Klausimas. Dėl paramos sutarčių suklastojimo mažareikšmiškumo; mero piktnaudžiavimo

Apžvelgiamoje baudžiamojoje byloje prokuroras kasaciniame skunde teigė, kad apeliacinės instancijos teismas, atleisdamas kaltinamąją nuo baudžiamosios atsakomybės dėl paramos sutarčių suklastojimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl šių veikų mažareikšmiškumo, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 37 straipsnį.

Kasacinis teismas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino ir nurodė tai, jog šiuo atveju buvo suklastotos paramos sutartys, siekiant teisiškai įtvirtinti prekybininkų pinigų mokėjimą, tačiau visais atvejais pasirašytose sutartyse nurodyta pinigų suma buvo pervesta rajono savivaldybės kultūros centrui, taip pat gauti pinigai buvo panaudoti sutartyse nurodytiems tikslams – viešiesiems renginiams organizuoti. Taigi suklastotais dokumentais nebuvo siekiama tik imituoti tariamo sandorio, t. y. pinigų judėjimo fakto. Šios sutartys buvo sudarytos, siekiant pridengti tikrąją šalių valią, o realių teisinių pasekmių šių dokumentų buvimas civilinėje apyvartoje aptariamu atveju nesukėlė. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog kaltinamosios, ėjusios rajono savivaldybės kultūros centro direktoriaus pareigas, veika, suklastojant dokumentus, šiuo atveju nebuvo tiek pavojinga baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes nesukėlė teisiškai reikšmingų neigiamų padarinių ar realios grėsmės asmenų teisėms ir (ar) pareigoms, taigi, nepadarė žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms. Teisinių argumentų, paneigiančių šias išvadas, prokuroro kasaciniame skunde nebuvo pateikta.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija prokuroro kasacinį skundą atmetė.

BK 228 straipsnio 1 dalies taikymas — Dėl mero piktnaudžiavimo

Apžvelgiamoje baudžiamojoje byloje nuteistojo gynėjas kasaciniame skunde, be kita ko, teigė, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 228 straipsnio 1 dalies nuostatas: jo ginamasis nuteistas, nenustačius BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties; remiantis ultima ratio (paskutinė priemonė) principu, nuteistojo veiksmai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo veiksmus, piktnaudžiaujant jam suteiktais įgaliojimais ir juos viršijant bei padarant didelę neturtinę žalą, teisingai kvalifikavo kaip tęstinę nusikalstamą veiką, nustatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje. Byloje nustatyti nuteistojo kaip valstybės tarnautojo, einančio mero pareigas, veiksmai, kai jis veikė išimtinai tam tikrų asmenų interesais prekybą vykdyti išskirtinėmis sąlygomis, apeliacinės instancijos teismo teisingai įvertinti kaip neteisėti, nesuderinami su jo pareigomis, kylančiomis iš jo tarnybinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų, nurodytų kaltinime, priešingi tarnybos interesams. Apeliacinės instancijos teismas, motyvuotai atmesdamas gynybos argumentus, kad 2017–2019 metais vykusiuose festivaliuose leidimai buvo išduodami tik sumokėjus nustatyto dydžio vietinės rinkliavos mokestį, atsižvelgiant į leidimuose nustatytą maksimalų dalyvių skaičių, iš byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos nustatė, kad renginiuose galėjo dalyvauti tik tie didieji viešojo maitinimo prekybininkai, kurie nuteistojo reikalavimu (susitarimu) sutiko sumokėti ir (ar) sumokėjo jo nurodytas pinigų sumas už tai, kad galėtų veikti išskirtinėmis sąlygomis. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išdėstė nuteistojo veiksmais sukeltus padarinius – pašalinant galimybę viešuosiuose renginiuose dalyvauti kitiems galimiems paslaugų teikėjams, nebuvo užtikrintas skaidrus festivalių organizavimas, suteikiant pasirinkimo laisvę – teikti ar neteikti paramą renginiui, nebuvo užtikrintas sąžiningas ūkio subjektų dalyvavimas aptariamuose renginiuose, sąžininga konkurencijos laisvė bei ūkio subjektų lygiateisiškumas. Kartu byloje buvo nustatyta ir tai, kad nuteistasis, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi ir viršydamas įgaliojimus, ne tik su atskirais prekybininkais susitarė už tam tikrą neviešą mokestį sudaryti išskirtines jiems galimybes vykdyti prekybą renginiuose, bet ir, trūkstant lėšų, įgyvendindamas siekį, išvengiant mokesčių, sumažinti paslaugų kainą, jis sukurstė kitą asmenį suklastoti dokumentą – sutartį, kurioje įrašyta mažesnė nei tikroji atlikėjo pasirodymo kaina.

Kasacinio teismo vertinimu, byloje nustatyti nuteistojo veiksmai aiškiai neatitiko nepriekaištingai ir etiškai besielgiančio valstybės tarnautojo (valstybės politiko) veiklos standartų, prieštaravo veiklos viešumo ir skaidrumo reikalavimams. Savo tyčiniais ir neteisėtais veiksmais nuteistasis parodė nepagarbą Lietuvos Respublikos įstatymams ir poįstatyminiams aktams, pažeidė sąžiningumo, teisingumo, nesavanaudiškumo, pagarbos įstatymams ir jų laikymosi principus, kurie yra iškeliami Valstybės politikų elgesio kodekse. Piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi ir viršydamas įgaliojimus, nuteistasis, sukurdamas savivalės, įstatymų nepaisymo schemą, sudarė valstybės tarnautojų nevaržomos savivalės įspūdį, demonstravo nuostatą nesilaikyti įstatymų ir kitų teisės aktų, formavo neigiamą asmenų nuomonę apie viešą juridinį asmenį, diskreditavo tiek mero pareigas, tiek rajono savivaldybės autoritetą. Pirmiau nurodyti padariniai ir byloje nustatyta aplinkybė, kad nuteistasis, kaip valstybės tarnautojas, padarė dar ir kitą nusikaltimą – sukurstė suklastoti tikrą dokumentą (BK 24 straipsnio 5 dalis ir 300 straipsnio 1 dalis), sudarė pagrįstą pagrindą konstatuoti, kad tokiais jo veiksmais buvo padaryta didelė neturtinė žala valstybei, rajono savivaldybei, be kita ko, ir kultūros centrui. Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmiau aptartos aplinkybės rodo tyčinį nuteistojo elgesį, akivaizdžiai peržengiantį jo kaip valstybės tarnautojo teisėto veikimo ribas. Kasacinis teismas pažymėjo, kad ir pats nuteistasis aiškiai suprato savo veiksmų nusikalstamą pobūdį, pripažindamas, kad už tokį elgesį gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Padarytų teisės aktų reikalavimų pažeidimų šiurkštumas, veiksmų pobūdis ir pastovumas panaikina galimybę taikyti švelnesnes atsakomybės rūšis nei baudžiamoji. Tokie nuteistojo veiksmai aiškiai peržengia neetiško elgesio ribas. Taigi kasacinis teismas konstatavo, kad nuteistojo veiksmai, piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi ir viršijant įgaliojimus, pagal savo pavojingumą yra pasiekę nusikalstamai veikai būdingą pavojingumo laipsnį ir negali būti pripažinti švelnesnio pobūdžio teisės pažeidimu – etikos pažeidimu, tarnybiniu ar administraciniu nusižengimu.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl BK 228 straipsnio 1 dalies taikymo paliko nepakeistą.