Klausimas. Dėl pagrindo manyti, kad asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Dėl sprendimo išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą

Dėl pagrindo manyti, kad asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų

Šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl kaltininkės atleidimo ar atsisakymo atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nusprendė, kad BK 40 straipsnio nuostatos netaikytinos, o apeliacinės instancijos teismas priėmė priešingą sprendimą. Prokuroras kasaciniame skunde teigė, kad apeliacinės instancijos teismas, kaltininkę atleisdamas nuo baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikaltimą pagal laidavimą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kadangi šiuo atveju nėra BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų visumos, nes nėra pagrindo manyti, kad kaltininkė ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

Kasacinis teismas sutiko su prokuroro kasacinio skundo argumentais ir pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas tik formaliai konstatavo BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytos sąlygos atleisti kaltininkę nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą buvimą, nevertindamas jos padarytų administracinių nusižengimų pobūdžio bei pačios veikos pavojingumo kaip visumos. Nusikaltimo padarymas, praėjus santykinai neilgam terminui nuo ankstesnės poveikio priemonės taikymo už analogiško administracinio nusižengimo padarymą pabaigos, be kita ko, vertinant ir tai, kad visi nusižengimai buvo padaryti transporto eismo saugumui, suponuoja išvadą, jog kaltininkė tinkamų išvadų dėl padarytų KET pažeidimų nepadarė, yra linkusi nesilaikyti įstatymų. Teisėjų kolegijos nuomone, tai leidžia teigti, kad kaltininkės padaryta veika nėra atsitiktinio pobūdžio ir dėl to pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo teigti, kad ji ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Kasacinis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, kilus pagrįstų abejonių dėl atsitiktinio nusikaltimo, nustatyto BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo pobūdžio, pagrindo daryti išvadą apie BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytos sąlygos egzistavimą nėra.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija apygardos teismo nuosprendį panaikino ir paliko galioti apylinkės teismo nuosprendį be pakeitimų.

Dėl sprendimo išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą

Šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kaltininkė, būdama neblaivi, vairavo sau nuosavybės teise priklausantį automobilį, kuris laikytinas nusikalstamos veikos padarymo priemone. Šis teismas nusprendė, kad, siekiant prevencinio tikslo, kaltininkei priklausanti transporto priemonė turi būti konfiskuota. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad konfiskuotinas turtas priklauso kaltininkei, atsižvelgė į tai, kad transporto priemonė reikalinga kaltininkės neįgalios dukters priežiūrai, dėl to nusprendė ne konfiskuoti automobilį, o išieškoti jo vertę atitinkančią sumą. Prokuroras kasaciniu skundu nesutiko su tokiu apeliacinės instancijos teismo sprendimu.

Kasacinis teismas konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismo išvada padaryta nukrypstant nuo baudžiamojo poveikio priemonių taikymą reglamentuojančių BK nuostatų ir jų taikymą aiškinančios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos analogiškose bylose. Teisėjų kolegija nusprendė, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, pagrindžiančių BK 72 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą išimtį, leidžiančią ne konfiskuoti patį turtą, atitinkantį BK 72 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus konfiskuotino turto požymius, o išieškoti iš kaltininko šio turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Byloje nekilo ginčo, kad konfiskuotinas turtas – automobilis, kurį vairavo neblaivi kaltininkė, priklauso jai, šis turtas nebuvo paslėptas ar suvartotas, taigi byloje nenustatyta jokių objektyviai egzistuojančių kliūčių jį konfiskuoti. Vienintelis argumentas, nulėmęs apeliacinės instancijos teismo sprendimą išieškoti konfiskuotino automobilio vertę, yra nuteistosios asmenybę, tiksliau, jos aplinką, charakterizuojančios aplinkybės – automobilio poreikis neįgalaus šeimos nario priežiūrai. Tačiau šiuo aspektu teismų praktikoje ne kartą buvo pažymėta, jog kaltininko asmenybę apibūdinančios aplinkybės savaime, nesant jokių išskirtinių aplinkybių, nesudaro galimybės neskirti automobilio konfiskavimo. Teismų praktikoje aplinkybės – kad automobilis naudojamas rūpinantis neįgaliais artimaisiais ir kad aptariama transporto priemonė yra vienintelis šeimos automobilis, be kita ko, ir savaime šeimos narių interesai – nevertintinos kaip išskirtinės, taigi nesudaro pagrindo išvadai, kad aptariamu atveju turto konfiskavimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Kasacinis teismas nurodė, kad, suteikdamas prioritetą kaltininkės interesams, apeliacinės instancijos teismas neskyrė jokio dėmesio nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėms, kurių visuma yra reikšminga sprendžiant klausimą dėl BK 72 straipsnyje nurodytos baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo. Apeliacinės instancijos teismas visiškai ignoravo tyčinio nusikaltimo pavojingumą apibūdinančias aplinkybes – tai, kad kaltininkei nustatytas neblaivumo laipsnis (2,02 promilės) ženkliai viršijo minimalią BK 281¹ straipsnyje nustatytą ribą, be kita ko, ir šios veikos motyvą (sprendimą vairuoti transporto priemonę, būnant neblaiviai, kaltininkė pagrindė tik menkaverčiu tikslu – parsivežti grybus). Apeliacinės instancijos teismas taip pat neatsižvelgė ir į tai, kad ši transporto priemonė iki byloje nagrinėto nusikaltimo buvo panaudota padarant analogiško pobūdžio administracinį nusižengimą (kaltininkė vairavo automobilį būdama neblaivi, buvo nustatytas 0,98 promilės girtumas), tad šiuo atveju automobilio palikimas kaltininkės dispozicijoje didina pakartotinio nusikalstamo elgesio riziką.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija apygardos teismo nuosprendį panaikino ir paliko galioti apylinkės teismo nuosprendį be pakeitimų.