Klausimas. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, remiantis priežasties teorija, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, ieškovui atsisakius ieškinio

Ieškovė teismui pateikė ieškinį, tačiau vėliau pareiškė ieškinio atsisakymą, prašė bylą nutraukti, išspręsti dalies sumokėto žyminio mokesčio grąžinimo klausimą, taip pat priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodė, kad į teismą kreipėsi dėl to, kad atsakovė (gyvenamojo namo savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administratorė) ieškovei nuolat teikė apmokėti sąskaitas, kuriose neteisingai ir nepagrįstai nurodytos mokėtinos sumos. Atsakovė į ieškovės prašymus suteikti informaciją apie konkrečių mokėtinų sumų apskaičiavimus neatsakydavo ir nepaaiškindavo, kodėl ieškovė privalo mokėti tai, ką atsakovė nurodė sąskaitose. Atsakovė rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad po to, kai buvo kredituotos sąskaitos, skolos nebeliko (ji buvo anuliuota), todėl toliau nagrinėti ginčą pagal pateiktą ieškinį tapo neprasminga.

Pirmosios instancijos teismas nutartimi priėmė ieškovės ieškinio atsisakymą ir bylą nutraukė. Priteisė ieškovei iš atsakovės 455,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, o atsakovei iš ieškovės – 1848 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, grąžino ieškovei 16,50 Eur žyminio mokesčio. Apeliacinės instancijos teismas šį pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Kasacinis teismas nusprendė, kad teismai, spręsdami dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymo, konstatuodami, jog šalys turi atlyginti viena kitos patirtas bylinėjimosi išlaidas, klaidingai taikė proceso teisės normas, o toks sprendimas faktiškai lėmė ieškovės pralaimėjimą materialinių padarinių aspektu, nors ir nesant jos kaltės (piktnaudžiavimo) dėl pradėto bylinėjimosi proceso. Toks teismų atliktas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas neatitinka priežasties teorijos prasmės ir teisingumo principo. Nors šalys civiliniame procese veikia savo rizika ir gali numatyti, jog dėl bylinėjimosi teisme jos patirs bylinėjimosi išlaidų, tačiau bylinėjimosi išlaidų institutas negali veikti kaip šalies nubaudimo ar atgrasymo kreiptis į teismą, siekiant ginti savo pažeistas teises, priemonė.

Kasacinis teismas konstatavo, kad tuo atveju, kai byla nutraukiama dėl to, jog ieškovė atsisako ieškinio atsakovei tik teisme pateikus aiškius duomenis, patvirtinančius apie ginčo skolos anuliavimą, t. y. ieškovės prievolės apmokėti sąskaitą panaikinimą, nėra pagrindo teigti, kad ieškovė yra atsakinga dėl susidariusių bylinėjimosi išlaidų, ir dėl to iš jos priteisti susidariusių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Remdamasis nurodytais argumentais, kasacinis teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria iš ieškovės atsakovei priteista 1848 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir ieškovei grąžinta 16,50 Eur žyminio mokesčio dalis, palikta nepakeista, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – atsakovės prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkino ir grąžino ieškovei 22 Eur žyminio mokesčio.