, reglamentuotos CPK 93 straipsnyje, taikomos ir bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 302 straipsnis).
68. Atsakovo apeliacinį skundą tenkinus visiškai, atsakovas įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą. Už apeliacinį skundą atsakovas sumokėjo 1 120 Eur. Ši suma priteistina atsakovui iš ieškovo. Duomenų apie kitas apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas atsakovas nepateikė, todėl jos nėra priteisiamos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 25 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Ieškovo J. M. ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovui J. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo ADB „Gjensidige“, juridinio asmens kodas 110057869, dalį ekspertui sumokėto užmokesčio – 1 210 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dešimt eurų).
Priteisti ieškovui J. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo ADB „Gjensidige“, juridinio asmens kodas 110057869, 70,80 Eur (septyniasdešimties eurų 80 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Grąžinti ieškovui 2019 m. rugpjūčio 28 d. mokėjimo nurodymu Nr. 78 sumokėtą 250 Eur (dviejų šimtų penkiasdešimt eurų) žyminio mokesčio dalį. Išaiškinti, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija.“
Priteisti atsakovui ADB „Gjensidige“, juridinio asmens kodas 110057869, iš ieškovo J. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 120 Eur (tūkstančio šimto dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.
Teisėjos Rasa Gudžiūnienė
Egidija Tamošiūnienė
Agnė Tikniūtė
Paminėta tekste:
CK
CK1 1.125 str. Ieškinio senaties terminai
CPK 320 str. Bylos nagrinėjimo ribos
CK6 6.987 str. Draudimo sutarties samprata
3K-3-229/2014
CK6 6.193 str. Sutarčių aiškinimo taisyklės
3K-3-279/2014
3K-7-272/2011
3K-3-156/2012
3K-3-245-611/2017
e3K-3-17-701/2018
CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
CPK
CPK 302 str. Proceso taisyklės