Pradžia › Teismų praktika › Baudžiamoji teisė › Baudžiamoji teisė › nutartis
← Grįžti į „Baudžiamoji teisė“

Kaltė vagystės byloje (BK 178 str. 1 d.)

2K-15-654/2026bylos Nr.
2026-03-03data
2026 m. kovasLAT apžvalga

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Baudžiamųjų bylų skyrius

📄 Skaityti apžvalgą

Apžvalga atsidaro naujame skirtuke.

Klausimas

Dėl kaltės

Suformuluota taisyklė

Teisėjų kolegija išaiškino, kad Konstitucija nustato savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, išimtinę teisę tą turtą valdyti, naudoti ir disponuoti juo. Šią savininko teisę gina BK 178 straipsnio nuostatos. Asmens veiksmai gali būti nevertinami pagal BK 178 straipsnį tuo atveju, kai yra nustatoma, kad jis neturi tikslo pasisavinti svetimą turtą, paversti jį savo turtu ir akivaizdžiai nori turtu pasinaudoti laikinai, nepadarydamas turto savininkui žalos arba akivaizdžiai turėdamas tikslą vėliau jį grąžinti. Tokiu atveju lemiamą reikšmę turi objektyviai nustatomi faktai – noras turtu pasinaudoti laikinai ir tikslas grąžinti turtą savininkui. Laikinas pasinaudojimas daiktu yra susijęs tiek su žalos turto savininkui nepadarymu, tiek su jo teisės valdyti, disponuoti ir naudotis savo turtu netrukdomu ir nepertraukiamu įgyvendinimu. Paprastai situacija, kai teismas gali svartyti tikslo pasisavinti turtą neturėjimą, susijusi su atvejais, kai kaltininką su turto savininku sieja šeimos, darbo, sutartiniai ar panašūs santykiai ir tarp jų yra ar buvo nusistovėjusi praktika, leidžianti naudotis svetimu turtu savininkui sutikus. Tai yra siejama ir su kaltininko sąžiningu elgesiu turto savininko atžvilgiu siekiant pasinaudojus turtu kuo greičiau grąžinti turtą savininkui, nepadarant jam žalos ar nepatogumų, kaltininkas neturi būti abejingas turto grąžinimui savininkui. Be to, kaltininko noras turtu pasinaudoti laikinai ir tikslas jį grąžinti turi būti nustatytas įrodymais ir teismo sprendime tinkamai pagrįstas bei motyvuotas. Aptariamu atveju teismai nenustatė neabejotino pagrindo spręsti, kad, paimdamas nukentėjusiajai priklausantį elektrinį paspirtuką, išteisintasis veikė tiesiogine tyčia, norėdamas šį jam svetimą turtą pasisavinti, t. y. jį turėti kaip nuosavą, suvokdamas, jog nukentėjusioji jai priklausančio turto neteks, o pats išteisintasis būtent to norėjo. Tačiau savo sprendimuose teismai padarė prieštaringas išvadas, nes nustatė tiek kad turto savininkės leidimo naudotis jos turtu apimtis nėra aiški, tiek kad išteisintasis paėmė elektrinį paspirtuką be turto savininkės leidimo.

Šaltinis: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. kovo mėn. teismų praktikos apžvalga. Apžvalga informacinio pobūdžio.