Klausimas. Dėl baudžiamosios atsakomybės, kaip ultima ratio, principo taikymo už svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą

Apžvelgiamoje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas nuteisė, o apeliacinės instancijos teismas išteisino du kaltininkus pagal BK 187 straipsnio 1 dalį už tai, kad jie išrovė nukentėjusiojo pasodintus krūmus. Prokuroras ir nukentėjusiojo atstovas kasaciniais skundais ginčijo tokį apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai atribojo baudžiamosios teisės normas nuo civilinės teisės normų ir dėl BPK pažeidimų padarė neteisingą išvadą, kad kaltininkai išrovė nukentėjusiojo pasodintus krūmus dėl tarp jų susiklosčiusių civilinių teisinių santykių.

Teisėjų kolegija nurodė, kad už svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą gali būti taikoma tiek civilinė, tiek baudžiamoji atsakomybė. Šis teisinio reguliavimo dvilypumas lemia, kad teismas, nagrinėjantis baudžiamąją bylą dėl svetimo turto sunaikinimo ar sugadinimo, turi apsvarstyti, ar už tokio pobūdžio veiką būtina taikyti baudžiamosios teisės poveikio priemones ir ar nepakanka apsiriboti tik civilinės teisės nustatytais gynimo būdais. Priimant šį sprendimą, turi būti įvertinamos bylos aplinkybės, atskleidžiančios tokios veikos (teisės pažeidimo) pavojingumą, vertinamas bendras aplinkybių kontekstas, vadovaujamasi proporcingumo principu, atsižvelgiant į baudžiamosios atsakomybės kaip paskutinės priemonės (lot. ultima ratio) kriterijus.

Kasacinis teismas pažymėjo, kad išvada, jog svetimo turto sunaikinimo ar sugadinimo veiksmai vertinami kaip civilinis deliktas ir turi būti sprendžiami civiline tvarka, turi būti pagrįsta teisiniais argumentais ir tinkamai motyvuota. Aptariamu atveju apeliacinės instancijos teismas iš esmės į išteisintųjų gynėjo apeliacinio skundo argumentus neatsakė, jokių konkrečių bylos duomenimis pagrįstų motyvų nepateikė – pacitavęs teismų praktiką apie baudžiamosios teisės, kaip ultima ratio, taikymo principą, teismas konstatavo, kad tarp išteisintųjų ir nukentėjusiojo susiklostė civiliniai teisiniai santykiai (esant ginčui dėl žemės sklypų ribos ir išteisintiesiems manant, kad jie taip įgyvendino savo, kaip žemės sklypo savininkų, teises), kurie į baudžiamuosius teisinius santykius gali pereiti tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms, kurios šiuo atveju nebuvo nustatytos. Teismas nenurodė, kokios tos papildomos sąlygos turėtų būti, jų nevertino byloje nustatytų aplinkybių kontekste. Konstatuodamas, kad nėra išbandytos ir išnaudotos nukentėjusiojo galimybės išspręsti ginčą su kaltininkais civiline tvarka (byloje nėra duomenų apie tai, kad nukentėjusysis aptariamu klausimu būtų kreipęsis į teismą civilinio proceso tvarka), teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai įvedė papildomą, įstatyme nenustatytą sąlygą baudžiamajai atsakomybei kilti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad tiek civilinė, tiek ir baudžiamoji teisė saugo tas pačias vertybes ir labai dažnai šių teisės šakų atsakomybės yra taikomos kartu. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nurodyta įstatyme nenustatyta sąlyga baudžiamajai atsakomybei kilti – pirmiausia išnaudoti galimybes ginti pažeistas teises civilinio proceso tvarka – nėra pagrįsta ir neturėtų būti taikoma.

Kasacinis teismas konstatavo, kad jei veika turi aiškiai nustatytus nusikalstamos veikos požymius, turėtų būti taikoma baudžiamoji, o ne kitos rūšies teisinė atsakomybė. Tokiu atveju esant pagrindui ir, vadovaujantis teisingumo ir proporcingumo principais, motyvuotai gali būti taikomos baudžiamajame įstatyme įtvirtintos nuostatos dėl kaltininko teisinės padėties palengvinimo. Baudžiamoji atsakomybė gali būti laikoma ultima ratio tik tais atvejais, kai nusikalstamos veikos apibrėžimas yra pernelyg abstraktus, platus, dviprasmiškas, neaiškus, sudaro prielaidas interpretacijoms, yra dubliuojantis kitų teisės šakų nustatytą teisinę atsakomybę ir kyla problemų dėl baudžiamosios atsakomybės atribojimo nuo kitų teisės šakų teisinės atsakomybės. Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenurodė ir jų nevertino, pirmosios instancijos teismo išvadų apie nustatytus nusikalstamos veikos požymius kaltininkų veikoje nepaneigė, dėl to teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas pagal paduotą apeliacinį skundą liko neįvertinti.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, kasacinis teismas apeliacinės instancijos teismo nuosprendį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.