Klausimas. Dėl verbavimo ir gabenimo

Apžvelgiamoje baudžiamojoje byloje prokuroras ir nukentėjusiųjų atstovas kasaciniais skundais nesutiko su kaltinamųjų išteisinimu pagal BK 147 straipsnio 1, 2 dalis, nenustačius jų veiksmuose verbavimo ir gabenimo požymių.

Kasacinis teismas išaiškino, kad verbavimas dažniausiai padaromas žodžiu įtikinant nukentėjusįjį pasielgti pagal kaltininko valią. Tačiau, aiškinant verbalinio verbavimo požymio turinį pernelyg plačiai, kyla perteklinio kriminalizavimo pavojus kaip verbavimą įvertinti paprastus kasdienius pokalbius, pasakojimus, kuriais dalijamasi patirtimi, pagalbą ar patarimus darbo užsienyje ieškantiems asmenims, kurie neturi pavojingumo ar piktavališkumo. Dirbantys žmonės, žinantys apie laisvas darbo vietas ir sunkią kito žmogaus gyvenimo situaciją, gali pasiūlyti jam vykti dirbti kartu, tačiau tokie veiksmai nebūtinai reiškia kriminalinį verbavimą prekybos žmonėmis sudėtyje. Vertindami verbuotojo ir verbuojamojo pokalbių turinį, teismai turi nustatyti, kad jis nebuvo buitinio pobūdžio pasikeitimas informacija apie darbą užsienyje, o buvo sunkaus nusikaltimo sudėties pavojingumą atitinkantis įtikinėjimas. Prekyba žmonėmis yra nusikaltimas žmogaus laisvei. Jis susijęs su piktavališku poveikiu nukentėjusiajam, ir šis poveikis turi būti naudojamas asmenį verbuojant ir neleidžiant jam laisvai apsispręsti dėl savo veiksmų, parodant kaltininko pasiūlytą galimybę kaip vienintelę išeitį susidariusioje situacijoje, kad įtikintų jį priimti jam nepalankų pasiūlymą. Jau verbuojant žmogų turi būti panaudotas vienas iš jo valią ir pasirinkimą ribojančių būdų, dėl kurių jis ir turi pasirinkti verbuotojo pasiūlytą elgesio variantą. Turi būti nustatytas ryšys tarp verbuotojo veiksmų, jo naudojamo valios palaužimo būdo ir tikslo. Verbuodamas pažeidžiamą asmenį, verbuotojas turi žinoti pažeidžiamumą sudarančias aplinkybes ir jomis naudotis įkalbėdamas priimti nenaudingą pasiūlymą. Teisėjų kolegija nurodė, kad aptariamu atveju apeliacinės instancijos teismas nustatytas faktines aplinkybes teisingai įvertino kaip nereiškiančias verbavimo. Nukentėjusiųjų bendravimas su juos neva užverbavusiais asmenimis neišėjo už įprasto bendravimo ribų ir negalėjo būti kriminalizuotas. Kaltinime esantis verbavimo aprašymas ir teismų nustatytos faktinės aplinkybės teismams leido daryti pagrįstą išvadą, kad nukentėjusieji nebuvo įtikinėjimais, pažadais, siūlymais ar kitokiais būdais skatinami duoti sutikimą vykti į užsienį išnaudojimo tikslais.

Dėl gabenimo, kaip prekybos žmonėmis požymio, kasacinis teismas pažymėjo, kad gabenimas yra išnaudojimo tikslais atliekamas asmens transportavimas (fizinis perkėlimas) iš vienos vietos į kitą. Gabenimas gali būti inkriminuotas kaip savarankiškas veiksmas – kai asmens vaidmuo yra tik transportuoti nukentėjusįjį iš vienos vietos į kitą, – arba kaip kaltininko ar bendrininkų vėlesnis veiksmas po asmens pirkimo, pardavimo, kitokio perleidimo ar įgijimo, verbavimo arba laikymo nelaisvėje, siekiant pristatyti asmenį į jo išnaudojimo vietą. Tais atvejais, kai kaltininkas, panaudojęs vieną iš BK 147 straipsnio 1 dalyje nurodytų valios įveikimo būdų, užverbavo kitą asmenį ir pats jį gabena, laikoma, kad užverbuotojo valia jau yra palaužta ir gabenimas yra tik tolesnių kaltininko tikslų įgyvendinimas. Tačiau teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ne bet koks vykimas kartu reiškia gabenimą ir kartu vykstančio asmens kontrolę. Svarbu įvertinti, ar inkriminuoti veiksmai reiškia kriminalinį gabenimą, ar vykimą kartu su į užsienyje esančią darbo vietą grįžtančiais asmenimis, kurie padės surasti darbą. Netgi vykimas kitą dieną po pokalbio, jeigu kelionė ir buvo suplanuota tai dienai, ar kelionės išlaidų apmokėjimas, prokuratūrai neatskleidus, kad tai buvo padaryta išnaudojimo tikslu, gali nerodyti kriminalinio gabenimo. Šioje byloje teismams teisingai nustačius, kad tarp išteisintųjų ir nukentėjusiųjų buvę santykiai nereiškia verbavimo, kaltinime nenurodžius kitokių valios palaužimo aplinkybių, be to, nenustačius kartu su nukentėjusiaisiais vykusių asmenų, o išteisintajam neinkriminavus ir nenustačius bendrininkavimo su nenustatytais asmenimis požymių, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad išteisintieji negabeno nukentėjusiųjų.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas prokuroro ir nukentėjusiųjų atstovo kasacinius skundus atmetė.