Klausimas. Dėl pareigos mokėti infrastruktūros plėtros įmoką, kai tęsiama statybą leidžiančio dokumento išdavimo procedūra, kuri pradėta iki 2021 m. sausio 1 d
Byloje nagrinėtas ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – atsakovas, Administracija) 2022 m. lapkričio 28 d. rašto ir 2022 m. gruodžio 2 d. akto, kuriais nustatyta, kad pareiškėjas turi mokėti savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoką, bei Administracijos įpareigojimo grąžinti pareiškėjui sumokėtą 2 154,15 Eur savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoką.
Byloje nustatyta, kad: pareiškėjo 2020 m. gruodžio 28 d. paduotas prašymas išduoti statybos leidimą buvo priimtas 2020 m. gruodžio 31 d.; pareiškėjo parengto projekto tikrinimo metu gautos tam tikros pastabos, todėl prašymas netenkintas; pareiškėjas, pataisęs pagal pastabas projektą, teikė pakartotinius prašymus 2022 m. rugpjūčio 3 d. ir 2022 m. rugpjūčio 8 d., kurie 2022 m. rugpjūčio 9 d. ir 2022 m. rugpjūčio 11 d. atmesti, nurodant vieną iš pastabų, jog nėra apskaičiuota ir sumokėta savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka, kai ją privaloma sumokėti, ar nėra pasirašyta savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis; pareiškėjas 2022 m. rugsėjo 22 d. atsakovui pateikė prašymą dėl savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos netaikymo, tačiau atsakovas 2022 m. lapkričio 28 d. sprendimu jo netenkino, o 2022 m. gruodžio 2 d. buvo surašytas aktas, kuriuo pareiškėjui apskaičiuota 2 154,15 Eur savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka, šią įmoką pareiškėjas sumokėjo. Atsakovas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas pakartotinius prašymus išduoti statybos leidimą padavė 2022 m. rugpjūčio 3 d. ir 2022 m. rugpjūčio 9 d., t. y. kai nuo 2021 m. sausio 1 d. įsigaliojo Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo (toliau – SIPĮ) 2 straipsnio 7 dalis, nustatanti reikalavimą asmeniui, pateikusiam prašymą išduoti statybos leidimą, mokėti savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoką, sprendė, kad pareiškėjas privalo mokėti šią įmoką.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino ginčytus Administracijos sprendimą bei aktą, taip pat įpareigojo atsakovą pareiškėjui grąžinti jo sumokėtą įmoką.
LVAT teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymėjo, kad byloje nepateikti įrodymai, jog pareiškėjo pakartotiniai 2022 m. rugpjūčio 3 d. ir 2022 m. rugpjūčio 9 d. prašymai buvo nepriimti, vadovaujantis nuo 2021 m. sausio 1 d. įsigaliojusia Statybos įstatymo 27 straipsnio 8 dalimi. Pagal bylos duomenis, pareiškėjui buvo sudaryta galimybė tęsti pradėtą procedūrą, t. y. buvo teikiamos pastabos dėl projekto (buvo vykdomos statinio projekto tikrinimo procedūros). Pareiškėjo pirminis prašymas, priimtas iki 2021 m. sausio 1 d., buvo perduotas projektą tikrinantiems subjektams, buvo gautos pastabos ir pareiškėjo pakartotiniai prašymai buvo teikiami tęsiant pirminiu prašymu pradėtą statybą leidžiančio dokumento išdavimo procedūrą, o tai leidžia daryti išvadą, kad tiek pareiškėjo teikiamiems dokumentams, tiek projekto sprendiniams turėjo būti taikomos pirminio prašymo pateikimo metu iki 2021 m. sausio 1 d. galiojusios teisės aktų normos.
Kadangi statybą leidžiančio dokumento išdavimo pareiškėjui procedūra pradėta iki 2021 m. sausio 1 d., atsakovas, spręsdamas pakartotinių prašymų priėmimo klausimą, turėjo teisę vadovautis Statybos įstatymo 27 straipsnio 8 dalimi tiek, kiek tai susiję su šioje dalyje nurodytomis sąlygomis, galiojusiomis pareiškėjo pirminio prašymo padavimo (priėmimo) metu, nes pagal SIPĮ 2 straipsnio 7 dalį, savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoką moka pateikęs prašymą gauti statybą leidžiantį dokumentą statiniui statyti asmuo. SIPĮ nuostatos, įsigaliojusios nuo 2021 m. sausio 1 d., nebuvo siejamos su jau pradėtomis ir vykdomomis statybą leidžiančio dokumento išdavimo procedūromis ir / ar statybą leidžiančio dokumento išdavimo momentu, o šiuo atveju pareiškėjo prašymas išduoti statybos leidimą buvo paduotas ir priimtas iki SIPĮ nuostatų, nustatančių privalomą savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos sumokėjimą. Taigi, LVAT pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šiuo atveju atsakovo reikalavimas pradėtos statybą leidžiančio dokumento išdavimo procedūros eigoje sumokėti įmoką buvo nepagrįstas ir neteisėtas, padarytai remiantis teisinio reguliavimo srityje galiojančia taisykle, kad teisės aktas neturi grįžtamosios galios (lot. lex retro non agit).
Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmestas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas.
2025 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-123-520/2025