Klausimas. Dėl norminių administracinių bylų proceso atnaujinimo ypatumų

N U T A R T I S 2024 m. rugsėjo 25 d. Vilnius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Arūno Dirvono, Artūro Drigoto (pranešėjas), Ryčio Krasausko, Jolantos Malijauskienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narės Laimos Mogenienės prašymą atnaujinti procesą norminėje administracinėje byloje Nr. I-9-415/2023 pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narės Laimos Mogenienės pareiškimą ir pareiškėjo Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų kreipimąsi dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471 patvirtintos Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodikos nuostatų teisėtumo. Išplėstinė teisėjų kolegija n u s t a t ė: I. 1. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme priimtas nagrinėti pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narės Laimos Mogenienės (toliau – ir pareiškėja) patikslintas pareiškimas, kuriame prašoma: 1.1. ištirti, ar Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471 „Dėl Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 93-4026 su vėlesniais pakeitimais) patvirtintos Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodikos (toliau – ir Metodika) 28 punktas (2017 m. sausio 23 d. įsakymo Nr.

D1-78 redakcija) ir 29–31 punktai (2016 m. gruodžio 1d. įsakymo Nr. D1-838 redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsniui, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (toliau – ir AAĮ) 32 straipsnio 2 daliai; 1.2. ištirti, ar Metodikos 28 punktas (2017 m. sausio 23 d. įsakymo Nr. D1-78 redakcija) ir 29–31 punktai (2016 m. gruodžio 1d. įsakymo Nr. D1-838 redakcija) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui, 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiui, AAĮ 32 straipsnio 4 daliai; 1.3. ištirti, ar Metodikos 28 punktas (2017 m. sausio 23 d. įsakymo Nr. D1-78 redakcija) ir 29–31 punktai (2016 m. gruodžio 1d. įsakymo Nr. D1-838 redakcija) ta apimtimi, kiek aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydis nustatomas pagal juose nurodytas formules, taikant aplinkos elementų kategorijas ir jų įvertinimo koeficientus, žalos atlyginimo tarifus pagal atliekas, nurodytus teršalus ar ir jų grupes, neprieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui, VAĮ 3 straipsnio 9 punktui (pareiškėjos nurodyta VAĮ 3 straipsnio 9 dalis laikytina rašymo apsirikimu); 1.4. ištirti, ar Metodikos 28 punktas (2017 m. sausio 23 d. įsakymo Nr.

D1-78 redakcija) ir 29–31 punktai (2016 m. gruodžio 1d. įsakymo Nr. D1-838 redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo (toliau – ir TPĮ) 3 straipsnio 2 dalies 4 punktui ir 7 straipsnio 2 daliai; 1.5. ištirti, ar Metodikos 28 punktas (2017 m. sausio 23 d. įsakymo Nr. D1-78 redakcija) ir 29–31 punktai (2016 m. gruodžio 1d. įsakymo Nr. D1-838 redakcija) ta apimtimi, kiek juose įtvirtinta, kad žala aplinkos (gamtos) elementui yra nustatoma pagal juose nurodytas formules, taikant juose nurodytus fiksuotus žalos atlyginimo tarifus, pagal atliekų, teršalų kiekius ir jų rūšį, kurie, kaip teisiškai reikšmingi kriterijai aplinkai (gamtai) padarytos žalos dydžiui apskaičiuoti, nėra įtvirtinti AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, AAĮ 32 straipsnio 4 daliai, VAĮ 3 straipsnio 4 punktui. 2. Pareiškėjos pareiškime nurodyti šie pagrindiniai argumentai, kuriais grindžiamos abejonės dėl ginčijamų nuostatų teisėtumo: 2.1.

Valstybės kompetentingų institucijų pozicijos patvirtina, kad Metodika tinkamai neužtikrina žalos aplinkai įvertinimo bei žalos dydžio nustatymo. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos 2020 m. liepos 20 d. ir 2020 m. spalio 9 d. išvadose dėl Aplinkos apsaugos departamento vykdomos kontroliuojamų ūkio subjektų priežiūros ir kontrolės veiklos srityse pažymimi atvejai, kai nenustačius Metodikoje nurodyto būtino nustatyti teršalų kiekio taip ir nebuvo nustatyta žala aplinkai bei pritaikyta atsakomybė teršėjams. Valstybės kontrolės 2020 m. gegužės 4 d. valstybinio audito ataskaitoje Nr. VAE-3 „Aplinkos apsaugos ir taršos prevencijos veiklos efektyvumas ir rezultatyvumas“ (toliau – ir Valstybės kontrolės ataskaita) nurodė, kad yra nepakankamai reglamentuotas ūkio subjekto veiklos stabdymo procesas ir aplinkai padarytos žalos įvertinimas. Dėl Metodikoje nustatyto netinkamo reguliavimo taip pat ir bylas nagrinėjant teismuose kyla klausimų dėl padarytos žalos aplinkai išieškojimo pagrįstumo. 2.2.

Metodikos 28–31 punktai patvirtina, kad: (i) žalos aplinkai dydis yra vertinamas teoriškai, t. y. nenustatinėjant konkrečiam aplinkos (gamtos) komponentui padarytos žalos bei jos dydžio, o tik taikant standartines matematines formules (fiksuotas įkainis / tarifas, atliekų / teršalų kiekis, rūšys); (ii) Metodikoje nėra pateikta jokių duomenų, kaip ir kokiu pagrindu nustatyti teršalų fiksuoti įkainiai / tarifai bei aplinkos komponentams taikomi koeficientai; (iii) tuo atveju, jeigu žala yra sukeliama teršalu, kuris nepatenka į Metodikoje nurodytą sąrašą, tokiu atveju žala aplinkai nėra atlyginama. 2.3. Metodikos 28–31 punktai patvirtina, kad aplinkai padarytos žalos dydžio apskaičiavimas atlieka ne padarytos žalos atlyginimo, o baudos (ekonominės sankcijos) paskyrimo funkciją. Visų pirma, Metodikos 28–31 punktuose įtvirtinti standartiniai žalos atlyginimo tarifai (įkainiai), nenumatant konkrečiam atvejui svarbių faktinių aplinkybių vertinimo, nevertinant pirminės būklės, buvusios iki žalos padarymo, kai akivaizdu, kad priklausomai nuo to, kokia buvo aplinkos būklė iki žalos padarymo, priklauso ir žalos dydis.

Kitaip tariant, Metodikos 28–31 punktais yra siekiama ne kompensuoti aplinkai padarytą žalą, ištyrus visas konkrečiam atvejui reikšmingas aplinkybes, o apskaičiuoti žalą pagal teorinius, fiksuotus Metodikos 28–31 punkte įtvirtintus tarifus (įkainius). Antra, Metodikos 28–31 punktų nustatyta tvarka apskaičiuota ir priteista žala yra pervedama į valstybės biudžetą, ir nepanaudojama gamtos ištekliaus atkūrimui. Trečia, pagal Metodikos 28–31 punktus atliekant žalos aplinkai dydžio nustatymą, nėra vertinamas nei priežastinis ryšys tarp kilusios žalos ir asmens veiksmų, nei realiai (faktiškai) padaryta žala. Ketvirta, esant žalai, padarytai keliomis teršiančiomis medžiagomis, pagal Metodikos 17 punktą yra vertinama ne kelių medžiagų bendrą faktinį poveikį aplinkai, o tiesiog susumuojant atskirų medžiagų padarytos žalos atlyginimo dydžius. Penkta, net ir tuo atveju, jeigu asmuo visiškai atkuria pažeistą aplinkos būklę, pagal Metodikos 20 punktą asmeniui vis tiek gali būti taikoma atsakomybė ir apskaičiuojamas teorinis žalos dydis, kuris tik mažinamas surinktų teršalų arba atliekų kiekį atitinkančiu žalos dydžiu.

Šešta, Metodikos 28–31 punktuose įtvirtintos baudos (ekonominės sankcijos) yra artimos savo turiniu AAĮ VIII skyriuje nustatytoms baudoms už aplinkos teisės pažeidimus, pagal kuriuos taip pat, kaip ir Metodikos atveju, yra vertinamas konkretus teršalas bei jo išleidimo kiekis ir pagal tai nustatomas baudos dydis. 2.4. AAĮ priede yra tiesiogiai nurodoma, kad juo yra įgyvendinama 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) (toliau – ir Direktyva). Taigi, AAĮ bei jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai, tarp jų ir Metodika, turi atitikti Direktyvos tikslus, paskirtį bei nuostatų esmę. Direktyvos nuostatos (preambulės 13, 15, 16, 18 ir 24 p.) patvirtina, kad valstybė narė privalo užtikrinti veiksmingą žalos aplinkai nustatymo bei aplinkos atkūrimo sistemą. Atitinkamai, žalą padaręs asmuo (teršėjas) privalo atlyginti žalos aplinkai atstatymo (atkūrimo) išlaidas, o pati nustatyta žala privalo būti konkreti, apskaičiuojama, tiesiogiai susijusi su žalą padariusio asmens (teršėjo) veiksmais.

Direktyva (2 str. 11, 14, 15 d. ir I priedas) nustato esminį principą, kad žala aplinkai privalo būti vertinama pagal buvusią iki žalos padarymo aplinkos pirminę būklę bei jos atstatymui reikiamas išlaidas. Nurodytos Direktyvos nuostatos (II priedas, II priedo 1.2.2 ir 1.2.3 p.) tiesiogiai patvirtina, kad žalos aplinkai atveju, visų pirma privalo būti atliekamas pirminis žalos aplinkai ištaisymas, kuriuo siekiama atkurti konkrečiai žalos pažeisto aplinkos komponento padėtį iki jo pirminės būklės, buvusios iki žalos padarymo. Tuo atveju, jeigu nėra galimas pirminio žalos ištaisymo priemonių taikymas (tiek visa, tiek ir daline apimtimi), yra galimas papildomųjų ar kompensuojamųjų žalos ištaisymo priemonių taikymas, kurias taikant, visų pirma, privalo būti vertinama galimybė atkurti tokios pat rūšies, kokybės ir kiekio gamtos išteklius ir (arba) funkcijas, kaip ir pažeistieji. Tik tuo atveju, jeigu nėra įmanomas nei vienos iš pirmiau nurodytų aplinkos atkūrimo priemonių taikymas, kompetentinga institucija turi teisę takyti piniginį vertinimą, pagal kurį: (i) būtų nustatyta būtinų žalos ištaisymo papildomų ir kompensuojamųjų priemonių apimtis; (ii) taikyti žalos ištaisymo priemones, kurių kaina atitinka apskaičiuotą prarastų gamtos išteklių ir (arba) funkcijų piniginę vertę.

Atsižvelgus į išdėstytas Direktyvos nuostatas darytina išvada, kad Metodikoje nustatyta žalos aplinkai nustatymo tvarka, paremta teoriniu žalos aplinkai nustatymu, vertinant ne konkrečiam aplinkos komponentui sukeltą faktinę žalą, o teorinę žalą, apskaičiuotą pagal teršalų kiekį, jo nustatytą ekonominę išraišką bei teorinį aplinkos komponento tipo koeficientą, akivaizdžiai neatitinka nurodytų Direktyvos nuostatų, kadangi: (i) Metodikoje nėra nustatytas prioritetas pirminiam žalos aplinkai atkūrimui, kuriuo siekiama atkurti būtent to, kuris yra pažeistas, gamtos ištekliaus pirminę būklę; (ii) taikant Metodikoje nustatytą žalos aplinkai dydžio apskaičiavimo tvarką, nėra vertinama pirminė aplinkos būklė, buvusi iki žalos aplinkai padarymo; (iii) Metodikoje nėra vertinama galimybė atkurti tokios pat rūšies, kokybės ir kiekio gamtos išteklius ir (arba) funkcijas, kaip ir pažeistieji, o tai, pasak Direktyvos, yra privaloma atlikti tuo atveju, jeigu nėra galimas pirminių priemonių taikymas; (iv) Metodikoje įtvirtintas piniginis žalos aplinkai apskaičiavimas tiesiogiai prieštarauja Direktyvos II priede įtvirtintoms sąlygoms, pagal kurias taikant piniginę išraišką apskaičiuotą žalos aplinkai atstatymą, pinigine išraiška nustatytas dydis privalo būti apskaičiuotas pagal nustatytą būtinų žalos ištaisymo papildomų ir kompensuojamųjų priemonių apimtį, o pinigine išraiška apskaičiuotų žalos ištaisymo priemonių kaina privalo būti apskaičiuota pagal prarastų gamtos išteklių ir (arba) funkcijų piniginę vertę (t. y. ne teorinį teršalų kiekį bei jo kainos koeficientą, bet būtent pagal prarasto gamtos ištekliaus ir (arba) funkcijos piniginę vertę). 2.5.

Ginčijamas reguliavimas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui – AAĮ 32 straipsnio 4 daliai. Pagal AAĮ 32 straipsnio 4 dalį, Metodikoje, nustatant žalos aplinkai atlyginimo dydį, privalo būti nustatyti šie esminiai žalos aplinkai įvertinimo principai, pagal kuriuos turi būti įvertinamas padarytos žalos aplinkai dydis: (i) įvertinama pirminė aplinkos būklė; (ii) neigiamo poveikio aplinkai reikšmingumas; (iii) natūralaus aplinkos atsikūrimo galimybės ir laikas; (iv) atlikti veiksmai, užtikrinantys teršalų ir (arba) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai, neigiamo poveikio žmonių sveikatai ar tolesnio aplinkos elementų funkcijų pablogėjimo; (v) pritaikytos aplinkos atkūrimo priemonės. Tuo tarpu Metodikos 28–31 punktai, pagal kuriuos yra apskaičiuojamas žalos aplinkai dydis, nustato kitą, nei AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje nustatytą, žalos aplinkai apskaičiavimo (įvertinimo) tvarką, pagal kurią nėra vertinami jokie iš pirmiau nurodytų, AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų, žalos aplinkai nustatymo principų, o žala aplinkai apskaičiuojama pagal išleistų teršalų / atliekų rūšies fiksuotą tarifą, teršalų kiekį ir aplinkos komponentui taikomą koeficientą.

Dar daugiau, ginčijamose Metodikos nuostatose nėra pateikta jokių duomenų, kaip ir kokiu pagrindu nustatytas teršalų, už kurių išleidimą skirtina bauda, sąrašas, nei teršalams taikomi baudų koeficientai, aplinkos komponentams taikomi koeficientai. Tuo atveju, jeigu žala yra sukeliama teršalu, kuris nepatenka į Metodikos 28–31 punktuose nurodytą sąrašą, žala aplinkai nėra atlyginama. 2.6. Aplinkos ministrui įstatymu nėra suteikti įgaliojimai nustatyti ginčijamą reguliavimą. AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje įstatymų leidėjas aplinkos ministrui suteikė įgaliojimus patvirtinti metodiką, t. y. nustatyti tam tikras procedūrinio pobūdžio nuostatas, o ne standartinius tarifus / įkainius ir pan. Lietuvių kalbos žodyne žodis „metodika“ yra apibrėžiamas kaip metodų visuma (sistema), skirta praktiniam ko nors vykdymui. Atsižvelgiant į tai, aplinkos ministras privalėjo Metodikoje nustatyti atitinkamus metodus, detaliai sureglamentuodamas atitinkamus civilinės atsakomybės kompensacinę funkciją atitinkančius bendro pobūdžio būdus, kuriais kiekvienu konkrečiu atveju būtų apskaičiuojamas žalos dydis, įvertinant konkrečios susiklosčiusios situacijos ypatumus (pirminę aplinkos būklę (sąlygas), natūralaus aplinkos atsikūrimo galimybes ir laiką, ir t. t.), tačiau viso to Metodikoje nėra.

Akivaizdu, kad fiksuoti tarifai yra būdingi visiškai kitokio pobūdžio teisiniams santykiams, pavyzdžiui, mokestiniams teisiniams santykiams, kurie reglamentuojami Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme. AAĮ 32 straipsnio 4 dalis niekaip ir jokia apimtimi nesuteikia įgaliojimų aplinkos ministrui nustatyti Metodikos 28–31 punktuose įtvirtinto reguliavimo, pagal kurį žalos aplinkai dydis būtų apskaičiuotas ne pagal AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus kriterijus, o pagal teršalų / atliekų kiekį bei jų rūšį. Dar daugiau – AAĮ nenustato ministro kompetencijos nustatyti teršalams, aplinkos komponentams taikytinų teorinių ekonominių verčių bei koeficientų. Darytina išvada, kad aplinkos ministrui nėra suteikti įgaliojimai nustatyti ginčijamą reguliavimą ir jis prieštarauja VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui, VAĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiui, konstituciniam teisinės valstybės principui ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai. 2.7.

Pagal savo esmę ginčijamas reguliavimas galėtų būti nustatytas tik įstatymu. Pagal savo esmę Metodikos 28–31 punktuose nustatytas reguliavimas laikytinas sankcija (bauda), taikoma žalą aplinkai padariusiam asmeniui. Remiantis Metodikos 28–31 punktais, žalos dydį skaičiuojant pagal standartines formules, nėra nustatoma reali gamtai padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei žalos. Nenustačius realių padarinių gamtos elementui, objektyviai nėra įmanoma ir ją atlyginti, todėl priteisiama pinigų suma teršėjas realiai sumoka piniginę sankciją, kuri tampa bauda teršėjui. Pagal AAĮ 33 straipsnį, Metodikos nustatyta tvarka apskaičiavus žalą, nurodyta žala išieškoma kompetentingai institucijai reiškiant ieškinį dėl žalos atlyginimo. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną, nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir ribojimus, darančius esminį poveikį ūkinei veiklai, taip pat sankcijas už atitinkamus teisės pažeidimus pagal Konstituciją galima tik įstatymu.

Metodikos 28–31 punktai priimti vadovaujantis AAĮ 32 straipsnio 4 dalies nuostatomis, tačiau minėtas straipsnis nenumato teisės Metodikoje nustatyti sankcijų (baudų) už aplinkai padarytą žalą nustatymo. Tokia aplinkos ministro teisė nenumatyta ir kitose AAĮ nuostatose. Priešingai, AAĮ 8 skyrius reguliuoja asmenų atsakomybę už aplinkai padarytą žalą ir nustato baudų dydžius bei jų nustatymo pagrindus, o Metodika nėra suteikta jokių įgaliojimų ministrui nustatyti papildomų sankcijų (baudų). Taigi, aplinkos ministras neturi įstatyminio pagrindo Metodikos 28–31 punktuose įtvirtinti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatoma sankcija (bauda). Nustačius tai, jog aplinkos ministras Metodikos 28–31 punktuose, t. y. poįstatyminiame akte, įtvirtino atsakomybę už pažeidimą ir atitinkamą sankciją už minėtą pažeidimą bei nustatė teisinį reguliavimą, kuris neturi įstatyminio pagrindo, Metodikos 28–31 punktai pripažintini prieštaraujančiais konstitucinio teisinės valstybės principo apimamam teisės aktų hierarchijos principui ir VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui, VAĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiui ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, AAĮ 32 straipsnio 4 daliai. 2.8.

Ginčijama Metodikos 29 punkte įtvirtinta žalos, padarytos vandens telkiniams, žemės paviršiui ir (ar) gilesniems jos sluoksniams, apskaičiavimo formulė nustatyta 2017 m. sausio 23 d. aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-78 (toliau – ir Metodikos pakeitimas Nr. 1). Metodikos 28, 30, 301, 302, 31 punktai patvirtinti 2016 m. gruodžio 1 d. aplinkos ministro įsakymu Nr. D1- 838 (toliau – ir Metodikos pakeitimas Nr. 2). TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktas bei jo turinį detalizuojanti TPĮ 7 straipsnio 2 dalis įpareigoja teisėkūros proceso metu tinkamai, proporcingai bei laiku konsultuotis su visuomene, užtikrinant teisėkūros atvirumą bei sudarant galimybes visuomenei pateikti pastabas / pasiūlymus dėl siūlomo priimti teisinio reguliavimo. Nėra jokių duomenų, kad priimant Metodikos pakeitimą Nr. 1 ar Metodikos pakeitimą Nr. 2, jų projektai būtų buvę skelbti derinti su visuomene. Taigi, Metodikos 28–31 punktai priimti pažeidžiant TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą bei TPĮ 7 straipsnio 2 dalį, kadangi: (i) ginčijamos Metodikos nuostatos priimtos apie jas nežinant visuomenei ir nesudarius galimybės ūkio subjektams pareikšti nuomonę dėl siūlomo reguliavimo pakeitimo; (ii) kadangi Metodikos 28–31 punktais nustatytas reguliavimas visuomenei tapo žinomas tik juos priėmus, priimant Metodikos pakeitimus, buvo atimta visuomenės teisė teikti siūlymus bei dalyvauti svarstant tokio reguliavimo priėmimą. 2.9.

Nėra jokių objektyvių duomenų, pagal ką Metodikos 28–31 punktuose yra nustatytos žalos aplinkai dydžio nustatymo formulės, nėra aišku, pagal ką nustatyti teršalų tarifai, žalos įkainiai, aplinkos komponentų koeficientai, atliekų tarifai, teršalų rūšys. Atitinkamai, nėra jokio objektyvaus pagrindimo, kodėl toks diferencijuotas Metodikos 28–31 punktuose nustatytas reguliavimas paremtas išimtinai teoriniu žalos dydžio paskaičiavimu, o ne AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje nustatytais principais. Pareiškėja remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir pažymi, kad būtent Aplinkos ministerijai, kaip viešojo administravimo institucijai, veikiančiai administracinio reglamentavimo srityje, tenka pareiga pagrįsti ir įrodyti, kad nustatytas teisinis reguliavimas atitinka aukštesnės galios teisės aktų reikalavimus. Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad Aplinkos ministerija turėjo pateikti pakankamai aiškių faktų ir argumentų, pagrindžiančių, jog Metodikos 28–31 punktuose nustatytas reguliavimas yra objektyviai pateisinamas, tačiau pačioje Metodikoje nėra įtvirtinti aiškūs ir konkretūs kriterijai, kuriais remiantis būtų galima įvertinti teisinio reguliavimo pagrįstumą (atitikimą faktiniams duomenis) ir atitiktį teisinio reguliavimo priemonių būtinumo ir tinkamumo kriterijams.

