Pareiga įrodyti, kad PVM sumokėtas valstybėje narėje, kurioje baigėsi prekių gabenimas

Klausimas

Dėl kitoje valstybėje narėje prekes įsigijusio apmokestinamojo asmens, naudojančio Lietuvos PVM mokėtojo kodą, pareigos įrodyti, kad PVM buvo sumokėtas toje valstybėje narėje, kurioje baigėsi šių prekių gabenimas (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 122 str. 2 d.)

Suformuluota taisyklė

Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 122 straipsnio 2 dalį laikoma, kad prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės įvyko šalies teritorijoje ir tuo atveju, kai prekes įsigyjantis asmuo yra Lietuvos Respublikoje registruotas PVM mokėtojas, jo PVM mokėtojo kodas buvo nurodytas įsigyjant prekes ir šios prekės išgabenamos iš vienos valstybės narės į kitą valstybę narę, nebent įrodoma, kad PVM buvo sumokėtas toje valstybėje narėje, kurioje baigėsi šių prekių gabenimas (58 punktas).

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 122 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad joje įtvirtinta taisyklė yra taikoma tik tuo atveju, kai prekes įsigyjantis PVM mokėtojas neįrodo, kad jis įvykdė jam, kaip prekių įsigijimą iš kitos valstybės narės atlikusiam apmokestinamajam asmeniui, tenkančias mokestines prievoles toje valstybėje narėje, kurioje baigėsi šių prekių gabenimas. Tai, kad, be kita ko, dėl netinkamo vėlesnių (po įsigijimo iš kitos valstybės narės) šio PVM mokėtojo atliktų tiekimo sandorių kvalifikavimo šių prekių pirkėjai galbūt sumokėjo PVM valstybėje narėje, kurioje baigėsi minėtas prekių gabenimas, neturi įtakos vertinant šios įstatymo nuostatos taikymą (73 punktas).

*** Byloje ginčytas sprendimas apskaičiuoti papildomai mokėtinas PVM ir su juo susijusias sumas iš esmės buvo priimtas mokesčių administratoriui pripažinus, kad 2014– 2016 metais įvykdyti ginčo prekių įsigijimai iš Vokietijos laikytini įvykusiais Lietuvos teritorijoje, kaip tai suprantama pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 122 straipsnio 2 dalį (43 punktas).

Įsigydamas ginčo prekes pareiškėjas naudojo jam Lietuvoje suteiktą PVM mokėtojo kodą, o prekes jam pardavusios Vokietijos bendrovės šiuos tiekimus vertino kaip neapmokestinamuosius tiekimus Bendrijos viduje (45 punktas). Šias prekes pareiškėjas, neįvežant jų į Lietuvos teritoriją, pardavė Vokietijos, Kipro, Slovakijos ir Čekijos įmonėms, kurios jas pardavė įvairiems Lenkijos PVM mokėtojams (46 ir 50 punktai). Prekės visais atvejais buvo išgabentos iš Vokietijos į Lenkiją (48 punktas).

Mokestinio patikrinimo metu pareiškėjas, be kita ko, prašė mokesčių administratoriaus kreiptis į kompetentingas Lenkijos institucijas su prašymu pateikti informaciją, ar minėtos Lenkijos įmonės (galutinės ginčo prekių gavėjos), sumokėjo PVM į šios valstybės narės biudžetą. Mokesčių administratorius laikėsi pozicijos, kad pats pareiškėjas privalo pateikti neginčijamų įrodymų, jog minėtos Lenkijos įmonės sumokėjo PVM už ginčo prekes Lenkijoje (67 punktas).

Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė, kad nagrinėtu atveju visiškai nebuvo aktuali aplinkybė, ar minėtos Lenkijos įmonės (galutinės ginčo prekių gavėjos) sumokėjo PVM į šios valstybės narės biudžetą. Pareiškėjui neneigiant, jog jis PVM už ginčo prekes Lenkijoje nedeklaravo, taip pat nesant duomenų apie tai, kad toks, kaip ginčo, įsigijimas yra neapmokestinamas šioje valstybėje narėje, nebuvo pagrindo pripažinti, kad nagrinėtu atveju buvo tenkinamos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 122 straipsnio 2 dalyje numatytos šios įstatymo nuostatos išimties taikymo sąlygos (74 punktas).

Šaltinis: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 48 (2024 m. liepa–gruodis).