BK 187 straipsnio 1 dalies taikymas

Klausimas

Dėl baudžiamosios atsakomybės, kaip ultima ratio, principo taikymo už svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą

Suformuluota taisyklė

Kasacinis teismas pažymėjo, kad išvada, jog svetimo turto sunaikinimo ar sugadinimo veiksmai vertinami kaip civilinis deliktas ir turi būti sprendžiami civiline tvarka, turi būti pagrįsta teisiniais argumentais ir tinkamai motyvuota. Aptariamu atveju apeliacinės instancijos teismas iš esmės į išteisintųjų gynėjo apeliacinio skundo argumentus neatsakė, jokių konkrečių bylos duomenimis pagrįstų motyvų nepateikė – pacitavęs teismų praktiką apie baudžiamosios teisės, kaip ultima ratio, taikymo principą, teismas konstatavo, kad tarp išteisintųjų ir nukentėjusiojo susiklostė civiliniai teisiniai santykiai (esant ginčui dėl žemės sklypų ribos ir išteisintiesiems manant, kad jie taip įgyvendino savo, kaip žemės sklypo savininkų, teises), kurie į baudžiamuosius teisinius santykius gali pereiti tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms, kurios šiuo atveju nebuvo nustatytos. Teismas nenurodė, kokios tos papildomos sąlygos turėtų būti, jų nevertino byloje nustatytų aplinkybių kontekste. Konstatuodamas, kad nėra išbandytos ir išnaudotos nukentėjusiojo galimybės išspręsti ginčą su kaltininkais civiline tvarka (byloje nėra duomenų apie tai, kad nukentėjusysis aptariamu klausimu būtų kreipęsis į teismą civilinio proceso tvarka), teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai įvedė papildomą, įstatyme nenustatytą sąlygą baudžiamajai atsakomybei kilti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad tiek civilinė, tiek ir baudžiamoji teisė saugo tas pačias vertybes ir labai dažnai šių teisės šakų atsakomybės yra taikomos kartu. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nurodyta įstatyme nenustatyta sąlyga baudžiamajai atsakomybei kilti – pirmiausia išnaudoti galimybes ginti pažeistas teises civilinio proceso tvarka – nėra pagrįsta ir neturėtų būti taikoma.