2023 m. rugpjūčio 24 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Ribokaitė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo T. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 16 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo T. M. ieškinį atsakovui Nationale Nederlanden Schadeverzekering Maatschappij N. V. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo M. T. N. T. W.,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas T. M. (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas iš atsakovo (trečiojo asmens (advokatės) M. T. N. T. W (toliau – trečiasis asmuo, draudėja, N. W.) profesinės civilinės atsakomybės draudiko) Nationale Nederlanden Schadeverzekering Maatschappij N. V. (toliau – atsakovas, draudikas) priteisti 846 140,34 Eur turtinės bei 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Nurodė, kad atsakovas yra Dubajuje gyvenančios bei dirbančios advokatės N. W., kuri teikė ieškovui teisines paslaugas, profesinės civilinės atsakomybės draudikas. Atsakovo registruotos buveinės vieta yra Nyderlandų Karalystėje, tačiau jis verslą vykdo bei draudimo paslaugas teikia ir Lietuvoje, kuri, kaip ir Nyderlandų Karalystė, yra Europos Sąjungos (toliau – ES) narės. Lietuvos ir ES teisės aktai suteikia ieškovui, kaip nuo N. W. nukentėjusiam trečiajam asmeniui, teisę pareikšti tiesioginį ieškinį žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės draudikui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. birželio 16 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo ieškinį kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams.

4. Nurodė, kad tarptautinį civilinį procesą reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normos įpareigoja teismą ex offcio (pagal pareigas) patikrinti bylos teismingumą Lietuvos Respublikos teismams.

5. Vadovaudamasis kasacinio teismo išaiškinimu, kad bylų su tarptautiniu elementu teismingumo klausimo teisingam išnagrinėjimui būtina nustatyti, koks konkrečiai teisės aktas turi būti taikomas sprendžiant tarptautinės jurisdikcijos klausimą, teismas priėjo prie išvados, jog nagrinėjamu atveju taikytinas 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Briuselis Ibis reglamentas).

6. Teismas nustatė, kad ieškovas yra Lietuvos Respublikos pilietis, nuolat gyvenantis Lietuvoje, reikalavimą dėl žalos atlyginimo reiškia Nyderlandų Karalystėje registruotam atsakovui – Dubajuje gyvenančios ir dirbančios advokatės N. W. profesinės civilinės atsakomybės draudikui. Pažymėjo, kad N. W. teisines paslaugas ieškovui suteikė Nyderlandų Karalystės teisme išnagrinėtoje byloje.

7. Teismas nesutiko su ieškovo pozicija, kad Briuselis Ibis reglamentas suteikia teisę jam pareikšti ieškinį tiesiogiai N. W. profesinės civilinės atsakomybės draudikui, motyvuodamas tuo, kad ieškovas nėra nei apdraustasis, nei naudos gavėjas (Briuselis Ibis reglamento 11 straipsnis). Nurodė, kad nagrinėjamu atveju netaikytinas ir Briuselis Ibis reglamento 12 straipsnis, kuris nustato, jog tuo atveju, jeigu sudaryta atsakomybės draudimo sutartis arba draudžiamas nekilnojamasis turtas, ieškinys draudikui taip pat gali būti pateiktas vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, teismuose. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju žala iš esmės siejama su advokatės N. W. ieškovui teiktomis teisinėmis paslaugomis, šių paslaugų teikimo vieta – Nyderlandų Karalystės teismas.

8. Atsižvelgęs į tai, kad draudimo sutarties šalys yra užsienio valstybių subjektai, ieškinyje išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog draudimo sutartis buvo sudaryta Norvegijos Karalystėje, žala kilo Nyderlandų Karalystės teisme, teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju netaikytini Lietuvos Respublikos įstatymai (Briuselis Ibis reglamento 13 straipsnio 2 dalis). Nurodė, kad Briuselis Ibis reglamento 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintina bendroji taisyklė, pagal kurią asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę. Nustatęs, kad atsakovo buveinė yra Nyderlandų Karalystėje, teismas nusprendė, jog ieškinys teismingas šios šalies teismams.

9. Teismas pažymėjo, kad kita ieškovo inicijuota byla, kurioje jis reikalauja tos pačios žalos atlyginimo tiesiogiai iš atsakovės (advokatės) N. W., priešingai nei teigia ieškovas, nėra baigta – Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1387-432/2023, kuria nurodytas ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas, neįsiteisėjusi – ieškovas dėl apygardos teismo procesinio sprendimo yra pateikęs atskirąjį skundą.

III. Atskirojo skundo argumentai

10. Ieškovas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 16 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT) dėl prejudicinio sprendimo, pateikiant šiuos klausimus: 1) kurios valstybės narės teisė taikoma ir kaip taikoma teisė nustatoma, kai vienoje valstybėje narėje gyvenantis vartotojas, kuris yra nukentėjusioji trečioji šalis, reiškia tiesioginį ieškinį atlyginti žalą atsakomybės draudikui, turinčiam buveinę kitoje valstybėje narėje? 2) ar tais atvejais, kai vartotojas, kuris yra nukentėjusioji trečioji šalis ir siekia pareikšti tiesioginį ieškinį atsakomybės draudikui, taikoma nukentėjusiosios trečiosios šalies valstybės teisė dėl tiesiogiai draudikui pareikštų reikalavimų atlyginti žalą? 3) ar, aiškinant Briuselis Ibis reglamento 13 straipsnio 3 dalį kartu su 2017 m. liepos 13 d. sprendimu byloje Nr. C-368/16, tais atvejais, kai vartotojas, kuris yra nukentėjusioji trečioji šalis ir siekia pareikšti tiesioginį ieškinį atsakomybės draudikui kitoje ES valstybėje narėje, šios trečiosios šalies atžvilgiu taip pat negali būti taikomi draudiko ir draudėjo susitarimai, apsprendžiantys jurisdikciją ir taikomą teisę, ypač jei pasirinkta teisė apsprendžia jurisdikciją? 4) kaip nustatoma ginčui taikytina teisė tais atvejais, kai trečioji nukentėjusioji šalis reiškia tiesioginį ieškinį atsakomybės draudikui, bet už atskirus tos pačios žalos laikotarpius atsako keli draudikai, turintys buveines skirtingose valstybėse? Ar trečioji nukentėjusioji šalis tokiu atveju gali pareikšti ieškinį savo gyvenamosios vietos teisme, o ginčui taikoma trečiosios nukentėjusios šalies valstybės teisė, nepriklausomai nuo draudimo sutarčiai taikomos teisės?

11. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Teismas privalėjo patikrinti visus jurisdikcijos pagrindus ir negalėjo ieškinio priėmimo stadijoje atsisakyti priimti ieškinį, nesužinojęs, ar atsakovas savo dalyvavimu sutinka su Lietuvos teismų jurisdikcija, nes tai yra atskiras jurisdikcijos pagrindas pagal Briuselis Ibis reglamento 26 straipsnį. Teismas, nepatikrinęs šio jurisdikcijos pagrindo, negalėjo atsisakyti priimti ieškinio. ESTT 2018 m. liepos 11 d. sprendime byloje Nr. C-468/18 nurodė, kad kitų pagrindų buvimas ar nebuvimas neturi reikšmės ir teismas turi jurisdikciją, jeigu procese atsakovas dalyvauja jos neginčydamas.

11.2. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškinys nepriimtinas, nes dar nebaigta nagrinėti šiai bylai tapati Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-1387-432/2023. Nors teismo 2023 m. gegužės 2 d. nutartis yra apskųsta apeliacine tvarka, kita neskundžiama 2023 m. birželio 6 d. nutartimi teismas konstatavo, jog aptariama byla buvo baigta nagrinėti. Atsižvelgiant į tai, ieškovas buvo pagrįstai įsitikinęs, kad civilinė byla Nr. e2-1387-432/2023 buvo baigta nagrinėti.

11.3. Nepaisant civilinės bylos Nr. e2-1387-432/2023 procesinės baigties, aplinkybė, kad ieškovas inicijavo kitą teisminį ginčą prieš N. W., nėra reikšminga, nes ši ir nurodyta bylos nėra tapačios – nesutampa ginčo šalys.

11.4. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad pagal Briuselis Ibis reglamentą ieškovas, kaip nukentėjusioji šalis, negali pateikti tiesioginio ieškinio Nyderlanduose registruotam draudikui pagal savo gyvenamąją vietą Lietuvoje, nes ieškovui taikoma atsakovo ir trečiojo asmens sudaryta civilinės atsakomybės draudimo sutartis. Nors į bylą nepateikta tokia sutartis, teismas nusprendė, kad trečiojo asmens civilinės atsakomybės draudimo sutartis sudaryta pagal Nyderlandų Karalystės teisę ir ginčas teismingas Nyderlandų Karalystės teismams. Teismas nenurodė jokio sutartinio ar teisinio tokio aiškinimo pagrindo ir tokia jo išvada yra visiškai be motyvų. Joks ES teisės aktas ar tarptautinė sutartis nenustato, kokios valstybės narės teisė taikoma tiesioginiam ieškiniui, kurį nukentėjusioji trečioji šalis reiškia draudikui dėl žalos, kilusios iš draudėjo veiksmų ar neveikimo.

11.5. Nyderlandų Karalystės advokatūra 2023 m. birželio 20 d. informavo ieškovą, kad trečiasis asmuo nuo 2012 m. iki šiandien savo profesinę atsakomybę draudė pas įvairius draudikus. Ši informacija tapo žinoma tik dabar, nes trečiasis asmuo ignoravo ieškovo prašymus pateikti tokią informaciją. Paaiškėjus naujoms aplinkybėms, ieškovas pateikė teismui prašymą pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu ir atsakovais įtraukti atitinkamus draudikus už konkrečius atsakomybės draudimo laikotarpius. Atsakomybės draudikų buveinės yra Lietuvoje, Vokietijoje, Liuksemburge, tačiau visi draudikai oficialiai užsiregistravę teikia paslaugas Lietuvoje, todėl ieškiniai jiems gali būti pareikšti pagal jų buveinės ir įprastinę paslaugų teikimo vietą, kuri yra Lietuvoje.

11.6. Žalą padariusi advokatė gyvena ir dirba Dubajuje, todėl teismo prielaida, kad draudimo sutarties šalys yra Nyderlandų Karalystės subjektai ir dėl to sutarčiai taikytina Nyderlandų Karalystės teisė bei šios valstybės teismų jurisdikcija, yra visiškai nepagrįsta.

11.7. Ieškinys atsakovui šioje byloje yra išvestinis iš ieškovą ir trečiąjį asmenį siejusių vartojimo santykių, jei žala laikytina sutartine, o ne deliktine. Šioje byloje ieškovas reiškia ieškinį dėl žalos draudikams, kurie yra registruoti Lietuvos banke ir teikia paslaugas Lietuvoje, o savo buveines turi įvairiose valstybėse – Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Nyderlandų Karalystėje. Šie draudikai civilinės atsakomybės draudimu draudė advokatės, gyvenančios ir dirbančios Dubajuje, veiklą, o pastaroji ieškovui teikė paslaugas Lietuvoje, ir tik nedidele dalimi – Nyderlandų Karalystėje, o žala padaryta Lietuvoje.

11.8. Tarp visų atsakovų yra absoliutus privalomasis procesinis bendrininkavimas dėl tos pačios žalos tik skirtingais laikotarpiais, nes žala atsirado ir vis dar atsiranda periodiškai, o draudikai draudė advokatės atsakomybę atskirais laikotarpiais. Įvertinus, kad bylos nagrinėjimas trijose skirtingose valstybėse būtų per daug sudėtingas, byla dėl visos žalos turi būti nagrinėjama vienoje valstybėje, siekiant išvengti nesuderinamų sprendimų ir užtikrinti teismo proceso ekonomiškumą bei koncentraciją. Visus atsakovus sieja vienas vardiklis – nukentėjusioji šalis – ieškovas, kuriam žalą padarė draudikų apdrausta advokatė. Atsižvelgiant į tai, ieškovas turi teisę Briuselis Ibis reglamento pagrindu pareikšti ieškinį pagal savo gyvenamąją vietą, nes yra vartotojas, o žalą padariusi advokatė ir ją apdraudę draudikai teikia paslaugas Lietuvoje.

11.9. Teismas neatsižvelgė, kad ieškovas yra vartotojas, o ginčas kilo iš vartojimo sutartinių santykių su draudėja advokate Lietuvoje. Pagal šalių susitarimą, konsultavimo ir teisinių paslaugų teikimo vieta buvo Lietuvoje. Šią aplinkybę patvirtina ieškovo ir advokatės susirašinėjimas ir sąskaitos, apmokėtos iš Lietuvos. Žala kilo ne tik dėl aplaidžiai suteiktų konsultavimo paslaugų, bet ir dėl nesuteiktų atstovavimo paslaugų, apeliacinio skundo nepateikimo. Būtent iš tarp ieškovo ir advokatės sudarytos vartojimo sutarties atsirado žala, nes pastaroji netinkamai nuotoliniu būdu teikė ieškovui teisines konsultacijas Lietuvoje, netinkamai vedė bylą, ignoravo ieškovo prašymus pateikti apeliacinį skundą.

11.10. Teismas neįvertino, kad ieškovas yra silpnesnioji ir nukentėjusioji šalis, kad ESTT yra išaiškinęs, jog Reglamento Briuselis Ibis nuostatomis norima suteikti didesnę apsaugą silpnesniajai šaliai.

