2021 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės OOO TPK „VOSTOK-RESURS“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2021 m. birželio 1 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės OOO TPK „VOSTOK-RESURS“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelmedis“ dėl skolos priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė OOO TPK „VOSTOK-RESURS“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Gelmedis“ dėl 40 240,75 Eur skolos ir 7 595,27 Eur delspinigių priteisimo. Ieškinyje nurodė, kad 2015 m. rugpjūčio 21 d. pirkimo–pardavimo sutarties (toliau – ir Sutartis) 8.2 punkte buvo numatyta, jog ginčų ir nesutarimų nepavykus išspręsti derybomis, ginčas perduodamas spręsti Arbitražo teismui pagal Rusijos Federacijos galiojančius įstatymus. Kadangi Rusijos Federacijos teismai sprendė, kad nagrinėjamu atveju šalys susitarė tik dėl taikytinos teisės, dėl ko tarp šalių iš Sutarties kilęs ginčas turi būti nagrinėjamas kompetentingame Lietuvos Respublikos teisme, ieškovė su šiuo ieškiniu kreipiasi teismą Lietuvos Respublikoje.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Šiaulių apygardos teismas 2021 m. birželio 1 d. nutartimi ieškinį atsisakė priimti.

3. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčo šalys 2015 m. rugpjūčio 21 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties 7.1 punkte nustatė, jog už šioje sutartyje prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą ar netinkamą jų vykdymą šalims tenka atsakomybė, numatyta šia sutartimi ir Rusijos Federacijos įstatymais. Minėtos sutarties 8.2 punkte nurodyta, jog šalių ginčai dėl sutarties vykdymo bus nagrinėjami Udmurtijos Respublikos arbitraže, t. y. arbitražiniu susitarimu ginčo šalys sukūrė alternatyviąją jurisdikciją – arbitražo jurisdikciją, kuri yra joms privaloma. Byloje nėra duomenų, jog ieškovė kreipėsi į Rusijos Federacijos teismus dėl kilusio ginčo su atsakove nagrinėjimo (ieškovė ginčijo tik atsisakymą bylą nagrinėti arbitraže). Taigi, anot teismo, ginčo šalims susitarus dėl atsakomybės taikymo už sutarties netinkamą vykdymą pagal Rusijos Federacijos įstatymus bei ginčo nagrinėjimo arbitraže, ieškovės argumentai dėl Rusijos Federacijos teismų atsisakymo nagrinėti ginčą šios valstybės teismuose nesukuria Šiaulių apygardos teismui teisės ar pareigos priimti ieškovės pateiktą ieškinį ir jį nagrinėti pagal analogišką Rusijos Federacijos teisę.

III. Atskirojo skundo argumentai

4. Atskiruoju skundu ieškovė OOO TPK „VOSTOK-RESURS“ prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2021 m. birželio 1 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti ieškinį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Teismas nepagrįstai netaikė tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sudarytos dvišalės sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, taip pat nepagrįstai neatsižvelgė į kartu su ieškiniu pateiktus rašytinius įrodymus dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos. Todėl nepagrįstai ir neteisėtai sprendė, kad Lietuvos Respublikos teismai nagrinėjamu atveju tariamai neturi jurisdikcijos.

4.2. Priešingai nei sprendė teismas, šalys Sutartyje nesukūrė alternatyvios jurisdikcijos – arbitražo jurisdikcijos, atitinkamai ieškovė Rusijos Federacijoje neginčijo Rusijos Federacijos teismų atsisakymo nagrinėti bylą arbitraže pagal ieškovės ieškinį. Aplinkybė, kad Rusijos Federacijoje bendrosios kompetencijos teismai taip pat vadinami arbitražo teismais, nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo spręsti, kad šalys nagrinėjamu atveju galėjo susitarti dėl iš Sutarties kylančių ginčų perdavimo nagrinėti arbitraže.

