Klausimas. Nenustatyta teisės į saviraiškos laisvę pažeidimo dėl to, kad pareiškėjas buvo nuteistas už nusikaltimų, kuriais tyčia kėsinamasi į žmogaus gyvybę, šlovinimą dėl teroristinio pobūdžio užrašų ant mažamečiam sūnėnui padovanotų ir vaikų darželyje vilkėtų marškinėlių.

Šioje byloje pareiškėjas skundėsi teisės į saviraiškos laisvę pažeidimu, nes buvo nuteistas už nusikaltimų, kuriais tyčia kėsinamasi į žmogaus gyvybę, šlovinimą (pranc. apologie de crimes d’atteintes volontaires à la vie) dėl užrašų ant pagal jo individualų užsakymą pagamintų marškinėlių. Šie marškinėliai buvo dovana sūnėnui Džihadui, gimusiam rugsėjo 11 dieną, jo trejų metų gimtadienio proga, juos šis vilkėjo vaikų darželyje: ant priekinės dalies buvo užrašyta „aš esu bomba“, ant nugaros – „Džihadas, gimęs rugsėjo 11“. EŽTT nenustatė Konvencijos 10 straipsnio pažeidimo, nes, įvertinęs bylos aplinkybes, nacionalinių teismų pateiktus pareiškėjo nuteisimo motyvus ir jam paskirtą sankciją, nusprendė, kad skundžiamas apribojimas buvo būtinas demokratinėje visuomenėje. Pasisakydamas dėl Vyriausybės argumento, kad peticija turėtų būti atmetama kaip nepriimtina taikant Konvencijos 17 straipsnį, EŽTT nurodė, kad, nepaisant nacionalinių teismų pateikto marškinėlių užrašų kvalifikavimo pagal Prancūzijos baudžiamąją teisę, šių užrašų nepakako, kad neabejotinai būtų nustatyta, jog pareiškėjas tokiu būdu siekė sunaikinti Konvencijoje įtvirtintas teises ir laisves.

Tokie užrašai savaime negalėtų pateisinti Konvencijos 17 straipsnio taikymo. EŽTT taip pat priminė, kad jau yra nusprendęs, jog rugsėjo 11 dienos išpuolių aukų atminimo paniekinimas savaime nereiškia, kad prieštaringi pasisakymai apie šiuos išpuolius negali būti nagrinėjami saviraiškos laisvės požiūriu. Taigi EŽTT nusprendė, kad pareiškėjo peticija nėra piktnaudžiavimas teisėmis Konvencijos 17 straipsnio prasme ir nėra ratione materiae nesuderinama su Konvencijos nuostatomis. Teismas atmetė Vyriausybės preliminarų prieštaravimą dėl peticijos priimtinumo, primindamas, kad ši išvada neužkerta jam kelio remtis Konvencijos 17 straipsniu vertinant apribojimo būtinumą pagal Konvencijos 10 straipsnio 2 dalį.

EŽTT nurodė, kad pareiškėjo teisės į saviraiškos laisvę apribojimas buvo nustatytas įstatyme, juo siekiama teisėtų viešosios tvarkos apsaugos ir nusikalstamų veikų prevencijos tikslų. Vertindamas apribojimo būtinumą, Teismas pirmiausia pažymėjo, kad pareiškėjas, kurdamas užrašus, sąmoningai pasinaudojo kalbine forma, kuria, remiantis žodžio „bomba“ (pranc. bombe) daugiareikšmiškumu, šnekamąja prancūzų kalba siekiama apibūdinti patrauklaus asmens fizines savybes, šias savybes pareiškėjas susiejo ir su sūnėno tapatybės duomenimis. Pareiškėjas tiek nacionaliniuose teismuose, tiek EŽTT teigė, kad šie užrašai buvo humoristiniai. Šiuo aspektu EŽTT, priminęs savo praktiką dėl satyros kaip saviraiškos formos ir itin atidžios menininkų saviraiškos ribojimų patikros, nurodė, kad humoristinė kalba ar kitos humorą puoselėjančios saviraiškos formos yra saugomos pagal Konvencijos 10 straipsnį, net jei jas perteikiant peržengiamos tam tikros ribos ar provokuojama (pranc. ils se traduisent par la transgression ou la provocation), nepriklausomai nuo to, kas yra jų autorius.