11.11. Nors ieškovą ir advokatę dėl teisinių paslaugų teikimo Lietuvoje siejo sutartiniai vartojimo santykiai, sprendžiant, ar ieškovui taikoma draudimo sutarties teisė, teismas privalėjo nustatyti, ar tam tikra advokatės, kaip draudėjos, veiksmų, kurie sukėlė žalą, dalis priskirtina nesutartinių santykių delikto arba kvazidelikto kategorijai, kuriems, nustatant taikytina teisę, taikomas Reglamentas (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau – Roma II). Nors lengvesnės nepakankamai kvalifikuotos teisinių paslaugų teikimo formos įprastai patenka į sutartinių santykių kategoriją, bet tam tikra, akivaizdžiai ir nepateisinamai aplaidi, kenkėjiška ar tyčinė veikla gali būti laikoma netinkama teisine veikla, žinoma kaip legal malpractice. Ši veikla išeina už sutartinių santykių ribos ir patenka į nesutartinių santykių – delikto ar kvazidelikto– kategoriją. Nuspręsti dėl santykių įvertinimo (sutartiniai ar deliktiniai) galima tik išnagrinėjus bylą iš esmės, tačiau teismas šio aspekto apskirtai nevertino, todėl negalėjo pagrįstai nuspręsti dėl ginčo santykiams taikytinos teisės, o kartu – ir dėl jurisdikcijos.

11.12. Ieškovo vertinimu, advokatės veiksmai, kurie sukėlė žalą – veikimas prieš atstovaujamojo valią, apeliacinio skundo nepateikimas ir kiti, patenka į delikto arba kvazidelikto kategoriją. Nustačius, kad žalą sukėlę advokatės veiksmai buvo nesutartiniai, teismas turėjo taikyti Roma II bei vadovautis ESTT 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimu byloje Nr. C-240/14. Tokiu atveju ieškinys teismingas Lietuvos teismams pagal Briuselis Ibis 7 straipsnio 2 punkte nustatytą specialiosios jurisdikcijos taisyklę, pagal kurią bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto ieškinys gali būti pareikštas vietos, kurioje įvyko ar gali įvykdyti žalą sukėlęs įvykis, teismuose.

11.13. Teismas visiškai nepagrįstai nevertino, kad ieškovas nėra draudimo sutarties šalis, niekada nebuvo supažindintas su sutarties turiniu, niekada nereiškė jokio pritarimo bet kokiems susitarimams tarp atsakovo ir trečiojo asmens, todėl ieškovo atžvilgiu draudimo sutarties sąlygos dėl taikytinos teisės ir jurisdikcijos negali būti taikomos.

11.14. Teismas, spręsdamas dėl jurisdikcijos, netinkamai taikė ir aiškino Briuselis Ibis reglamento 13 straipsnio 2 dalį, nes nesilaikė ESTT suformuotos šio Reglamento taikymo praktikos bei neįvertino, kad, taikant nurodytą normą, reikia atsižvelgti į ESTT sprendimus bylose Nr. C-340/16, C-463/06, C-368/16, kurie suteikia teisę ieškovui savo gyvenamosios vietos valstybės teismuose pateikti tiesioginį ieškinį atsakomybės draudikui dėl žalos, nepriklausomai nuo bet kokių jurisdikciją lemiančių draudiko ir draudėjo susitarimų.

11.15. Kadangi teismo vietos ir ieškovo gyvenamosios vietos įstatymai leidžia tiesioginius nukentėjusio trečiojo asmens ieškinius draudikui (Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 111 straipsnis), ieškovas turi teisę teikti ieškinį draudikui dėl žalos Lietuvos teismuose.

11.16. Panašią situaciją jau sprendė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-432-248/2015 dėl autoįvykio Didžiojoje Britanijoje, kurioje pripažino, kad ieškovas turėjo teisę pateikti tiesioginį ieškinį Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje įsteigtam draudikui pagal savo gyvenamąją vietą Lietuvoje. Esminis skirtumas tarp šios ir nurodytos bylos yra tas, kad pastarojoje byloje tarp šalių buvo nesutartiniai, o deliktiniai santykiai, ir taikomai teisei nustatyti taikytas Roma II, kuris šioje byloje netaikytinas, nes tarp ieškovo ir žalą padariusios draudėjos susiklostė sutartiniai vartojimo santykiai, kuriems taikomas 2008 m. 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau – Roma I).

11.17. Reglamento Roma I 6 straipsnio 1 dalies a punktas nustato, kad vartojimo sutartims taikoma vartotojo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė, jei profesionalas vykdo komercinę ar profesinę veiklą vartotojo įprastos gyvenamosios vietos valstybėje. Ieškovui teisinės paslaugos (konsultavimas, dokumentų rengimas) buvo teikiamos išimtinai Lietuvoje, už suteiktas paslaugas ieškovas sumokėjo advokatei taip pat Lietuvoje (tai patvirtina byloje esančios sąskaitos ir konsultavimas elektroniniu paštu). Tik nedidelė ir neesminė teisinių paslaugų dalis gali būti sietina su Nyderlandų Karalyste (dalyvavimas viename teismo posėdyje).

11.18. Tais atvejais, kai paslauga vartotojui teikiama keliose valstybėse, aktualus ESTT 2009 m. liepos 9 d. sprendimas byloje Nr. C-204/08, kurioje teismas nusprendė, jog tokiu atveju, kai vartotojo žala patiriama keliose vietose, vartotojas ir nukentėjusioji šalis gali pasirinkti jurisdikciją savo nuožiūra.

11.19. ESTT byloje Nr. C-386/05 išaiškino, kad tuo atveju, jeigu neįmanoma nustatyti pradinės pristatymo vietos, visos pristatymo vietos gana glaudžiai susijusios su bylos materialiaisiais elementais, taigi ir turi reikšmingą ryšį teismų jurisdikcijos prasme. Tokiu atveju ieškovas, remdamasis Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirma įtrauka, gali iškelti atsakovui bylą pasirinktos pristatymo vietos teisme. Šis ESTT išaiškinimas reiškia, kad nagrinėjamu atveju, kai advokatės teiktos teisinio konsultavimo vartojimo paslaugos ieškovui Lietuvoje yra neatskiriamos nuo tos pačios advokatės teiktų teisinio atstovavimo vartojimo paslaugų Nyderlandų Karalystėje ir neįmanoma nustatyti pagrindinės paslaugų suteikimo vietos, ieškovas turi teisę iškelti bylą pasirinktos paslaugos pristatymo vietos teisme, kuriame teismas galės geriau įvertinti Lietuvoje gyvenančio ieškovo patirtos žalos dydį.