Metodikos 28–31 punktuose pasirinkti žalos dydžio apskaičiavimo principai ir būdai yra visiškai neaiškūs. Pavyzdžiui, Metodikos 28–31 punktuose yra pateikiami konkrečia pinigų suma išreikšti, visais atvejais taikytini standartiniai tarifai (įkainiai), teršalų grupės ir jų koeficientai, kurie itin svarbūs apskaičiuojant žalos dydį, tačiau tame punkte nenurodyti jokie kriterijai ir niekaip nėra pagrįsta, kodėl tie tarifai / įkainiai bei koeficientai turi būti būtent tokie. Iš Metodikos 28–31 punktų nėra aišku, kaip juose pateiktos standartinės (visais atvejais taikytinos) formulės taikymas užtikrina teisingą žalos atlyginimą kiekvienu konkrečiu atveju, kurio aplinkybės gali būti individualios (priklausomai nuo to, kokia tiksliai pavojingoji atlieka buvo išmesta į aplinką, priklausomai nuo dirvožemio sudėties, telkinio būklės ir pan.), nėra aišku, kaip tai užtikrina reikalavimą atlyginti tik tiek, kiek prarasta, nėra aiškus teisinio reguliavimo priemonių būtinumas ir tinkamumas, ir t. t. Dėl nurodytų trūkumų negalint patikrinti nustatyto teisinio reguliavimo proporcingumo, negalima teigti, jog teisėkūros subjekto veikla nagrinėjamu aspektu atitinka konstitucinį atsakingo valdymo principą.

Todėl tiek, kiek Metodikos 28–31 punktuose įtvirtintas teisinis reguliavimas nėra tinkamai motyvuojamas būtinumu ir reikalingumu, tiek, kiek jis nėra pagrindžiamas patikimais, konkrečiais, aiškiais ir objektyviais duomenimis ir pan., jis negali būti laikomas proporcingu, o teisėkūros procedūros požiūriu negali būti laikomas atitinkančiu konstitucinį atsakingo valdymo principą. 2.10. Valstybės kontrolės ataskaitoje konstatuoti esminiai Metodikos trūkumai tiesiogiai patvirtina, kad tais atvejais, kai žala aplinkai padaryta ne Metodikos 28–31 punktuose nurodytais teršalais, o kitais Metodikoje nenurodytais teršalais, žalos aplinkai dydis apskritai nėra vertinamas ir padaryta žala aplinkai nėra skaičiuojama. Metodikos 28–31 punktuose nustatytas ydingas teisinis reglamentavimas (taikant standartinius tarifus ir pan.) visiškai nesudaro prielaidų atsižvelgti į konkrečią situaciją, siekiant atkurti konkretaus pažeisto aplinkos komponento būklę. Pagal Metodikos 28–31 punktus skaičiuojant aplinkai padarytos žalos dydį, nėra įvertinama pirminė aplinkos būklė bei tai, kuo konkrečiai pasireiškia tariamai neigiamas poveikis aplinkos elementams.

Net ir tais atvejais, kai žala aplinkai padaryta Metodikos 28–31 punktuose nurodytais teršalais, teoriškai apskaičiuotas žalos aplinkai dydis yra išieškomas iš žalą padariusio asmens ir pervedamas valstybės biudžetui taip ir neatkuriant pažeisto aplinkos komponento būklės. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos nuomone, Metodikos 28–31 punktai prieštarauja Konstitucijos 54 straipsniui, AAĮ 32 straipsnio 2 daliai, kadangi Metodikos 28– 31 punktai yra taikomi tik juose nurodytų teršalų išleidimo (išmetimo) atveju, o pagal Metodikos 28–31 punktus nustatyta teorinė žala aplinkai nėra skiriama gamtos ištekliaus būklės atkūrimui. 3. Pareiškėjas Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmai (toliau – ir pareiškėjas) 2023 m. gegužės 3 d. nutartimi kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti: 3.1. ar Metodikos 31 punktas (šiuo metu galiojanti aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. Dl-838 redakcija) neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, Konstitucijos ir įstatymų viršenybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo ir proporcingumo principams, Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 23 straipsniui, 29 straipsniui, 30 straipsnio 2 daliai, 150 straipsniui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.251 straipsnio 1 daliai, TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 2, 3, 5, 6 ir 7 punktams, AAĮ 32 straipsnio 4 daliai, VAĮ 3 straipsnio 4 punktui; 3.2. ar Metodikos 31 punktas (šiuo metu galiojanti aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr.

Dl-838 redakcija) ta apimtimi, kiek jame įtvirtinta, kad žala aplinkos (gamtos) elementui yra nustatoma pagal jame nurodytą formulę, taikant jame nurodytus fiksuotus žalos atlyginimo tarifus pagal atliekų kiekius ir atliekų rūšį, kurie, kaip teisiškai reikšmingi kriterijai aplinkai (gamtai) padalytos žalos dydžiui apskaičiuoti, nėra įtvirtinti AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje, neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, Konstitucijos ir įstatymų viršenybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo ir proporcingumo principams, Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 23 straipsniui, 29 straipsniui, 30 straipsnio 2 daliai, 150 straipsniui, CK 6.251 straipsnio 1 daliai, TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 2, 3, 5, 6 ir 7 punktams, AAĮ 32 straipsnio 4 daliai, VAĮ 3 straipsnio 4 punktui. 4. Pareiškėjo kreipimesi nurodyti šie pagrindiniai argumentai, kuriais grindžiamos abejonės dėl Metodikos 31 punkto teisėtumo: 4.1. Pareiškėjo Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos (toliau – Departamentas) ikiteisminio tyrimo metu pateikė patikslintą civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti 2 380 672,80 Eur už aplinkai padarytą žalą.

Departamentas civiliniame ieškinyje nurodė, kad ikiteisminio tyrimo byloje aplinkai padaryta žala (žala žemės paviršiui ir (ar) gilesniems jos sluoksniams) pinigine išraiška apskaičiuota pagal Metodikos 31 punkte nurodytas formules. Žalos dydis nustatytas padauginant išmestų atliekų kiekį (tonomis) iš atliekų, išmestų į aplinką, tarifo, įtvirtinto Metodikoje. Šioje baudžiamojoje byloje tokiais skaičiavimais (didelės žalos padarymu) yra grindžiamas ir kaltinimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 270 straipsnio 2 ir 3 dalis. 4.2. Metodika buvo priimta vadovaujantis AAĮ 6 straipsnio 5 dalies 11 punktu, Aplinkos ministerijos nuostatais bei vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. spalio 4 d. nutarimą Nr. 1196 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001–2004 metų programos įgyvendinimo priemonių patvirtinimo“, Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 7 d. nutarimą Nr. 1065 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimo Nr. 458 „Dėl nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ pripažinimo netekusiu galios“.

AAĮ 6 straipsnio 5 dalies 11 punkte numatyta, kad Aplinkos ministerija, vykdydama aplinkos apsaugos valdymų ir valstybinį gamtos išteklių naudojimo reguliavimą, rengia ir tvirtina aplinkai padarytos žalos apskaičiavimo metodikas. Vyriausybės 2001 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 1196 buvo patvirtinta Vyriausybės 2001–2004 metų programa bei jos įgyvendinimo priemonės. Šiuo nutarimu Aplinkos ministerijai pavesta parengti aplinkai padarytos žalos atlyginimo skaičiavimo metodiką. Taigi, Metodika turėjo būti priimta kaip AAĮ teisės normas, reglamentuojančias aplinkai padarytos žalos dydžio nustatymą ir tokios žalos atlyginimą, įgyvendinantis poįstatyminis teisės aktas. 4.3. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, jog asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Žalos atlyginimo reguliavimas neabejotinai yra su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijęs reguliavimas, o tokį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu.

Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė į nuosavybę gali būti ribojama tik esant šioms sąlygoms: tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir (arba) konstituciškai svarbius tikslus; turi būti laikomasi proporcingumo principo. Taigi tokie Metodikos 31 punkte įtvirtinti žalos dydžio apskaičiavimo esminiai elementai, kaip žalos atlyginimo dydžio skaičiavimas vadovaujantis fiksuotais tarifais, išmestų atliekų kiekiu, atliekų rūšimi, ir t. t., turi būti nustatyti įstatyme (pats tarifas – pagal Metodikos 31 punkto 6 lentelę pavojingųjų atliekų atveju 10 426 Eur – irgi turi būti nustatytas įstatyme). Tačiau minėti esminiai elementai žalos aplinkai atlyginimą reglamentuojančio AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje nėra nurodyti. Minėtų žalos dydžio apskaičiavimo esminių elementų nustatymas ne įstatyme, o tik poįstatyminiame teisės akte (Metodikoje) pažeidžia reikalavimą teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos, toks Metodikos 31 punkte nustatytas reguliavimas konkuruoja su nustatytu aukštesnės galios teisės akte, aplinkos ministras neturėjo teisės Metodikos 31 punkte nustatyti minėtus esminius elementus.

Šiuo atveju Metodikos 31 punkte nėra sureglamentuotas žalos aplinkai dydžio skaičiavimas pagal AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje nurodytus kriterijus – įvertinant (i) pirminę aplinkos būklę (sąlygas), (ii) neigiamo poveikio aplinkai reikšmingumą, (iii) natūralaus aplinkos atsikūrimo galimybes ir laiką, ir t. t. Taigi, Metodikos 31 punktas prieštarauja minėtiems aukštesnės galios aktams. 4.4. Civilinė atsakomybė atlieka ne baudinę, bet kompensacinę funkciją žalą patyrusiam asmeniui, todėl nustatant žalos dydį, siekiama kompensuoti tik tiek, kiek būtina, kad nukentėjęs asmuo būtų grąžintas į tą padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei nebūtų buvę padaryta žalos. Kaip matyti iš Metodikos 31 punkto turinio, jame pateiktoje formulėje yra vartojama sąvoka „tarifai“. Atitinkamai Metodikos 31 punkte pateiktoje 6 lentelėje minėti tarifai yra išreikšti konkrečia pinigų suma. Tai, kad Metodikoje yra iš anksto konkrečia pinigų suma išreikšti fiksuoti, standartiniai žalos atlyginimo tarifai (įkainiai), niekaip nesiderina su kompensacine žalos atlyginimo funkcija.

Akivaizdu, kad fiksuoti tarifai yra būdingi visiškai kitokio pobūdžio teisiniams santykiams, pavyzdžiui, mokestiniams teisiniams santykiams, kurie reglamentuojami Mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme. Metodikos 31 punkte nėra nustatytas toks žalos aplinkai dydžio apskaičiavimas, kuris užtikrintų, kad skirtingose situacijose esantys asmenys būtų traktuojami skirtingai. Pagal Metodikos 31 punktą, žalos atlyginimas nediferencijuojamas, apskaičiuojant aplinkai padarytos žalos dydį visais atvejais naudojamas standartinis fiksuotas įkainis, kuris yra taikomas nepriklausomai nuo to, kokios konkrečiai pavojingosios atliekos buvo išmestos į aplinką, kokia buvo pirminė aplinkos būklė, kuo konkrečiai vienu ar kitu atveju pasireiškia aplinkos pakenkimas, žalos dydis, kiek kainuos atkurti iki užteršimo buvusią aplinkos būklę ir t. t. Konstatuotina, kad Metodikos 31 punktas taip pat prieštarauja ir Konstitucijos 29 straipsniui. 4.5. Metodikoje nėra įtvirtinti aiškūs ir konkretūs kriterijai, kuriais remiantis būtų galima įvertinti teisinio reguliavimo pagrįstumą (atitikimą faktiniams duomenims) ir atitiktį teisinio reguliavimo priemonių būtinumo ir tinkamumo kriterijams.

Metodikos 31 punkte pasirinkti žalos dydžio apskaičiavimo principai ir būdai yra visiškai neaiškūs. Pavyzdžiui, Metodikos 3 punkte yra pateikiami konkrečia pinigų suma išreikšti, visais atvejais taikytini standartiniai tarifai (įkainiai), kurie itin svarbūs apskaičiuojant žalos dydį, tačiau tame punkte nenurodyti jokie kriterijai ir niekaip nėra pagrįsta, kodėl tie tarifai / įkainiai turi būti tokie, o ne mažesni. Iš Metodikos 31 punkto nėra aišku, kaip jame pateiktos standartinės (visais atvejais taikytinos) formulės taikymas užtikrina teisingą žalos atlyginimą kiekvienu konkrečiu atveju, kurio aplinkybės gali būti individualios (priklausomai nuo to, kokia konkrečiai pavojinga atlieka buvo išmesta į aplinką, priklausomai nuo dirvožemio sudėties, ir pan.), nėra aišku, kaip tai užtikrina reikalavimą atlyginti tik tiek, kiek prarasta, nėra aiškus teisinio reguliavimo priemonių būtinumas ir tinkamumas ir t. t. Dėl nurodytų trūkumų negalint patikrinti nustatyto teisinio reguliavimo proporcingumo, negalima teigti, jog teisėkūros subjekto veikla nagrinėjamu aspektu atitinka konstitucinį atsakingo valdymo principą.

Todėl tiek, kiek Metodikos 31 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas nėra tinkamai motyvuojamas būtinumu ir reikalingumu, tiek, kiek jis nėra pagrindžiamas patikimais, konkrečiais, aiškiais ir objektyviais duomenimis ir pan., jis negali būti laikomas proporcingu, o teisėkūros procedūros požiūriu negali būti laikomas atitinkančiu konstitucinį atsakingo valdymo principą. 4.6. VAI 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintas įstatymų viršenybės principas, kuriuo savo veikloje privalu vadovautis kiekvienam viešojo administravimo subjektui. Atsižvelgiant į anksčiau nurodytus argumentus, darytina išvada, kad Metodikos 31 punktas prieštarauja taip pat ir VAI 3 straipsnio 4 punktui bei TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 2, 3, 5, 6 ir 7 punktams. II. 5. Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narės Laimos Mogenienės pareiškimą prašė tiriamo norminio administracinio akto dalis pripažinti teisėtomis. 6. Atsakovo atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 6.1.

Žalos aplinkai atlyginimo institutas kildintinas iš Konstitucijos. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, šis institutas pasipildė naujais elementais, kvalifikuojančiu požymiu – „reikšmingu poveikiu aplinkai“ ir didesnės reikšmės prevencijai skyrimu. Žalos aplinkai institutas įtvirtintas, susijusios kompetentingų institucijų ir kitų subjektų teisės ir pareigos nustatytos AAĮ. Įvertinus AAĮ 32, 321 ir 33 straipsnių nuostatas, matyti, kad įstatymas įtvirtina žalą aplinkai galbūt padarysiančių, padariusių asmenų pareigų hierarchiją. Tai atspindi ir Direktyvoje numatytų priemonių hierarchiją: prevencinių priemonių taikymas (kai žala nepadaryta, bet yra neišvengiama (reali) grėsmė jai kilti; Direktyvos 5 str.), žalos ištaisymo priemonių taikymas (skubių ir būtinų veiksmų ir atkūrimo priemonių taikymas; Direktyvos 6–7 str.). Taigi ir pagal AAĮ nuostatas subjektai, visų pirma, turi taikyti priemones, kad būtų išvengta realios grėsmės žalai kilti, o jei ji kilo – imtis skubių veiksmų, užtikrinančių teršalų ir (arba) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą, siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai, neigiamo poveikio žmonių sveikatai ar tolesnio aplinkos elementų funkcijų pablogėjimo.

Taip pat taikyti aplinkos atkūrimo priemones (įstatyme nustatytais atvejais – iki pirminės būklės). Visais atvejais, kompetentingoms institucijos apskaičiavus aplinkai padarytą žalą, iš nustatytos žalos piniginio įvertinimo atimamos subjektų išlaidos, patirtos taikant skubius ir būtinus veiksmus, taip pat taikant aplinkos atkūrimo priemones, o atlyginama tik „likutinė“ žala aplinkai, kuri įvertinama pinigine išraiška. Apskaičiuota ir pinigine išraiška atlyginta aplinkai padaryta žala, remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymu, pervedama į Aplinkos apsaugos rėmimo programą. Šio programos lėšos naudojamos Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo 4 straipsnyje nustatytais tikslais. 6.2. Metodikos priėmimo teisiniai pagrindai: 1) AAĮ 6 straipsnio 5 dalies 11 punktas, 2) Aplinkos ministerijos nuostatai. Taip pat, patvirtinus Metodiką, siekta vykdyti atitinkamus Vyriausybės nutarimus. Nurodyti teisiniai pagrindai suteikia teisę aplinkos ministrui, atsižvelgiant į bendruosius žalos aplinkai atlyginimo skaičiavimo principus (atsižvelgiant į AAĮ 32 straipsnio 4 dalį, bet ja neapsiribojant), patvirtinti Metodiką. 6.3.

Pagal Metodikos 1 punktą jos tikslas – nustatyti aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių skaičiavimo metodus. Metodika skirta įvertinti žalą aplinkai (jos komponentams), kuri pasireiškia tolesnėje ateityje (2 punktas). Atsižvelgiant į AAĮ 32 straipsnį, ypatingai jo 4 dalį, Metodika taikoma siekiant įvertinti aplinkai padarytą žalą ir nustatyti, ar (1) atlikus veiksmus, užtikrinančius teršalų ir (arba) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą, siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai, neigiamo poveikio žmonių sveikatai ar tolesnio aplinkos elementų funkcijų pablogėjimo, taip pat (2) pritaikius aplinkos atkūrimo priemones, žala buvo ištaisyta. Nustačius, kad ne visa žala ištaisyta, pažeidėjui atsiranda pareiga finansiškai kompensuoti neatkurtos aplinkai padarytos žalos vertę („likutinę“ žalą aplinkai). Taigi, prioritetas teikiamas skubiems ir būtiniems veiksmams ir atkūrimo priemonėms taikyti. Kita vertus, Metodika taikytina ir tais atvejais, kai atkūrimo priemonių taikymas nenumatytas (tokiu atveju įvertinami skubių ir būtinų veiksmų, jei jų buvo imtasi, kaštai ir jie atimami iš apskaičiuotos aplinkai padarytos žalos).

Metodikos nuostatų konstrukcija, formuluotės bei joje įtvirtinti principai lemia, kad visais atvejais skaičiuojant aplinkai padarytą žalą gaunama skaitinė (finansinė) aplinkai padarytos žalos išraiška. Manytina, kad tai yra neišvengiama, siekiant objektyviai (pagal nustatytą standartą) įvertinti žalos dydį, pažeidėjo indėlį į žalos ištaisymą ir likusią, neištaisytą žalos dalį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažinta, kad aplinka pagal savo pobūdį yra sudėtingas objektas, o kompetentingų institucijų parengtų žalos metodikų taikymas žalos aplinkai apskaičiavimui yra pagrįstas. 6.4. Metodikos nuostatos turi būti taikomos sistemiškai su reglamentavimu, įtvirtintu AAĮ. Vadovaujantis Metodikos 28–31 punktais, apskaičiuojama žala, padaryta aplinkos komponentams. Metodikos 20 punktas įtvirtina bendrą taikymo taisyklę – jei pažeidėjas savo objektui patvirtintuose galimų avarijų likvidavimo planuose numatytais teršalų arba atliekų surinkimo būdais, priemonėmis ir terminais arba kitaip suderinęs su aplinkos apsaugos institucija surenka išmestus teršalus arba atliekas, visiškai ar iš dalies atstato pažeistą aplinkos kokybę, žalos atlyginimo suma mažinama surinktų teršalų arba atliekų kiekį atitinkančiu žalos dydžiu.

Svarbu akcentuoti, kad ginčijami Metodikos punktai ir jų atitiktis aukštesnės galios teisės aktams negali būti vertinami atskirai nuo kitų aplinkai padarytos žalos instituto dedamųjų dalių (faktinio žalos padarymo atveju – nuo skubių veiksmų, užtikrinančių teršalų ir (arba) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą, siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai, neigiamo poveikio žmonių sveikatai ar tolesnio aplinkos elementų funkcijų pablogėjimo ir, ypatingai, aplinkos atkūrimo priemonių taikymo). Kaip minėta, aplinkai padaryta, Metodikos pagrindu apskaičiuota, žala atlygintina, kai pritaikius aplinkos atkūrimo priemones žala nebuvo visiškai ištaisyta, ar kai aplinkos atkūrimo priemonių taikymas, objektyviai vertinant, neįmanomas (ir kartu nenumatytas teisės aktuose, pavyzdžiui, žalos aplinkos orui atveju). Metodika skirta įvertinti likutinę žalą ir žalą aplinkai, kuri gali pasireikšti ateityje. Todėl Metodikos 28–31 punktai turi būti taikomi, atsižvelgiant į AAĮ 32 straipsnio 3 dalį, pagal kurią padariusieji žalos aplinkai asmenys privalo šio įstatymo nustatyta tvarka atlyginti žalą aplinkai ir kitus susijusius nuostolius, nurodytus AAĮ 33 straipsnio 2 dalyje. 6.5.

Metodikos 28–31 punktuose įtvirtintos formulės, pagal kurias apskaičiuojama žala, padaryta konkrečiam aplinkos elementui / komponentui: (i) Metodikos 28 punktas: žalos, padarytos vandens telkiniams, žemės paviršiui ir (ar) gilesniems jos sluoksniams, išskyrus 29 Metodikos punkte numatytus atvejus, atlyginimo dydis skaičiuojamas pagal formulę: Žn = Tn * In * Qn * Kkat; (ii) Metodikos 29 punktas: žalos, padarytos vandens telkiniams, žemės paviršiui ir (ar) gilesniems jos sluoksniams teršiant suspenduotomis medžiagomis ar organinėmis medžiagomis pagal BDS7, kai išmestas (nustatytas) jų kiekis sudaro daugiau kaip vieną toną, atlyginimo dydis skaičiuojamas pagal formulę: Žn = Tn * In * Qn^0,8 * Kkat; (iii) Metodikos 30 punktas: žalos, padarytos aplinkos orui, atlyginimo dydis skaičiuojamas pagal formulę: Žn = Tn * In * Qn; (iv) Metodikos 301 punktas: žalos, padarytos aplinkos orui, neleistinai deginant gumą ar jos atliekas (naudotas padangas, transporterių juostas, gumines žarnas ir kt.), atlyginimo dydis skaičiuojamas pagal (5) formulę: Ž = 1715,67 * I * Q; (v) Metodikos 302 punktas: žalos, padarytos aplinkos orui, neleistinai deginant plastiką ar jo atliekas (pakuotes, izoliacines ir apdailos medžiagas, linoleumą, plėvelę, polistireną, putplastį, plastmasės vamzdžius, prietaisų korpusus ar detales ir kt.) atlyginimo dydis skaičiuojamas pagal (6) formulę: Ž = 8382,56 * I * Q; (vi) Metodikos 31 punktas: žalos, padarytos aplinkos komponentams, teršiant atliekomis atlyginimo dydis apskaičiuojamas pagal formulę: Žn = Tn× Qn.

