Klausimas. Procesinės pareigos pagal Konvencijos 3 ir 8 straipsnius pažeistos teisėsaugos institucijoms nesugebėjus veiksmingai taikyti baudžiamosios teisės siekiant patraukti kaltininką baudžiamojon atsakomybėn už seksualinius veiksmus, atliktus prieš nesipriešinančios, pažeidžiamos ir nuo jo priklausomos aukos valią.
Šioje byloje pareiškėja skundėsi neveiksmingu teisinės sistemos atsaku į jos prieš dešimt metų patirtą V. K. – kunigo ir jos universiteto teologijos dėstytojo – seksualinę prievartą, įvykdytą pasinaudojus jos pažeidžiamumu ir priklausomumu nuo kaltininko. EŽTT nustatė Konvencijos 3 ir 8 straipsnių pažeidimą, nes valstybės institucijos, priimdamos sprendimą nutraukti tyrimą, neįvertino bylos konteksto, pareiškėjos psichologinės būklės ir santykių su kaltininku pobūdžio tiriamų įvykių metu.
EŽTT priminė, kad Konvencijos 3 ir 8 straipsniuose valstybėms nustatytos pozityviosios pareigos apima pareigą priimti baudžiamosios teisės nuostatas, kuriomis veiksmingai kriminalizuojami ir baudžiami bet kokie seksualiniai veiksmai, atliekami su asmeniu be jo sutikimo, įskaitant atvejus, kai auka fiziškai nesipriešina, ir veiksmingai taikyti šias nuostatas atliekant veiksmingus tyrimus ir vykdant baudžiamąjį persekiojimą. EŽTT turėjo nuspręsti, ar valstybės institucijos veikė pagal šias pareigas, kad suteiktų pareiškėjai veiksmingą apsaugą nuo tokių seksualinių veiksmų. EŽTT atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja tiesiogiai neginčijo jos byloje taikytino baudžiamojo įstatymo turinio, tad jis turi apsvarstyti, ar institucijų požiūris aiškinant bylos aplinkybes ir teisinį reguliavimą buvo toks ydingas, kad sukėlė minėtų valstybės pareigų pažeidimą.
EŽTT nurodė, kad policija padarė išvadą, jog išžaginimo nebuvo, nes V. K. nenaudojo smurto ir negrasino smurtu, o pareiškėja savo nesutikimą išreikšdavo tik atlikus seksualinius veiksmus, bet ne jų metu. Tai, kad ji išreiškė nesutikimą po to, net kelis kartus, taip pat galimybė, kad V. K. galėjo suklysti dėl jos sutikimo, kad pareiškėja galėjo turėti priežasčių likti pasyvi arba nesipriešinti dėl jo valdžios pozicijos, nors nesutikdama su atliekamais veiksmais, institucijų nuomone, nebuvo svarbu. Iš tiesų, nepaisydamos pareiškėjos teiginių šiuo klausimu, jos nemanė, kad būtina atlikti kontekstinį jos parodymų patikimumo vertinimą ir patikrinti visas su tuo susijusias aplinkybes. EŽTT nurodė, kad pirmiausia neabejotinai būtų svarbu atsižvelgti į pareiškėjos psichologinę būseną, kad būtų galima nustatyti, ar ji patyrė galimą potrauminę reakciją į, kaip ji teigė, dar anksčiau prieš ją panaudotą kito kunigo prievartą; be to, institucijos nepakankamai išnagrinėjo, ar pareiškėja buvo itin pažeidžiama ir priklausoma nuo V.
K., o jei taip, tai kokiu mastu. Prokuroras, atmesdamas jos skundą dėl policijos sprendimo nutraukti procesą, tik padarė išvadą, kad pareiškėja nebuvo nepajėgi apsiginti, kaip tai suprantama pagal nacionalinę teisę ir teismų praktiką. EŽTT suprato, kad tuometinėje Čekijos Respublikos teismų praktikoje buvo pripažįstama, jog nukentėjusysis negali išreikšti savo valios ar apsiginti tam tikrose situacijose dėl bejėgiškumo būsenos, kurią sukėlė, pavyzdžiui, alkoholis, narkotikai, liga ar negalia, tačiau nepakankamai atsižvelgiama į situacijas, kai sutikimas negalioja dėl piktnaudžiavimo pažeidžiamumu, ir apskritai į seksualinės prievartos aukų psichologinę reakciją. Būtent dėl tokio siauro išžaginimo sudėties požymių aiškinimo tyrimą atliekančios institucijos nusprendė nutraukti bylą nesiimdamos tolesnių veiksmų.
Taigi galutinis sprendimas buvo priimtas parengiamajame baudžiamojo proceso etape, neperduodant bylos teismui, nes vidaus teisė neleido pareiškėjai kreiptis į teisminę instituciją. Dėl seksualinės prievartos nusikaltimo baudžiamajame procese buvo padaryta išvada, kad pareiškėja nebuvo V. K. kontroliuojama teismų praktikos prasme ir kad jos laisva valia nebuvo apribota, nes ji buvo pilnametė, visiškai veiksni, nesirgo jokia liga, trukdančia išreikšti savo valią. Institucijų išvada, kad pareiškėja galėjo jausti tam tikrą priklausomybę nuo V. K., nepaskatino jų atlikti tolesnės analizės šiuo aspektu. EŽTT nuomone, toks požiūris, kuris iš esmės reiškė atsisakymą atlikti kontekstinį faktinių aplinkybių vertinimą atsižvelgiant į pareiškėjos psichologinę būklę in concreto (konkrečiai), o ne tik į tai, kad ji suaugusi, buvo ydingas.
EŽTT padarė išvadą, kad valstybės institucijos negalėjo užtikrinti tinkamos pareiškėjos apsaugos, taigi valstybė atsakovė neįvykdė savo pozityviųjų pareigų, pagal kurias privalėjo veiksmingai taikyti baudžiamąją sistemą, įgalinančią nubausti už pareiškėjos nurodytus su ja be jos sutikimo atliktus seksualinius veiksmus. Šiuo aspektu Teismas priminė, kad ne jo reikalas spręsti dėl tariamo kaltininko baudžiamosios atsakomybės, tad pirmiau išdėstyta išvada negali būti aiškinama kaip nuomonė dėl V. K. kaltumo ar raginimas atnaujinti tyrimą šioje byloje.
EŽTT išvada. EŽTT nustatė Konvencijos 3 ir 8 straipsnių pažeidimą.