11.20. Teismas nepagrįstai aiškino Briuselis Ibis reglamento 12 straipsnio formuluotę „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“ ir nesivadovavo ESTT jurisprudencija, aiškinant šią formuluotę. Teismas neatsižvelgė į tai, kad žalą sukėlę įvykis buvo netinkamas konsultavimas ir teisinių paslaugų teikimas, kuris vyko Lietuvoje, ir tai buvo pirminis įvykis. Apeliacinio skundo nepateikimas Nyderlanduose buvo šių įvykių pasekmė. Teismas privalėjo įvertinti žalą sukėlusių įvykių sekos sąsajas ir nustatyti, kurie įvykiai buvo pirminiai, o kurie – išvestiniai.

11.21. ESTT yra išaiškinęs, kad formuluotė „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti“ reiškia du dalykus vienu metu: 1) vietą, kurioje žala atsirado; 2) vietą, kurioje įvyko šią žalą nulėmęs įvykis. Todėl ieškinys atsakovui ieškovo nuožiūra gali būti pareikštas vienos iš šių dviejų vietų teisme pasirinktinai (ESTT 2011 m. spalio 25 d. sprendimas byloje eDate Advertising ir kt.).

11.22. Nepaisant vertinimo, kur kilo įvykis, nulėmęs žalą, Lietuva laikytina vieta, kurioje žala atsirado, nes čia nuolat gyvena ieškovas ir būtent Lietuvoje buvo pateiktas prašymas dėl priverstinio skolos išieškojimo, kurį nulėmė netinkamai trečiojo asmens suteiktos teisinės paslaugos. Šiuo atveju nenustatyta, kad ieškovas neteko turto Nyderlandų Karalystėje, kaip nepagrįstai teigė pirmosios instancijos teismas. Žala ieškovui sietina tik su nepagrįstų finansinių išlaikymo prievolių atsiradimu Lietuvoje, todėl ir žalos padarymo vieta sutampa su ieškovo gyvenamąja vieta Lietuvoje.

11.23. Šioje byloje yra pagrindas kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo dėl Briuselis Ibis reglamento 12 straipsnio ir 13 straipsnio 3 dalies bei 2017 m. liepos 13 d. sprendimo byloje Nr. C-368/16 taikymo ir aiškinimo tiesioginiams trečiųjų nukentėjusių šalių, kurios yra vartotojai, ieškiniams taikomos teisės. Šiuo metu joks ES teisės aktas ar tarptautinė konvencija nenustato, kokios valstybės narės teisė taikoma tiesioginiam ieškiniui, kurį draudikui reiškia nukentėjusioji trečioji šalis dėl žalos, kurią patyrė dėl draudėjo veiksmų ar neveikimo, kai trečiąją šalį su draudėju sieja sutartiniai vartojimo teisiniai santykiai.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

12. Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

13. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo ieškinį, kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio su tarptautiniu elementu priėmimą.

Dėl rašytinių paaiškinimų priėmimo, prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo

14. Apeliantas (ieškovas) Lietuvos apeliaciniam teismui 2023 m. birželio 28 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad pirmosios instancijos teismas dar nėra išsprendęs jo pareikšto prašymo ieškinyje nurodytą netinkamą atsakovą pakeisti tinkamais atsakovais, taip pat išdėsto papildomus argumentus dėl Briuselis Ibis reglamento normų, nustatančių jurisdikciją dėl bylų, susijusių su draudimo santykiais, taikymo, trečiojo asmens N. W. gyvenamosios vietos.

15. CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nustatytam draudimui pasibaigus apeliacinio (atskirojo) skundo padavimo terminui keisti (papildyti) apeliacinį (atskirąjį) skundą (CPK 338 straipsnis).

16. Šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai, negali būti priimami, kai pasibaigia įstatymų leidėjo nustatytas terminas tokiam procesiniam veiksmui atlikti (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-321-464/2022; 2022 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-269-330/2022).

17. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis priimta 2023 m. birželio 16 d., apeliantui išsiųsta 2023 m. birželio 19 d., terminas atskirajam skundui pateikti pasibaigė 2023 m. birželio 26 d. (CPK 335 straipsnio 1 dalis). Dėl to apelianto 2023 m. birželio 28 d. rašytiniai paaiškinimai, kuriuose dėstomi papildomi nesutikimo su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi argumentai, yra pateikti praleidus įstatyme nustatytą terminą pasinaudoti tokia procesine teise, todėl juos atsisakytina priimti (CPK 75 straipsnio 1 dalis, 323, 338 straipsniai). Papildomai pažymėtina tai, kad rašytiniuose paaiškinimuose nurodytos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo pakeitimo tinkamais bei trečiojo asmens N. W. gyvenamosios vietos nustatymo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl neturėtų reikšmės sprendžiant apskųsto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą.

18. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta prašymą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Šioje byloje nagrinėjamas pirmosios instancijos teismo nutarties atsisakyti priimti ieškovo ieškinį kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Šioje proceso stadijoje byla pagal apelianto ieškinį nėra iškelta – kol ieškinys nėra priimtas, byla nepradėta ir procesas joje nevyksta, todėl jokie procesiniai veiksmai, išskyrus skundžiamos nutarties patikrą instancine tvarka, nėra atliekami. Tuo tarpu apelianto nurodytų klausimų ESTT kėlimas šioje proceso stadijoje nepagrįstai išplečia nagrinėjamo procesinio klausimo ribas. Be to, Briuselis Ibis reglamento normos, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškinį, yra pakankamai aiškios, ESTT yra suformavęs jų taikymo ir aiškinimo praktiką.

Dėl ginčo (ne)teismingumo Lietuvos teismams

19. Tarptautinis civilinių bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus ES, tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, gavęs ieškinį su tarptautiniu elementu, pirmiausiai turi nustatyti ieškinio dalyką. Tam, kad būtų nustatytas tarptautinės jurisdikcijos klausimui išnagrinėti taikytinas teisės aktas, visų pirma turi būti nustatyti konkrečiai bylai aktualūs dalyvaujančių byloje asmenų (pvz., atitinkamos šalies buveinės vieta ir kt.) bei ginčo dalyko duomenys, pagal juos įvertinama, koks tarptautinės jurisdikcijos pagrindas yra aktualus (pvz., žalos atsiradimo vieta, prievolės vykdymo vieta ir kt.). Šių duomenų pagrindu teismas nustato susijusią valstybę (susijusias valstybes). Išanalizavęs pastaruosius duomenis, teismas nustato, kokia teisės aktų grupė (ES reglamentai, tarptautinės sutartys, nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintos tarptautinės privatinės teisės normos) aktuali tarptautinei jurisdikcijai nustatyti. Toliau preliminariai nustatomas taikytinas konkretus teisės aktas (pvz., konkretus ES reglamentas). Tai padarius, išsamiai patikrinama pasirinkto teisės akto taikymo sritis – 1) materialioji, 2) teritorinė, 3) asmenims ir 4) laiko atžvilgiu. Jeigu reikalavimas (reikalavimai) patenka į atitinkamo teisės akto taikymo sritį, tarptautinės jurisdikcijos klausimas turi būti sprendžiamas pagal šį teisės aktą. Atliekant aptariamą vertinimą, būtina analizuoti ir konkrečiame teisės akte įtvirtintas jo taikymo srities išimtis bei aktualią teismų praktiką (ESTT, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016, 60, 61 punktai).

20. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovas (apeliantas), kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, turintis nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje, pareiškė tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo jam teisines paslaugas Nyderlandų Karalystėje teikusios advokatės (trečiojo asmens N. W.) profesinės civilinės atsakomybės draudikui, kurio registruotos buveinės vieta taip pat yra Nyderlandų Karalystėje, padarė išvadą, jog tarptautinės jurisdikcijos klausimui išspręsti taikytinas Briuselis Ibis reglamentas, konkrečiai šio teisės akto 11–13 straipsniai, reglamentuojantys bylų, susijusių su draudimo teisiniais santykiais, jurisdikcijos taisykles. Įvertinęs nurodytas teisės normas, ieškinyje išdėstytas aplinkybes, teismas nusprendė, kad Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškovo (apelianto) siekiamą inicijuoti ginčą.

21. Apeliantas (ieškovas) su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka. Nurodo, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė Briuselis Ibis reglamento 13 straipsnio 2 dalį, nes ši norma suteikia teisę žalą patyrusiam trečiajam asmeniui pareikšti ieškinį tiesiogiai draudikui savo gyvenamosios vietos valstybėje, jeigu tokie ieškiniai yra leidžiami. Apelianto teigimu, atsižvelgiant į tai, kad jis santykiuose su advokate – trečiuoju asmeniu šioje byloje – yra vartotojas, taikytina Roma I reglamento 6 straipsnio 1 dalies a punkto nuostata, jog vartojimo sutartims taikoma vartotojo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė. Tuo tarpu Draudimo įstatymo 111 straipsnis nustato, kad nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę tiesiogiai reikalauti, jog draudikas, apdraudęs atsakingo už žalą asmens civilinę atsakomybę, išmokėtų draudimo išmoką.

22. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta teisiškai pagrįstais apelianto (ieškovo) argumentus, kad Briuselis Ibis reglamento 13 straipsnio 2 dalis suteikia teisę dėl draudėjo veiksmų žalą patyrusiam trečiajam asmeniui (ieškovui) reikšti tiesioginį ieškinį draudikui, kurio buveinės vieta yra valstybėje narėje, ieškovo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) teisme. Tokią išvadą patvirtina lingvistinis bei sisteminis aptariamos teisės normos bei Briuselis Ibis reglamento 11 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimas.

23. Briuselis Ibis reglamento 11 straipsnio 1 dalis nustato, kad draudikui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys gali būti pareikštas: a) valstybės narės, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismuose; b) jeigu ieškinius pareiškia draudėjas, apdraustasis arba naudos gavėjas – kitoje valstybėje narėje ieškovo nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teismuose; arba c) kai draudikai yra keli – valstybės narės, kurioje yra iškelta byla pagrindiniam draudikui, teismuose.

24. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas (apeliantas) nepriskirtinas nė vienam iš Briuselis Ibis reglamento 11 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytų subjektų (draudėjas, apdraustasis arba naudos gavėjas), tačiau Briuselis Ibis reglamento 13 straipsnio 2 dalies lingvistinis aiškinimas patvirtina, jog įvardytų subjektų sąrašas gali būti praplėstas, į jį įtraukiant žalą patyrusią šalį. Aptariama norma nustato, kad Briuselis Ibis reglamento 10, 11 ir 12 straipsniai taikomi žalą patyrusios šalies tiesiogiai draudikui pareikštiems ieškiniams, jeigu tokie tiesioginiai ieškiniai yra leidžiami. Taigi, žalą patyręs asmuo, norėdamas pareikšti tiesioginį ieškinį draudikui, be kita ko, turi teisę pasirinkti vieną iš trijų Briuselis Ibis reglamento 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų alternatyvų, iš jų viena suteikia teisę ieškinį pareikšti pagal ieškovo – taip pat ir žalą patyrusios šalies – nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą.

25. Tokį nurodytų teisės normų aiškinimą patvirtina ir ESTT praktika dėl galiojusių iš esmės panašių į aptariamas Briuselis Ibis reglamento nuostatas 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo reglamento (toliau – Briuselis I reglamentas) normų. ESTT 2007 m. gruodžio 13 d. sprendime Nr. C-463/06 nurodė, kad Briuselis I reglamento 11 straipsnio 2 dalyje esančią nuorodą į šio reglamento 9 straipsnio 1 dalies b punktą reikia aiškinti taip, jog nukentėjusioji šalis ieškinį draudikui gali tiesiogiai pareikšti valstybės narės, kur yra jos nuolatinė gyvenamoji vieta, teisme, jeigu toks tiesioginis ieškinys yra galimas ir jeigu draudiko nuolatinė verslo vieta yra valstybės narės teritorijoje.

26. Kiek tai susiję su atsakomybės draudimu, Briuselis I reglamento 11 straipsnio 2 dalis į šias jurisdikcijos taisykles nukreipia nukentėjusiosios šalies pareiškiamų draudikui tiesioginių ieškinių atveju. Taigi, jeigu Briuselis I reglamento 11 straipsnio 2 dalyje esanti nuoroda į šio reglamento 9 straipsnio 1 dalies b punktą būtų aiškinama taip, kad ji nukentėjusiajai šaliai leidžia ieškinį pareikšti tik pagal pastarąją nuostatą jurisdikciją turinčiuose teismuose, t. y. draudėjo, apdraustojo arba naudos gavėjo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose, tai tiesiogiai prieštarautų pačiai šio 11 straipsnio 2 dalies formuluotei. Ši nuoroda išplečia aptariamos taisyklės taikymą kitų ieškovų negu draudėjas, apdraustasis arba draudimo sutarties naudos gavėjas kategorijoms. Dėl to šios nuorodos tikslas yra papildyti minėto 9 straipsnio 1 dalies b punkte išvardytų ieškovų sąrašą žalą patyrusiais asmenimis (ESTT 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimas Nr. C-463/06).

27. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantu, kad nagrinėjamu atveju yra Briuselis Ibis reglamento 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta privaloma sąlyga apeliantą, kaip žalą patyrusį asmenį, pripažinti patenkančiu į Briuselis Ibis reglamento 11 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytą asmenų, kurie ieškinius draudikui gali pareikšti pagal savo nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, sąrašą. Jau nurodyta, kad Briuselis Ibis reglamento 13 straipsnio 2 dalis nustato, jog reglamento 10, 11 ir 12 straipsniai taikomi žalą patyrusios šalies tiesiogiai draudikui pareikštiems ieškiniams, jeigu tokie tiesioginiai ieškiniai yra leidžiami.

28. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. liepos 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-432-248/2015, kurioje buvo sprendžiamas Briuselis I reglamento 9 straipsnio 1 dalies b punkto ir 11 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo klausimas (jau minėta, kad Briuselis I reglamento nuostatos iš esmės atitinka Briuselis Ibis reglamento nuostatas), nurodė, kad Briuselis I reglamento 11 straipsnio 2 dalyje esanti nuoroda, atsižvelgiant į tarptautinį tokių bylų pobūdį, šios formuluotės atsiradimo reglamente priežastis, turi būti suprantama kaip nuoroda į atitinkamą klausimą nagrinėjančio teismo valstybėje taikytinas kolizines normas.

29. Nagrinėjamu atveju apeliantas žalos atlyginimo siekia dėl trečiojo asmens (advokatės N. W.) veiksmų, teikiant apeliantui teisines atstovavimo paslaugas, t. y. apeliantą ir trečiąjį asmenį sieja sutartiniai teisiniai santykiai, todėl aktualios Lietuvos Respublikoje galiojančios kolizinės normos, įtvirtintos Roma I reglamente (dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės).

30. Apeliantas teigia, kad ginčo atveju Draudimo įstatymo 111 straipsnio, suteikiančio teisę nukentėjusiam trečiajam asmeniui tiesiogiai reikalauti, jog draudikas, apdraudęs atsakingo už žalą asmens civilinę atsakomybę, išmokėtų draudimo išmoką, taikymą pagrindžia Roma I reglamento 6 straipsnio 1 dalies a punktas. Nurodyta norma nustato, kad sutarčiai, sudarytai fizinio asmens, siekiančio tikslų, kurie gali būti laikomi nesusijusiais su jo darbu ar profesine veikla (vartotojas), ir kito asmens, atliekančio savo darbą arba vykdančio profesinę veiklą, (profesionalas), taikoma vartotojo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė, jei profesionalas vykdo komercinę ar profesinę veiklą vartotojo įprastos gyvenamosios vietos valstybėje.

31. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta nepagrįstais apelianto argumentus, kad trečiasis asmuo – advokatė N. W. – savo profesinę veiklą, teikdama apeliantui teisines paslaugas dėl Nyderlandų Karalystės teisme nagrinėtos bylos, iš kurios proceso apeliantas kildina reikalaujamą atlyginti žalą, vykdė apelianto įprastos gyvenamosios vietos valstybėje – Lietuvos Respublikoje.

32. Nors apeliantas teigia, kad trečiojo asmens suteiktos pagrindinės teisinės paslaugos (konsultavimas, dokumentų rengimas) buvo suteikiamos išimtinai Lietuvoje ir tik nedidelė, neesminė teisinių paslaugų dalis buvo suteikta Nyderlandų Karalystėje (nuėjimas į vieną teismo posėdį), apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiu apelianto nurodytu faktinių aplinkybių vertinimu.

33. Visų pirma pažymėtina tai, kad aplinkybės, jog apeliantas už trečiojo asmens suteiktas teisines paslaugas sumokėjo būdamas Lietuvoje, kad teisinės paslaugos buvo teikiamos nuotoliniu būdu, apeliantui būnant Lietuvoje, neįrodo, jog trečiasis asmuo profesinę veiklą vykdė Lietuvoje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendžiant profesinę veiklą vykdančio asmens veiklos atitinkamoje valstybėje klausimą, esminę reikšmę turi būtent tokio asmens (šiuo atveju – advokatės N. W.) atlikti veiksmai, jų atlikimo vieta, aplinkybės, o ne vartotojo (apelianto) veiksmai, kuriais jis trečiajam asmeniui sumokėjo už suteiktas paslaugas ar rašė elektroninius laiškus. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas prie ieškinio nepridėjo su trečiuoju asmeniu sudarytos sutarties dėl teisinių paslaugų teikimo. Dėl to pripažintinos neįrodytomis ieškinyje ir atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, kad pagal apelianto ir trečiojo asmens sutartį buvo susitarta, jog konsultavimo ir paslaugų įvykdymo vieta yra Lietuvoje, kad tarp šalių nėra ginčo, jog trečiasis asmuo paslaugas teikė Lietuvoje, kuri buvo konsultavimo ir dokumentų rengimo vieta (CPK 12, 178 straipsniai).

34. Antra, dėl trečiojo asmens advokatės N. W. paslaugų apeliantui (ieškovui) suteikimo vietos pasisakyta ir Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-685-790/2023, kuria išspręstas Vilniaus apygardos teismo procesinio sprendimo palikti nenagrinėtą ieškovo (apelianto) ieškinį atsakovei advokatei N. W. dėl žalos, kurios atlyginimo apeliantas (ieškovas) nagrinėjamu atveju siekiamame inicijuoti ginče reikalauja iš advokatės N. W. profesinės civilinės atsakomybės draudiko, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje nustatyta, kad tai, jog atsakovė (advokatė N. W.), prieš sudarydama sutartį su ieškovu, savo veiklos nesiejo su Lietuva ir teisinių paslaugų sutartis su ieškovu nebuvo sudaryta tokiomis aplinkybėmis, patvirtina ieškovo ieškinyje pateiktas paaiškinimas, jog jis į atsakovę dėl teisinių paslaugų, susijusių su atstovavimu ieškovui Nyderlandų Karalystės Overijssel teismo byloje Nr. C/08/132370/FA RK 12-1276 (L. R.) dėl išlaikymo prievolių, kreipėsi, nes atsakovė jam jau atstovavo byloje dėl jo sūnaus pagrobimo ir neteisėto laikymo Nyderlanduose pagal 1980 m. Hagos konvenciją (ieškinio 15 punktas). Iš atsakovės su atskiruoju skundu pateikto šalių susirašinėjimo elektroniniu paštu dėl teisinių paslaugų ieškovui suteikimo matyti, kad būtent ieškovas elektroniniu paštu kreipėsi į atsakovę dėl atstovavimo jam Nyderlandų teismuose. Iš šalių susirašinėjimo elektroniniu paštu taip pat matyti, kad atsakovė ieškovui nurodė, jog sutarčiai taikomi Nyderlandų teisės aktai, pateikė sutarčiai taikomas sąlygas olandų kalba. Atsakovė atsiliepime į ieškinį paaiškino, kad ieškovas buvo vienintelis atsakovės klientas iš Lietuvos per visą jos kaip advokatės praktiką, atsakovė neturėjo ir neturi jokių ketinimų savo profesinę veiklą vykdyti Lietuvoje (žr. nurodytos nutarties 38, 46 punktus).

35. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė Briuselis Ibis reglamento 13 straipsnio 2 dalį bei šios normos pagrindu pagrįstai atsisakė pripažinti apelianto reikalavimų teismingumą Lietuvos Respublikos teismams.