Žalos dydis vertinamas atsižvelgiant į: (i) teršalų pavojingumą (arba neigiamo jų poveikio aplinkai reikšmingumą), natūralaus aplinkos atsikūrimo galimybę ir laiką, formulių dedamasis Tn – teršalų, išmestų (išleistų) į vandens telkinius, žemės paviršių ir (ar) gilesnius jos sluoksnius, tarifas; (ii) išmestų (išleistų) teršalų kiekį, formulių dedamasis Qn – apskaičiuotas pagal formulę Qn = Qn1 – Qn2, kur: Qn1 – išmestų (išleistų) teršalų kiekis, nustatytas šios Metodikos 19 punkte nurodyta tvarka, t; Qn2 – mechaniškai ir (ar) kitaip surinktų / pašalintų teršalų kiekis, avarijų likvidavimo planuose arba su aplinkos apsaugos institucija suderintais terminais ir priemonėmis; (iii) objektui, kuriam padaryta žala, taikomą apsaugos lygį, svarbą, reikšmingumą, formulių dedamasis Kkat – koeficientas, įvertinantis aplinkos komponento kategoriją; (iv) taip pat į aktualiu laikotarpiu egzistuojančias žalos ištaisymo rinkos kainas, formulių dedamoji In – indeksavimo koeficientas. 6.6. AAĮ 4, 9 ir 34 straipsniuose įtvirtinti aplinkos apsaugos ir atsakomybės už aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimus principai.

Kai žala padaroma aplinkai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymi, kad Aplinkos ministerijos ir kiti įstatymų įgalioti pareigūnai turi teisę pareikšti ieškinį dėl padarytos žalos aplinkai atlyginimo, tačiau šiuo atveju reikalavimas taikyti civilinę atsakomybę susipina su viešosios teisės normų reguliuojamais teisiniais santykiais, t. y. tokia žala apskaičiuojama ir atlyginama specialiųjų teisės aktų nustatyta tvarka, o Civilinis kodeksas taikomas tiek, kiek šių santykių nereguliuoja specialieji teisės aktai. 6.7. Kaip matyti iš žalos aplinkai atlyginimo teisinio reglamentavimo, visų pirma turi būti siekiama atkurti aplinkos būklę, t. y. pagal galimybes atkurti pirminę aplinkos padėtį, likviduoti atsiradusius neigiamus aplinkos ar jos elementų pokyčius, atkurti buvusias jos funkcijas, naudingąsias savybes. Pažymėtina, kad atliekų išmetimas aplinkoje kelia ypač ilgalaikę ir daugialypę grėsmę visiems aplinkos komponentams ir jų visumai (visai ekosistemai). Atliekos aplinkoje išsilaiko šimtus metų, darydamos nuolatinį neigiamą poveikį užterštos teritorijos kraštovaizdžiui, biologinei įvairovei, cheminei būklei, kyla antrinės taršos ar gaisrų pavojus, teritorijos negali būti naudojamos pagal paskirtį, blogėja ekosistemų paslaugos ir pan.

Pagal Europos Sąjungos ir nacionalinę teisę prioritetas yra aplinkos būklės atkūrimas (pažeidimo padarinių pašalinimas), todėl žalos aplinkai dydis (pinigine išraiška) pagal Metodikos 31 punktą skaičiuojamas tik už nepašalintus pažeidimo padarinius (aplinkoje paliktas atliekas). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad jeigu atliekant žalos vertinimą nustatoma, kad iš aplinkoje išmestų atliekų išsiskiria kenksmingos cheminės medžiagos arba išmetant atliekas padaroma kitokia žala aplinkai (pvz., sunaikinamos buveinės, pelkės, vandens telkiniai, krinta gyvūnai ar pan.) – tai ši žala vertinama atskirai (individualiai). Vertinant žalą aplinkai, kurią sukėlė neteisėtas atsikratymas atliekomis, vertinamas aplinkybių visetas: atliekų kiekis ir rūšis, t. y. pavojingosios ar nepavojingosios atliekos, teritorijos jautrumas, ar buvo padaryta žala kitiems aplinkos komponentams, pavyzdžiui, tarša pateko į požeminį vandenį ar paviršinius vandens telkinius, sužalojo gyvosios gamtos elementams. Atliekų kiekis ir rūšis yra esminiai kriterijai, kurie nusako atliekų keliamą pavojų aplinkai ir žmogui.

Todėl Metodikoje taikomi standartiniai žalos skaičiavimo principai ir tarifai, o kiekvieno konkretaus atvejo individualios aplinkybės detaliai vertinamos aplinkos būklės atkūrimo priemonių planuose. Aplinkos atkūrimo priemonių įgyvendinimo kaštai (tai yra viena iš žalos aplinkai atlyginimo sudedamųjų dalių) taip pat tenka žalą sukėlusiam asmeniui, nepriklausomai nuo to, ar šias priemones įgyvendino pats žalą sukėlęs asmuo ar atsakingos institucijos. 6.8. Svarbu atkreipti dėmesį, kad nacionalinis žalos aplinkai institutas, kylantis iš Konstitucijos, detalizuojamas AAĮ ir Metodikoje, visiškai atliepia Direktyvos tikslus. Europos Komisija Lietuvai pateikė du paklausimus dėl Direktyvos perkėlimo ir įgyvendinimo. Lietuvai pateikus argumentuotus paaiškinimus, patvirtinančius tinkamą Direktyvos nuostatų perkėlimą, Europos Komisijos priėmė sprendimą nutraukti procedūras. Tai reiškia, kad Direktyva yra tinkamai perkelta į nacionalinę teisę, nėra pagrindo kelti klausimą dėl Metodikos 28–31 punktų atitikimo Konstitucijos 150 straipsniui, kuriame įtvirtinta, kad Konstitucijos sudedamąją dalimi yra 2004 m. liepos 13 d.

Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“. 6.9. Metodiką iš esmės sudaro bendrosios žalos atlyginimo dydžio nustatymo nuostatos, žalos indeksavimo, atsakomybės ir ieškinių teikimą reglamentuojančios nuostatos, aplinkai padarytos žalos atlyginimų dydžių skaičiavimo nuostatos pagal konkrečius aplinkos komponentus: vandens telkiniai, žemės paviršius ir (ar) gilesni jos sluoksniai, aplinkos oras ir Metodikos priedas – Teršalai ir jų grupės. O sistemiškai vertinant aplinkai padarytos žalos instituto taikymą, skaičiuojant aplinkai padarytą žalą, konkrečiu atveju yra vertinama pirminė aplinkos būklė (sąlygos), neigiamo poveikio aplinkai reikšmingumas, natūralaus aplinkos atsikūrimo galimybės ir laikas, atlikti veiksmai, užtikrinantys teršalų ir (arba) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą, siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai, neigiamo poveikio žmonių sveikatai ar tolesnio aplinkos elementų funkcijų pablogėjimas, taip pat pritaikytos aplinkos atkūrimo priemonės.

Atsižvelgiant į Metodikos 28–31 punktuose įtvirtintų formulių dedamuosius elementus, matyti, kad „likutinės“ žalos aplinkai apskaičiavimo metu, taikant standartizuotą principą, vertinamos aplinkos komponento ypatybės, pirminė aplinkos būklė, natūralaus aplinkos atsikūrimo galimybės, laikas. Įvertinami atlikti skubūs ir būtini veiksmai, aplinkos atkūrimo priemonių taikymas (pastarųjų taikymo kaštai atimami iš apskaičiuoto pirminio žalos dydžio). Manytina, kad AAĮ 32 straipsnio 4 dalies nuostata „Žala aplinkai vertinama ir žalos aplinkai atlyginimo dydis apskaičiuojamas pagal aplinkos ministro patvirtintą metodiką“ suteikia įgaliojimus aplinkos ministrui nustatyti metodiką, pasirinkti, nustatyti sistemą metodų (įskaitant aplinkos komponentų įvardijimą, teršalų grupių nustatymą, tarifų taikymą), kuriuos taikant apskaičiuojama aplinkai padaryta žala. 6.10. Tam tikra apimtimi padarytos žalos vertinimas neišvengiamai turi būti standartizuotas, tam tikros formulės turi egzistuoti, nes gamta – gyvas organizmas ir pradeda regeneruoti dar taršos metu ar iškart po jos.

Atkreiptinas dėmesys, kad nors Metodikos rengimo dokumentai išlikę tik iš dalies ir nėra išlikusios informacijos apie mokslinius tyrimus, studijas, kuriais remiantis patvirtintos atitinkamos žalos aplinkai apskaičiavimo formulės, įtvirtintos Metodikos 28–31 punktuose, tačiau galima tvirtinti, kad tarifai nustatyti remiantis tyrimais, tarp jų – Harvardo universiteto mokslininko Randdal Bluffstone atliktais tyrimais, kurių metu vertinti teršalų išvalymo kaštai. Vertinti skirtingi sektoriai, skirtingų išvalymo technologijų taikymas. Taip pat pažymėtina, kad atliekų / teršalų išmetimas aplinkoje kelia ilgalaikę ir daugialypę grėsmę visiems aplinkos komponentams ir jų visumai (visai ekosistemai). Atliekos aplinkoje išsilaiko šimtus metų, darydamos nuolatinį neigiamą poveikį užterštos teritorijos dirvožemiui ir žemės gelmėms dėl pavojingų cheminių medžiagų (sunkiųjų metalų ir kt.) bioakumuliacijos dirvožemyje ir galimo patekimo į gilesnius sluoksnius, kraštovaizdžiui, biologinei įvairovei dėl galimo tiesioginio buveinių sunaikinimo arba jų fragmentacijos, kenkėjų, parazitų, mikroorganizmų veisimosi, pavojingų medžiagų bioakumuliacijos gyvuose organizmuose (patekimo į maisto grandinę), visuomenės sveikatai dėl į aplinką patenkančių pavojingų medžiagų, kyla antrinės taršos ar gaisrų pavojus, teritorijos negali būti naudojamos pagal paskirtį, blogėja ekosistemų paslaugos ir pan. 6.11.

Pareiškime nepagrįstai teigiama, kad „valstybės kompetentingų institucijų pozicijos patvirtina, kad Metodika tinkamai neužtikrina žalos aplinkai įvertinimo bei žalos dydžio nustatymo“. Atkreiptinas dėmesys, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba 2020 m. liepos 20 d. išvadoje ir Specialiųjų tyrimų tarnybos 2020 m. spalio 9 d. išvadoje analizavo tuo metu galiojusio žalos aplinkai apskaičiavimo reglamentavimo taikymo aspektus, o ne pačią Metodiką. Pareiškime klaidingai interpretuojama Specialiųjų tyrimų tarnybos išvadose pateikta informacija apie tariamą Metodikos ydingumą. 2020 m. gegužės 3 d. Valstybės kontrolės ataskaitoje pateikiama informacija apie iššūkius vykdant ikiteisminį tyrimą nepaneigia ir neanalizuoja Metodikos turinio. 6.12. Dėl pareiškimo teiginio, kad „Metodikoje nenurodytais teršalais, žalos aplinkai dydis apskritai nėra vertinamas ir padaryta žala aplinkai nėra skaičiuojama“, atsakovas paaiškina, kad teisės aktai įpareigoja įvertinti žalą aplinkai, nustatyti, kas ją sukėlė, todėl atliekami laboratoriniai tyrimai.

Šiai dienai ne kiekviena medžiaga gali būti efektyviai aptinkama, tačiau laboratoriniai tyrimai nuolat tobulėja. Tai, kad Metodika neapima holistiškai visų įmanomų teršalų (cheminių medžiagų ar jų junginių), nereiškia, kad Metodika yra nepakankama. Priešingai – remiamasi mokslo žiniomis apie tam tikrų teršalų kenksmingumą, jų poveikį ir galimybėmis aptikti. Todėl esamas reglamentavimas yra objektyviai pagrįstas. 6.13. Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo 3 straipsnis apibrėžia, kas sudaro Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšas. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad programos lėšas sudaro lėšos, išieškotos už aplinkai ir valstybiniams gamtos ištekliams padarytą žalą pažeidus aplinkos apsaugą reglamentuojančius įstatymus ir (ar) jų įgyvendinamuosius teisės aktus. O vadovaujantis 4 straipsnio 1 punktu – Programos lėšos naudojamos priemonėms, kuriomis kompensuojama aplinkai padaryta žala, kraštovaizdžio kompleksams ar elementams atkurti, aplinkosaugos objektams projektuoti, statyti, rekonstruoti, remontuoti, aplinkos teršimo šaltiniams pašalinti, gamtos ištekliams atkurti ir gausinti. 6.14.

Atsakovas pateikia informacijos apie kai kurių Europos Sąjungos šalių (Austrijos, Čekijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos ir Slovakijos) teisės aktus žalos aplinkai srityje. 6.15. Dėl ginčijamo teisinio reguliavimo taikymo praktikos, atsižvelgiant į Metodikos, 2006 m. gegužės 16 d. aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-228 patvirtinto Aplinkos atkūrimo priemonių parinkimo bei išankstinio pritarimo gavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aplinkos atkūrimo aprašas) nuostatas: 1) Gavus pranešimą ar aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnams patiems nustačius galimą žalos aplinkai atvejį, nustatomas žalą aplinkai padaręs subjektas (toliau ir – pažeidėjas), atliekamas neigiamo poveikio aplinkai reikšmingumo įvertinimas, nusprendžiama kokios aplinkos atkūrimo priemonės turi būti taikomos, reikalaujama, kad ūkio subjektas vykdytų aplinkos atkūrimo priemones, kontroliuojamas aplinkos atkūrimo priemonių vykdymas (Aplinkos atkūrimo aprašo 27 p.). 2) Žalą padaręs asmuo privalo imtis skubių priemonių surinkti teršalus, atliekas.

Apie susijusių darbų atlikimą (jų laiką, būdą ir pan.) pažeidėjas privalo informuoti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės instituciją ne vėliau kaip per 7 dienas po skubių ir būtinų veiksmų atlikimo (Aplinkos atkūrimo aprašo 29 p.); teikti prašymą dėl išankstinio pritarimo gavimo ir aplinkos atkūrimo priemonių taikymo. 3) Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės institucija, gavusi informaciją apie atliktus taršos likvidavimo darbus, apskaičiuoja padarytos žalos dydį ir pateikia pažeidėjui pretenziją. Priima sprendimą pritarti pažeidėjo pateiktam aplinkos atkūrimo priemonių plano taikymui (Aplinkos atkūrimo aprašo 311 punktas). Šis sprendimas įforminamas kaip privalomasis nurodymas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo nustatyta tvarka (Aplinkos atkūrimo aprašo 33 p.). Privalomojo nurodymo dėl aplinkos atkūrimo priemonių terminai nustatomi atsižvelgiant į teisės aktų nustatyta tvarka parengtą aplinkos atkūrimo priemonių planą (Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 21 str. 5 d.). 4) Žalą padariusiam asmeniui įvykdžius aplinkos atkūrimo priemonių plano priemones, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės institucija įvertina, ar pasiekti aplinkos atkūrimo tikslai, ir prireikus priima sprendimą dėl papildomo aplinkos atkūrimo priemonių plano rengimo.

Jeigu baigus priemonių planuose numatytų priemonių įgyvendinimą nusprendžiama, kad tolesnis aplinkos atkūrimo priemonių taikymas netikslingas / neįmanomas, arba neįvykdžius privalomojo nurodymo dėl aplinkos atkūrimo priemonių įgyvendinimo, nustatomas likutinės žalos dydis (suskaičiuojama piniginė žalos išraiška vadovaujantis Metodika) ir teikiamas ieškinys dėl žalos aplinkai bei kitų nuostolių atlyginimo. 6.16. Metodika paskelbta Teisės aktų registre, prieinama visai visuomenei, priešingai nei teigiama pareiškime. 7. Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į pareiškėjo Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų kreipimąsi prašė tiriamas norminio administracinio akto dalis (punktus) pripažinti teisėtomis. 8. Atsakovas atsiliepime pakartojo iš esmės tuos pačius argumentus, kuriuos nurodė atsiliepime į pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narės Laimos Mogenienės pareiškimą. III. 9. Pareiškėja Lietuvos Respublikos Seimo narė Laima Mogenienė pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose iš esmės pakartojo tuos pačius argumentus, kuriuos nurodė pareiškime, ir papildomai nurodė, kad: 9.1.

Atsiliepime nėra pagrindžiama, kaip Metodika įgyvendina AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje nustatytus žalos aplinkai vertinimo bei jos dydžio nustatymo kriterijus, bei nėra paaiškinama, kaip ir kokiu pagrindu aplinkos ministras nustatė naujus, įstatymuose nenustatytus žalos aplinkai apskaičiavimo kriterijus. 9.2. Atsiliepime nurodoma, kad Metodikos pagrindu žala aplinkai apskaičiuojama tik tokiu atveju ir tokia apimtimi, kiek žala aplinkai nėra atkuriama taikant aplinkos atkūrimo priemones. Visgi, nurodytas atsiliepimo teiginys neatitinka tikrovės ir Aplinkos apsaugos departamento taikomos praktikos, pagal kurią pirmiausia yra apskaičiuojama žala pagal Metodiką, o tik vėliau yra sprendžiama, ar reikalinga ir įmanoma atkurti aplinką taikant aplinkos atkūrimo priemones. Kadangi pati Metodika bei jos 28–31 punktai nenustato, kad apskaičiuojant žalos aplinkai dydį būtų atsižvelgiama į pritaikytas aplinkos atkūrimo priemones, susidaro situacija, jog asmeniui (teršėjui) įgyvendinus aplinkos atkūrimo priemones, iš jo vis tiek Metodikos 28–31 punktų pagrindu gali būti reikalaujama atlyginti teorinę žalą aplinkai, apskaičiuotą pagal išleistus teršalus, jų kiekį, koeficientą, indeksaciją, nors faktiškai aplinkos būklė ir būtų atkurta. 9.3.

Atsakovas atsiliepime nepaneigė, kad Metodikos 28–31 punktuose nustatytas žalos aplinkai vertinimo bei jos dydžio reguliavimas savo esme yra bauda (sankcija). Tai, kad Metodikoje nustatytu žalos aplinkai dydžio nustatymu yra siekiama nubausti teršėją, patvirtina ir atsakovo į bylą pateikta Metodikos projekto derinimo pažyma, kurioje atsakovas nurodė, kad: „Šiuo atveju nustatant padidintus tarifus, įvertintas baudos aspektas. Skaičiuojant žalos dydį, turi būti įvertinta padaryta žala bei nubaustas (ir paskatintas ateityje vengti pažeidimų padarymo atvejų) pažeidėjas“. 9.4. Pareiškėja neginčija, kad žala aplinkai gali būti apskaičiuota skaitine (pinigine) išraiška, tačiau laikosi pozicijos, kad Metodikos 28–31 punktų pagrindu apskaičiuota skaitinė (piniginė) žalos aplinkai išraiška nėra niekaip susijusi su realiai gamtai ar jos elementui padarytos žalos dydžiu. Direktyvos 2004/35/EB taikymo vadove nurodyta, kad apskaičiuojant žalą pinigais, nustatytas žalos dydis turi būti lygus konkrečiai padaryta žala pažeisto aplinkos komponento atkūrimo išlaidoms.

Skaitine išraiška (pinigais) žala aplinkai gali būti vertinama tik tokiu atveju, kai nėra įmanoma pritaikyti aplinkos atkūrimo priemonių. Remiantis Metodikos 28–31 punktais, žala aplinkai, taikant skaitinę (piniginę) išraišką, yra pritaikoma automatiškai, net nevertinant galimų taikyti ir / ar pritaikytų aplinkos atkūrimo priemonių. Metodikos 28–31 punktų pagrindu skaičiuojant teorinį žalos aplinkai dydį, jo nesiejant su aplinkos (ar jos elemento) būklės pablogėjimu, o tik su teršalų / atliekų išleidimo faktu, žalos aplinkai faktas yra sulyginamas su teršalų / atliekų išleidimu. Toks Metodikos reguliavimas ne tik neatitinka AAĮ įtvirtintos žalos aplinkai sąvokos, tačiau ir nuoseklios Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos. 9.5. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad apskaičiuota ir pinigine išraiška atlyginta aplinkai padaryta žala, remiantis Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymu, yra pervedama Aplinkos apsaugos rėmimo programą. Kaip matyti iš Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo bei jo 4 straipsnio turinio, išieškota žalos aplinkai piniginė suma nėra specialiai (išimtinai) orientuota į pažeisto aplinkos komponento atkūrimą, o gautos lėšos gali būti panaudotos kitiems programos tikslams įgyvendinti. 9.6.

Bylos nagrinėjimo metu atsakovas buvo įpareigotas pateikti lydinčiąją medžiagą bei pagrįsti Metodikos 28–31 punktuose nustatytą reguliavimą, kaip ir kokiu pagrindu Metodikos 28–31 punktuose nustatyti formulių elementai, tarifų, koeficientų dydžiai, teršalų grupės, telkinių kategorijos. Visgi atsakovas nepateikė jokių duomenų, kurie pagrįstų, kaip ir kokiu pagrindu jis nustatė ginčijamą reguliavimą. Visų pirma, atsakovas laikosi pozicijos, kad norminiame akte nustatytą reguliavimą pagrindžiantys dokumentai yra sunaikinti ir nėra galimybės aiškiai ir tiksliai pagrįsti nustatytą reguliavimą. Analogiška situacija spręsta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 23 d. sprendime, priimtame norminėje byloje Nr. eI-7-552/2022, kurioje teismas pripažino, kad atsakovo negalėjimas pagrįsti nustatytą reguliavimą patvirtina nustatyto reguliavimo prieštaravimą konstituciniam atsakingo valdymo principui. Antra, atsakovas deklaratyviai nurodė, kad Metodikos 28–31 punktai priimti remiantis tyrimais, tačiau šios nurodomos aplinkybės niekaip ir jokia apimtimi nepaaiškina, t. y. kaip, kokia apimtimi ir kokiais tyrimais remtasi.

