Klausimas. Dėl šmeižiamojo pobūdžio informacijos paskleidimo būdo

Šioje baudžiamojoje byloje kaltinamoji buvo pripažinta kalta dėl to, kad savo turimu mobiliojo ryšio telefonu, taip pat galimai pasinaudodama ir kitais tyrimo metu nenustatytais įrenginiais iš savo asmeninės socialinio tinklo „Facebook“ anketos, taip pat iš suklastotos nukentėjusiosios vardu sukurtos anketos ir kito asmens vardu sukurtos anoniminės anketos parašė ir per visuomenės informavimo priemonę – socialinį tinklą „Facebook“ įvairiose grupėse paskleidė apie nukentėjusiąją tikrovės neatitinkančią, prasimanytą informaciją, galinčią paniekinti ir pažeminti ją bei pakirsti pasitikėjimą ja. Atleista nuo baudžiamosios atsakomybės kaltinamoji ir jos gynėja kasaciniame skunde nurodė, kad bylą nagrinėję teismai neatskleidė, kodėl socialinis tinklas „Facebook“ ir grupės, kuriose kaltinamoji paskleidė informaciją ir kurių didžioji dalis yra uždaro pobūdžio, buvo prilyginami visuomenės informavimo priemonei.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad iš įstatyme nurodytos visuomenės informavimo priemonės sąvokos išaiškinimo matyti, kad ja gali būti laikoma ir kita priemonė, kuria viešai yra skleidžiama informacija. Šiuo atveju teismai pagrįstai nusprendė, kad socialinis tinklas „Facebook“, jo grupės buvo naudojami kaip visuomenės informavimo priemonė, nes, kaip nustatyta byloje, tikrovės neatitinkanti informacija apie nukentėjusiąją buvo skelbiama įvairiose grupėse (kaltinime nurodytos šešios grupės, tačiau, be kita ko, pažymėta, kad sąrašas nėra baigtinis), ją dalijosi, įrašus komentavo pati kaltinamoji, be to, juos matė ir kiti asmenys, kurie nebuvo susiję su kaltinamosios ir nukentėjusiosios konfliktu. Nors nebuvo konkrečiai nustatytas socialinio tinklo grupėse esantis asmenų (narių) skaičius, jų pobūdis (viešas ar privatus), tačiau iš teismų nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad kaltinamoji tikrovės neatitinkančią informaciją skleidė per kelis šaltinius – socialinio tinklo grupes, turėdama tikslą viešinti šią informaciją apie nukentėjusiąją. Tai, kad informacija buvo paskleista, t. y. ją pamatė, komentavo kiti asmenys, patvirtino nukentėjusiosios, liudytojų parodymai, daiktų apžiūros protokole užfiksuoti kaltinamosios komentarų apžiūros rezultatai. Taigi, kasacinio teismo vertinimu, teismai tinkamai konstatavo, kad kaltinamoji šmeižiamojo pobūdžio informaciją paskleidė BK 154 straipsnio 1 dalyje nurodytu būdu – per visuomenės informavimo priemonę.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija teismų sprendimus paliko nepakeistus, o pareiškėjų kasacinį skundą atmetė.