36. Atskirajame skunde apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti jo ieškinio reikalavimų ir pagal Briuselis Ibis reglamento 12 straipsnį. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino nurodyto straipsnio formuluotę „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“ ir nesivadovavo ESTT praktika, kurioje pasisakyta, jog ši formuluotė reiškia du dalykus vienu metu: 1) vietą, kurioje žala atsirado; 2) vietą, kurioje įvyko šią žalą nulėmęs įvykis. Apelianto teigimu, atsižvelgiant į tai, kad žalą sukėlęs įvykis šiuo atveju buvo netinkamas konsultavimas ir teisinių paslaugų teikimas, kuris vyko Lietuvoje, būtent Lietuva pripažintina ir „vieta, kur žala atsirado“, nes tai – ieškovo pagrindinė gyvenamoji vieta, kurioje buvo pateiktas prašymas dėl priverstinio skolos išieškojimo, nulemtas netinkamai trečiojo asmens suteiktų teisinių paslaugų, todėl ieškinys teismingas Lietuvos Respublikos teismams. Apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

37. Briuselio Ibis reglamento 12 straipsnis nustato, kad tuo atveju, kai yra sudaryta atsakomybės draudimo sutartis arba draudžiamas nekilnojamasis turtas, ieškinys draudikui taip pat gali būti pareikštas vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, teismuose. Šio reglamento komentare nurodyta, kad reglamento 12 straipsnyje nustatytos formuluotės „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“ samprata atitinka reglamento 7 straipsnio 2 punkte esančios formuluotės aiškinimą (Dickinson, A, Lein, E. The Brussels I regulation recast. Oxford, p. 204-205). Pastaroji aptariamo reglamento nuostata numato, kad asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto – vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis teismuose.

38. Visų pirma pažymėtina tai, kad apelianto akcentuojamas ESTT išaiškinimas dėl ieškovo teisės pasirinkti vieną iš dviejų vietų – žalos atsiradimo arba žalą nulėmusio įvykio vietą, kurioje esančiam teismui gali pareikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo, – yra pateikti aiškinant specialiosios jurisdikcijos taisyklę, taikomą sprendžiant ginčus, nesusijusius su sutartinėmis prievolėmis, t. y. byloms dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju apelianto reikalaujama atlyginti žala kilo iš sutartinių teisinių santykių – dėl, apelianto teigimu, trečiojo asmens netinkamai suteiktų atstovavimo teisinių paslaugų pagal šalių sudarytą sutartį. Nors atskirajame skunde apeliantas nurodo ir tai, kad trečiojo asmens veikimas prieš jo, kaip atstovaujamojo asmens, valią, apeliacinio skundo nepateikimas, netinkamas konsultavimas patenka į delikto ar kvazidelikto kategoriją, pažymėtina tai, tokių aplinkybių ieškovas ieškinyje nenurodė, šios aplinkybės nebuvo vertinimo dalykas pirmosios instancijos teismui sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo pasisakyti dėl nurodytų atskirojo skundo argumentų (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

39. Antra, net ir nevertinant teisinio santykio, iš kurio kilo apelianto prašoma atlyginti žala, prigimties, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei ESTT išaiškinimus dėl aptariamo Briuselis Ibis reglamento straipsnio formuluotės, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto pozicija, kad Lietuvos Respubliką būtų galima pripažinti vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis arba atsirado žala.

40. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-368-687/2018 nurodyta, kad formuluotė „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“ negali būti aiškinama taip plačiai, kad apimtų bet kokią vietą, kur galėtų būti jaučiamos įvykio, dėl kurio žala jau faktiškai atsirado kitoje vietoje, žalingos pasekmės (ESTT 1995 m. rugsėjo 19 d. sprendimo byloje Marinari, C 364/93, EU:C:1995:289, 14 punktas).

41. Pagal ESTT formuojamą praktiką vieta, kurioje buvo padaryta žala, nėra ta vieta, kurioje ieškovas gyvena arba kuri yra pagrindinė jo turto buvimo vieta, jeigu ten jis patyrė vien tik finansinę žalą, kurios priežastis buvo turto praradimas, patirtas kitoje šalyje. Vieta, kurioje buvo padaryta žala, yra tik ta vieta, kurioje buvo padaryta pirminė, tiesioginė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368-687/2018).

42. Pirmiau šioje nutartyje išdėstytais motyvais konstatuota, kad nėra pagrindo išvadai, jog trečiasis asmuo teisines paslaugas apeliantui teikė Lietuvoje (žr. šios nutarties 30–33 punktus). Taigi atskirojo skundo argumentas, kad Lietuva pripažintina vieta, kurioje įvyko žalą nulėmęs įvykis, atmestinas kaip nepagrįstas. Vertinant pirmiau nurodytus teismų išaiškinimus, apelianto įvardytos aplinkybės, kad žalos atsiradimo vieta – Lietuvoje, kurioje jam tenka atlikti mokėjimus nepagrįstų išlaikymo finansinių prievolių pagrindu, nelemia kitokio vertinimo dėl Briuselis Ibis reglamento 12 straipsnio taikymo ginčo atveju, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas.

43. Atmestinas ir atskirojo skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė Briuselis Ibis reglamento 26 straipsnio, nes nepasiteiravo atsakovo pozicijos dėl ginčo jurisdikcijos. Nurodyta norma nustato, kad, be jurisdikcijos, kylančios iš kitų šio reglamento nuostatų, jurisdikciją turi valstybės narės teismas, į kurį atvyksta atsakovas. Ši taisyklė netaikoma, jeigu atsakovas atvyko į teismą siekdamas užginčyti jurisdikciją arba jeigu pagal 24 straipsnį kitas teismas turi išimtinę jurisdikciją.

44. Reglamento komentare nurodoma, kad „atsakovo atvykimo“ sąvoka yra autonominio aiškinimo dalykas. Ji reiškia atsakovo dalyvavimo procese veiksmą tokiu būdu, kuris leidžia jam įstoti į procesą kaip proceso šaliai. Iš esmės net dalyvavimas taikinamajame posėdyje suprantamas kaip atvykimas į teismą. Tačiau asmens atvykimo į teismą būdą ir laiką reglamentuoja nacionalinė proceso teisė, tas pats pasakytina ir apie procesines priemones ginčyti jurisdikciją, išskyrus atvejus, kai pagal nacionalinę teisę atsakovo teisė ginčyti jurisdikciją pagal reglamentą tampa neįmanoma arba pernelyg sudėtinga, taip pažeidžiant veiksmingumo principą. Pavyzdžiui, nacionalinė teisė negali įpareigoti atsakovo pateikti teigiamą užsienio teismo jurisdikcijos įrodymą: pakanka užginčyti jurisdikciją (Dickinson A., ir kiti, The Brussels I regulation recast, Oxford University Press, 2015, p. 308).