4.3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė turėtų kreiptis į Rusijos Federacijos bendrosios kompetencijos teismus pagal Rusijos Federacijos teisę, nes ieškovė šia tvarka jau pasinaudojo. Kartu su ieškiniu ieškovė pateikė Rusijos Federacijos teismų procesinius sprendimus, kurie patvirtina, kad ieškovė pagal Rusijos Federacijos teisę kreipėsi į Rusijos Federacijos bendrosios kompetencijos teismus dėl tarp šalių iš Sutarties kilusio ginčo išnagrinėjimo. Nepaisant to, Rusijos Federacijos bendrosios kompetencijos teismai ieškovės ieškinio pagrindu pradėtą bylą nutraukė nustatę, kad byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Todėl ieškovė buvo priversta kreiptis dėl jos pažeistų teisių gynybos į kompetentingą teismą Lietuvos Respublikoje.

4.4. Jeigu Rusijos Federacijos teismų procesiniuose sprendimuose pateikti išaiškinimai teismui nagrinėjamu atveju nėra aktualūs (su kuo apeliantė nesutinka), Šiaulių apygardos teismas turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos dvišale sutartimi dėl teisinės pagalbos.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

6. Apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

7. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, bei pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

8. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti apeliantės ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkto pagrindu, padaręs išvadą, kad šalys Sutartyje, iš kurios apeliantė kildina ieškinio reikalavimus, susitarė dėl ginčo nagrinėjimo arbitraže. Tokią išvadą teismas grindė Sutarties 8.2 punkto nuostata, pagal kurią ginčų ir nesutarimų nepavykus išspręsti derybomis, ginčas perduodamas spręsti Arbitražo teismui pagal Rusijos Federacijos galiojančius įstatymus (skundžiamoje nutartyje nurodyta „šalių ginčai dėl sutarties vykdymo bus nagrinėjami Udmurtijos Respublikos arbitraže“).

9. Kaip teisingai nurodo apeliantė, vien žodžio „arbitražas“ vartojimas atitinkamose Sutarties nuostatose savaime nereiškia, jog šalys sudarė arbitražinį susitarimą. Pagal Rusijos Federacijos 1996 m. gruodžio 31 d. federalinio konstitucinio įstatymo „Dėl Rusijos Federacijos teismų sistemos“ 4 straipsnio 3 dalį, apskričių arbitražiniai teismai, arbitražiniai apeliaciniai teismai, Rusijos Federacijos subjektų arbitražiniai teismai ir specializuotieji arbitražiniai teismai yra federaliniai teismai. Todėl šie Rusijos Federacijoje veikiantys teismai, nepaisant jų pavadinime esančio žodžio „arbitražinis“, nėra arbitražai (trečiųjų teismai), kaip tai yra suprantama pagal Niujorko konvenciją ir Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymą, o yra minėtos valstybės teismų sistemos dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-73-421/2017). Nuolatinė arbitražo, kaip alternatyvaus ginčų sprendimo būdo, institucija Rusijos Federacijoje yra Tarptautinis komercinio arbitražo teismas prie Rusijos Federacijos prekybos ir pramonės rūmų, tačiau iš skundžiamos nutarties motyvų nematyti, kad Sutartyje būtų susitarta dėl ginčų nagrinėjimo šiame arbitraže. Sutarties 8.2 punkte taip pat nėra jokių kitų nuostatų, remiantis kuriomis būtų galima spręsti, kad, kaip nurodyta skundžiamoje nutartyje, šalys susitarė dėl ginčų nagrinėjimo Udmurtijos Respublikos arbitraže CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkto prasme.

10. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškinio priėmimo klausimą, netinkamai sprendė dėl arbitražinio susitarimo sudarymo fakto ir tai galėjo lemti neteisingą ieškinio priėmimo klausimo išsprendimą (atsisakymą priimti ieškinį) (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

11. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nesprendė dėl kitų ieškinio atsisakymo pagrindų buvimo, todėl apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisako dėl to, ar ieškinys teismingas Lietuvos ar Rusijos Federacijos teismams (CPK 137 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Šį klausimą pirmosios instancijos teismas turėtų spręsti pagal Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos dvišalę sutartį dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2021 m. birželio 1 d. nutartį panaikinti ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja Vilija Mikuckienė

Paminėta tekste:

CPK

CPK 329 str. Sprendimo panaikinimas pažeidus arba neteisingai pritaikius procesinės teisės normas

CPK 137 str. Ieškinio priėmimas