Klausimas. Dėl pareigos pirkimo dokumentuose įtvirtinti pirkimo objekto lygiavertiškumo sąlygą Dėl viešojo pirkimo pažeidimo poveikio Europos Sąjungos biudžetui vertinimo
Byloje nagrinėtas ginčas, kilęs dėl VšĮ Centrinės projektų valdymo agentūros (toliau – Agentūra) sprendimo, kuriuo už viešųjų pirkimų reikalavimų pažeidimus pareiškėjui pritaikyta 5 proc. finansinė korekcija, pagrįstumo ir teisėtumo.
Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad techniniame projekte nebuvo numatyta galimybė siūlyti lygiaverčius standartus, o pareiškėjas neįrodė, kad frazės „arba lygiavertis“ nenurodymas buvo pagrįstas ir neribojo konkurencijos. Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė išvadą, kad Agentūros taikyta finansinė korekcija buvo proporcinga pareiškėjo padarytam pažeidimui.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog Direktyvos 2014/247 42 straipsnio 3 dalies b punkte (Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 37 str. 4 d. 2 p.) ir Direktyvos 2014/24 42 straipsnio 4 dalyje (VPĮ 37 str. 5 d.) yra įtvirtintos skirtingos perkančiosios organizacijos pareigos. Nors abiem atvejais numatyta pareiga pirkimo dokumentuose nurodyti frazę „arba lygiavertis“, ši pareiga siejama su skirtingomis teisinėmis situacijomis. Direktyvos 2014/24 42 straipsnio 4 dalyje ir VPĮ 37 straipsnio 5 dalyje tokia perkančiosios organizacijos pareiga yra susieta su išimtimi, leidžiančia nukrypti nuo baigtinio techninės specifikacijos formulavimo metodų sąrašo bei draudimo pirkimo objektą apibrėžti nurodant modelį, tiekimo šaltinį, procesą, prekių ženklą, patentą, tipą, kilmę ar gamybą. Tuo tarpu Direktyvos 2014/24 42 straipsnio 3 dalies b punktas bei VPĮ 37 straipsnio 4 dalies 2 punktas reguliuoja situacijas, kai techninė specifikacija formuluojama nurodant neprivalomus standartus, t. y. taikant vieną iš leidžiamų techninės specifikacijos parengimo metodų. Abiem atvejais reikalavimas dėl nuorodos „arba lygiavertis“ pateikimo yra privalomas, o jo nepaisymas kiekvienu iš nurodytų atvejų pažeidžia perkančiosios organizacijos pareigą užtikrinti tiekėjų lygiateisiškumą ir veiksmingą konkurenciją. Pagal LAT praktiką, nepateikus šios nuorodos, pirkimo sąlygos aiškintinos taip, kad lygiaverčių sprendinių siūlymo galimybė nėra numatyta, todėl, net ir laikant tiekėjo pasiūlymą lygiaverčiu, jis negalėtų būti vertinamas kaip atitinkantis techninėje specifikacijoje nustatytus reikalavimus. Priešingas vertinimas reikštų faktišką pirkimo sąlygų pakeitimą ir pažeistų skaidrumo bei tiekėjų lygiateisiškumo principus. Atitinkamai perkančioji organizacija tokiu 7 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB Tekstas svarbus EEE.
atveju negali turėti lūkesčio, kad potencialus tiekėjas supras pirkimo sąlygas, kaip nedraudžiančias siūlyti lygiaverčius sprendinius.
Aptariamos bylos atveju pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad VPĮ 37 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtintą pareigą pateikti nuorodą „arba lygiavertis“ jis įvykdė pirkimo sąlygose ir pirkimo sutartyje. Įvertinusi ginčo pirkimo sąlygų ir pirkimo sutarties nuostatas, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad jos buvo susijusios ne su VPĮ 37 straipsnio 4 dalies 2 punkte, o su VPĮ 37 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos perkančiosios organizacijos pareigos vykdymu. Pareiškėjo nurodytuose pirkimo sąlygų ir pirkimo sutarties punktuose nebuvo nuostatų, iš kurių potencialiems tiekėjams būtų aišku ir suprantama, kad galėjo būti siūlomos ne tik lygiavertės (analogiškos) medžiagos, įranga, prekės (jų ženklai), modeliai, procesai, patentai, tipai ir mechanizmai, bet ir techninėje specifikacijoje nurodytiems lygiaverčiai standartai. Šiuo aspektu byloje taip pat pažymėta, jog Agentūra nustatė šį trūkumą ir siūlė jį ištaisyti išankstinės viešojo pirkimo dokumentų patikros metu, tačiau pareiškėjas į tokią atsakovo rekomendaciją neatsižvelgė.
