Pradžia › Teismų praktika › Civilinė teisė › Darbo teisė › e3K-3-15-823/2026 › apžvalga
← Grįžti į nutarties apžvalgą
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas · Civilinių bylų skyrius
NUTARTIES APŽVALGA
Byla Nr. e3K-3-15-823/2026  ·  2026-01-08
ℹ️ Santrauka iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. sausio mėn. praktikos apžvalgos. Pilnas nuasmenintas nutarties tekstas – eteismai.lt.

Klausimas. Dėl išlaidų, patirtų sprendžiant darbo ginčą darbo ginčų komisijoje, (ne)atlyginimo

Ieškovė (darbuotoja) prašė teismo priteisti iš atsakovo (darbdavio) išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, kurias ji patyrė darbo ginčų komisijoje, atlyginimą.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pripažino, kad atsakovas nepagrįstai pradėjo procesą prieš ieškovę dėl etikos normoms prieštaraujančio jos elgesio. Kadangi ieškovė, dėl savo teisių gynimo kreipėsi į darbo ginčų komisiją, jai kilo pagrįstas advokato teisinės pagalbos poreikis. Teismai ieškovės patirtas išlaidas advokato teisinei pagalbai įvertino kaip žalą, patirtą dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, todėl patenkino ieškinį, remdamiesi deliktinės civilinės atsakomybės principais.

Kasacinis teismas konstatavo, kad teismų padaryta išvada prieštarauja DK 217 straipsnio 3 dalyje įtvirtintai nuostatai, kurioje imperatyviai nustatyta, jog bylinėjimosi išlaidos, patirtos darbo ginčų komisijoje, nepriteisiamos.

Kasacinis teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2025 m. spalio 23 d. nutarime Nr. KT54-N11/2025 pateiktu išaiškinimu, kad teisiniu reguliavimu sudarytos galimybės darbo ginčus spręsti nemokamai, efektyviai ir nešališkai ne teisme, bendradarbiaujant socialiniams partneriams, taip siekiant išvengti nebūtinų išlaidų, pavyzdžiui, advokatų paslaugoms. Nors darbo ginčo šalys gali patirti papildomų išlaidų, taip pat išlaidų advokatų paslaugoms apmokėti, tačiau jos nėra būtinos, o tokių išlaidų rizika darbo ginčo šalims tampa lengviau valdoma – kiekviena šalis nuo pat pradžių žino, kad ji visada patirs tik tas išlaidas, kurias pati pasirinks patirti, ir ne daugiau. DK 217 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata Konstitucinio Teismo buvo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijos 30 straipsniui.

Kasacinio teismo vertinimu, pripažinus darbo ginčo šalies galimybę vėliau prisiteisti išlaidų, patirtų nagrinėjant ginčą darbo ginčų komisijoje, atlyginimą iš kitos ginčo šalies pagal deliktinės civilinės atsakomybės taisykles, būtų sudarytos prielaidos apeiti DK 217 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą imperatyvų draudimą ir paneigti įstatymų leidėjo tikslus, kurių buvo siekiama darbo ginčų dėl teisės sprendimo teisiniu reguliavimu.

Kasacinis teismas išaiškino, kad, atsižvelgiant į DK 217 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą imperatyvų teisinį reglamentavimą, darbo ginčą laimėjusiai šaliai darbo ginčų komisijoje patirtų išlaidų atlyginimas iš antrosios ginčo šalies negali būti priteistas remiantis deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis.

Remdamasis nurodytais argumentais, kasacinis teismas panaikino teismų procesinius sprendimus ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

← Grįžti į nutarties apžvalgą