Atsakovo į bylą pateiktoje 2002 metų Metodikos rengimo medžiagoje niekaip ir jokia apimtimi nėra nurodomas nei atsakovo atsiliepime minimas tyrimas, nei jokie apskritai kiti moksliniai tyrimai. Nei 2016, 2017 m. priimant šiuo metu galiojančius ginčijamus Metodikos 28–31 punktus, nei 2002 m. priimant Metodiką nebuvo vertinamas žalos aplinkai dydžio nustatyto kriterijų pagrįstumas, o jie tiesiog automatiškai perkelti iš sovietinių laikų reguliavimo. Tą tiesiogiai patvirtina atsakovo į bylą pateikta medžiaga dėl 2002 m. Metodikos projekto rengimo. 10. Teismo posėdyje tiek pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narės Laimos Mogenienės atstovė, tiek atsakovo atstovė iš esmės pakartojo anksčiau procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus. IV. 11. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasiūlė Vilniaus Universiteto Teisės fakultetui, Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklai ir Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetui pateikti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nuomones, įžvalgas dėl žalos aplinkai vertinimo ir žalos aplinkai atlyginimo dydžio apskaičiavimo pagal aplinkos ministro patvirtintą Metodiką. 12.

Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetas nurodė: 12.1. Žalos aplinkai atlyginimo dydžio apskaičiavimas neprivalo būti įtvirtintas įstatymu, jis (žalos aplinkai atlyginimo dydžio apskaičiavimas) yra deleguojamas aplinkos ministrui tai expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) įtvirtinant įstatyme (AAĮ 32 str. 4 d.). Kita vertus, aplinkos ministras, įgyvendindamas jam deleguotą teisę (ir pareigą) parengti metodiką dėl žalos aplinkai atlyginimo dydžio apskaičiavimo, turi ribotą diskrecijos teisę, kadangi įstatymų leidėjas AAĮ (1 str. 21 p., 32 str. 4 d.) yra pateikęs žalos aplinkai sąvoką ir jos apskaičiavimo gana aiškias gaires, kurios privalo būti įvertintos metodikoje dėl žalos aplinkai atlyginimo dydžio apskaičiavimo. Vien AAĮ 1 straipsnio 21 punkte pateiktoje žalos aplinkai sąvokoje, ją vertinant vien lingvistiniu metodu, galima matyti žalos aplinkai atlyginimo dydžio apskaičiavimo esmines gaires: žala aplinkai – tiesiogiai ar netiesiogiai atsiradęs neigiamas aplinkos ar jos elementų [...] pokytis arba jų funkcijų, turimų savybių pablogėjimas.

Taigi aplinkos ministro metodikoje dėl žalos aplinkai atlyginimo dydžio apskaičiavimo turi būti pateikti tokie instrumentai, kurie leistų objektyviai apskaičiuoti „pokytį“ ir „pablogėjimą“. 12.2. AAĮ 32 straipsnio 4 dalį turinti įgyvendinti Metodika galbūt neužtikrina aplinkos būklės atkūrimo, prioritetą teikdama teoriniam padarytos žalos apskaičiavimui, neatliekant išsamaus ir visapusiško žalos aplinkai įvertinimo (nustatymo). Pagal Metodikos 28–31 punktus, žala aplinkai bei jos dydis apskaičiuojamas pagal teršalų kiekį bei jų teorinį tarifą ir koeficientus, nors nėra jokių objektyvių duomenų / paaiškinimų / pagrindimų, kaip ir kokiais duomenimis vadovaujantis nustatyti būtent tokie teršalų tarifai. Žalos aplinkai dydis yra vertinamas teoriškai, t. y. nenustatinėjant konkrečiam aplinkos (gamtos) komponentui padarytos žalos bei jos dydžio, o tik taikant standartines matematines formules (fiksuotas įkainis / tarifas, atliekų / teršalų kiekis, rūšys). 12.3. Abejojama pareiškime nurodytų argumentų, jog Metodikoje aplinkai padarytos žalos dydžio apskaičiavimas atlieka ne padarytos žalos aplinkai atlyginimo, o baudos (ekonominės sankcijos) paskyrimo funkciją, pagrįstumu, kadangi vien tai, jog aplinkai padaryta žala yra apskaičiuojama teoriškai, nekeičia apskaičiuoto dydžio kompensacinės paskirties. 12.4.

Metodikos nuostatos ta apimtimi, kiek aplinkai padarytos žalos apskaičiavimas nėra individualizuotas, o priešingai – yra standartizuotas ir nustatytas pagal tam tikrą teorinį algoritmą ar tarifus, galbūt prieštarauja Direktyvos tikslui išvengti žalos aplinkai ir atlyginti ją bei neatitinka AAĮ 1 straipsnio 21 punkte ir 32 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo. 13. Vilniaus Universiteto Teisės fakultetas nurodė: 13.1. Metodikos 28–31 punktai neužtikrina (nesudaro sąlygų), kad aplinkai padaryta žala būtų apskaičiuojama pagal tokius kriterijus, kokie nustatyti AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje. 13.2. Metodikos 28–31 punktuose esantis teisinis reguliavimas, kuriame aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžio nustatymas (apskaičiavimas) nesiejamas nei su realaus neigiamo poveikio aplinkai (jos komponentams) masto įvertinimu, nei su paties teršėjo pritaikytomis aplinkos atkūrimo priemonėmis bei jų taikymo rezultatu, nesudaro prielaidų tam, kad iš aplinkai žalos padariusio asmens būtų gauta teisinga ir adekvati (proporcinga) aplinkai padarytos žalos atlyginimo kompensacija, ir būtų užtikrina, kad prioritetinis žalos, padarytos aplinkai, atlyginimo būdas būtų žalos atlyginimas natūra (atkuriant aplinkos elementą į pradinę būklę).

Metodika sudaro galimybę nepaisyti pagrindinio civilinės atsakomybės principo – visiško žalos atlyginimo – ir tokiu būdu sudaro prielaidas taikyti baudinius nuostolius, kurių Lietuvos teisė nepripažįsta. Metodika leidžia išieškoti žalą dvigubai, o tai iš esmės reiškia, kad civilinė atsakomybė perauga į administracinę ar jei išieškomos sumos didelės – net į baudžiamąją atsakomybę, ir tokiu būdu gali būti pažeistas vienas pagrindinių viešosios teisės principų – non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą). 13.3. Metodikos 28–31 punktai prieštarauja tiek Konstitucijos 5 straipsniui ir 30 straipsnio 2 daliai, tiek ir AAĮ 32 straipsniui, Civilinio kodekso 6.251 straipsnio l dalyje ir 6.263 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam visiško žalos atlyginimo principui bei kitoms pareiškime nurodytoms teisės normoms. V. 14. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2023 m. liepos 5 d. sprendime (toliau – ir Sprendimas) nusprendė: 14.1. Pripažinti, kad Metodikos 28 punktas (2017 m. sausio 23 d. įsakymo Nr.

D1- 78 redakcija) ir 29–31 punktai (2016 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. D1-838 redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 54 straipsniui, AAĮ 32 straipsnio 2 ir 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui, 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiui, TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktui ir 7 straipsnio 2 daliai. 14.2. Pripažinti, kad Metodikos 28 punktas (2017 m. sausio 23 d. įsakymo Nr. D1- 78 redakcija) ir 29–31 punktai (2016 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. D1-838 redakcija) ta apimtimi, kiek aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydis nustatomas pagal juose nurodytas formules, taikant aplinkos elementų kategorijas ir jų įvertinimo koeficientus, žalos atlyginimo tarifus pagal atliekas, nurodytus teršalus ar ir jų grupes, neprieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui, VAĮ 3 straipsnio 9 punktui. 14.3. Pripažinti, kad Metodikos 28 punktas (2017 m. sausio 23 d. įsakymo Nr. D1- 78 redakcija) ir 29–31 punktai (2016 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr.

D1-838 redakcija) ta apimtimi, kiek juose įtvirtinta, kad žala aplinkos (gamtos) elementui yra nustatoma pagal juose nurodytas formules, taikant juose nurodytus fiksuotus žalos atlyginimo tarifus, pagal atliekų, teršalų kiekius ir jų rūšį, kurie, kaip teisiškai reikšmingi kriterijai aplinkai (gamtai) padarytos žalos dydžiui apskaičiuoti, nėra įtvirtinti AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, AAĮ 32 straipsnio 4 daliai, VAĮ 3 straipsnio 4 punktui. 14.4. Pripažinti, kad Metodikos 31 punktas (2016 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. Dl-838 redakcija) neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, Konstitucijos ir įstatymų viršenybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo ir proporcingumo principams, Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 23 straipsniui, 29 straipsniui, 30 straipsnio 2 daliai, 150 straipsniui, CK 6.251 straipsnio 1 daliai, TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 2, 3, 5, 6 ir 7 punktams, AAĮ 32 straipsnio 4 daliai, VAĮ 3 straipsnio 4 punktui. 14.5.

Pripažinti, kad Metodikos 31 punktas (2016 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. Dl-838 redakcija) ta apimtimi, kiek jame įtvirtinta, kad žala aplinkos (gamtos) elementui yra nustatoma pagal jame nurodytą formulę, taikant jame nurodytus fiksuotus žalos atlyginimo tarifus pagal atliekų kiekius ir atliekų rūšį, kurie, kaip teisiškai reikšmingi kriterijai aplinkai (gamtai) padalytos žalos dydžiui apskaičiuoti, nėra įtvirtinti AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje, neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, Konstitucijos ir įstatymų viršenybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo ir proporcingumo principams, Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 23 straipsniui, 29 straipsniui, 30 straipsnio 2 daliai, 150 straipsniui, CK 6.251 straipsnio 1 daliai, TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 2, 3, 5, 6 ir 7 punktams, AAĮ 32 straipsnio 4 daliai, VAĮ 3 straipsnio 4 punktui. 15. Dėl žalos aplinkai teisinio reguliavimo ir metodų, taikytinų vertinant žalą aplinkai ir apskaičiuojant žalos aplinkai atlyginimo dydį, išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo: 15.1.

Visuomeninius santykius aplinkosaugos srityje, inter alia (be kita ko) ir deliktinės atsakomybės už aplinkai padarytą žalą pagrindus, sąlygas, taip pat ir žalos aplinkai apskaičiavimo tvarką reglamentuoja Aplinkos apsaugos įstatymas, skirtas užtikrinti Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio įstatymo priede, be kita ko ir 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2019/1010, aktualios šios bylos kontekste, įgyvendinimą (AAĮ 3 str. 1 ir 3 d., įstatymo Priedo 2 p.). 15.2. AAĮ 3 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad šis įstatymas skirtas užtikrinti Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio įstatymo priede, įgyvendinimą, suponuoja, jog įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas aiškintinas taip, kaip tam tikrų šiai bylai aktualių nuostatų turinys atskleidžiamas Direktyvoje. 15.3. Vadovaujantis AAĮ 3 straipsnio 2 dalimi, kiti gamtos išteklių naudojimą bei aplinkos apsaugą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai priimami šio įstatymo pagrindu.

15.4. Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 21 punkte žala aplinkai apibrėžiama kaip tiesiogiai ar netiesiogiai atsiradęs neigiamas aplinkos ar jos elementų (žemės paviršiaus ir gelmių, oro, vandens, augalų, gyvūnų, kitų gyvųjų organizmų, organinių ir neorganinių medžiagų, juos vienijančių natūraliųjų ir antropogeninių sistemų, įskaitant ir saugomas teritorijas, kraštovaizdį, biologinę įvairovę, buveines) pokytis arba jų funkcijų, turimų savybių (toliau – funkcijos) pablogėjimas. Tie patys žalos aplinkai atsiradimo pagrindai nurodyti ir AAĮ 32 straipsnio 1 dalyje. 15.5. Vadovaujantis AAĮ 33 straipsnio 2 dalimi, žalos aplinkai dydis apskaičiuojamas šio įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, kitų nuostolių dydis apskaičiuojamas įvertinus žalos aplinkai prevencijos priemonių, veiksmų, užtikrinančių teršalų ir (arba) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą, siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai, neigiamo poveikio žmonių sveikatai ar tolesnio aplinkos elementų funkcijų pablogėjimo, ir (arba) aplinkos atkūrimo priemonių vykdymo, žalos aplinkai ar neišvengiamos (realios) žalos aplinkai grėsmės, taikytinų aplinkos atkūrimo priemonių alternatyvų įvertinimo, taip pat administracinių, teisinių, vykdymo išlaidų, duomenų surinkimo, stebėsenos ir priežiūros išlaidas. 15.6.

AAĮ 32 straipsnio 2–4 dalių nuostatos, ypač atsižvelgiant į aukščiau esančiame punkte išdėstytą teisinį reguliavimą, leidžia konstatuoti, kad žalos aplinkai dydžio nustatymo kriterijai yra įtvirtinti įstatyme ir turi būti tiesiogiai taikomi vertinant bei apskaičiuojant žalą: 1) įvertinama pirminė aplinkos būklė (sąlygos). Pirminė būklė nustatoma pagal turimą informaciją apie geriausią aplinkos būklę, kuri buvo žalos aplinkai padarymo metu ir kuri būtų buvusi, jeigu žala aplinkai nebūtų padaryta (AAĮ 32 str. 2 d.), 2) įvertinamas neigiamo poveikio aplinkai reikšmingumas (AAĮ 323 str.), 3) įvertinamos natūralaus aplinkos atsikūrimo galimybės ir laikas, 4) įvertinami atlikti veiksmai, užtikrinantys teršalų ir (arba) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą, siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai, neigiamo poveikio žmonių sveikatai ar tolesnio aplinkos elementų funkcijų pablogėjimo, 5) įvertinamos pritaikytos aplinkos atkūrimo priemonės. 15.7.

Nurodytas teisinis reguliavimas, referuojant į Direktyvos aktualias nuostatas, suponuoja tokį algoritmą, kuris turi lemiamą reikšmę vertinant bei apskaičiuojant žalos aplinkai dydį: 15.7.1. Pirminis žalos ištaisymas. Pirminio žalos ištaisymo paskirtis – atkurti pažeistų gamtos išteklių ir (arba) funkcijų pirminę būklę (Direktyvos II priedo 1.1.1 p.). 15.7.2. Papildomas žalos ištaisymas. Jei neatkuriama pažeistų gamtos išteklių ir (arba) funkcijų pirminė būklė, vykdomas papildomas žalos ištaisymas. Papildomo žalos ištaisymo paskirtis – suteikti tokį patį gamtos išteklių ir (arba) funkcijų lygį, taip pat ir alternatyvioje vietovėje, jei reikia, panašų į tą, kuris būtų suteiktas tada, jei būtų buvusi sugrąžinta pažeistos vietovės pirminė būklė. Jei įmanoma ir reikia, alternatyvi vietovė turėtų būti geografiškai susijusi su pažeista vietove, atsižvelgiant į gyventojų, kuriems padaryta žala, interesus (Direktyvos II priedo 1.1.2 p.). 15.7.3. Kompensuojamasis žalos ištaisymas. Kompensuojamasis žalos ištaisymas vykdomas kompensuojant gamtos išteklių ir (arba) funkcijų laikinus nuostolius iki tokių išteklių ir funkcijų atkūrimo.

Tokį kompensavimą sudaro saugomų natūralių buveinių ir rūšių arba vandens papildomi pagerinimai arba pažeistoje vietovėje, arba alternatyvioje vietovėje. Į tokį kompensavimą neįeina finansinė kompensacija visuomenės nariams (Direktyvos II priedo 1.1.3 p.). 15.7.4. Žalos ištaisymo priemonių nustatymas: 15.7.4.1. Pirminių žalos ištaisymo priemonių nustatymas. Nagrinėjamos galimybės, kurias sudaro veiksmai, skirti tiesiogiai atkurti gamtos išteklių ir (arba) funkcijų pagrindinę būseną pagreitintu arba natūralaus atsistatymo būdu (Direktyvos II priedo 1.2.1 p.). 15.7.4.2. Papildomų ir kompensuojamųjų žalos ištaisymo priemonių nustatymas. Nustatant papildomų ir kompensuojamųjų žalos ištaisymo priemonių apimtį, visų pirma nagrinėjami išteklių lygiavertiškumo palyginimo ir funkcijų lygiavertiškumo palyginimo metodai. Pagal minėtus metodus visų pirma nagrinėjami veiksmai, suteikiantys tokios pat rūšies, kokybės ir kiekio gamtos išteklius ir (arba) funkcijas, kaip ir pažeistieji. Jei tai neįmanoma, numatomi alternatyvūs gamtos ištekliai ir (arba) funkcijos.

Pavyzdžiui, prastesnę kokybę būtų galima kompensuoti padidinant žalos ištaisymo priemonių kiekį (Direktyvos II priedo 1.2.2 p.). Jei neįmanoma panaudoti pirmiausia taikomo išteklių lygiavertiškumo palyginimo arba funkcijų lygiavertiškumo palyginimo metodų, naudojami alternatyvūs vertinimo būdai. Kompetentinga institucija gali nurodyti metodą, pavyzdžiui piniginio vertinimo, kad nustatytų būtinų žalos ištaisymo papildomų ir kompensuojamųjų priemonių apimtį. Jei įmanoma įvertinti prarastus išteklius ir (arba) funkcijas, tačiau per protingą laikotarpį arba už protingą kainą negalima įvertinti išteklių ir (arba) funkcijų pakeitimo, kompetentinga institucija gali parinkti žalos ištaisymo priemones, kurių kaina atitinka apskaičiuotą prarastų gamtos išteklių ir (arba) funkcijų piniginę vertę (Direktyvos II priedo 1.2.3 p.). Papildomos ir kompensuojamosios žalos ištaisymo priemonės turėtų būti parinktos taip, kad jos suteiktų papildomus gamtos išteklius ir (arba) funkcijas, atsižvelgiant į žalos ištaisymo priemonių pageidaujamą laiką ir trukmę.

Pavyzdžiui, kuo ilgesnis pirminės būklės atkūrimo laikotarpis, tuo daugiau kompensuojamųjų žalos ištaisymo priemonių vykdoma (jei kitos aplinkybės yra tokios pat) (Direktyvos II priedo paskutinė pastraipa po 1.2.3 p.). 15.8. Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodikos 28–31 punktuose įtvirtintos formulės, kurias taikant apskaičiuojama žala, padaryta konkrečiam aplinkos elementui / komponentui: (i) Metodikos 28 punktas: žalos, padarytos vandens telkiniams, žemės paviršiui ir (ar) gilesniems jos sluoksniams, išskyrus 29 Metodikos punkte numatytus atvejus, atlyginimo dydis skaičiuojamas pagal formulę: Žn = Tn * In * Qn * Kkat; (ii) Metodikos 29 punktas: žalos, padarytos vandens telkiniams, žemės paviršiui ir (ar) gilesniems jos sluoksniams teršiant suspenduotomis medžiagomis ar organinėmis medžiagomis pagal BDS7, kai išmestas (nustatytas) jų kiekis sudaro daugiau kaip vieną toną, atlyginimo dydis skaičiuojamas pagal formulę: Žn = Tn * In * Qn^0,8 * Kkat; (iii) Metodikos 30 punktas: žalos, padarytos aplinkos orui, atlyginimo dydis skaičiuojamas pagal formulę: Žn = Tn * In * Qn; (iv) Metodikos 301 punktas: žalos, padarytos aplinkos orui, neleistinai deginant gumą ar jos atliekas (naudotas padangas, transporterių juostas, gumines žarnas ir kt.), atlyginimo dydis skaičiuojamas pagal (5) formulę: Ž = 1715,67 * I * Q; (v) Metodikos 302 punktas: žalos, padarytos aplinkos orui, neleistinai deginant plastiką ar jo atliekas (pakuotes, izoliacines ir apdailos medžiagas, linoleumą, plėvelę, polistireną, putplastį, plastmasės vamzdžius, prietaisų korpusus ar detales ir kt.) atlyginimo dydis skaičiuojamas pagal (6) formulę: Ž = 8382,56 * I * Q; (vi) Metodikos 31 punktas: žalos, padarytos aplinkos komponentams, teršiant atliekomis atlyginimo dydis apskaičiuojamas pagal formulę: Žn = Tn× Qn.

Žalos dydis vertinamas atsižvelgiant į: (i) teršalų pavojingumą (arba neigiamo jų poveikio aplinkai reikšmingumą), natūralaus aplinkos atsikūrimo galimybę ir laiką, formulių dedamasis Tn – teršalų, išmestų (išleistų) į vandens telkinius, žemės paviršių ir (ar) gilesnius jos sluoksnius, tarifas; (ii) išmestų (išleistų) teršalų kiekį, formulių dedamasis Qn – apskaičiuotas pagal formulę Qn = Qn1 – Qn2, kur: Qn1 – išmestų (išleistų) teršalų kiekis, nustatytas šios Metodikos 19 punkte nurodyta tvarka, t; Qn2 – mechaniškai ir (ar) kitaip surinktų / pašalintų teršalų kiekis, avarijų likvidavimo planuose arba su aplinkos apsaugos institucija suderintais terminais ir priemonėmis; (iii) objektui, kuriam padaryta žala, taikomą apsaugos lygį, svarbą, reikšmingumą, formulių dedamasis Kkat – koeficientas, įvertinantis aplinkos komponento kategoriją; (iv) taip pat į aktualiu laikotarpiu egzistuojančias žalos ištaisymo rinkos kainas, formulių dedamoji In – indeksavimo koeficientas. 15.9. Ši Metodika skirta įvertinti žalą aplinkai (jos komponentams), kuri pasireiškia tolesnėje ateityje (Metodikos 2 p.), o tai kartu yra pagrindas pripažinti, kad Metodikoje įtvirtintas ir šioje byloje ginčijamas teisinis reguliavimas yra AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje įtvirtintam žalos vertinimo bei apskaičiavimo kriterijui – taikomų aplinkos atkūrimo priemonių įvertinimui – nustatytas metodas, iš esmės atitinkantis Direktyvos II priedo 1.2.3 punkte apibrėžiamą žalos ištaisymo priemonių, kurių kaina atitinka apskaičiuotą prarastų gamtos išteklių ir (arba) funkcijų piniginę vertę, metodą (toliau – ir praradimų metodas). 15.10.