Šiomis aplinkybėmis konstatuota, kad, pirkimo sąlygose nurodydamas neprivalomus standartus ir nepateikdamas nuorodos „arba lygiavertis“, pareiškėjas netinkamai parengė techninę specifikaciją bei nevykdė pareigos užtikrinti konkurenciją ir nediskriminuoti tiekėjų. Agentūra byloje ginčytu sprendimu pagristai konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė VPĮ 37 straipsnio 4 dalies 2 punktą ir VPĮ 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus lygiateisiškumo bei nediskriminavimo principus.
Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, jog tam, kad būtų pagrindas spręsti dėl finansinio koregavimo pagal Reglamento Nr. 1303/20138 143 straipsnį ir Taisyklių9 307 punktą, turi būti nustatyta, jog ūkio subjekto padarytas viešųjų pirkimų reglamentavimo pažeidimas padarė arba galėjo padaryti žalos ES biudžetui. Pažymėtina, kad nors tokiu atveju nereikalaujama įrodyti konkretaus finansinio poveikio dydžio, žalos atsiradimo galimybė negali būti preziumuojama. Ji turi būti pagrįsta ir individualizuota, analizuojant konkretaus viešojo pirkimo konkurencinę aplinką, pavyzdžiui, nustatant tiekėjų dalyvavimo galimybes ir aktyvumą, konkurencijos realumą, taip pat tai, kokiu būdu viešųjų pirkimų pažeidimas galėjo paveikti atitinkamo fondo lėšų panaudojimą, iškreipti konkurenciją, lemti mažiau ekonomiškai naudingo pasiūlymo pasirinkimą, įvertinant tikėtiną pirkimo rezultatą, jei pažeidimas nebūtų padarytas, ir pan. Vien formalus viešųjų pirkimų reglamentavimo pažeidimo konstatavimas, neatskleidžiant jo (galimo) poveikio ES biudžetui, t. y. nepagrindus žalos ES biudžetui, savaime nėra pakankamas pagrindas konstatuoti pažeidimą pagal Reglamentą Nr. 1303/2013 ir taikyti finansinę korekciją.
Byloje nustačius, kad ginčytame sprendime nėra jokių argumentų, pagrindžiančių VPĮ nuostatų pažeidimo poveikį ES biudžetui, konstatuota, jog Agentūra, spręsdama dėl pareiškėjui taikytinos finansinės korekcijos, laikė nustatytą VPĮ normų pažeidimą automatiškai darančiu žalą ES biudžetui, tuo nesilaikydama Reglamento Nr. 1303/2013 2 straipsnio 36 punkto nuostatų. Nenustačiusi ir nepagrindusi visų pažeidimui konstatuoti būtinųjų sąlygų, Agentūra neturėjo teisinio bei faktinio pagrindo spręsti dėl pareiškėjui taikytinos finansinės korekcijos. Ši aplinkybė sudaro pakankamą pagrindą panaikinti ginčytą Agentūros sprendimą, kaip neatitinkantį imperatyvių VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų. Atskiras ginčo sprendimu parinktos finansinės korekcijos proporcingumo vertinimas šiuo atveju yra perteklinis ir nebeturi teisinės reikšmės bylos procesinei baigčiai, todėl nebeturi būti atliekamas.
Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, jog tarp šalių kilęs ginčas dėl VPĮ nuostatų aiškinimo ir taikymo yra išspręstas, o šiame procesiniame teismo sprendime pateikti išaiškinimai joms yra privalomi. Konstatavus, kad ginčytas Agentūros sprendimas nėra pagrįstas teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis dėl finansinės korekcijos taikymo pareiškėjui, ir jį panaikinus, pradėto pažeidimo tyrimo, taip pat pareiškėjo pateikto mokėjimo prašymo administravimo procedūra lieka neužbaigta. Užbaigusi minėtas procedūras, atsižvelgdama į šiame procesiniame teismo sprendime pateiktus išaiškinimus, Agentūra dėl to turės priimti naują sprendimą.
8 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1303/2013, kuriuo nustatomos Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui, Europos žemės ūkio fondui kaimo plėtrai ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui bendros nuostatos ir Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui taikytinos bendrosios nuostatos ir panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1083/2006. 9 Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 1K-316 patvirtintos Projektų administravimo ir finansavimo taisyklės.
LVAT tenkino pareiškėjo apeliacinį skundą – panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo panaikino ginčytą Agentūros sprendimą. Išplėstinės teisėjų kolegijos
2026 m. balandžio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-39-789/2026