Kartu Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad nors tokios saviraiškos formos negali būti vertinamos ar cenzūruojamos vien dėl neigiamos ar pasipiktinimo reakcijos, kurią gali sukelti, joms negali būti netaikomi Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai. Išties teisė į humorą nėra viską leidžianti, ir kiekvienas, kuris naudojasi saviraiškos laisve, prisiima pareigas ir atsakomybę pagal pirmiau nurodytą nuostatą. Šiuo aspektu apkaltinamąjį nuosprendį pareiškėjo byloje priėmęs teismas nusprendė, kad nagrinėjami užrašai negali būti suprantami kaip eilinis pokštas, priešingai, jie atspindi sąmoningą ketinimą iškelti nusikalstamų veikų teigiamą reikšmę, palankiai jas pristatant; tam tikri vaiko atributai, pavyzdžiui, jo vardas, gimimo diena ir mėnuo, taip pat žodžio „bomba“ vartojimas buvo pasitelkti kaip pretekstas nedviprasmiškai, sąmoningai kuriant asociacijas per žodžius, nukreipiančius į masinį smurtą, aukštinti tyčinius išpuolius prieš gyvybę.

EŽTT konstatavo, kad svarstomi užrašai negalėtų būti vertinami kaip patenkantys į kokią nors viešojo intereso diskusiją 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolių ar kitomis temomis. Be to, pareiškėjas ir neteigė, kad norėjo prisidėti prie tokio pobūdžio diskusijų ar jas inicijuoti. Taigi EŽTT, vadovaudamasis savo praktika dėl valstybės vertinimo laisvės nustatant teisės į saviraiškos laisvę apribojimo būtinumą ir apimtį priklausomai nuo saviraiškos rūšies, konstatavo, kad šiuo atveju valstybės vertinimo laisvė yra platesnė. Atsižvelgdamas į Vyriausybės argumentus dėl terorizmo grėsmės paplitimo Prancūzijoje bylai reikšmingu metu, EŽTT priminė, kad savo praktikoje atsižvelgia į nagrinėjamų bylų aplinkybes, būtent sunkumus, susijusius su kova su terorizmu, – tai viešojo intereso klausimas, gyvybiškai svarbus demokratinėje visuomenėje.

Šiuo aspektu Teismas taip pat pabrėžė, kad nors palyginti nesenas įvykis gali būti toks traumuojantis, kad kurį laiką pateisina didesnę nuomonės apie jį reiškimo kontrolę, tokios priemonės būtinumas laikui bėgant neišvengiamai mažėja. EŽTT nurodė, kad bendras teroristinių išpuolių Prancūzijoje kontekstas, kad ir koks rimtas jis būtų, savaime negalėjo pateisinti svarstomo apribojimo, tačiau negalima būtų ignoruoti šio bendrojo konteksto svarbos ir reikšmės nagrinėjamoje byloje. Išties nors nuo 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolių iki šioje byloje nagrinėjamų įvykių praėjo daugiau nei vienuolika metų, svarstomi užrašai buvo paskelbti praėjus vos keliems mėnesiams po kitų teroristinių išpuolių, per kuriuos būtent mokykloje žuvo trys vaikai. EŽTT nurodė, kad, atsižvelgiant į teroristinę ideologiją, paskatinusią šiuos (senesnį ir naujesnius) išpuolius, negalima teigti, kad praėjęs laikas sumažino nagrinėjamos ant marškinėlių užrašytos žinios reikšmę. Šios reikšmės negalėtų sumažinti ir tai, kad pareiškėjas nebuvo susijęs su teroristiniais judėjimais ar nepritarė jokiai teroristinei ideologijai.

