Klausimas. Dėl Aplinkos apsaugos agentūros teisės nuspręsti, kad poveikio aplinkai vertinimas negali būti atliekamas, kai planuojama ūkinė veikla draudžiama įstatymais Dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis išimties taikymo tik su baigiamu eksploatuoti telkiniu besiribojančioms teritorijoms
Apžvelgiamoje byloje ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – Agentūra) sprendimo, kuriuo konstatuota, kad pareiškėjo planuojamos ūkinės veiklos – išteklių gavybos Kvesų smėlio ir žvyro telkinio naujame plote – poveikio aplinkai vertinimas (toliau – PAV) negali būti atliekamas, nes planuojama ūkinė veikla yra uždrausta įstatymais (toliau – Sprendimas), teisėtumo ir pagrįstumo.
Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą, kuris, be kita ko, buvo grindžiamas argumentais, kad atsakovo Sprendimas priimtas ultra vires (viršijant įgaliojimus), nes specialiosios teisės normos suteikia įgalinimus Agentūrai PAV programos nagrinėjimo stadijoje priimti dvejopo pobūdžio sprendimus – patvirtinti PAV programą arba nurodyti reikalavimus ją papildyti ar pataisyti. Teismas panaikino Sprendimą ir įpareigojo Agentūrą iš naujo išnagrinėti PAV programos rengėjo prašymą bei patvirtinti PAV programą arba nurodyti motyvuotus reikalavimus PAV programos rengėjui papildyti ir pataisyti PAV programą.
LVAT teisėjų kolegija pažymėjo, jog Planuojamos ūkinės veikos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 3 straipsnio 6 dalyje expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nustatyta, kad kai planuojama ūkinė veikla uždrausta įstatymais, tokios planuojamos ūkinės veiklos atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo ar poveikio aplinkai vertinimas negali būti atliekami. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakinga institucija sprendimą, kuriuo konstatuojama, kad poveikio aplinkai vertinimas negali būti atliekamas, gali priimti poveikio aplinkai vertinimo programos rengimo etape, kadangi akivaizdu, kad tolesnis planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procesas būtų beprasmis. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad specialiosios teisės normos suteikia įgalinimus Agentūrai PAV programos nagrinėjimo stadijoje priimti tik dvejopo pobūdžio sprendimus – patvirtinti PAV programą arba nurodyti reikalavimus ją papildyti ar pataisyti – pripažinta nepagrįsta. LVAT taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo aiškinimu, kad Įstatymo 3 straipsnio 6 dalies nuostata apima tik veiklas, kurios įstatymais yra draudžiamos kaip tokios, t. y. iš esmės tik veiklos rūšis, nesiejant jos (veiklos) vykdymo su konkrečia vieta, gretimybėmis ir pan.
LVAT pabrėžė, kad miško žemė, esanti II grupės rekreaciniuose miškuose ir priskirta valstybinės reikšmės miškui, gali būti paverčiama naudmenomis naudingųjų iškasenų eksploatavimo teritorijoms formuoti ir naudoti tik vienu iš Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkte aptartų atvejų – kai baigiama eksploatuoti šiuo metu naudojamo telkinio dalis, dėl kurios yra išduotas leidimas naudoti naudingąsias iškasenas, ir nėra galimybės tęsti telkinio eksploatavimo ne miško žemėje, jeigu tokios teritorijos – naudingųjų iškasenų eksploatavimo teritorijoms formuoti ir naudoti – formavimas numatytas bendruosiuose planuose ar valstybei svarbių projektų teritorijų planavimo dokumentuose arba saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose; miško žemę paversti kitomis naudmenomis galima tik po to, kai Vyriausybė priima nutarimą dėl šių valstybinės reikšmės miškų plotų išbraukimo iš valstybinės reikšmės miškų plotų.
Teisėjų kolegija pritarė Agentūros Sprendimo išvadai, kad PAV programoje nurodytos planuojamos ūkinės veiklos PAV negali būti atliekamas, kadangi planuojama ūkinė veikla šioje vietoje yra uždrausta įstatymais: pareiškėjo planuojamos ūkinės veiklos Kvesų smėlio ir žvyro telkinio naujo ploto Kauno rajono savivaldybėje PAV programoje numatyta 18,5 ha vieta yra žemės sklypuose, kurių paskirtis – miško žemė, esanti II grupės rekreaciniuose miškuose, PAV vieta nesiriboja su jokia naudojama Kvesų smėlio ir žvyro telkinio dalimi, dėl kurios yra išduotas leidimas naudoti naudingąsias iškasenas. Šiame kontekste pažymėta, kad Miškų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostata – „baigiama eksploatuoti šiuo metu naudojamo telkinio dalis, dėl kurios yra išduotas leidimas naudoti naudingąsias iškasenas, ir nėra galimybės tęsti telkinio eksploatavimo ne miško žemėje“, atsižvelgiant į teisės aktais nustatytą miško žemės konversijos ekstraordinarumą, aiškintina siaurai, t. y. kaip apimanti tik atvejus, kai telkinio, kurio daliai yra išduotas leidimas naudoti naudingąsias iškasenas ir kuri (telkinio dalis) baigiama eksploatuoti, eksploatavimą galima tęsti tik miško žemėje, besiribojančioje su baigiama eksploatuoti telkinio dalimi.
Pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmestas.
2026 m. balandžio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-743-624/2026