Šių teisinio vertinimo išvadų kontekste pažymėtini trys svarbūs aspektai: 1) šioje byloje vertinamas tik ir išimtinai ginčijamų teisės normų teisėtumas, išplėstinei teisėjų kolegijai a priori (iš anksto) atsiribojant nuo tų normų taikymo bei taikymo praktikos vertinimų; 2) teismo prieš tai buvusiame punkte padarytos išvados jokiu būdu nereiškia, kad praradimų piniginės vertės metodas nacionaliniame lygmenyje, įgyvendinus Direktyvos nuostatas Aplinkos apsaugos įstatyme, papildomų ir kompensuojamųjų žalos ištaisymo priemonių vertinimo metodų hierarchijoje (kuria remiantis, visų pirma (1) taikomas išteklių lygiavertiškumo palyginimo arba funkcijų lygiavertiškumo palyginimo metodas, tuomet (2) piniginio vertinimo, kad būtų nustatyta būtinų žalos ištaisymo papildomų ir kompensuojamųjų priemonių apimtis, ir (3) tik tada, kai įmanoma įvertinti prarastus išteklius ir (arba) funkcijas, tačiau per protingą laikotarpį arba už protingą kainą negalima įvertinti išteklių ir (arba) funkcijų pakeitimo, taikomas praradimų piniginės vertės metodas, dar kitaip vadinamas vertės ir sąnaudų metodu) įgyja pirmumo teisinę reikšmę; 3) tai nedaro jokios įtakos tiesiogiai įstatyme įtvirtintos pareigos žalos aplinkai dydį apskaičiuoti AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka (AAĮ 33 str. 2 d.) vykdymui. 16.

Dėl pareiškėjų argumentų, kuriais remiamasi ginčijant Metodikos 28–31 punktų teisėtumą, nepagrįstumo išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo: 16.1. Anksčiau paminėtas teisinis reguliavimas ir jo aiškinimas, taip pat šiame punkte (jo papunkčiuose) toliau dėstomi motyvai paneigia pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narės Laimos Mogenienės argumentus, jog Metodikos 28–31 punktai, inter alia ir ta apimtimi, kiek juose įtvirtinta, kad žala aplinkos (gamtos) elementui yra nustatoma pagal juose nurodytas formules, taikant jose nurodytus fiksuotus žalos atlyginimo tarifus pagal aplinkos elementų kategorijas ir jų įvertinimo koeficientus, taip pat pagal atliekas, nurodytus teršalus ar ir jų grupes, kurie, kaip teisiškai reikšmingi kriterijai aplinkai (gamtai) padarytos žalos dydžiui apskaičiuoti, nėra įtvirtinti AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam atsakingo valdymo principui, Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 23 straipsniui, 29 straipsniui, 30 straipsnio 2 daliai, 54 straipsniui, AAĮ 32 straipsnio 2 ir 4 daliai, VAĮ 3 straipsnio 4 ir 9 punktams, 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiui, taip pat pareiškėjo Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų argumentus, jog Metodikos 31 punktas, inter alia ir ta apimtimi, kiek jame įtvirtinta, kad žala aplinkos (gamtos) elementui yra nustatoma pagal jame nurodytą formulę, taikant jame nurodytus fiksuotus žalos atlyginimo tarifus pagal atliekų kiekius ir atliekų rūšį, kurie, kaip teisiškai reikšmingi kriterijai aplinkai (gamtai) padalytos žalos dydžiui apskaičiuoti, nėra įtvirtinti AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, Konstitucijos ir įstatymų viršenybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo ir proporcingumo principams, Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 23 straipsniui, 29 straipsniui, 30 straipsnio 2 daliai, 150 straipsniui, AAĮ 32 straipsnio 4 daliai, VAĮ 3 straipsnio 4 punktui: 16.1.1.

Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais. Iš šio principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, be kita ko, poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykius, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymais. 16.1.2. Įstatymai nustato bendro pobūdžio taisykles, o poįstatyminiuose teisės aktuose jos gali būti detalizuojamos, gali būti reglamentuojama jų įgyvendinimo tvarka. Poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, jie turi būti priimami remiantis įstatymais, nes poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo.

Poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, todėl poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu. Toks teisės akto formos nesilaikymas, kai Konstitucija reikalauja, kad tam tikri santykiai būtų reguliuojami įstatymu, tačiau jie yra reguliuojami poįstatyminiu aktu (nepriklausomai nuo to, ar šiuos santykius kokiu nors aspektu reguliuoja dar ir įstatymas, su kuriame nustatytu teisiniu reguliavimu konkuruoja poįstatyminiame akte nustatytas teisinis reguliavimas, ar joks įstatymas šių santykių apskritai nereguliuoja), gali būti pakankamu pagrindu tokį poįstatyminį teisės aktą pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai. 16.1.3. Pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu.

Kita vertus, tais atvejais, kai Konstitucija nereikalauja įstatyminio tam tikrų su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių reguliavimo, šie santykiai gali būti reguliuojami ir poįstatyminiais aktais – aktais, reglamentuojančiais žmogaus teisių įgyvendinimo procesinius (procedūrinius) santykius, atskirų žmogaus teisių įgyvendinimo tvarką ir pan. Tais atvejais, kai Konstitucijoje nereikalaujama tam tikrų joje nurodytų santykių reguliuoti būtent įstatymu ir kai pagal Konstituciją tokių santykių reguliavimas nėra priskirtas kitų valstybės valdžią vykdančių institucijų, inter alia Vyriausybės, išimtinei kompetencijai, įstatymų leidėjas gali įstatyme nustatyti ir tai, kad tam tikrus santykius reguliuoja Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Kai kada poreikį įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą detalizuoti ir sukonkretinti poįstatyminiuose teisės aktuose gali lemti būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija. Tačiau (tai savo aktuose taip pat ne kartą yra pabrėžęs Konstitucinis Teismas) jokiomis aplinkybėmis poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti asmens teisės atsiradimo sąlygų, riboti teisės apimties; poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti ir tokio su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme. 16.1.4.

Taigi, ne visi visuomeniniai santykiai pagal Konstituciją turi būti reglamentuojami įstatymais. Tais atvejais, kai iš Konstitucijos tiesiogiai nekyla pareiga įstatymų leidėjui tam tikrus su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusius santykius reglamentuoti įstatymu ir kai toks reguliavimas nėra priskirtas kitų valstybės valdžią vykdančių institucijų išimtinei kompetencijai, tokie visuomeniniai santykiai gali būti reguliuojami ir įstatymą įgyvendinančiais aktais inter alia detaliai sureguliuojant tam tikrų įstatyme nustatytų teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo tvarką bei reikalavimus. Tais atvejais, kai būtina remtis specialiosiomis žiniomis, kompetencija, įstatymų leidėjas gali įstatyme nustatyti, kad tam tikrus santykius reguliuoja Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Tačiau visais atvejais Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos priimtas teisinis reguliavimas turi atitikti Konstitucinius imperatyvus, taip pat jis negali prieštarauti ir (arba) konkuruoti su įstatyme tuo pačiu klausimu jau nustatytu teisiniu reguliavimu. 16.1.5.

Metodikos priėmimo metu įgaliojimai rengti ir tvirtinti aplinkai padarytos žalos apskaičiavimo metodikas aplinkos ministrui buvo nustatyti AAĮ (2001 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. IX-677 redakcija, galiojusi nuo 2002 m. sausio 9 d. iki 2004 m. sausio 1 d.) 6 straipsnio 5 dalies 11 punkte. Remiantis šia įstatymo nuostata bei kitais teisės aktais, nurodytais aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakyme Nr. 471, ir buvo patvirtinta Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodika. 16.1.6. Kad žala aplinkai vertinama ir žalos aplinkai atlyginimo dydžiai apskaičiuojami pagal aplinkos ministro patvirtintą metodiką buvo įtvirtinta ir vėlesnės redakcijos AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje. 16.1.7. Pareiškėja nurodo, kad tokie įgaliojimai reiškia, jog aplinkos ministras nustato tik tam tikras procedūrinio pobūdžio taisykles, o ne standartinius tarifus / įkainius ir pan. 16.1.8. Žalos, padarytos aplinkos elementams ir funkcijoms, įvertinimo ir apskaičiavimo taisyklės bei būdai savaime atspindi ir privalo atspindėti neabejotinai ypatingą objektų, kuriems padaryta žala, specifiką.

Įvertinant tai, kad AAĮ įgyvendintos išdėstytos Direktyvos nuostatos, Metodikoje įtvirtintas teisinis reguliavimas išplėstinės teisėjų kolegijos vertintinas ne tik AAĮ, bet ir Direktyvos II priede įtvirtinto teisinio reguliavimo, kuriuo apibrėžiama bendroji žalos aplinkai ištaisymo sistema, kontekste. 16.1.9. Iš paminėto teisinio reguliavimo kylanti žalos aplinkos elementams ir funkcijoms vertinimo ir apskaičiavimo specifika (ypatumai) lemia išvadą, jog įstatymai neriboja aplinkos ministro įgaliojimų vien procedūros taisyklių, taikomų vertinant bei apskaičiuojant žalą, nustatymu. 16.1.10. Praradimų piniginės vertės metodas, grindžiamas formulėmis, kurių dėmenis sudaro atliekų, teršalų rūšys ir jų kiekiai, o aplinkos elementai skirstomi į kategorijas ir taikomi jų įvertinimo koeficientai, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstu visiems žinomomis aplinkybėmis, kad atliekų, teršalų rūšys dėl jų sudėties daro akivaizdžiai skirtingą poveikį aplinkos elementams, o atliekų, teršalų kiekis lemia poveikio aplinkos elementams mastą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str. 1 d.), aplinkos elementų skirstymas į kategorijas ir jų įvertinimo koeficientai, kaip ir praradimų piniginės vertės diferencijavimas pagal atliekų, teršalų rūšį ir jų kiekius, teisiniu požiūriu objektyviai pateisinamas tiek bendrinės sampratos apie profesionalaus požiūrio į tikrąją reikalų padėtį, kai kalbama apie specialistų indėlį formuojant dėmenų struktūrą, tiek taikant teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, esančius konstitucinio teisinės valstybės principo sudėtine dalimi.

Aplinkos elementų struktūros įvairovė, kurios kai kurios dalys turi aiškias vertines išraiškas, o kitos – neturi, nes apskritai nėra civilinėje apyvartoje, lemia, kad jų įvertinimas pinigais, neišvengiamai, tam tikru lygiu yra sąlyginio tikslumo. Minėta, kad praradimų piniginės vertės metodas taip, kaip žalos ištaisymo priemonių taikymo eilė apibrėžiama Direktyvos II priedo 1.2 punkte, yra taikomas tik tuomet, kai neįmanoma panaudoti pirmiausia taikomo išteklių lygiavertiškumo palyginimo arba funkcijų lygiavertiškumo palyginimo metodų, taip pat kai nėra sąlygų panaudoti piniginio vertinimo, kad būtų nustatyta būtinų žalos ištaisymo papildomų ir kompensuojamųjų priemonių apimtis, metodo ir yra pagrindas pripažinti, jog įmanoma įvertinti prarastus išteklius ir (arba) funkcijas, tačiau per protingą laikotarpį arba už protingą kainą negalima įvertinti išteklių ir (arba) funkcijų pakeitimo. 16.1.11. Metodikos 28–31 punktuose įtvirtintos praradimų piniginės vertės apskaičiavimo taisyklės yra vienas iš aplinkos atkūrimo priemonių sistemos veikimą užtikrinančių būdų, sudarantis teisines prielaidas visiško žalos, padarytos aplinkos elementams (jų funkcijoms), atlyginimo principo įgyvendinimui. 16.1.12.

Visa, kas sudaro šių taisyklių turinį (formulių dedamosios), patenka į AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą aplinkos atkūrimo priemonių apibrėžtį (AAĮ 1 str. 19 p., Direktyvos II priedo 1.2 p.). 16.1.13. Išplėstinė teisėjų kolegija nenustatė jokių pagrįstų teisinių argumentų, kuriais remiantis būtų pagrindas konstatuoti, kad Metodikos 28–31 punktuose įtvirtintos prarastų gamtos išteklių ir (arba) funkcijų piniginės vertės apskaičiavimo taisyklės privalėtų būti nustatytos įstatyme ar kad formulių dedamosios akivaizdžiai nepatektų tarp elementų, reikšmingų apskaičiuojant praradimų piniginę vertę. 16.1.14. Pasisakydama dėl argumentų, kad nėra aišku, pagal ką nustatyta teršalų rūšių diferenciacija, atliekų ir teršalų tarifai, aplinkos komponentai ir komponentų koeficientai, kad Metodikos 28–31 punktuose nustatytam reglamentavimui nėra objektyvaus pagrindimo, jis paremtas išimtinai teoriniu žalos dydžio paskaičiavimu, o ne AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje nustatytais kriterijais, išplėstinė teisėjų kolegija, visų pirma, referuoja į 16.1.10 punkte išdėstytus argumentus, kuriais remiantis nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog teršalų rūšių diferencijavimas, atliekų ir teršalų tarifai, aplinkos komponentai ir komponentų koeficientai neturėtų objektyvaus pagrindo ir pažeistų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

Tuo tarpu pareiškėja nepateikė iš esmės jokių teisinių argumentų, kuriais remiantis galima būtų vertinti formulių dėmenų atitiktį pagal objektyvumo ir proporcingumo standartą. Todėl anksčiau nurodyti argumentai, kuriais grindžiamas Metodikos nuostatų neteisėtumas, atmestini. 16.1.15. Atsakovas byloje nepateikė tiesioginių įrodymų, kuriais remiantis Metodikos 28–31 punktuose buvo nustatytas teršalų rūšių diferencijavimas, atliekų ir teršalų tarifai, aplinkos komponentai ir jiems taikomi koeficientai. Aplinkos ministerija paaiškino, kad neturi galimybės pateikti dokumentų, kadangi jie buvo sunaikinti pasibaigus jų saugojimo terminui. Nurodyta aplinkybė pati savaime nepaneigia atsakovo pareigos pagrįsti priimtą teisinį reguliavimą. Toks pagrindimas, šioje byloje susiklosčiusios teisinės situacijos kontekste, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų taikymo aspektu yra ir atsakovo paaiškinimai (atsiliepimas, atstovo paaiškinimai) (ABTĮ 56 str. 1 ir 2 d.). Išplėstinė teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad atsakovas turi pareigą neribotą laiką išsaugoti visus teisės akto parengiamuosius dokumentus.

Šių aplinkybių kontekste svarbu yra tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų pakankamas pagrindas abejoti teršalų rūšių diferencijavimo, atliekų ir teršalų tarifų, aplinkos komponentų ir jiems taikomų koeficientų pagrįstumu bei imtis procesinių priemonių tokias abejones vertinti pagal taisykles, nustatytas ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje. 16.2. Konstatuota, kad Metodikos 28–31 punktuose įtvirtintas teisinis reguliavimas neprieštarauja aukščiau esančiame punkte nurodytoms aukštesnės galios teisės normoms. 16.3. Dėl pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narės Laimos Mogenienės argumentų, kuriais kvestionuojamas Metodikos 28–31 punktų teisėtumas, remiantis TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktu bei 7 straipsnio 2 dalimi, taip pat pareiškėjo Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų argumentų, kuriais kvestionuojamas Metodikos 31 punkto teisėtumas, remiantis TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 2, 3, 5, 6 ir 7 punktais, atmetimo, nurodyta: 16.3.1. Remiantis Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsniu (Įstatymo 2014 m. sausio 1 d. redakcija), teisėkūroje vadovaujamasi šiais principais: proporcingumo, pagarbos asmens teisėms ir laisvėms, atvirumo ir skaidrumo, efektyvumo, aiškumo ir sistemiškumo. 16.3.2.

Išplėstinė teisėjų kolegija iš esmės pateikė argumentus dėl ginčo teisinio reguliavimo atitikties proporcingumo, pagarbos asmens teisėms ir laisvėms, efektyvumo, aiškumo bei sistemiškumo principų reikalavimams tiek aiškindama tokio teisinio reguliavimo ir AAĮ bei Direktyvos nuostatų sisteminį pobūdį, tiek jo tikslus bei reguliavimo paskirtį. 16.3.3. Pasisakydama dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties atvirumo ir skaidrumo principams bei Teisėkūros pagrindų įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostatoms, kad su visuomene turi būti konsultuojamasi laiku ir dėl esminių klausimų (konsultavimosi efektyvumas), taip pat tiek, kiek yra būtina (konsultavimosi proporcingumas), išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad: 16.3.3.1. Byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių, kaip aktualios redakcijos teisės aktų rengimo procese buvo įgyvendinamos minėto teisinio reguliavimo nuostatos. Teisės aktų informacinėje sistemoje nėra informacijos apie konsultavimosi su visuomene rezultatus (TPĮ 7 str. 3 d.).

Atsakovas nurodė, kad tokios konsultacijos vyko, tačiau tai patvirtinančių įrodymų neturi, nes yra pasibaigęs visų parengiamųjų dokumentų saugojimo terminas ir jie sunaikinti. 16.3.3.2. Byloje nėra ginčo dėl teisės aktų pakeitimų projektų lydimųjų dokumentų saugojimo terminų ir teisės sunaikinti tokius dokumentus pasibaigus jų saugojimo terminui. 16.3.3.3. Faktas, kad teisės aktų informacinėje sistemoje nėra informacijos apie konsultavimosi su visuomene rezultatus, savaime nesuponuoja, jog nebuvo atliekamas konsultavimasis su visuomene. Teisės akto lydimųjų dokumentų neišviešinimas yra procedūrinio reikalavimo teisėkūros procese pažeidimą patvirtinantis faktas, tačiau savaime nesukelia paties teisės akto neteisėtumo padarinių. 16.3.3.4. Taigi, konstatuota, kad pareiškėjų argumentai byloje nepaneigė atsakovo teiginių, jog konsultavimosi su visuomene pareigą atsakovas įvykdė (ABTĮ 56 str. 7 d.). 16.4. Dėl pareiškėjų argumentų, kad Metodikos 28–31 punktuose įtvirtintos formulės peržengia kompensacinės žalos atlyginimo funkcijos ribas ir turi baudinį pobūdį, bei pareiškėjo Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų argumentų, kad Metodikos 31 punktas prieštarauja Civilinio kodekso 6.251 straipsnio 1 daliai, nepagrįstumo, nurodyta: 16.4.1.

Jau minėta, kad AAĮ ir jo 32 straipsnio 4 dalies pagrindu priimta Metodika vertintina inter alia ir Direktyvos nuostatų kontekste. 16.4.2. Direktyvos II priede „Žalos aplinkai ištaisymas“ įtvirtintos nuostatos, kurias (aktualias šios bylos kontekste) išplėstinė teisėjų kolegija jau buvo išdėsčiusi, leido konstatuoti neabejotiną kompensacinę žalos aplinkai (jos elementams ir funkcijoms) atlyginimo paskirtį, kartu pažymint žalos aplinkai vertinimo ir apskaičiavimo specifiką lyginant su Civiliniame kodekse įtvirtintais žalos dydžio vertinimo ir apskaičiavimo mechanizmais. 16.4.3. Taikant AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus žalos aplinkos elementams ir funkcijoms atlyginimo kriterijus ir nustatant žalos, padarytos aplinkai, dydį, be kita ko, turi būti vertinamos žalos aplinkai ištaisymo priemonės, pasitelkiant iš Direktyvos II priedo kildinamus ir Metodikoje nustatytus metodus. Visa tai yra specialusis teisinis reguliavimas Civiliniame kodekse nustatyto teisinio reguliavimo atžvilgiu, kuriuo remiantis nėra pagrindo pripažinti, kad šiai bylai aktualus teisinis reguliavimas atlieka ne tik kompensacinę funkciją, tačiau peržengdamas tokios funkcijos ribas nustato ir baudinę deliktinę atsakomybę. 16.4.4.

Išplėstinė teisėjų kolegija, aiškindama šioje byloje ginčijamas Metodikos nuostatas tiesiogiai remdamasi ir Direktyvos II priedu, dar kartą pabrėždama, kad dėl ginčo pobūdžio atsiriboja nuo žalos aplinkai vertinimui bei apskaičiavimui praktikoje taikomų taisyklių ir teisės taikymo teismuose praktikos, pažymėjo, kad Metodikos 20 punkto nuostatos, kuriomis remiantis, jei pažeidėjas savo objektui patvirtintuose galimų avarijų likvidavimo planuose numatytais teršalų arba atliekų surinkimo būdais, priemonėmis ir terminais arba kitaip suderinęs su aplinkos apsaugos institucija surenka išmestus teršalus arba atliekas, visiškai ar iš dalies atstato pažeistą aplinkos kokybę, žalos atlyginimo suma mažinama surinktų teršalų arba atliekų kiekį atitinkančiu žalos dydžiu, reiškia pirminių žalos ištaisymo priemonių, kurių paskirtis – atkurti pažeistų gamtos išteklių ir (arba) funkcijų pirminę būklę, kaip pagrindinio žalos ištaisymo mechanizmo, įtvirtinimą. Papildomos bei kompensacinės priemonės taikomos esant sąlygoms, kurios užtikrina aplinkos atkūrimo priemonių, nustatytų Direktyvos II priede, taikymo visavertiškumą, o Metodikos 28–31 punktuose įtvirtintų formulių paskirtis – nustatyti prarastų gamtos išteklių ir (arba) funkcijų piniginę vertę, kuriai, kaip galutiniam atlygintinam žalos dydžiui, tiesioginę įtaką daro pažeistos aplinkos atstatymo mastas, atsižvelgiant ir į pradinius (prieš išmetimą / patekimą į aplinką) teršalų arba atliekų kiekius (Metodikos 19 p.). 16.4.5.

