Klausimas. Dėl teisės į pelno mokesčio lengvatą, dirbtinai įterpiant į dividendų išmokėjimo schemą subjektą, kuris nėra tikrasis dividendų savininkas

Šioje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo UAB „Scaent Baltic“ užsienio vienetui – jo akcininkei, Estijos Respublikoje registruotai bendrovei Destanto OÜ – išmokėtų dividendų neapmokestinimo pelno mokesčiu prie pajamų šaltinio pagal Pelno mokesčio įstatymo (toliau – PMĮ) 34 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą „dalyvavimo išimties“ taisyklę. Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas nepagrįstai pasinaudojo nurodyta lengvata, todėl pareiškėjui buvo apskaičiuota 1 390 176 Eur pelno mokesčio, 560 326,95 Eur delspinigių ir skirta 556 070 Eur bauda, kurią mokestinį ginčą nagrinėjusi Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sumažino iki 278 035 Eur.

Ginčo esmę byloje sudarė klausimas, ar mokesčių administratorius, nustatęs, kad tiesioginė dividendų gavėja nebuvo tikroji dividendų savininkė ir dividendų išmokėjimo grandinėje veikė tik kaip tarpinis subjektas, pagrįstai, taikydamas MAĮ 69 straipsnio 1 dalį ir bendrąjį Europos Sąjungos teisės draudimo piktnaudžiauti teise principą, atsisakė taikyti minėtą lengvatą. Kartu byloje vertinta, ar pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl Nyderlandų fondo Energy Investment Fund (toliau – EIF), kaip tikrojo dividendų savininko, kuriam iš pareiškėjo gautas lėšas pervedė Destanto ir kuris yra Destanto akcininkas, paneigia mokesčių administratoriaus nustatytą mokestinę naudą ir piktnaudžiavimo teise požymius.

Ginčo laikotarpiu galiojusi PMĮ 34 straipsnio 2 dalis nustatė, kad Lietuvos vieneto užsienio vienetui išmokami dividendai pelno mokesčiu prie pajamų šaltinio neapmokestinami, jeigu dividendus gaunantis užsienio vienetas ne trumpiau kaip 12 mėnesių be pertraukų, įskaitant dividendų paskirstymo momentą, valdo ne mažiau kaip 10 procentų balsus suteikiančių akcijų, išskyrus atvejus, kai toks užsienio vienetas įregistruotas ar kitaip organizuotas tikslinėje teritorijoje. Šia nuostata, tiek, kiek ji taikoma į Direktyvos 2011/96/ES2 taikymo sritį patenkantiems dividendų mokėjimams, įgyvendinama direktyvos 5 straipsnyje nustatyta taisyklė, pagal kurią iš pelno, kurį patronuojamoji bendrovė paskirsto patronuojančiajai bendrovei, mokestis prie pajamų šaltinio neišskaitomas. LVAT pabrėžė, kad ši taisyklė, kaip ir kitos mokesčių lengvatos ar apmokestinimo išimtys, negali būti taikoma atsietai nuo bendrojo draudimo piktnaudžiauti teise principo. Todėl tais atvejais, kai formaliai PMĮ 34 straipsnio 2 dalies sąlygos yra įvykdytos, tačiau dividendų išmokėjimo struktūra ar jos dalis buvo sukurta siekiant mokestinės naudos, prieštaraujančios Direktyvos 2011/96/ES dalykui ar tikslui, mokesčių administratorius privalo atsisakyti leisti pasinaudoti šia lengvata.

LVAT, nagrinėdamas kilusį ginčą, vadovavosi ESTT praktikoje suformuotais kriterijais, pagal kuriuos vertinama, ar sandorių struktūra buvo naudojama nepagrįstai mokestinei naudai gauti. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ne vien formalųjį teisinį Destanto, kaip pareiškėjo akcininkės, statusą, bet ir šios bendrovės ekonominį turinį, jos tapimo pareiškėjo akcininke laiką, turėtus išteklius, sąnaudas ir lėšų judėjimą po dividendų gavimo. Byloje nustatytų aplinkybių visuma leido daryti pagrįstą išvadą, kad Destanto nebuvo tikroji pareiškėjo išmokėtų dividendų savininkė, o dividendų išmokėjimo grandinėje veikė kaip bendrovė tarpininkė. LVAT atkreipė dėmesį, kad vien tai, jog Destanto formaliai atitiko PMĮ 34 straipsnio 2 dalyje nustatytas akcijų valdymo sąlygas, šios išvados nepaneigia.

