Klausimas. Dėl pastato požeminės dalies reikšmės skaičiuojant užstatymo plotą
Apžvelgiamu atveju ginčas kilo dėl Pavilnių ir Verkių regioninio parko direkcijos (toliau – Direkcija) sprendimo, kuriuo nepritarta vienbučio gyvenamojo namo ir pagalbinio ūkio pastato žemės sklype, esančiame Pavilnių regioniniame parke (toliau – Parkas), projektiniams pasiūlymams, be kita ko, argumentuojant tuo, jog projektiniuose pasiūlymuose nurodytas skirtingas pastatais užstatomas plotas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs ginčyto sprendimo neteisėtumo pagrindų, pareiškėjų skundą atmetė. Teismas, be kita ko, pritarė atsakovo vertinimui, kad iš projektinių pasiūlymų sprendinių nėra galimybės nustatyti, koks planuojamas pastatais užstatyti žemės plotas, bei sistemiškai aiškindamas ginčui aktualias teisės aktų nuostatas pažymėjo, jog skaičiuojant pastato užimamą žemės plotą yra privaloma atsižvelgti ir į pastato požeminės dalies užimamą plotą.
Pasisakydamas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 855 patvirtintuose Parko nuostatuose (toliau – Nuostatai), Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintose Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklėse (toliau – Taisyklės), Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2018 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. 1-1765 patvirtintuose Direkcijos nuostatuose ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 patvirtintame Statybos techniniame reglamente STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ (toliau – Reglamentas 2.02.01:2004) įtvirtintą teisinį reguliavimą dėl užstatomo žemės ploto skaičiavimo, LVAT pažymėjo, kad šis klausimas turi būti įvertintas taikant sisteminį, teleologinį teisės aiškinimo principus bei vertinant sąvokos „užstatymo plotas“ vieningumą teisėje.
LVAT atkreipė dėmesį, kad ta pati sąvoka skirtinguose teisės aktuose neturėtų būti aiškinama skirtingai, jei pačiame teisės akte nėra nurodyta aiški išimtis. Nuostatai (9.1 punktas) vartoja sąvoką „užstatymo plotas“, tačiau nepateikia atskiro šios sąvokos apibrėžimo ir visiškai neaptaria požeminės pastato dalies įtakos apskaičiuojant užstatymo plotą. LVAT vertinimu, Nuostatų 9.1 punkte vartojama sąvoka „užstatymo plotas“, siejama su pastato antžemine dalimi, nelaikytina savarankišku ir baigtiniu šios sąvokos apibrėžimu, kadangi Nuostatai nenustato atskiros užstatymo ploto skaičiavimo metodikos, nenumato aiškaus specialaus šios sąvokos apibrėžimo ir nustato tik užstatomo ploto ribą. Todėl, taikant sisteminį teisės aiškinimą, būtina remtis bendraisiais statybos ir nekilnojamojo turto apskaitos teisės aktais, reglamentuojančiais šios sąvokos turinį.
Taisyklės ir Reglamentas 2.02.01:2004 nustato vienodą statinių parametrų skaičiavimo metodiką visoje Lietuvoje. Pagal Taisyklių 132 punktą, pastato užstatytas plotas apibrėžiamas kaip pastato antžeminės dalies išorinių sienų horizontalios projekcijos ir už jos ribų esančios požeminės dalies horizontalios projekcijos plotų suma. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Reglamento 2.02.01:2004 4.32 punkte, kuriame nustatyta, kad statinio užstatytas plotas apima statinio pirmojo aukšto projekciją bei už jos ribų esančią rūsio dalį. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad teisės aktuose įtvirtinta vieninga užstatymo ploto samprata apima ir tas požemines statinio dalis, kurios išeina už antžeminės dalies kontūro. Parko Nuostatai, nenustatydami aiškios išimties ar alternatyvios skaičiavimo taisyklės, nepaneigia šios bendrosios sampratos taikymo. Priešingas aiškinimas, pagal kurį būtų vertinama tik pastato antžeminės dalies projekcija, iškreiptų teisinį reguliavimą, sudarytų prielaidas apeiti nustatytą maksimalų užstatymo plotą, įrengiant reikšmingos apimties požemines konstrukcijas už pastato ribų. Tokia praktika neatitiktų saugomos teritorijos Pavilnių regioninio parko reglamentavimo tikslų – riboti užstatymo intensyvumą, žemės paviršiaus transformavimą ir neigiamą poveikį kraštovaizdžiui. Be to, įvertinus tai, kad statinių projektavimas, projektų derinimas bei kadastriniai matavimai remiasi tomis pačiomis Taisyklių ir Reglamento 2.02.01:2004 nuostatomis, skirtingas tos pačios sąvokos aiškinimas sukeltų teisinį neapibrėžtumą bei lemtų skirtingus rezultatus skirtingose institucijose.
Atsižvelgiant į tai, byloje padaryta išvada, kad vertinant projektinių pasiūlymų atitiktį Pavilnių regioninio parko nuostatų 9.1 punkte įtvirtintam užstatymo ploto ribojimui turi būti įskaičiuojama ir už antžeminės pastato dalies ribų išeinanti požeminė statinio dalis. Taigi, pareiškėjų apeliacinis skundas atmestas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas.
2026 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-97-525/2026