Taigi, vien tai, kad žalos aplinkai kompensavimo mechanizmas yra pagrįstas tarifais bei koeficientais, savaime nesuponuoja žalos atlyginimo kompensacinės funkcijos paneigimo ar jos paskirties peržengimo į baudinę funkciją. Manytina, kad taip galėtų būti tik dėl neteisingo teisės taikymo, o ne dėl paties šioje byloje ginčijamo teisinio reguliavimo neteisėtumo, kurio sisteminis aiškinimas leidžia pripažinti, kad įtvirtintas teisinis reguliavimas užtikrina žalos aplinkai visiško atlyginimo teršėjui mokant principo tinkamą įgyvendinimą. 17. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad kiti pareiškėjų argumentai neturi reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai, todėl jų neanalizavo. 18. Apibendrindama išdėstytus motyvus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad tiriant pareiškėjų kvestionuojamų Metodikos nuostatų teisėtumą, nebuvo nustatyta jų neatitikties aukštesnės galios teisės normoms. VI. 19. Pareiškėja Lietuvos Respublikos Seimo narė Laima Mogenienė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti administracinės bylos Nr.

I-9-415/2023 procesą, panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos pareiškimą (jame išdėstytus reikalavimus) tenkinti visiškai. 20. Aptarusi faktines ir procesines aplinkybes bei esminius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo motyvus, pareiškėja akcentuoja, kad išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino žalos aplinkai dydžio nustatymo kriterijus, nustatė žalos aplinkai dydžio apskaičiavimo algoritmą, išaiškinimo padarytos žalos aplinkai ištaisymo priemonių nustatymą, o pripažindama Metodikos 28–31 punktus teisėtais, konstatavo, jog nurodytuose Metodikos punktuose įtvirtintomis formulėmis yra nustatytas praradimų piniginės vertės metodas, kuriuo nustatoma prarastų gamtos išteklių ir (arba) funkcijų piniginė vertė ir kuris iš esmės atitinka Direktyvos II priedo 1.2.3 punkte apibrėžiamą žalos ištaisymo priemonių, kurių kaina atitinka apskaičiuotą prarastų gamtos išteklių ir (arba) funkcijų piniginę vertę, metodą; išplėstinė teisėjų kolegija taip pat nustatė papildomų ir kompensuojamųjų žalos ištaisymo priemonių vertinimo metodus ir suskirstė juos pagal hierarchiją, tačiau nepateikė argumentų dėl pareiškėjos teiginių, kuriais grindžiamas Metodikos 28–31 punktų prieštaravimas Konstitucijos 54 straipsniui bei AAĮ 32 straipsnio 2 daliai. 21.

Pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narės Laimos Mogenienės nuomone, egzistuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose nustatyti proceso atnaujinimo pagrindai. 22. Savo poziciją dėl byloje egzistuojančio ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo pareiškėja grindžia šiais argumentais: 22.1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai aiškino ir taikė Metodikos 28–31 punktus, AAĮ 32 straipsnio 4 dalį, Direktyvos II priedą bei jo 1.2.3 punktą – padarė esminę materialinės teisės taikymo klaidą – nepagrįstai konstatavo, kad Metodikos 28–31 punktuose yra įtvirtintas praradimų piniginės vertės metodas, atitinkantis Direktyvos II priedo 1.2.3 punktą bei AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas aplinkos atkūrimo priemones. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime yra konstatuota, kad bylai aktualus nacionalinis teisinis reguliavimas turi būti aiškinamas taip, kaip tam tikrų bylai aktualių nuostatų turinys atskleidžiamas Direktyvoje.

Pasak Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Metodikoje įtvirtintas teisinis reguliavimas vertintinas ne tik AAĮ, bet ir Direktyvos II priede įtvirtinto teisinio reguliavimo, kuriuo apibrėžiama bendroji žalos aplinkai ištaisymo sistema, kontekste. 22.2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sukūrė naują papildomų ir kompensuojamųjų žalos ištaisymo priemonių vertinimo metodą – praradimų piniginės vertės metodą, kuris yra pagrįstas ne realia prarastų gamtos išteklių pinigine verte bei ja atitinkančia žalos ištaisymo priemonių kaina, o piniginiu atlygintinos žalos apskaičiavimu, kuris pagrįstas teršalų / atliekų išleidimo į aplinką faktu, taikant nurodytus fiksuotus žalos atlyginimo tarifus, pagal atliekų, teršalų kiekius ir jų rūšį – kurio nenumato Direktyvos II priedo 1.2.3 punktas ir kuris prieštarauja Direktyvos turiniui bei tikslams. 22.3. Direktyvos 2 straipsnio 11, 14 ir 15 punktų, II priedo 1 punkto bei II priedo 1.1.2 punkto nuostatos suponuoja išvadą, kad žala aplinkai visais atvejais privalo būti atkurta per pirminį, papildomą ir kompensuojamą ištaisymą, kuriais atstatomas, atkuriamas arba pakeičiamas pažeistas gamtos išteklius ir (arba) pablogėjusios savybės (funkcijos), arba suteikiama tokių išteklių arba savybių (funkcijų) lygiavertė alternatyva. 22.4.

Aiškinant ir taikant Metodikos 28–31 punktus, AAĮ 32 straipsnio 4 dalį bei Direktyvos II priedo 1.2.3 punktą, buvo padarytas materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, nustatytas pažeidimas yra akivaizdus ir esminis, t. y. turėjęs įtakos priimant neteisėtą sprendimą. 22.5. Remiantis Direktyvos II priedo 1.2.3 punktu, nustatant papildomas ir kompensuojamąsias žalos ištaisymo priemones, jei neįmanoma panaudoti pirmiausia taikomo išteklių lygiavertiškumo palyginimo arba funkcijų lygiavertiškumo palyginimo metodu, naudojami alternatyvūs vertinimo būdai. Kompetentinga institucija gali nurodyti metodą, pavyzdžiui piniginio vertinimo, kad nustatytų būtinų žalos ištaisymo papildomų ir kompensuojamųjų priemonių apimtį. Jei įmanoma įvertinti prarastus išteklius ir (arba) funkcijas, tačiau per protingą laikotarpį arba už protingą kainą negalima įvertinti išteklių ir (arba) funkcijų pakeitimo, kompetentinga institucija gali parinkti žalos ištaisymo priemones, kurių kaina atitinka apskaičiuotą prarastų gamtos išteklių ir (arba) funkcijų piniginę vertę.

Papildomos ir kompensuojamosios žalos ištaisymo priemonės turėtų būti parinktos taip, kad jos suteiktų papildomus gamtos išteklius ir (arba) funkcijas, atsižvelgiant į žalos ištaisymo priemonių pageidaujamą laiką ir trukmę. Pavyzdžiui, kuo ilgesnis pirminės būklės atkūrimo laikotarpis, tuo daugiau kompensuojamųjų žalos ištaisymo priemonių vykdoma (jei kitos aplinkybės yra tokios pat). 22.6. Direktyvos II priedo 1.2.3 punkto turinys bei Direktyvos taikymo vadove pateikiami išaiškinimai tiesiogiai patvirtina, kad piniginio vertinimo metodas, apie kurį nurodoma Direktyvos II priedo 1.2.3 punkte, yra skirtas išimtinai įvertinti (parinkti) papildomas ir kompensuojamąsias žalos ištaisymo priemones bei piniginis vertinimas, nurodytas Direktyvos II priedo 1.2.3 punkte, skirtas užtikrinti (palyginti) prarastų išteklių (funkcijų) bei pritaikytinų atkūrimo priemonių vertei. 22.7. Doktrinoje nurodoma, kad yra kelių tipų lygiavertiškumo analizė, kurią galima taikyti Direktyvos atvejams. Priklausomai nuo pasirinkto analizės tipo, nuostolius ir pageidaujamą ištaisymo naudą galima išreikšti skirtingais vienetais (arba kiekybiniais matais): (i) Išteklių lygiavertiškumo palyginimas (išteklių lygiavertiškumo analizė – ILA), kai žalos sukelti nuostoliai ir ištaisymo pelnas išreiškiami išteklių vienetais (kaip antai, žuvų arba paukščių skaičiumi arba požeminio vandens litrais); (ii) Funkcijų lygiavertiškumo palyginimas (buveinių lygiavertiškumo analizė – BLA), kai žalos sukelti nuostoliai ir ištaisymo pelnas išreiškiami buveinėmis ir kompensuojami panašios buveinės ištaisymu (pavyzdžiui, buveinės (pvz., šlapynės) teritorija ir kiek jos funkcijų (procentais) yra prarasta dėl žalą sukėlusio įvykio); (iii) Verčių lygiavertiškumo palyginimas (verčių lygiavertiškumo analizė – VLA), kai debetas ir kreditas išreiškiami pinigais (vertėmis).

Jei galima apskaičiuoti žalos piniginę vertę, bet neįmanoma apskaičiuoti ištaisymo naudos piniginės vertės, galima nustatyti ištaisymo biudžetą (kainą), lygų žalos vertei (vertės ir kainos palyginimas). Bendrai lygiavertiškumo analizę sudaro penki pagrindiniai žingsniai (atliekant visų tipų analizę): pirmas žingsnis: išankstinis vertinimas; jo imamasi siekiant nustatyti, ar reikia atlikti lygiavertiškumo analizę, ir, jei taip, tinkamą analizės mastą bei turinį. Antras žingsnis: žalos (debeto) nustatymas ir apskaičiavimas; šiame žingsnyje nustatomi ir apskaičiuojami pažeisti ištekliai ir (arba) funkcijos, lyginant su pirmine būkle; nustatoma žalos priežastis; galiausiai nustatoma pirminio ištaisymo nauda ir apskaičiuojamas visas debetas. Trečias žingsnis: ištaisymo naudos (kredito) nustatymas ir apskaičiavimas; kreditas nustatomas įvardijant ir įvertinant ištaisymo galimybes bei apskaičiuojant naudą, kuri bus gauta įgyvendinus papildomo arba kompensuojamojo ištaisymo projektus. Ketvirtas žingsnis: papildomo ir kompensuojamojo ištaisymo apimties nustatymas; paskutinis lygiavertiškumo analizės žingsnis per se (pats savaime) – nustatyti ištaisymo projekto (-ų), kurį (-iuos) reikia įgyvendinti, apimtį arba kiekį; apimtis nustatoma taip, kad diskontuotas gamtos išteklių arba funkcijų srautas ištaisymo projektuose (kreditas) būtų lygus pažeistoje teritorijoje prarastam srautui (debetui).

Penktas žingsnis: stebėsena ir ataskaitos; atlikus lygiavertiškumo analizę ir parinkus ištaisymo projektus bei nustačius jų apimtį, parengiamas ištaisymo planas, kuris apima projekto tikslus, įgyvendinimo detales, techninius planus ir 51 projektus bei biologinius planus ir projektus; į ištaisymo planą taip pat įtraukiami procedūros ir grafikai, skirti stebėti išteklių ir funkcijų atsistatymą po įgyvendinimo ir įvertinti projekto sėkmingumą. 22.8. Kitokių nei pirminių, papildomų bei kompensacinių atkūrimo priemonių taikymo Direktyva ir jos II priedas nenustato. Aiškindamas Direktyvos II priedo 1.2.3 punktą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išskyrė du savarankiškus (atskirus) piniginio vertinimo metodus: (i) piniginio vertinimo, kad būtų nustatyta būtinų žalos ištaisymo papildomų ir kompensuojamųjų priemonių apimtis, metodas; (ii) kai įmanoma įvertinti prarastus išteklius ir (arba) funkcijas, tačiau per protingą laikotarpį arba už protingą kainą negalima įvertinti išteklių ir (arba) funkcijų pakeitimo, taikomas praradimų piniginės vertės metodas, dar kitaip vadinamas vertės ir sąnaudų metodu. 22.9.

Nurodytas praradimų piniginės vertės metodo išskyrimas nuo piniginio vertinimo, kad būtų nustatyta būtinų žalos ištaisymo papildomų ir kompensuojamųjų priemonių apimtis, yra iš esmės nesuderinamas su Direktyvos II priedo 1.2.3 punktu, kuriame expressis verbis nurodoma, jog piniginio vertinimo metodais išimtinai yra siekiama nustatyti papildomų ir kompensuojamųjų priemonių apimtį, bei Direktyvos II priedo 1 punktu, pagal kurį žala aplinkai atkuriama taikant išimtinai tik pirminį, papildomą ir kompensuojamąjį atkūrimą. Šios priemonių (kartu ir atskirai) paskirtis išskirtinai kompensacinė – skirta (atstatyti) pažeistą aplinkos išteklių ir (ar) jo savybę (funkciją) į pradinę padėtį, o tais atvejais, kai atstatymas į pradinę būklę yra objektyviai neįmanomas, įgyvendinti panašaus pobūdžio kompensacines priemones alternatyvioje vietovėje tam, kad būtų atlyginti laikini nuostoliai. Būtent praradimų piniginės vertės metodas yra vienas iš metodų nustatyti būtiną žalos ištaisymo papildomų ir kompensuojamųjų priemonių apimtį (tačiau ne alternatyva šios apimties nustatymui). 22.10.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Metodikos 28–31 punktus, nepagrįstai pripažino, kad Metodikos 28–31 punktuose nustatytas reguliavimas atitinka Direktyvos II priedo 1.2.3 punkte nustatytą atkūrimo priemonių, kurių kaina atitinka prarastų gamtos išteklių ir (arba) funkcijų piniginę vertę, metodą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai aiškino ir taikė Metodikos 28– 31 punktus: 22.10.1. Metodikos 28–31 punktuose expressis verbis įtvirtinta, kad juose nustatytomis formulėmis yra apskaičiuojamas žalos atlyginimo dydis pinigais, Direktyvos II priedo 1.2.3 punkte nustatytu piniginiu vertinimo metodu yra nustatomas ne žalos aplinkai dydis pinigais, o taikytinų papildomų ir kompensuojamųjų priemonių vertė (apimtis). Pagal nustatytą papildomų ir kompensuojamųjų priemonių vertę (apimtį) yra nustatomos konkrečios žalos ištaisymo galimybės, kaip tai nustato Direktyvos II priedo 1.3.1 punktas. 22.10.2. Direktyvos II priedo 1.2.3 punkte nustatomų žalos ištaisymo priemonių kaina atitinka apskaičiuotą prarastų gamtos išteklių ir (ar) funkcijų piniginę vertę.

Metodikos 28–31 punktuose nustatytos žalos aplinkai dydžio apskaičiavimas niekaip ir jokia apimtimi nėra susijęs su konkretaus gamtos ištekliaus ir (ar) funkcijos prarasta pinigine verte, o yra paremtas standartizuotomis formulėmis, pagal kurias vertinamas teršalų rūšys, atliekų ir teršalų tarifai bei standartizuoti aplinkos komponentams taikomi tarifai. 22.10.3. Direktyvos II priedo 1.2.3 punkte nustatoma žalos ištaisymo priemonių kaina, kuri turi atitikti apskaičiuotą prarastų gamtos išteklių ir (arba) funkcijų piniginę vertę, yra parenkamos papildomos ir kompensuojamosios žalos ištaisymo priemonės, tačiau ne, kaip nustatyta Metodikos 28–31 punktuose, nustatomas reikalaujamos žalos aplinkai atlyginimo dydis pinigais. 22.10.4. Metodikos 28–31 punktuose nustatytas žalos aplinkai atlyginimo dydžio apskaičiavimas niekaip ir jokia apimtimi nėra susijęs su Direktyvos II priedo 1.2.3 punkte nustatytomis kompensuojamųjų ir papildomųjų aplinkos atkūrimo priemonių parinkimu. 22.10.5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepagrįstai konstatavo, kad Metodikos 28–31 punktuose įtvirtintos formulės patenka į AAĮ 32 straipsnio 4 dalį – aplinkos atkūrimo priemonių apibrėžtį. 22.11.

Direktyvos II priedo 1.2 punkte nustatyta, kad yra galimos nustatyti pirminės žalos ištaisymo priemonės, papildomos bei kompensuojamosios žalos ištaisymo priemonės. Tiek Direktyvos II priedo 1.2 punktas, tiek 1 punktas nenumato galimybės taikyti kitas nei nurodytas žalos ištaisymo priemones, kurių visų tikslas – atkurti pirminę aplinkos būklę (Direktyvos II priedo 1 p.). Metodikos 28–31 punktuose nustatytos formulės niekaip ir jokia apimtimi nėra susijusios su pirminių, papildomų ar kompensuojamųjų žalos aplinkai ištaisymo priemonių nustatymu – Metodikos 28–31 punktuose yra nustatomos ne parinktinos žalos ištaisymo priemonės, o nustatoma atlygintinas pinigais žalos aplinkai dydis, ko nenustato Direktyvos II priedas. Atitinkamai, nurodytas bei Metodikoje įtvirtintas žalos aplinkai dydžio pinigais nustatymas (bei nurodytuose Metodikos punktuose įtvirtintos formulių dedamosios) niekaip nėra susiję su prarasto ar pažeisto aplinkos ištekliaus ar jo funkcijos verte. 22.12. AAĮ 1 straipsnio 19 dalis expressis verbis nustato, kad aplinkos atkūrimo priemonėmis laikomi veiksmai, kurių tikslas atkurti iki pradinės būklės pažeistą aplinką.

Atsižvelgus į AAĮ 1 straipsnio 19 dalyje nustatytą aplinkos atkūrimo priemonių apibrėžimą, žalos atlyginimo pinigais apskaičiavimas, kurį nustato Metodikos 28–31 punktai, niekaip ir jokia apimtimi nepatenka į aplinkos atkūrimo priemonių apibrėžtį, kadangi minėti Metodikos punktai nenustato aplinkos atkūrimo priemonių, o reglamentuoja žalos atlyginimo pinigais apskaičiavimą, kuris niekaip nėra susijęs su veiksmais, kuriais siekiama atkurti aplinkos būklę. 22.13. AAĮ 32 straipsnio 4 dalies turinys tiesiogiai patvirtina, kad Metodikoje turi būti atsižvelgiama AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje nurodytus elementus – į pirminę aplinkos būklę, neigiamo poveikio aplinkai reikšmingumą, natūralaus aplinkos atsikūrimo galimybes ir laiką, atliktus veiksmus, užtikrinančius teršalų ir (arba) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą, siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai, neigiamo poveikio žmonių sveikatai ar tolesnio aplinkos elementų funkcijų pablogėjimo, taip pat pritaikytas aplinkos atkūrimo priemones.

Metodikos 28–31 punktuose žalos aplinkai dydis yra apskaičiuojamas niekaip ir jokia apimtimi neatsižvelgiant į AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje nurodytus elementus, tai tiesiogiai patvirtina minėtose Metodikos punktuose nurodytų formulių dedamosios. 22.14. Analogiškas pozicijas dėl Metodikos 28–31 punktų neatitikties AAĮ 32 straipsnio 4 daliai byloje išsakė ir nuomones pateikę universitetai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė AAĮ 32 straipsnio 4 dalies taikymo klaidą, nurodydamas, kad Metodikos 28–31 punktuose nustatytų formulių dedamosios patenka į AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą aplinkos atkūrimo priemonių apibrėžtį (AAĮ 1 str. 19 p., Direktyvos II priedo 1.2 p.). 22.15. Remiantis Metodikos 28–31 punktais, žalos aplinkai dydis yra apskaičiuojamas pagal išleistus teršalus, o Direktyvos II priedo 1.2.3 punkte nustatytu piniginio vertinimo metodu yra siekiama nustatyti prarasto gamtos ištekliaus vertę ir pagal tai taikytinas aplinkos atkūrimo priemones. Metodikos 28–31 punktai nustato ne aplinkos atkūrimo priemonių vertės apskaičiavimą, o žalos aplinkai atlyginimo būdą – t. y. žalos atlyginimą pinigais (eurais), bei jo apskaičiavimo tvarką.

AAĮ 1 straipsnio 19 dalis bei Direktyvos II priedas nustato žalos aplinkai atlyginimo priemones, kaip veiksmus, kuriais yra atkuriama pažeista aplinkos būklė. Direktyvos II priedas nenustato jokių kitų atkūrimo priemonių nei žalos atlyginimas, taikant pirminį, kompensuojamąjį bei papildomą žalos aplinkai ištaisymą (Direktyvos II priedo 1 p.). Metodikos punktais yra apskaičiuojamas žalos aplinkai atlyginimas pinigais, o ne pritaikytinos aplinkos atkūrimo priemonės, be to prarasto gamtos ištekliaus (arba) funkcijos vertė siejama ne su gamtos ištekliumi bei jo pablogėjimu, o su standartizuotomis formulėmis, kuriose prarasto ištekliaus (arba) funkcijos vertė apskritai nėra vertinama. 22.16. Aplinkybę, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akivaizdžiai netinkamai aiškino bei taikė AAĮ 32 straipsnio 4 dalį ir nurodė, jog Metodikos 28–31 punktuose nurodytos formulės patenka į aplinkos atkūrimo priemonių apibrėžtį, nustatytą AAĮ 1 straipsnio 19 dalyje, tiesiogiai patvirtina AAĮ 32 straipsnio 4 dalies bei AAĮ 1 straipsnio 19 dalies turinys. 22.17.

Direktyvos II priedo 1.2.3 punkto bei Metodikos 28–31 punktų ir AAĮ 32 straipsnio 4 dalies aiškinimo bei taikymo pažeidimas yra esminis, kadangi buvo netinkamai išaiškintos vienareikšmiškos teisės normos. 22.18. AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje vienareikšmiškai nurodyta, kad Metodikoje turi būti įtvirtinti AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje įtvirtinti elementai, o Metodikos 28–31 punktuose apskaičiuojant žalos aplinkai dydį niekaip ir jokia apimtimi minėti AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje įtvirtinti elementai nėra įtvirtinti. Direktyvos II priedo 1.1.3 punkte vienareikšmiškai nurodoma, kad piniginiu vertinimo metodu yra nustatoma žalos ištaisymo priemonių apimtis. Pagal Direktyvos II priedo 1 punktą, žala aplinkai atkuriama taikant pirmines, papildomas bei kompensuojamąsias aplinkos atkūrimo priemones, tarp kurių nėra žalos atlyginimo pinigais priemonės. Tai, kad žala aplinkai ištaisoma tik per pirminį, papildomą ir kompensuojamą aplinkos atkūrimą, tiesiogiai patvirtina ir Direktyvos 7 straipsnio 2 dalis, kuri tiesiogiai numato valstybės institucijų pareigą vadovautis Direktyvos II priedu.