Dėl konkretaus svarstomų užrašų paskelbimo konteksto EŽTT pabrėžė nacionalinio teismo argumentus, kad šiuo atveju buvo pasinaudota trejų metų vaiku, nesąmoningu minėtos žinios nešėju, negalinčiu suvokti šio fakto, ir kad žinia buvo transliuojama ne šiaip viešoje vietoje, bet mokyklos aplinkoje, kur buvo mažamečių vaikų. Kita vertus, EŽTT atkreipė dėmesį į tai, kad marškinėliai su svarstomais užrašais nebuvo tiesiogiai matomi tretiesiems asmenims, jie buvo pastebėti, kai vaiką perrenginėjo suaugę įstaigos darbuotojai. Be to, marškinėliai nebuvo prieinami plačiajai visuomenei, nes buvo dėvimi tik mokyklos teritorijoje. Todėl svarstomą žinią galėjo perskaityti tik du suaugusieji. Šiuo aspektu EŽTT priminė viešumo nebuvimo svarbą nagrinėjant saviraiškos laisvės įgyvendinimo apribojimo proporcingumą.

Nors Teismas negalėjo spėlioti, kokie tiksliai buvo pareiškėjo ketinimai šiuo klausimu, šis neneigė, kad konkrečiai prašė, jog sūnėnas darželyje dėvėtų padovanotus marškinėlius, ar kad norėjo pasidalyti savo žinia, priešingai, teigė, kad norėjo (galbūt nevykusiai) pajuokauti. Tačiau, EŽTT nuomone, pareiškėjas negalėjo nežinoti, kad tokie užrašai vaikų darželio patalpose netrukus po išpuolių, pasiglemžusių vaikų gyvybes kitoje mokykloje, ir esant įrodytai terorizmo grėsmei gali sukelti ypatingą rezonansą, peržengiantį paprastos provokacijos ar blogo skonio, kuriuo pareiškėjas rėmėsi nacionaliniame ir EŽTT procese, ribas. Primindamas, kad nacionalinės institucijos dėl tiesioginio ir nuolatinio kontakto su savo šalies realybe iš principo yra geresnėje padėtyje, sprendžiant dėl apribojimo jų siekiamais teisėtais tikslais būtinumo, negu tarptautinio teismo teisėjai, EŽTT manė, kad šios institucijos taip pat gali geriau suprasti ir įvertinti specifines visuomenės problemas konkrečiose bendruomenėse ir kontekstuose.

Šia prasme nacionalinis teismas, priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį pareiškėjo byloje, buvo arčiau vietos konteksto, kuriame įvyko nagrinėjamos aplinkybės, tad ir palankesnėje padėtyje sprendžiant, ar buvo būtina priimti tokį nuosprendį. Taigi EŽTT neįžvelgė rimto pagrindo pakeisti savuoju vertinimą, pateiktą nacionalinių teismų, jie, suderinę įvairius byloje aktualius interesus, kruopščiai vertino pareiškėjo kaltumą remdamiesi EŽTT praktikoje nustatytais kriterijais. EŽTT nusprendė, kad pareiškėjo nuteisimo motyvai, grindžiami kova su masinio smurto šlovinimu, buvo reikšmingi ir pakankami, taigi atitiko primygtinį socialinį poreikį. Kartu EŽTT priminė nacionalinių teismų sprendimų motyvavimo svarbą tokioje byloje kaip ši ir atkreipė dėmesį į tai, kad nors nagrinėjant pareiškėjo baudžiamąją bylą kasacine tvarka buvo pateikta padedanti suprasti priimtą sprendimą generalinio advokato išvada, joje aptariamos pareiškėjo žinios sukeltos emocijos ir įtampa bei jos poveikis socialinei taikai, labiau išplėtoti Prancūzijos Kasacinio Teismo motyvai dėl pareiškėjo argumentų pagal Konvencijos 10 straipsnį padarytų šio teismo sprendimą labiau prieinamą ir suprantamą.

Galiausiai EŽTT nurodė, kad pareiškėjui buvo paskirta dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas, ir 4000 Eur bauda, kurios dydis konkrečiomis bylos aplinkybėmis išliko proporcingas. Taigi, ypač atsižvelgdamas į tai, kad laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas, EŽTT padarė išvadą, kad nagrinėjamas apribojimas gali būti vertinamas kaip būtinas demokratinėje visuomenėje.

EŽTT išvada. EŽTT nenustatė Konvencijos 10 straipsnio pažeidimo — nuteisimo motyvai, grindžiami kova su masinio smurto šlovinimu, buvo reikšmingi ir pakankami.