Klausimas. Dėl BK 219 straipsnio 2 dalies taikymo, kai bendrovė pateikė deklaracijas, gavo mokesčių administratoriaus priminimą, bet mokesčių nesumokėjo: ar vadovo kaltė (tiesioginė tyčia) nustatoma vien konstatavus formalų įmonės mokumą ir tai, kad jis pasirinko atsiskaityti su kitais kreditoriais

Bendrovės direktorius buvo kaltinamas tuo, kad, pateikęs deklaracijas ir būdamas mokus, po mokesčių administratoriaus priminimo laiku nesumokėjo daugiau kaip 900 MGL dydžio mokesčių. Pirmosios instancijos teismas jį išteisino, apeliacinės instancijos teismas nuosprendį panaikino ir nuteisė, skirdamas 200 MGL (10 000 Eur) baudą. Kasacinis teismas apeliacinės instancijos nuosprendį panaikino ir paliko galioti išteisinamąjį nuosprendį.

Keturios būtinos sąlygos

Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 219 straipsnį būtina: 1) pateikta deklaracija, ataskaita ar kitas dokumentas, tačiau mokesčiai nesumokėti; 2) valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti; 3) mokesčių nesumokėjimas per priminime nurodytą terminą; 4) įmonės mokumas. Mokumo sąlyga į dispoziciją įrašyta 2023 m. balandžio 27 d. įstatymu, tačiau ir anksčiau teismų praktikoje buvo aiškinama, kad mokumas yra viena būtinų atsakomybės sąlygų.

Nemokus asmuo neatsako

Jei mokesčių mokėtojas iki veikos padarymo buvo nemokus, pagal BK 219 straipsnį jis neatsako, nes neturėjo realios galimybės įvykdyti pareigos sumokėti mokesčius. Tačiau jei nemokumas buvo sukeltas sąmoningai, be kita ko, siekiant išvengti mokesčių, baudžiamoji atsakomybė kyla.

Tyčia priklauso nuo priežasties, o ne nuo pareigų

Veika padaroma tik tiesiogine tyčia. Kadangi tyčios buvimas tiesiogiai priklauso nuo to, ar mokesčiai nebuvo mokami dėl įmonės nemokumo, ar dėl sąmoningų kaltininko veiksmų, byloje būtina išsamiai įvertinti vadovo veiksmus esant sudėtingai įmonės finansinei situacijai. Apeliacinės instancijos teismas to nepadarė — akcentavo tik vadovo pareigų pobūdį ir tai, kad jis pasirinko mokėti kitiems subjektams.

Formalaus mokumo nepakanka

Formalaus mokumo nustatymas nelaikytinas pakankamu BK 219 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam mokumo požymiui konstatuoti. Byloje įmonė formaliai buvo moki, tačiau pats mokesčių administratorius išvadoje dėl nepriemokos išdėstymo nurodė laikantis įmonę patiriančia finansinių sunkumų (iš penkių rizikos ir likvidumo koeficientų trys — nepatenkinami). Tai patvirtino, kad įmonė buvo moki tik formaliai, o visų įplaukų sumokėjimas administratoriui sutrikdytų įprastą veiklą ar net sukeltų bankrotą.

Mokėjimas kitiems kreditoriams nėra tyčinis nemokumas

Mokėjimas kitiems kreditoriams negali būti laikomas sąmoningai sukeltu nemokumu siekiant išvengti pareigos sumokėti mokesčius ir užtraukti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 219 straipsnį.

Reikia papildomo pavojingumo

Kadangi Mokesčių administravimo įstatymas (105–113 straipsniai) suteikia mokesčių administratoriui plačius priverstinio išieškojimo įgaliojimus, sprendžiant dėl baudžiamosios atsakomybės turi būti atsižvelgiama į papildomas aplinkybes, rodančias pakankamą veikos pavojingumą — pavyzdžiui, nepriemokos išieškojimo galimybės apsunkinimą ar mokesčių mokėtojo veiksmų piktybinį pobūdį.

Pastangos išsaugoti verslą vertinamos vadovo naudai

Darbuotojų išsaugojimas, paskolos suteikimas įmonei, mokėjimai, išimtinai susiję su veiklos vykdymu, kreipimasis dėl nepriemokos mokėjimo išdėstymo ir įmonės turto išsaugojimas vertinti kaip siekis išsaugoti verslą, išvengti bankroto, atkurti mokumą ir ateityje sumokėti mokesčius. Byloje nenustatyta itin rizikingų ar verslo požiūriu nepagrįstų sandorių, pervedimų sau ar susijusiems asmenims, pajamų slėpimo. Tokios aplinkybės nesuteikia pagrindo išvadai, kad vadovas sąmoningai vengė mokėti mokesčius.

Priminimas gautas belaukiant atsakymo dėl išdėstymo

Reikšminga ir tai, kad priminimas sumokėti mokesčius buvo išsiųstas tuo metu, kai vadovas laukė mokesčių administratoriaus atsakymo į pakartotinį prašymą išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą.

Kasacinis teismas konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus įvertino nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir padarė nepagrįstą išvadą dėl kaltės. Nenustačius būtinojo požymio — tiesioginės tyčios — apkaltinamasis nuosprendis panaikintas, paliktas galioti išteisinamasis nuosprendis.