Pagal Direktyvą, vienintelis galimas atvejis, kai yra atlyginama pinigais numatytas Direktyvos 8 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią subjektas yra įpareigotas parengti pagal Direktyvą taikytų žalos prevencijos ir ištaisymo (atlyginimo) veiksmų išlaidas. Taigi, žalos atlyginimas pinigais taikomas tiek ir tik tokia apimtimi, kiek tai sudaro taikytų aplinkos atkūrimo priemonių išlaidas, tačiau nėra metodas, pakeičiantis taikytinas aplinkos atkūrimo priemones. 22.19. Netinkamas materialiųjų teisės normų taikymas turėjo esminę reikšmę neteisėto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo priėmimui bei netinkamam Europos Sąjungos teisės aiškinimui bei taikymui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai aiškino bei taikė Direktyvos II priedą bei II priedo 1.2.3 punktą, pripažindamas, kad jį atitinka žalos atlyginimo pinigais metodas, pagal kurį žala vertinama ne pagal prarasto gamtos ištekliaus ar jo funkcijos vertę, o pagal standartizuotas formules, kuriose vertinami patys teršalai / atliekos, jų kiekiai bei koeficientai, o ne konkretus pažeistas gamtos išteklius ar jo funkcija, o pats apskaičiuotas žalos dydis pinigais yra skirtas ne aplinkos atkūrimo priemonių parinkimui bei aplinkos atstatymui, o atlyginimo pinigais išieškojimui. 22.20.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, netinkamai aiškindamas ir taikydamas Metodikos 28–31 punktus bei nepagrįstai netaikydamas AAĮ 1 straipsnio 21 dalies, apibrėžiančios žalos aplinkai sąvoką, nepagrįstai konstatavo, kad jais yra nustatytas žalos aplinkai apskaičiavimo dydis – padarė aiškią, esminę materialiosios teisės taikymo klaidą. 22.21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai taikė Metodikos 28–31 punktus, nepagrįstai konstatuodamas, kad jais nustatoma prarastų gamtos išteklių ir (arba) funkcijų piniginė vertė. Nurodytas Metodikos 28–31 punktų aiškinimas iš esmės prieštarauja AAĮ 1 straipsnio 21 dalyje pateiktam žalos aplinkai apibrėžimui, Direktyvos 2 straipsnio 1, 13 dalims bei aktualiai Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikai.

AAĮ 1 straipsnio 21 dalyje nustatyta, kad žala aplinkai yra tiesiogiai ar netiesiogiai atsiradęs neigiamas aplinkos ar jos elementų (žemės paviršiaus ir gelmių, oro, vandens, augalų, gyvūnų, kitų gyvųjų organizmų, organinių ir neorganinių medžiagų, juos vienijančių natūraliųjų ir antropogeninių sistemų, įskaitant ir saugomas teritorijas, kraštovaizdį, biologinę įvairovę, buveines) pokytis arba jų funkcijų, turimų savybių pablogėjimas. Direktyvos 2 straipsnio 2 dalis apibrėžia žalos aplinkai sąvoką, pagal kurią žala aplinkai tai tiesioginis arba netiesioginis gamtos ištekliaus išmatuojamas neigiamas pasikeitimas arba gamtos ištekliaus susijusios savybės, funkcijos išmatuojamas pablogėjimas. Doktrinoje pabrėžiama, kad žalos apibrėžtyje, kuri pateikta Direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje, yra aiškus reikalavimas, jog žala turi būti „išmatuojamas neigiamas pasikeitimas“. Taigi, AAĮ 1 straipsnio 21 dalis expressis verbis nustato, kad žalos esminiu elementu yra gamtos ištekliaus ar jo funkcijų pablogėjimas, o tai yra nustatyta ir Direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje. 22.22.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime nustatytas teršalų išleidimo / atliekų išmetimo sulyginimas su gamtos ištekliams ir (arba) jų funkcijoms padaroma žala prieštarauja AAĮ 1 straipsnio 21 dalyje pateiktam žalos aplinkai apibrėžimui, Direktyvos 2 straipsnio 2, 13 dalims bei aktualiai Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikai. 22.23. Direktyvos 2 straipsnio 1 dalis bei 2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/60/EB, nustatančios Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus (toliau – Direktyva 2000/60/EB), 2 straipsnio 31 ir 33 dalys tiesiogiai patvirtina, kad žalos aplinkai dydis (t. y. prarastų gamtos išteklių ar funkcijų vertė) niekaip ir jokia apimtimi negali būti lyginama ir (arba) apskaičiuojama nevertinant paties prarasto gamtos ištekliaus ar jo funkcijos, o remiantis pačiu teršalų išleidimu bei jo kiekiu. Nurodytą teisės aiškinimą taip pat patvirtina ir Direktyvos 2 straipsnio 13 dalyje pateiktas gamtos elemento savybės (funkcijos) ir gamtos išteklių savybės (funkcijos) apibrėžimas, kuris suprantamas kaip funkcijos, kurias atlieka gamtos išteklius kito gamtos ištekliaus arba visuomenės naudai.

Metodikos 28–31 punktuose nustatytose formulėse niekaip ir jokia apimtimi nėra vertinama gamtos elemento savybės bei prarastos funkcijos, kurių praradimui ištaisyti ir atkuriama pažeista aplinkos būklė. 22.24. Tai, kad remiantis Metodikos 28–31 punktais apskaičiuota skaitinė (piniginė) žalos aplinkai išraiška yra niekaip nesusijusi su realiai gamtai ar jos elementui padarytos žalos dydžiu, patvirtina ir Direktyvos taikymo vadovas, kuriame nurodyta, jog apskaičiuojant žalą pinigais, nustatytas žalos dydis turi būti lygus konkrečiai padaryta žala pažeisto aplinkos komponento atkūrimo išlaidoms. 22.25. Taikant vertės ir sąnaudų palyginimą, kompensuojamųjų priemonių apimtis yra apibrėžiama pagal žalos dydžio apskaičiavimą. Žalos vertė (190 000 Eur) yra surenkama ir naudojama įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones. Aplinkos atkūrimo priemonių apimtis priklauso nuo to, kiek projektų galima įgyvendinti už 190 000 Eur. 22.26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime Metodikos 28–31 punktuose įtvirtinto žalos aplinkai dydžio pagal išleistus teršalus ir jų kiekį bei koeficientus nustatymą prilyginus prarastų gamtos išteklių (funkcijų) vertei bei pagal tai paskaičiavus atlygintino žalos aplinkai dydžio pinigais dydį yra paneigiamas ir Direktyvos II priedo 1.3.3 punkte įtvirtinto proporcingumo reikalavimas, pagal kurį kompetentinga institucija turi teisę nuspręsti, kad jokios papildomos žalos ištaisymo priemonės nebebūtų taikomos, jei žalos ištaisymo priemonių, kurių reikėtų imtis, norint pasiekti pirminę būklę arba panašų lygį, kaštai būtų neproporcingi aplinkos gautai naudai. 22.27.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2017 m. liepos 13 d sprendime byloje Nr. C-129/16 Túrkevei Tejtermelő Kft. (toliau – byla Nr. C-129/16) nurodė, kad „Minėtos direktyvos 2 straipsnio 1 punkte „žala aplinkai“ apibrėžiama kaip saugomoms rūšims ir natūralioms buveinėms daroma žala, žala vandeniui arba žala žemei.<..> Darytina išvada, kad pati oro tarša nėra Direktyvoje 2004/35 numatyta žala aplinkai. <..> Vadinasi, remdamasis faktinėmis aplinkybėmis, kurias tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas gali vertinti, jis turi patikrinti, ar oro tarša pagrindinėje byloje galėjo sukelti žalą arba tokios žalos neišvengiamą pavojų, kad būtų reikėję imtis prevencijos arba ištaisymo priemonių, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2004/351“. Taigi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime pateiktas aiškinimas, pagal kurį Metodikos 28–31 punktuose nustatytomis formulėmis, pagal kurias pats teršalų / atliekų išleidimas / išmetimas yra prilyginamas gamtos ištekliui padarytai žalai, tiesiogiai prieštarauja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo byloje Nr.

C-129/16 pateiktam išaiškinimui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimas taip pat prieštarauja AAĮ 1 straipsnio 21 daliai, Direktyvos 2 straipsnio 2 daliai bei Direktyvos 2000/60/EB 2 straipsnio 31 ir 33 punktui. 22.28. Tai, kad Metodikos 28–30 punktuose įtvirtintomis formulėmis nėra vertinama gamtos ištekliui ar jo funkcijai padaryta žala, tiesiogiai patvirtina ir pačios Metodikos formulių dedamosios, pagal kurias niekaip ir jokia apimtimi nėra vertinami konkretaus gamtos ištekliaus ar jo funkcijos pirminės aplinkos būklės sąlygos, neigiamo poveikio aplinkai reikšmingumas, natūralaus aplinkos atkūrimo galimybės ir laikas, atlikti veiksmai, užtikrinantys teršalų ir (arba) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą, siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai, neigiamo poveikio žmonių sveikatai ar tolesnio aplinkos elementų funkcijų pablogėjimą, pritaikytos aplinkos atkūrimo priemonės. Yra akivaizdu, kad priklausomai nuo aplinkos komponento pirminės būklės, jame esančių gamtos elementų pobūdžio bei kiekio tiesiogiai priklauso konkrečiam gamtos ištekliui padaroma žala, tačiau minėtais Metodikos punktais niekaip ir jokia apimtimi nėra vertinamas konkretus gamtos išteklius bei jo būklės pokytis. 23.

Savo poziciją dėl šioje byloje egzistuojančio ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo pareiškėja grindžia šiais argumentais: 23.1. Pareiškėja ginčijo Metodikos 28–31 punktų atitiktį Konstitucijos 54 straipsniui bei AAĮ 32 straipsnio 2 daliai, neatitiktį grįsdama tuo, kad kai žala aplinkai padaryta Metodikos 28–31 punktuose nurodytais teršalais, teoriškai apskaičiuotas žalos aplinkai dydis yra išieškomas iš žalą padariusio asmens ir pervedamas valstybės biudžetui, taip ir neatkuriant pažeisto aplinkos komponento būklės; Metodikos 28–31 punktai yra taikomi tik juose nurodytų teršalų išleidimo (išmetimo) atveju, o pagal Metodikos 28–31 punktus nustatyta teorinė žala aplinkai nėra skiriama gamtos ištekliaus būklės atkūrimui. Analogiškus argumentus pareiškėja išdėstė ir bylą nagrinėjant iš esmės pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jos argumentų, kuriais grindžiamas Metodikos 28–31 punktų prieštaravimas Konstitucijos 54 straipsniui bei AAĮ 32 straipsnio 2 daliai, nevertino. 23.2.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vertino Metodikos atitiktį Konstitucijos 54 straipsniui bei AAĮ 32 straipsnio 2 daliai tik tokia apimtimi, kiek Metodikos 28–31 punktuose pateiktose formulėse, kaip teisiškai reikšmingi kriterijai aplinkai (gamtai) padarytos žalos dydžiui apskaičiuoti, nėra įtvirtinti AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje, tačiau niekaip ir jokia apimtimi netyrė pareiškėjos pareiškime nurodyto pagrindo, kuriuo buvo grindžiama Metodikos 28–31 punktų neatitiktis Konstitucijos 54 straipsniui bei AAĮ 32 straipsnio 2 daliai, t. y. to, kad Metodikos 28– 31 punktų pagrindu apskaičiuotas žalos aplinkai pinigais dydis nėra skirtas pažeisto aplinkos elemento ar jo funkcijos atstatymui. 23.3. Byloje pareiškėja laikėsi pozicijos, kad Metodikos 28–31 punktai prieštarauja Konstitucijos 54 straipsniui bei AAĮ 32 straipsnio 2 daliai, kadangi Metodikos pagrindu apskaičiuotas žalos aplinkai dydis nėra skirtas to pažeisto aplinkos komponento atkūrimui, o remiantis Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymu, yra pervedama Aplinkos apsaugos rėmimo programą, pagal kurią išieškota žalos aplinkai piniginė suma nėra specialiai (išimtinai) orientuota į pažeisto aplinkos komponento atkūrimą, o gautos lėšos gali būti panaudotos kitų programos tikslų įgyvendinimui.

Nagrinėjant bylą, atsakovo atstovė sutiko, kad apskaičiuota ir pinigine išraiška atlyginta aplinkai padaryta žala, remiantis Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymu, pervedama į Aplinkos apsaugos rėmimo programą, kur šios programos lėšos naudojamos Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo 4 straipsnyje nustatytais tikslais. Šis pareiškėjos nurodytas pagrindas dėl Metodikos 28–31 punktų neatitikties aukštesnės galios teisės aktams nebuvo įvertintas. 24. Savo poziciją dėl šioje byloje egzistuojančio ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo pareiškėja grindžia šiais argumentais: 24.1. Sprendime norminėje byloje Nr. eI-7-552/2022 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformavo taisykles dėl viešojo administravimo subjekto pareigos pagrįsti priimto reguliavimo pagrįstumą. Nagrinėtoje norminėje byloje ir minėtoje norminėje byloje Nr. eI-7-552/2022 buvusios faktinės aplinkybės yra iš esmės tapačios – abejose bylose Aplinkos ministerija laikėsi tapačios pozicijos, kad norminiame akte nustatytą reguliavimą pagrindžiantys dokumentai yra sunaikinti ir nėra galimybės aiškiai bei tiksliai pagrįsti nustatytą reguliavimą. 24.2.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime norminėje byloje Nr. eI-7-552/2022 teismas pripažino, kad Aplinkos ministerijos negalėjimas pagrįsti nustatyto norminio reguliavimo sudaro pagrindą pripažinti nustatyto reguliavimo prieštaravimą gero valdymo principui, o nagrinėtoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad pareiškėja nepateikė iš esmės jokių teisinių argumentų, kuriais remiantis, būtų galima vertinti formulių dėmenų atitiktį pagal objektyvumo ir proporcingumo standartą, o išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad atsakovas turi pareigą neribotą laiką išsaugoti visus teisės akto parengiamuosius dokumentus. Nagrinėtoje norminėje byloje, nukrypdamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, teismas paneigė viešojo administravimo subjekto (atsakovo) pareigą pagrįsti Metodikos 28–31 punktuose nustatytą reguliavimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareigą pagrįsti, kad reguliavimas yra neobjektyvus, perkėlė pareiškėjai, kai būtent atsakovui, kaip norminį reguliavimą priėmusiam subjektui, tokia pareiga tenka pagal nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. 24.3.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nukrypo nuo 2022 m. birželio 23 d. sprendime norminėje byloje Nr. eI-7-552/2022 pateikto išaiškinimo, kad turi būti aiškūs faktai, argumentai, teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas nustatytą norminį reguliavimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. liepos 5 d. sprendime tik deklaratyviai nurodė, kad pagrįstais įrodymais yra ir atsakovo paaiškinimai (atsiliepimas, atstovo paaiškinimai), nors jokiuose procesiniuose dokumentuose atsakovas nepagrindė Metodikos 28–31 punktuose nurodytų formulių elementų pagrindimo – kuo remiantis buvo nustatyti minėti dėmenys bei jų dydžiai. 24.4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. liepos 5 d. sprendime deklaratyviai nurodė, kad nėra jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų pakankamas pagrindas abejoti teršalų rūšių diferencijavimo, atliekų ir teršalų tarifų, aplinkos komponentų ir jiems taikomų koeficientų pagrįstumu, tačiau byloje esantys įrodymai – atsakovo pateikta Metodikos rengimo medžiaga, tiesiogiai patvirtina, kad Metodikos 28–31 punktuose nustatytos formulės niekaip ir jokia apimtimi nėra skirtos apskaičiuoti padarytos žalos dydžiui, o buvo skirtos nustatyti baudinį elementą: 24.4.1.

Aplinkos ministerijos 2002 m. sausio 2 d. pasitarimo protokole Nr. P-05-01 nurodyta, kad: „Svarstant klausimą, kokie tarifai turėtų būti formulėse A. Dragūnui iškilo abejonių, kaip galima būtų pagrįsti mokesčių tarifų iš Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo panaudojimą aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių paskaičiavimui. Kaip alternatyvą jis pasiūlė senos metodikos tarifus pakeisti litais bei indeksuoti ir gautus tarifus naudoti naujoje Metodikoje. Nuspręsta, prieš pasirenkant tarifus, pasitarti su ministru“. 24.4.2. Atsakovo su 2002 m. balandžio 12 d. lydraščiu Nr. 05-02-1995 pateiktame Metodikos aiškinamajame rašte yra nurodyta, kad: „skaičiavimų pagrindinis principas – išmestų teršalų kiekio ir teršalo tarifo sandauga“. 24.4.3. Lietuvos Respublikos ūkio ministerija 2002 m. liepos 3 d. rašte Nr. 32-07- 4605 nurodė, kad: „Neaišku, kuo vadovaujantis nustatyti įsakymo projekte teršalų, išmestų į aplinkos orą, tarifai“. 24.4.4. Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento 2002 m. gruodžio 2 d. rašte Nr.

(04-18)-a-15-1193 yra nurodyta, kad: „siūlome teršalų, išleistų nenustatytoje vietoje arba neturint leidimo, kiekio nustatymą reglamentuoti pagal teršimo trukmę, debitą ir koncentraciją (pagal anksčiau galiojusią Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodiką, patvirtintą LRV 1991-11-08 nutarimu Nr. 458). Analogiška pozicija dėl ankstesnės metodikos taikymo perkėlimo nurodyta ir Klaipėdos regiono Aplinkos apsaugos departamento 2002-12-02 rašte Nr. 04-08-01/3692“. VII. 25. Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narės Laimos Mogenienės prašymą dėl proceso atnaujinimo nurodė, kad pareiškėjos prašymas nėra pagrįstas Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalyje nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais ir neturėtų būti tenkinamas, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. liepos 7 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, tinkamai pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, sprendime pateiktos teismo išvados yra motyvuotos ir pagrįstos.

26. Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu atsakovas nurodo šiuos argumentus: 26.1. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime niekaip ir jokia apimtimi nepasisakė dėl jos argumentų, kuriais grindžiamas Metodikos 28–31 punktų prieštaravimas Konstitucijos 54 straipsniui bei AAĮ 32 straipsnio 2 daliai. Kita vertus, pareiškėja nurodo, kad kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo turinio, teismas vertino Metodikos atitiktį Konstitucijos 54 straipsniui bei AAĮ 32 straipsnio 2 daliai tik tokia apimtimi, kiek Metodikos 28–31 punktuose pateiktose formulėse, kaip teisiškai reikšmingi kriterijai aplinkai (gamtai) padarytos žalos dydžiui apskaičiuoti, nėra įtvirtinti AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje, tačiau niekaip ir jokia apimtimi netyrė pareiškėjos pareiškime nurodyto pagrindo, kuriuo buvo grindžiama Metodikos 28–31 punktų neatitiktis Konstitucijos 54 straipsniui bei AAĮ 32 straipsnio 2 daliai, t. y. to, kad Metodikos 28–31 punktų pagrindu apskaičiuotas žalos aplinkai pinigais dydis nėra skirtas pažeisto aplinkos elemento ar jo funkcijos atstatymui.

Taigi ir pareiškėja patvirtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime vertino jos argumentus dėl tariamo prieštaravimo Konstitucijos 54 straipsniui bei AAĮ 32 straipsnio 2 daliai. 26.2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje laikantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos, pagal kurią teismui tenkanti pareiga motyvuoti priimamą sprendimą, pateikti išaiškinimai nereiškia, kad teismas turi pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną šalies argumentą, nuosekliai pabrėžiama, kad aptariamu pagrindu administracinės bylos procesas gali būti atnaujinamas tik tada, jei teismo sprendimas ar nutartis apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš teismo sprendimo ar nutarties turinio neaišku, kuo vadovaudamasis, teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo ar nutarties rezoliucinėje dalyje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu, pareiškėjos nuomone, nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste. 27. Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu atsakovas nurodo šiuos argumentus: 27.1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 5 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Prašyme atnaujinti procesą pareiškėja iš esmės atkartoja tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodyti patikslintame prašyme bei rašytiniuose paaiškinimuose ir juos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išsamiai įvertino. 27.2. Prašyme atnaujinti procesą nėra pateikti akivaizdūs įrodymai, kad buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą. Iš pareiškėjos prašymo atnaujinti procesą norminėje administracinėje byloje matyti, kad ji iš esmės nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime norminėje administracinėje byloje atliktu įrodymų vertinimu bei taikytu teisiniu reguliavimu, kurie nagrinėjamu atveju neatitinka pareiškėjos subjektyvios nuomonės.

Pareiškėja prašyme išdėstė savo subjektyvų vertinimą dėl byloje susiklosčiusios situacijos ir taikyto teisinio reguliavimo, prašymo nepagrįsdama objektyviais įrodymais ir neįrodžiusi klaidingų materialiosios teisės normų taikymo faktų, kaip to reikalaujama pagal teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, t. y., pareiškėja prašymu atnaujinti procesą iš esmės siekia, kad norminė administracinė byla, kurioje yra priimtas galutinis ir neskundžiamas procesinis sprendimas, būtų pakartotinai išnagrinėta teisme. 27.3. Pareiškėja neįrodė sąlygų ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktui taikyti, t. y. šiuo pagrindu atnaujinti procesą. Ji iš esmės siekia bylos aplinkybių vertinimo iš naujo, tačiau sprendžiant dėl proceso atnaujinimo, bylos aplinkybės nėra vertinami iš naujo, kadangi proceso atnaujinimo institutas nėra skirtas dar kartą bylą išnagrinėti iš esmės, o yra skirtas tik įvertinti, ar nėra proceso atnaujinimo pagrindų, įtvirtintų ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. 28. Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu atsakovas nurodo šiuos argumentus: 28.1.

