Klausimas. Dėl neapykantos kalbos vertinimo pagal baudžiamojo įstatymo normas

Šioje baudžiamojoje byloje asmuo pirmosios instancijos teismo dėl kaltinimo dėl neapykantos kurstymo prieš ne lietuvių kilmės ir tautos asmenis (BK 170 straipsnio 2 dalis) išteisintas, o apeliacinės instancijos teismo nuteistas. Kasaciniame skunde nuteistojo gynėjas nurodė, kad jo ginamojo veiksmai nebuvo pavojingi baudžiamosios teisės prasme, be to, jis neturėjo tyčios viešai tyčiotis iš nukentėjusiųjų ir jas niekinti dėl jų kilmės ir tautybės.

Kasacinis teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kaltinamojo veiksmai savo pobūdžiu neatitiko BK 170 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio, juose nenustatyta tiesioginė tyčia viešai tyčiotis iš tam tikrai žmonių grupei priklausančių asmenų ir juos niekinti dėl jų kilmės ir tautybės. Tokią išvadą teismas motyvavo tuo, kad iki kilusio konflikto kaltinamasis nukentėjusiosioms neteikė jokių pastabų dėl jų vartojamos rusų kalbos; remiantis bylos duomenimis (kavinės vaizdo kameros įrašais, liudytojų parodymais), inkriminuotos frazės buvo išsakytos tarp kaltinamojo ir nukentėjusiųjų kilusio konflikto metu po to, kai abi nukentėjusiosios, ne kartą raginamos, nesutiko palikti kavinės pasibaigus darbo laikui, nereagavo į kavinės darbuotojų ir kaltinamojo prašymus išeiti ir toliau vartojo alkoholį, elgėsi nemandagiai, rodė necenzūrinius gestus. Teisėjų kolegija nurodė, kad nors kaltinamojo konflikto metu išsakytos frazės yra viešai nevartotinos, nemandagios, įžeidžiančios ir nekultūringos, tačiau, pagal jam suformuluotą kaltinimą pagal BK 170 straipsnio 2 dalį, turi būti nustatytas ne bet koks viešas tyčiojimasis iš asmenų ir jų niekinimas, o viešas tyčiojimasis ir niekinimas asmenų, priklausančių atitinkamai žmonių grupei, aptariamu atveju pagal pateiktą kaltinimą – dėl jų kilmės ir tautybės, o tokios aplinkybės nebuvo nustatytos. Iš byloje nustatytų aplinkybių taip pat akivaizdu, kad kaltinamasis neturėjo tyčios kurstyti ir skatinti neapykantą nukentėjusiosioms ar jų diskriminaciją dėl jų kilmės, kalbos ar tautybės.

Taigi kasacinis teismas nusprendė, kad nors įžeidimai ir niekinamojo pobūdžio teiginiai nukentėjusiosioms išsakyti viešoje vietoje, tačiau šie teiginiai buvo išsakyti kilusio abipusio konflikto metu, tiesiogiai joms dėl jų elgesio, o ne dėl kilmės ar tautybės. Dėl to kasacinis teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kaltinamojo veiksmai neatitinka BK 170 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties ir nesiekia bendro pavojingumo lygio baudžiamajai atsakomybei kilti, nes juose nebuvo konkretaus tiesioginio ar netiesioginio neapykantos, diskriminacijos skatinimo. Įvertinusi byloje nustatytas faktines konflikto viešojoje vietoje aplinkybes, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad kaltinamojo veiksmai pagal savo pobūdį ir pavojingumą atitiktų ANK 481 straipsnyje nustatytą nedidelį viešosios tvarkos pažeidimą.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, kasacinis teismas apygardos teismo nuosprendį panaikino ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.