Klausimas. Dėl medžių vagystės

Apžvelgiamoje baudžiamojoje byloje asmuo pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį už tai, kad nukentėjusiojo žemės sklype, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, tyčia iškirsdamas 59 nukentėjusiajam priklausančius medžius ir ištempdamas iš nukentėjusiojo sklypo bei parduodamas sumalti į biokurą nurodytų tyčia nukirstų medžių medieną, pagrobė svetimą, nukentėjusiajam priklausantį 1195,67 Eur vertės turtą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kaltinamojo veikoje nėra nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų vagystės požymių, nes veika neatitinka tyčinio svetimo turto grobimo sampratos, todėl nuteistąjį pagal BK 178 straipsnio 1 dalį išteisino nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties. Nukentėjusysis ir jo atstovas kasaciniu skundu nesutiko su apeliacinės instancijos teismo išteisinamuoju nuosprendžiu.

Kasacinis teismas pažymėjo, kad nenukirstas (stačias) miškas neatitinka vagystės dalyko požymio – jo atskirtumo nuo gamtinės aplinkos, o savavališkas svetimo ar nuosavo miško kirtimas nelaikytinas turto pagrobimu. Tokia veika, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, gali atitikti nusikalstamos veikos aplinkai (BK 270, 271, 273 straipsniai) arba administracinio nusižengimo požymius (ANK 272, 273 straipsniai). Tačiau tais atvejais, kai asmuo, svetimame miške neteisėtai iškirtęs medžius, kurių vertė rinkos kainomis viršija 3 MGL dydį, juos pasisavina, tokie veiksmai atitinka nusikalstamos veikos – vagystės – požymius ir kvalifikuojami pagal BK 178 straipsnio atitinkamą dalį. Pagrobto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte vagystės padarymo metu ir tai ir yra pagrindinis kriterijus, lemiantis pagrobtos medienos vertės nustatymo pagrįstumą. Aptariamu atveju savivaldybės administracijos seniūnija organizavo pavojingų medžių kelio apsaugos zonoje iškirtimą ir kreipėsi į išteisintąjį (nes jis užsiima medienos darbais) dėl 13 tuopų iškirtimo. Tarp išteisintojo valdomos mažosios bendrijos ir savivaldybės administracijos seniūnijos buvo sudaryta sutartis dėl neatlygintino senų tuopų išpjovimo. Kokį tiksliai kiekį turėjo išpjauti, sutartyje nenurodyta, bet vietoje išteisintasis su mentoriumi turėjo suderinti konkretų medžių išpjovimą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad liudytojai (mentorius ir seniūnė) liepė išteisintajam kirsti medžius, esančius privačiame nukentėjusiojo sklype. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išimtinai vien tik kaltinamojo parodymais ir be jokių įtikinamų motyvų atmesdamas juos paneigiančius liudytojų parodymus, nesant objektyvių duomenų apie šių liudytojų suinteresuotumą byloje, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas, nepateikdamas teisinių argumentų, dirbtinai atskyrė kaltinamojo veiksmus – neteisėtą medžių iškirtimą privačiame sklype, jų ištempimą ir sukrovimą į rietuves bei susmulkinimą ir pardavimą. Kasacinio teismo vertinimu, išteisintojo veiksmai nuo pat medžių kirtimo darbo pradžios turėjo bendrą nusikalstamą sumanymą išpjauti ir taip pagrobti kuo didesnį kiekį medienos. Jis žinojo konkrečią darbų apimtį – pagal savivaldybės užsakymą iškirsti pavojingus medžius kelio juostoje, t. y. 13 tuopų. Pagal bylos duomenis, pats išteisintasis pripažino, tai patvirtino ir liudytojas (mentorius), jog buvo derinama dėl vienos eglės, augančios nukentėjusiojo sklype, nukirtimo, nes ji trukdė nupjauti vieną tuopą. Tuo tarpu išteisintasis išpjovė beveik visus medžius, augančius 60 arų privačiame sklype keliasdešimt metrų atstumu nuo kelio, visus sukrovė į bendras rietuves kartu su kelio juostoje augusiomis tuopomis, o vėliau, nepaisydamas draudimo ir pradėto tyrimo, susmulkino ir pardavė. Nukirtus medžius ir juos sumalus į biokurą, nukentėjusiajam buvo atimta galimybė elgtis su nuosavybe savo nuožiūra. Taigi, nukentėjusiajam priklausantys medžiai ne tik kad buvo nukirsti savavališkai, bet, net ir nukentėjusiajam sužinojus apie neteisėtai jo sklype vykdomus kirtimo darbus ir išreiškus dėl to nesutikimą, nukirstų medžių mediena neteisėtai, neatlygintinai buvo pasisavinta ir sumalta į biokurą. Teisėjų kolegija nurodė, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nukentėjusiajam priklausanti mediena buvo rasta ant jam priklausančio sklypo ribos, nuo jo nebuvo paslėpta, dėl to ir galimybė ja naudotis ir disponuoti savo nuožiūra nebuvo apribota, nėra visiškai tiksli. Logiška, kad mediena dėl savo gabaritų nebuvo paslėpta, o ir ją gabenti į kitą vietą tam, kad ji būtų susmulkinta į biokurą, yra ekonomiškai nenaudinga. Dėl to ji buvo susmulkinta į biokurą toje vietoje, kurioje ir buvo nukirsta. Nors apeliacinės instancijos teismas teigia, kad nenustatyta, kiek konkrečiai ir kokių nukentėjusiajam priklausiusių nukirstų medžių buvo sumalta į biokurą, tačiau, kasacinio teismo vertinimu, tai nešalina išteisintojo baudžiamosios atsakomybės, nes didžioji dauguma nukirstų medžių (59 medžiai, nors savivaldybė buvo davusi leidimą iškirsti tik 13 tuopų) buvo iš nukentėjusiojo sklypo, visi nupjauti medžiai buvo kraunami į krūvas, nebuvo rūšiuojami.