45. Reglamento komentare nurodoma ir tai, kad reglamento 26 straipsnis taip pat skirtas atsakovo procesiniam elgesiui kontroliuoti, neatsižvelgiant į nacionalinėje teisėje nustatytus reikalavimus: jeigu atsakovas nepateikia prieštaravimo iki pirmojo materialiojo gynybos pareiškimo, jam neleidžiama jo pateikti vėliau. Taigi, jeigu pagal nacionalinę proceso teisę yra nustatyta konkreti procedūra, skirta jurisdikcijai ginčyti prieš pateikiant atsiliepimą į ieškinį iš esmės, o atsakovas į teismą atvyksta nepasinaudojęs šia procedūra, teismas turės jurisdikciją pagal 26 straipsnį (Dickinson A., ir kiti, The Brussels I regulation recast, Oxford University Press, 2015, p. 308– 309)

46. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant aptariamą teisės normą, pažymėta, kad joje nustatyta taisyklė taikoma visose bylose, kuriose teismo jurisdikcija neatsiranda kitų reglamento nuostatų pagrindu (ESTT 2010 m. gegužės 20 d. sprendimo ČPP Vienna Insurance Group, C-111/09, ECLI:EU:C:2010:290, 21 ir 29 punktai). Šia nuostata reglamentuojamas teismo proceso metu įvykstantis tylus ginčo šalių susitarimas dėl teisės suteikti jurisdikciją nagrinėti ginčą teismui, kuris jos neturi pagal įprastines jurisdikcijos taisykles, kai viena iš šalių pareiškia tokiame teisme ieškinį, o kita (kitos) atvyksta į teismą ir jame ginasi dėl reikalavimo esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-406-378/2015).

47. Iš 1968 m. Briuselio konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo 18 straipsnio, t. y. nuostatos, kuri iš esmės yra identiška Briuselis Ibis reglamento 26 straipsniui, tikslo išplaukia, kad, jeigu jurisdikcija nebuvo ginčijama (nustatyta) prieš pateikiant atsikirtimus dėl bylos esmės, ji bet kuriuo atveju negali būti ginčijama (nustatoma) po to, kai pateikiamos pastabos, kurios pagal nacionalinę proceso teisę laikytinos pirmaisiais teismui, į kurį kreiptasi, skirtais gynybos argumentais (ESTT 1981 m. birželio 24 d. sprendimo byloje Elefanten Schuh prieš Pierre Jacqmain, 150/80, 16 punktas; 2013 m. birželio 13 d. sprendimo byloje Goldbet Sportwetten, C-144/12, 37 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501-701/2016).

48. Nors pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad apelianto ieškiniui Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija Briuselis Ibis reglamento 11–13 straipsnių pagrindu neatsiranda, nagrinėjamu atveju teismas neturėjo pareigos spręsti dėl ginčo teismingumo pagal šio reglamento 26 straipsnį.

49. Spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, teismas vadovaujasi CPK, kurio 137 straipsnio 1 dalis nustato, kad tik priėmus ieškinį yra iškeliama civilinė byla. Spręsdamas nurodytą klausimą, teismas ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) tikrina teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų buvimą ar nebuvimą. Teismas šios civilinio proceso stadijos metu nustato, ar ieškinį paduodantis asmuo turi teisę pareikšti ieškinį, t. y. tikrina, yra teisės kreiptis į teismą prielaidos ar ne, taip pat, ar pareiškėjas tinkamai įgyvendina savo teisę kreiptis į teismą. Tuo atveju, kai nėra teisės kreiptis į teismą prielaidų, teismas atsisako priimti ieškinį pagal CPK 137 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-471-403/2018).

50. Pažymėtina, kad tik priėmus ieškinį teismui kyla pareiga informuoti atsakovą apie ieškinio priėmimą bei pranešti apie pastarojo pareigą pateikti atsiliepimą į ieškinį (CPK 142 straipsnio 1 dalis). Teismui sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą, civilinė byla dar nėra iškelta, todėl teismas neturi pareigos atlikti kokius nors procesinius veiksmus, nesusijusius su ieškovo teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų buvimo ar nebuvimo patikrinimu, taip pat ir informuoti atsakovą apie jo atžvilgiu teismui pateiktą ieškinį. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ieškinio priėmimo stadijoje nustatęs, kad apelianto ieškinys nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams pagal Briuselis Ibis reglamento nuostatas, neturėjo pareigos kreiptis į atsakovą ir teirautis jo pozicijos, ar jis sutiktų bylą pagal apelianto reikalavimus nagrinėti Vilniaus apygardos teisme. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, lingvistinis bei loginis Briuselis Ibis reglamento 26 straipsnio vertinimas, reglamento komentare pateiktas šio straipsnio aiškinimas, taip pat pirmiau pacituoti teismų išaiškinimai patvirtina, kad taisyklė dėl atsakovo sutikimo su ieškovo pasirinkta jurisdikcija yra skirta išspręsti situacijai, kai byla yra pradėta (iškelta), nesant kitų Briuselis Ibis reglamento nuostatų, patvirtinančių bylos teismingumą ieškovo pasirinktos valstybės teismui, tačiau atsakovas atvyksta į bylos nagrinėjimą ar kitu procesiniu būdu išreiškia savo sutikimą ginčą nagrinėti ieškovo pasirinktos vietos teisme, t. y. pažeidimas dėl netinkamos jurisdikcijos ištaisomas atsakovo sutikimu.

51. Apeliantas neteisingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo atsisakymas priimti jo ieškinį motyvuotas ir tuo, jog Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2-1387-432/2023 paliko nenagrinėtą jo ieškinį, pareikštą dėl tos pačios žalos atlyginimo tiesiogiai advokatei N. W., kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams. Pirmosios instancijos teismas tokių atsisakymo priimti ieškinį motyvų nenurodė. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl atskirojo skundo argumentų, kad šis ir Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2-1387-432/2023 apelianto siektas inicijuoti ginčas nėra tapatūs, kad teismas suklaidino apeliantą dėl bylos procesinės baigties.

52. Kiti skundo argumentai, tarp jų ir tie, kad po skundžiamos teismo nutarties priėmimo paaiškėjo, jog žalos padarymo laikotarpiu trečiojo asmens profesinę civilinę atsakomybę buvo apdraudę ir kiti draudikai, todėl teismui buvo pareikštas prašymas netinkamą atsakovą pakeisti tinkamais, nėra teisiškai reikšmingi apskųstos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas išsamiai atsakyti į kiekvieną šalių pateiktą argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2014 m.).

Dėl procesinės bylos baigties

53. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis iš esmės tinkamai pritaikė Briuselis Ibis reglamento nuostatas ir padarė pagrįstą išvadą, jog Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškovo tiesiogiai trečiojo asmens profesinės civilinės atsakomybės draudikui reiškiamo reikalavimo dėl trečiojo asmens padarytos žalos atlyginimo, todėl apskųsta nutartis paliktina nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja

Laima Ribokaitė