Klausimas. Dėl kaltės

Šioje baudžiamojoje byloje asmuo buvo kaltinamas tuo, kad, gyvendamas bute, pagrobė nukentėjusiajai priklausantį elektrinį paspirtuką. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti kategorišką išvadą, jog kaltinamasis veikė turėdamas tiesioginę tyčią pasisavinti nukentėjusiajai priklausantį turtą. Tokį sprendimą lėmė tai, kad teismas nenustatė turto savininkės leidimo išteisintajam naudotis elektriniu paspirtuku apimties, išteisintasis neturėjo tikslo jį pasisavinti ir nebuvo abejingas elektrinio paspirtuko likimui. Apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo ir nurodęs tokius pat argumentus, kaip pirmosios instancijos teismas, pritarė jo sprendimui. Prokurorė kasaciniu skundu prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija išaiškino, kad Konstitucija nustato savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, išimtinę teisę tą turtą valdyti, naudoti ir disponuoti juo. Šią savininko teisę gina BK 178 straipsnio nuostatos. Asmens veiksmai gali būti nevertinami pagal BK 178 straipsnį tuo atveju, kai yra nustatoma, kad jis neturi tikslo pasisavinti svetimą turtą, paversti jį savo turtu ir akivaizdžiai nori turtu pasinaudoti laikinai, nepadarydamas turto savininkui žalos arba akivaizdžiai turėdamas tikslą vėliau jį grąžinti. Tokiu atveju lemiamą reikšmę turi objektyviai nustatomi faktai – noras turtu pasinaudoti laikinai ir tikslas grąžinti turtą savininkui. Laikinas pasinaudojimas daiktu yra susijęs tiek su žalos turto savininkui nepadarymu, tiek su jo teisės valdyti, disponuoti ir naudotis savo turtu netrukdomu ir nepertraukiamu įgyvendinimu. Paprastai situacija, kai teismas gali svartyti tikslo pasisavinti turtą neturėjimą, susijusi su atvejais, kai kaltininką su turto savininku sieja šeimos, darbo, sutartiniai ar panašūs santykiai ir tarp jų yra ar buvo nusistovėjusi praktika, leidžianti naudotis svetimu turtu savininkui sutikus. Tai yra siejama ir su kaltininko sąžiningu elgesiu turto savininko atžvilgiu siekiant pasinaudojus turtu kuo greičiau grąžinti turtą savininkui, nepadarant jam žalos ar nepatogumų, kaltininkas neturi būti abejingas turto grąžinimui savininkui. Be to, kaltininko noras turtu pasinaudoti laikinai ir tikslas jį grąžinti turi būti nustatytas įrodymais ir teismo sprendime tinkamai pagrįstas bei motyvuotas. Aptariamu atveju teismai nenustatė neabejotino pagrindo spręsti, kad, paimdamas nukentėjusiajai priklausantį elektrinį paspirtuką, išteisintasis veikė tiesiogine tyčia, norėdamas šį jam svetimą turtą pasisavinti, t. y. jį turėti kaip nuosavą, suvokdamas, jog nukentėjusioji jai priklausančio turto neteks, o pats išteisintasis būtent to norėjo. Tačiau savo sprendimuose teismai padarė prieštaringas išvadas, nes nustatė tiek kad turto savininkės leidimo naudotis jos turtu apimtis nėra aiški, tiek kad išteisintasis paėmė elektrinį paspirtuką be turto savininkės leidimo.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad tai, kokie yra asmens tikslai, pirmiausia yra sužinoma jį apklausiant, o šiuo atveju pirmosios instancijos teismas išteisintojo neklausė apie jo tikslus, nesužinojo, ką jis ketino padaryti su paimtu elektriniu paspirtuku, kas jam sutrukdė sąžiningai elgtis su turto savininke ir kiek tokie elgesio motyvai yra pateisinami. Apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė. Be to, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad išteisintojo patekimas į eismo įvykį sutrukdė jam grąžinti turtą savininkei, tačiau teismas nenurodė, kaip išteisintajam padaryti sužalojimai sutrukdė jam elgtis sąžiningai ir bent jau pranešti nukentėjusiajai apie jos turtą, nes iš gydymo įstaigos išteisintasis buvo išleistas tą pačią dieną, kai į ją kreipėsi, o nukentėjusioji apie vagystę policijai pranešė praėjus trims dienoms po eismo įvykio. Kartu kasacinis teismas nurodė, kad, spręsdami dėl išteisintojo tikslo grąžinti elektrinį paspirtuką, teismai nenustatė, kaip jis ketino grąžinti turtą savininkei, kai iš jos buto jis išsikraustė dar prieš jai grįžtant, raktą paliko, nutraukė bendravimą su nukentėjusiąja ir ją užblokavo susirašinėjimo programėlėje. Teismai neįvertino, ar tokie veiksmai reiškia tikslo grąžinti turtą turėjimą. Taip pat teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad nors apeliacinės instancijos teismas ir nurodė, jog išteisintasis elektrinį paspirtuką pristatė į servisą, ir tai rodo, kad jis nebuvo abejingas jo likimui, tačiau neabejingumas turtui taikant BK 178 straipsnį reiškia ne pasirūpinimą atiduoti sugadintą daiktą į taisyklą (tai gali būti padaryta ir turint tikslą pačiam toliau naudotis turtu), o pasirūpinimą pranešti apie daikto likimą ir jo būseną daikto savininkui, rūpinimąsi kuo greičiau grąžinti daiktą savininkui. Taigi kasacinis teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju išteisinamajame nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos nepagrįstos visapusišku bylos įrodymų vertinimu ir kelia abejonių jų teisingumu, be to, nėra pagrįstos nuosekliais ir tarpusavyje logiškai susijusiais argumentais.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.