Teisėjų kolegija nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas nepateikė išsamių motyvų dėl savo išvados, jog savavališkas medžių kirtimas nelaikytinas turto pagrobimu ir gali būti vertinamas kaip civilinis deliktas. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas veiką civiliniu deliktu, neatsižvelgė į tai, kad išteisintasis pateko į svetimą sklypą, į kurį neturėjo teisės patekti ir kuriame neturėjo teisės atlikti jokių veiksmų be nukentėjusiojo žinios, taigi, buvo pažeista nuosavybės teisė, be to, svetimame sklype neteisėtai buvo kertami nukentėjusiajam priklausantys medžiai, kurie išteisintajam buvo svetimas turtas, jis tai suvokė, taigi išteisintojo veika atitiko visus svetimo turto grobimo požymius. Dėl to kasacinis teismas nusprendė, kad apeliacinės instancijos teismo išvados, jog išteisintojo veiksmai vertintini tik kaip civilinis deliktas, nėra teisiškai pagrįstos.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad sprendžiant klausimą, ar veika laikytina civiliniu deliktu, ar patenka į baudžiamosios teisės reguliavimo sritį, be kita ko, būtina vadovautis bendru teisiniu proporcingumo principu, taip pat atsižvelgiant į bendrą įvykio kontekstą įvertinti veiką pagal pavojingumo ir baudžiamosios atsakomybės kaip paskutinės priemonės (lot. ultima ratio) kriterijus. Šiuo atveju veikos padarymo mastas – t. y. kiek nukentėjusiajam priklausančių medžių buvo iškirsta (59 medžiai), taip pat ir tai, kad išteisintasis nenutraukė savo veiksmų net ir po to, kai į įvykio vietą atvyko Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai bei policija ir nurodė veiksmus nutraukti, padaryta žala ar jos dalis nukentėjusiajam nebuvo atlyginta iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, išteisintasis netgi neigė, jog jis išvežė (sumalė į biokurą) visą nukirstų medžių medieną, – rodo, kad išteisintojo veika neabejotinai patenka į baudžiamosios teisės reguliavimo sritį ir atitinka turto grobimo vagystės būdu požymius. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tik kaltinamasis ir niekas kitas turėjo motyvą susmulkinti nukirstus medžius į biokurą, nes siekė už atliktą medžių kirtimą gauti atlygį. Be to, ir pats kaltinamasis teisme parodė, jog jokia įmonė neapsiimtų pjauti tik trylika tuopų, o kadangi sutartis su seniūnija buvo neatlygintinė, todėl pagal susitarimą jo paslaugų kaina buvo medžiai, priduoti biokurui. Iš to išplaukia, kad kaltinamojo motyvas buvo iškirsti kuo daugiau medžių, kad kuo daugiau jų būtų galima sumalti į biokurą, tačiau šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nevertino. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas bylos duomenis susiejo į vientisą įrodinėjimo grandinę, motyvuotai atmetė kaltinamojo teiginius apie tyčios nebuvimą jo veikoje ir konstatavo, kad jis aiškiai suprato, jog pjauna privačiame sklype esančius medžius, darbų nestabdė net sužinojęs, kad šie medžiai auga ne valstybinėje žemėje, tačiau ne tik juos nupjovė, bet ir pardavė sumalti nukirstų medžių medieną į biokurą. Taigi kasacinis teismas konstatavo, kad išteisintasis aiškiai suprato savo veiksmų esmę ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia siekdamas pagrobti svetimą turtą.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija panaikino apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį be pakeitimų.