Kaip nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m liepos 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-9-415/2023, 2022 m. birželio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-7-552/2022 buvo remiamasi tiek pareiškėjos patikslintame prašyme, tiek rašytiniuose paaiškinimuose, o bylą nagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas sprendimą, šiuos argumentus vertino. 28.2. Pareiškėjos nurodytos administracinės bylos Nr. eI-7-552/2022 ir nagrinėtos bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa. Pareiškėjos nurodytoje byloje išplėstinė teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad vien dirbtinių nepratekamų paviršinių vandens telkinių ploto dydis savaime galėtų suponuoti, jog toks skirtingas asmenų traktavimas su paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrantės apsaugos juostų nustatymu susijusių teisių ir pareigų atžvilgiu yra objektyviai pateisinamas. Nagrinėtoje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo yra nustatytas objektyviai pateisinimas (pagrįstas) teisinis reguliavimas dėl žalos aplinkai teisinio reguliavimo ir metodų, taikytinų vertinant žalą aplinkai ir apskaičiuojant žalos aplinkai atlyginimo dydį. 28.3.

Pareiškėja prašyme atnaujinti procesą nenurodė nei vieno Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo kitoje analogiško pobūdžio administracinėje byloje, kurioje esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms, būtų kilęs tų pačių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo teigti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo formuojamos praktikos, o tai reiškia, jog nėra pagrindo atnaujinti procesą ir pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą. Išplėstinė teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a: VIII. 29. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja Lietuvos Respublikos Seimo narė Laima Mogenienė kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu atnaujinti administracinės bylos Nr. I-9-415/2023, užbaigtos įsiteisėjusiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 5 d. sprendimu, procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Dėl proceso atnaujinimo instituto paskirties ir tikslo 30.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010; 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-662/2015). Šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-102/2014, 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-61-552/2016; kt.). 31. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principui.

Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Bylos peržiūrėjimas neturėtų būti traktuojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, ir vien dviejų nuomonių tam tikru klausimu galimybė nėra pagrindas bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Ryabykh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 52854/99). Teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Šis nukrypimas būtų suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, tik jei tai būtų pateisinamas dėl primygtinio socialinio poreikio, o ne vien tik dėl „teisinės švaros“ (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Sutyazhnik prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8269/02). Taigi atitinkamas įsiteisėjęs sprendimas gali būti panaikintas tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr., pvz., EŽTT 2001 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 40713/04). 32.

Iš EŽTT jurisprudencijos matyti, kad fundamentaliais trūkumais paprastai laikytini tokie ankstesnio proceso defektai, kaip jurisdikcijos klaidos, rimti teisminio proceso pažeidimai (pvz., asmens neįtraukimas į jam svarbų procesą ar pan.) ar piktnaudžiavimas valdžia (žr., pvz., 2008 m. liepos 31 d. sprendimą byloje Protsenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 13151/04); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Esertas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 50208/06)), retais atvejais – ir vidaus teisės taikymo klaidos (žr., pvz., 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą byloje Trapeznikov ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr.

5623/09)). Poreikis ginti aiškiai pažeistas Konvencijos garantijas taip pat gali būti svarus argumentas, teikiant prašymus dėl pasibaigusio proceso atnaujinimo (žr. EŽTT 2015 m. vasario 5 d. sprendimą byloje Bochan prieš Ukrainą (Nr. 2) (pareiškimo Nr. 22251/08)). 33. Pažymėtina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir panašiai. Proceso atnaujinimo institutą reguliuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl proceso šalies nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris proceso šalies nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar proceso šalies nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-64-502/2021).

Dėl administraciniuose teismuose nagrinėjamų norminių bylų ypatumų 34. Prieš pasisakydama apie galimybę spręsti norminių administracinių bylų proceso atnaujinimo klausimą, išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad administraciniuose teismuose nagrinėjamos dviejų rūšių norminės bylos: 1) dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai ar savivaldybių administravimo subjektai, teisėtumo (ABTĮ 20 str. 2 d. 1 p.); 2) dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo (ABTĮ 21 str. 1 d. 2 p.). Tai, koks subjektas priėmė norminį administracinį aktą, lemia ir skirtingus šių bylų nagrinėjimo ypatumus. 35. Normines bylas dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų norminių aktų teisėtumo nagrinėja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kaip vienintelė ir galutinė instancija (ABTĮ 21 str. 1 d. 2 p.). Teritorinių ar savivaldybių administravimo subjektų priimtų norminių administracinių aktų teisėtumą tiria Regionų administracinis teismas, kaip pirmosios instancijos teismas (ABTĮ 20 str. 2 d. 1 p.), o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra apeliacinė instancija Regionų administracinio teismo kaip pirmosios instancijos teismo išnagrinėtoms byloms (ABTĮ 21 str. 1 d. 1 p.).

Taigi šiuo metu galiojančiame ABTĮ įtvirtinta galimybė Regionų administracinio teismo išnagrinėtose norminėse administracinėse bylose priimtus sprendimus peržiūrėti apeliacine tvarka, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, įskaitant tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nustatyta tvarka patikrinęs neįsiteisėjusių norminėse bylose priimtų Regionų administracinio teismo sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą, turi teisę priimti ABTĮ 144 straipsnio 1 dalyje nustatytus procesinius sprendimus (inter alia „panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo“ (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 145 str.)). 36. Pažymėtina, kad apeliacija, tikrinant neįsiteisėjusių norminėse bylose priimtų Regionų administracinio teismo sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą, ir proceso atnaujinimas, įsiteisėjus administracinių teismų sprendimams norminėse bylose (tiek dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai ar savivaldybių administravimo subjektai, teisėtumo (ABTĮ 20 str. 2 d. 1 p.), tiek dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo (ABTĮ 21 str. 1 d. 2 p.)) turi esminį skirtumą – tai, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacine tvarka peržiūrint Regionų administracinio teismo išnagrinėtose norminėse bylose priimtus sprendimus jie yra neįsiteisėję. 37.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad ABTĮ įtvirtinti skirtingų norminių administracinių aktų patikros administraciniuose teismuose ypatumai nekeičia toliau dėstomų išaiškinimų dėl proceso atnaujinimo administracinių teismų išnagrinėtose norminėse bylose, t. y. šios taisyklės taikomos abiejų rūšių norminėms byloms – tiek dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai ar savivaldybių administravimo subjektai, tiek dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo – užbaigtoms įsiteisėjusiu administracinio teismo procesiniu sprendimu. Dėl norminių administracinių bylų proceso atnaujinimo ypatumų 38. Išplėstinė teisėjų kolegija, pabrėždama norminių administracinių bylų ypatumus, pirmiausia pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis teisės doktrina, yra nurodęs, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų.

Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose (2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-566/2013; taip pat žr. 2007 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A403-3/2007, 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-210/2012, 2013 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-555/2013). 39. Teisės aktų priskyrimas prie norminių teisės aktų grupės apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį), o administracinių bylų teisenoje – jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką, pasireiškiančią tuo, jog yra ribojamas subjektų, galinčių tiesiogiai kreiptis į teismą dėl norminių aktų teisėtumo, ratas, skirtinga kreipimosi į teismą dėl akto neteisėtumo tvarka, skiriasi akto panaikinimo teisinės pasekmės ir pan.

(žr., pvz., 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-116-858/2015, 2019 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-639-624/2019). 40. Administraciniai teismai, nagrinėdami aptariamos kategorijos bylas, sprendžia, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, t. y. savo kompetencijos ribose užtikrina konstitucinio teisinės valstybės principo, suponuojančio teisės aktų hierarchiją, įgyvendinimą viešojo administravimo srityje (2012 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1503/2012). Atlikęs teisėtumo patikrą, administracinis teismas gali pripažinti, kad tirtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) yra teisėtas, arba pripažinti, kad jis prieštarauja įstatymui ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminiam teisės aktui (ABTĮ 117 str. 1 d.). Svarbi norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu pasekmė – norminis administracinis aktas (ar jo dalis) paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl to norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu (ABTĮ 118 str. 1 d.). 41.

Svarbu pabrėžti tai, jog, tiriant norminio administracinio akto teisėtumą, nėra sprendžiamas pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimas, o tik siekiama išsiaiškinti, ar norminis administracinis aktas neprieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Taigi bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne pažeistų subjektinių teisių apsauga, o abstrakti viešojo administravimo subjektų veiklos, priimant norminius administracinius aktus, teisėtumo kontrolė (2008 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1285/2010; 2012 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-223/2012; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1819/2013 ir kt.). Tokio pobūdžio bylose administracinis teismas neatlieka teisės taikymo funkcijos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-121/2014). 42.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, jog norminių administracinių aktų teisminės kontrolės procesas yra specifinis, iš esmės besiskiriantis nuo individualių administracinių ginčų dėl subjektinės teisės – skirtingas šių bylų tikslas, paskirtis, ginčo objektas, materialiosios teisės kreiptis į teismą samprata, teisminio nagrinėjimo ribos, sukeliamos teisinės pasekmės ir kt. Tai, kad šios bylos išsiskiria iš kitų administracinių teismų kompetencijai priskirtų bylų, suponuoja specialių procesinių taisyklių poreikį. 43. Nors ABTĮ 116 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos dėl norminių administracinių aktų teisėtumo nagrinėjamos pagal bendrąsias šiame įstatyme nustatytas proceso taisykles, tačiau kartu dėl procesinių ypatumų pareiškimų (prašymų) ištirti norminių administracinių teisės aktų teisėtumą nagrinėjimas priskiriamas atskirai bylų kategorijai, kurios procesinės taisyklės reglamentuotos ABTĮ II dalies II skyriaus Pirmajame skirsnyje. 44. Nagrinėjamu atveju aktualus norminės bylos proceso atnaujinimo klausimas ypatingosios norminių administracinių bylų teisenos taisyklėse (ABTĮ II dalies II skyriaus Pirmajame skirsnyje) nėra aptartas.

Bendroji administracinių bylų teisena nustato proceso atnaujinimo taisykles – tam yra skirta ABTĮ IV dalis „Proceso atnaujinimas“, kurioje, be kita ko, yra įvardyti proceso atnaujinimo pagrindai (156 str. 2 d.), nurodant, kad procesas gali būti atnaujinamas esant šiems pagrindams: 1) kai Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismo sprendimas byloje prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir jos papildomiems protokolams, arba kai Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismo sprendimu pažeista Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte nustatyta asmens teisė; 2) naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu; 3) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi liudytojo parodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas; 4) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti nusikalstami proceso dalyvių, liudytojo, specialisto, eksperto ar vertėjo veiksmai arba nusikalstamos teisėjų veikos, padaryti nagrinėjant šią bylą; 5) panaikinamas kaip neteisėtas ar nepagrįstas teismo sprendimas, nuosprendis, kuris buvo pagrindas priimti tą sprendimą ar nutartį; 6) jeigu viena iš proceso šalių proceso metu buvo neveiksni tam tikroje srityje ir nebuvo atstovaujama atstovo pagal įstatymą; 7) jeigu sprendime teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų; 8) sprendimas ar nutartis yra be motyvų; 9) jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas; 10) jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį; 11) panaikinamas kaip neteisėtas individualus teisės aktas, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą; 12) kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą; 13) Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas Konstitucijos 106 straipsnio ketvirtojoje dalyje nurodyto asmens prašymą, pripažįsta, kad įstatymas ar kitas Seimo priimtas aktas, Respublikos Prezidento aktas ar Vyriausybės aktas (ar jų dalis), kurio (kurios) pagrindu priimtas asmens konstitucines teises ar laisves pažeidžiantis sprendimas, prieštarauja Konstitucijai. 45.

Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į norminių administracinių bylų ypatumus (pavyzdžiui, tai, kad norminėse bylose nėra materialiosios teisės normų taikymo klausimų, teisinis santykis nėra kvalifikuojamas ir kt.), įvertinusi ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies nuostatų turinį, tikslą ir paskirtį, daro išvadą, jog šios nuostatos yra skirtos tiems atvejams, kai administraciniai teismai nagrinėja tarp šalių kilusius individualius administracinius ginčus. Norminių administracinių bylų specifika lemia tai, kad proceso atnaujinimo klausimui norminėse administracinėse bylose spręsti ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti proceso atnaujinimo pagrindai netaikomi. 46. Šiame kontekste pažymėtina, jog Lietuvos Respublikoje teisė konstatuoti norminio teisės akto neteisėtumą suteikta dviejų justicijų teismams – Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) ir administraciniams teismams. 47. Atkreiptinas dėmesys, kad norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimas administraciniuose teismuose pagal savo specifiką itin panašus į Konstitucinio Teismo vykdomą įstatymų, Respublikos Prezidento, Vyriausybės ir referendumu priimtų aktų konstitucingumo kontrolę, tik žemesnės teisinės galios aktų atžvilgiu. 48.

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog teismai, pagal Konstituciją ir įstatymus turintys įgaliojimus tirti teisės aktų (jų dalių), kurių atitikties Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams) tyrimas nėra priskirtas Konstitucinio Teismo jurisdikcijai, atitiktį Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams) ir priimti atitinkamus sprendimus, atitinkamose bylose tirdami tų teisės aktų (jų dalių) atitiktį Konstitucijai negali neaiškinti Konstitucijos. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą ir kitus įstatymus dėl kitų teisėkūros subjektų išleistų (taigi ne Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistų ir ne priimtų referendumu) teisės aktų (jų dalių), inter alia dėl ministrų išleistų teisės aktų, kitų žemesnės galios poįstatyminių teisės aktų, taip pat savivaldybių institucijų išleistų teisės aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai sprendžia pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigti specializuoti teismai – administraciniai teismai (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). 49.

Teisės doktrinoje pripažįstama, kad tikrinant įstatyminį teisėtumą, konstitucinė ir administracinė justicija supanašėja, kadangi administraciniams teismams taip pat suteikiama įstatyminio teisėtumo funkcija, tačiau tik tiriant norminius administracinius teisės aktus. Teigiama, kad ir konstitucinio, ir administracinio teismo atliekama normų kontrolė vykdoma analogiškų materialinės teisinės prigimties normų atžvilgiu. Tačiau atsižvelgiant į norminių aktų rūšį ir vietą teisės normų sistemoje bei jas priimančio subjekto statusą, teisės normų teisėtumo kontrolė istoriškai kontinentinės teisės tradicijų valstybėse padalyta tarp konstitucinės ir administracinės justicijos; pastarosios sritis tradiciškai siejama su vykdomosios valdžios veiklos teisėtumo kontrole. Daroma išvada, kad teisės aktų teisėtumo tyrimo kategorijos byloms taikytinos ne tik bendrosios ir ypatingosios administracinių bylų teisenos taisyklės, bet ir konstitucinės justicijos nuostatos, o tai patvirtina šios kategorijos ginčų mišrų pobūdį (Paužaitė-Kulvinskienė, J.

Administracinė justicija: teorija ir praktika. Vilnius: Justitia, 2005. 100–101, 211 psl.). 50. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi konstitucinės ir administracinės justicijos panašumus, atliekant teisės aktų teisėtumo patikrą, bei tai, kad ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti proceso atnaujinimo pagrindai nėra skirti atvejams, kai prašoma atnaujinti norminės administracinės bylos procesą, daro išvadą, jog proceso atnaujinimo norminėse administracinėse bylose klausimai turi būti sprendžiami, atsižvelgiant į taisykles ir oficialią konstitucinę jurisprudenciją, skirtą konstitucinės bylos peržiūrai. 51. Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Konstitucinio Teismo nutarimas, išvada ir sprendimas gali būti peržiūrėti paties Konstitucinio Teismo iniciatyva, jeigu paaiškėjo naujų esminių aplinkybių, kurios, jeigu būtų buvusios žinomos Konstituciniam Teismui nutarimo, išvados ar sprendimo priėmimo metu, būtų galėjusios lemti kitokį priimto nutarimo, išvados ar sprendimo turinį.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 3 dalį Konstitucinio Teismo sprendimas dėl savo nutarimo, išvados ar sprendimo išaiškinimo gali būti peržiūrėtas ir tuo atveju, kai nutarimas, išvada ar sprendimas buvo išaiškintas ne pagal tikrąjį jo turinį. 52. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime pažymėta, kad Konstitucinio Teismo baigiamasis aktas gali būti peržiūrėtas tik paties Konstitucinio Teismo iniciatyva (Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalis). Ši nuostata nereiškia, kad įvairūs teisės subjektai, inter alia tie, kurie pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą gali kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ar paklausimu dėl klausimų, priskirtų Konstitucinio Teismo jurisdikcijai, negali Konstituciniame Teisme kelti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto peržiūrėjimo klausimo, tačiau pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą spręsdamas, ar tai daryti, Konstitucinis Teismas turi plačią diskreciją. 53. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad, pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą, spręsdamas, ar peržiūrėti Konstitucinio Teismo baigiamąjį aktą, Konstitucinis Teismas turi plačią diskreciją; pagal Konstituciją, Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus peržiūrėti savo nutarimus, išvadas, sprendimus, kai jie buvo priimti Konstituciniam Teismui nežinant apie tokias esmines aplinkybes, kurios, jeigu būtų buvusios žinomos, būtų galėjusios lemti kitokį priimtų nutarimų, išvadų, sprendimų turinį; priešingas aiškinimas reikštų, kad Konstitucinis Teismas nėra saistomas Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalies, pagal kurią Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai yra privalomi ir pačiam Konstituciniam Teismui, suvaržo Konstitucinį Teismą tuo atžvilgiu, kad jis negali jų pakeisti arba peržiūrėti, jeigu tam nėra konstitucinio pagrindo; toks aiškinimas būtų nesuderinamas su Konstitucija ir dėl to, kad sudarytų prielaidas paneigti konstitucinės jurisprudencijos tęstinumą, kartu ir pažeisti Konstitucijos viršenybės principą, konstitucinį teisinės valstybės principą, kitas Konstitucijos nuostatas (inter alia 2020 m. balandžio 29 d. sprendimas Nr.

KT85-A-S80/2020, 2021 m. sausio 8 d. sprendimas Nr. KT6-A-S6/2021, 2021 m. gegužės 20 d. sprendimas Nr. KT76-A-S69/2021). 54. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog minėtas Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad „Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus peržiūrėti savo nutarimus, išvadas, sprendimus, kai jie buvo priimti Konstituciniam Teismui nežinant apie tokias esmines aplinkybes, kurios, jeigu būtų buvusios žinomos, būtų galėjusios lemti kitokį priimtų nutarimų, išvadų, sprendimų turinį“, mutatis mutandis taikomas ir administraciniams teismams, atliekantiems abstrakčią viešojo administravimo subjektų veiklos, priimant norminius administracinius aktus, teisėtumo kontrolę. 55. Taigi norminės administracinės bylos procesas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, kai paaiškėjo naujų esminių aplinkybių, kurios, jeigu būtų buvusios žinomos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui procesinio sprendimo priėmimo metu, būtų galėjusios lemti kitokį priimto procesinio sprendimo turinį.

Atkreiptinas dėmesys, kad šios administracinei justicijai mutatis mutandis taikomos konstitucinės justicijos nuostatos neužkerta kelio atnaujinti išnagrinėtos norminės bylos procesą, egzistuojant ekstraordinarioms situacijoms – pavyzdžiui, paaiškėjus, jog norminę bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. 56. Kaip jau buvo minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti proceso atnaujinimo pagrindai netaikomi proceso atnaujinimo klausimui norminėse administracinėse bylose spręsti. Todėl proceso šalių įvardijami ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatyti proceso atnaujinimo pagrindai ir juos pagrindžiantys argumentai vertintini kaip teiginiai, kuriais siekiama įrodyti egzistuojant ekstraordinarią situaciją, sudarančią pagrindą atnaujinti išnagrinėtos norminės bylos procesą. Dėl prašymo atnaujinti procesą nagrinėjamoje byloje 57. Pareiškėja Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktą prašymą atnaujinti procesą norminėje administracinėje byloje Nr. I-9-415/2023 pirmiausia grindžia tuo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 5 d. sprendimas yra be motyvų (ABTĮ 156 str. 2 d. 8 p.).

Pareiškėjos teigimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas niekaip ir jokia apimtimi netyrė pareiškėjos pareiškime nurodyto pagrindo, kuriuo buvo grindžiama Metodikos 28–31 punktų neatitiktis Konstitucijos 54 straipsniui bei AAĮ 32 straipsnio 2 daliai, t. y. to, kad Metodikos 28–31 punktų pagrindu apskaičiuotas žalos aplinkai pinigais dydis nėra skirtas pažeisto aplinkos elemento ar jo funkcijos atstatymui. Taip pat pareiškėja pateikia argumentus, kad buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį (ABTĮ 156 str. 2 d. 10 p.). Galiausiai pareiškėja siekia įrodyti teismų praktikos išsiskyrimą (ABTĮ 156 str. 2 d. 12 p.), nurodydama, kad buvo nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 23 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. eI-7-552/2022 pateikto išaiškinimo. 58. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos argumentus, vadovaudamasi pirmiau nurodytais išaiškinimais, daro išvadą, jog pareiškėja nenurodė naujų esminių aplinkybių, kurios nebūtų buvusios žinomos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo priėmimo metu ir kurios galėtų būti pripažintos pagrindu spręsti klausimą dėl norminės administracinės bylos proceso atnaujinimo.

Šiuo atveju nenustatytas pagrindas pripažinti egzistuojant ekstraordinarią situaciją, dėl kurios turėtų būti atnaujinta norminė administracinė byla. 59. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą norminėje administracinėje byloje Nr. I-9- 415/2023 yra nepagrįstas, todėl atmetamas, atsisakant atnaujinti procesą norminėje administracinėje byloje Nr. I-9-415/2023. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, išplėstinė teisėjų kolegija n u t a r i a: Pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narės Laimos Mogenienės prašymo atnaujinti procesą norminėje administracinėje byloje Nr. I-9-415/2023 netenkinti. Atsisakyti atnaujinti procesą norminėje administracinėje byloje Nr. I-9-415/2023 pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narės Laimos Mogenienės pareiškimą ir pareiškėjo Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų kreipimąsi dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471 patvirtintos Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodikos nuostatų teisėtumo. Nutartis neskundžiama.