Ar stačias miškas yra vagystės dalykas (BK 178 str. 1 d.)

Klausimas

Dėl medžių vagystės

Suformuluota taisyklė

Kasacinis teismas pažymėjo, kad nenukirstas (stačias) miškas neatitinka vagystės dalyko požymio – jo atskirtumo nuo gamtinės aplinkos, o savavališkas svetimo ar nuosavo miško kirtimas nelaikytinas turto pagrobimu. Tokia veika, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, gali atitikti nusikalstamos veikos aplinkai (BK 270, 271, 273 straipsniai) arba administracinio nusižengimo požymius (ANK 272, 273 straipsniai). Tačiau tais atvejais, kai asmuo, svetimame miške neteisėtai iškirtęs medžius, kurių vertė rinkos kainomis viršija 3 MGL dydį, juos pasisavina, tokie veiksmai atitinka nusikalstamos veikos – vagystės – požymius ir kvalifikuojami pagal BK 178 straipsnio atitinkamą dalį. Pagrobto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte vagystės padarymo metu ir tai ir yra pagrindinis kriterijus, lemiantis pagrobtos medienos vertės nustatymo pagrįstumą. Aptariamu atveju savivaldybės administracijos seniūnija organizavo pavojingų medžių kelio apsaugos zonoje iškirtimą ir kreipėsi į išteisintąjį (nes jis užsiima medienos darbais) dėl 13 tuopų iškirtimo. Tarp išteisintojo valdomos mažosios bendrijos ir savivaldybės administracijos seniūnijos buvo sudaryta sutartis dėl neatlygintino senų tuopų išpjovimo. Kokį tiksliai kiekį turėjo išpjauti, sutartyje nenurodyta, bet vietoje išteisintasis su mentoriumi turėjo suderinti konkretų medžių išpjovimą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad liudytojai (mentorius ir seniūnė) liepė išteisintajam kirsti medžius, esančius privačiame nukentėjusiojo sklype. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išimtinai vien tik kaltinamojo parodymais ir be jokių įtikinamų motyvų atmesdamas juos paneigiančius liudytojų parodymus, nesant objektyvių duomenų apie šių liudytojų suinteresuotumą byloje, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas, nepateikdamas teisinių argumentų, dirbtinai atskyrė kaltinamojo veiksmus – neteisėtą medžių iškirtimą privačiame sklype, jų ištempimą ir sukrovimą į rietuves bei susmulkinimą ir pardavimą. Kasacinio teismo vertinimu, išteisintojo veiksmai nuo pat medžių kirtimo darbo pradžios turėjo bendrą nusikalstamą sumanymą išpjauti ir taip pagrobti kuo didesnį kiekį medienos. Jis žinojo konkrečią darbų apimtį – pagal savivaldybės užsakymą iškirsti pavojingus medžius kelio juostoje, t. y. 13 tuopų. Pagal bylos duomenis, pats išteisintasis pripažino, tai patvirtino ir liudytojas (mentorius), jog buvo derinama dėl vienos eglės, augančios nukentėjusiojo sklype, nukirtimo, nes ji trukdė nupjauti vieną tuopą. Tuo tarpu išteisintasis išpjovė beveik visus medžius, augančius 60 arų privačiame sklype keliasdešimt metrų atstumu nuo kelio, visus sukrovė į bendras rietuves kartu su kelio juostoje augusiomis tuopomis, o vėliau, nepaisydamas draudimo ir pradėto tyrimo, susmulkino ir pardavė. Nukirtus medžius ir juos sumalus į biokurą, nukentėjusiajam buvo atimta galimybė elgtis su nuosavybe savo nuožiūra. Taigi, nukentėjusiajam priklausantys medžiai ne tik kad buvo nukirsti savavališkai, bet, net ir nukentėjusiajam sužinojus apie neteisėtai jo sklype vykdomus kirtimo darbus ir išreiškus dėl to nesutikimą, nukirstų medžių mediena neteisėtai, neatlygintinai buvo pasisavinta ir sumalta į biokurą. Teisėjų kolegija nurodė, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nukentėjusiajam priklausanti mediena buvo rasta ant jam priklausančio sklypo ribos, nuo jo nebuvo paslėpta, dėl to ir galimybė ja naudotis ir disponuoti savo nuožiūra nebuvo apribota, nėra visiškai tiksli. Logiška, kad mediena dėl savo gabaritų nebuvo paslėpta, o ir ją gabenti į kitą vietą tam, kad ji būtų susmulkinta į biokurą, yra ekonomiškai nenaudinga. Dėl to ji buvo susmulkinta į biokurą toje vietoje, kurioje ir buvo nukirsta. Nors apeliacinės instancijos teismas teigia, kad nenustatyta, kiek konkrečiai ir kokių nukentėjusiajam priklausiusių nukirstų medžių buvo sumalta į biokurą, tačiau, kasacinio teismo vertinimu, tai nešalina išteisintojo baudžiamosios atsakomybės, nes didžioji dauguma nukirstų medžių (59 medžiai, nors savivaldybė buvo davusi leidimą iškirsti tik 13 tuopų) buvo iš nukentėjusiojo sklypo, visi nupjauti medžiai buvo kraunami į krūvas, nebuvo rūšiuojami.