Tai, kad Destanto gautų dividendų ekonominė vertė vėliau buvo priskirta jos akcininkei valdymo įmonei Stichting European Energy Projects (toliau – Stichting EEP), kuri taip pat veikia EIF vardu, taip pat savaime nepatvirtina, kad tikrasis pareiškėjo išmokėtų dividendų savininkas buvo EIF arba kad dividendams, jeigu jie būtų buvę išmokėti EIF, būtų galėjusi būti taikoma PMĮ 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta neapmokestinimo taisyklė. Šiuo aspektu pažymėta, kad Stichting EEP buvo Destanto akcininkė ir EIF valdymo įmonė, o EIF – pareiškėjo vėliau nurodomas tikrasis dividendų savininkas. Tuo tarpu duomenys, patvirtinantys, kad Destanto gautų dividendų ekonominė vertė per paskolų ir vėlesnio įskaitymo mechanizmą buvo priskirta Stichting EEP, yra susiję būtent su šia bendrove. Tačiau vien aplinkybė, kad Stichting EEP yra EIF valdymo įmonė, savaime neleidžia Stichting EEP priskirtos lėšų ekonominės vertės laikyti EIF gauta ekonomine nauda, nesant tai patvirtinančių papildomų objektyvių duomenų. Be to, lėšų judėjimo duomenys neleido nepertraukiamai atsekti visos ginčo dividendų ekonominės vertės nuo Stichting EEP iki EIF.

Pareiškėjas taip pat rėmėsi aplinkybe, kad EIF dalyviams – fiziniams asmenims – išmokėtos sumos buvo apmokestintos gyventojų pajamų mokesčiu (toliau – GPM), todėl, jo vertinimu, mokestinė nauda apskritai nesusidarė. Tačiau tam, kad šis argumentas galėtų paneigti su ginčo dividendų išmokėjimu siejamą mokestinę naudą, byloje turėtų būti nustatytas konkretus ryšys tarp pareiškėjo Destanto išmokėtų dividendų, per Stichting EEP ir EIF grandinę perduotų lėšų bei fiziniams asmenims išmokėtų ir GPM apmokestintų pajamų. Vis dėlto bylos duomenys nepatvirtino, jog lėšų, kurias EIF panaudojo dividendams fiziniams asmenims išmokėti ir už fondo įsigytas pareiškėjo akcijas atsiskaityti, šaltinis buvo būtent Stichting EEP į EIF sąskaitą pervestos lėšos, todėl nebuvo pakankamo pagrindo išvadai, kad būtent pareiškėjo Destanto išmokėti dividendai galutiniame lėšų judėjimo etape buvo išmokėti ir apmokestinti kaip atitinkamų fizinių asmenų pajamos. Taigi šiuo atveju vėlesnis fiziniams asmenims išmokėtų sumų apmokestinimas GPM nepaneigė su ginčo dividendų išmokėjimu siejamos mokestinės naudos.

LVAT taip pat akcentavo, kad pagal ESTT praktiką nacionalinė valdžios institucija, siekdama atsisakyti bendrovę pripažinti tikrąja dividendų savininke ar konstatuoti piktnaudžiavimą teise, neprivalo nustatyti 2 2011 m. lapkričio 30 d. Tarybos direktyva 2011/96/ES dėl bendrosios mokesčių sistemos, taikomos įvairių valstybių narių patronuojančioms ir dukterinėms bendrovėms, kuri pakeitė Tarybos direktyvą 90/435/EEB.

bendrovės ar bendrovių, kurias ji laiko tikrosiomis šių dividendų savininkėmis. Be to, pareiškėjo argumentai, kad jis pats nekontroliavo Destanto, nesukūrė ginčo struktūros ir negavo iš jos tiesioginės ekonominės naudos, savaime nepaneigia pareiškėjui, kaip dividendus išmokėjusiam Lietuvos vienetui, pagal PMĮ 34 straipsnio 1 dalį tenkančios pareigos apskaičiuoti, išskaičiuoti ir į biudžetą sumokėti pelno mokestį nuo užsienio vienetui išmokamų dividendų, jeigu jiems netaikytina šio straipsnio 2 dalyje nustatyta neapmokestinimo taisyklė.

Taigi, LVAT atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas.

2026 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1929-575/2026