Pateikiama medžiaga siekiama pristatyti naujausias Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT, Teismas) praktikos tendencijas ir svarbesnius sprendimus dėl valstybės pareigų baudžiamosios teisės priemonėmis ginant asmenis nuo seksualinės prievartos pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį, kuriame įtvirtintas žiauraus elgesio draudimas, ir (ar) 8 straipsnį, kuriame garantuojama teisė į privataus gyvenimo gerbimą, apimanti asmens fizinio ir psichinio neliečiamumo, garbės ir orumo gerbimą. Pažymėtina, kad 2024 metais EŽTT, konstatavęs nevisiškai tinkamą šių pareigų vykdymą baudžiamajame procese, nustatė Konvencijos pažeidimų ir bylose prieš Lietuvą. Tai patvirtina analizuojamos temos aktualumą ir parodo EŽTT praktikos reikšmę plėtojant Lietuvos teisę ir siekiant užtikrinti kuo veiksmingesnę minėtų žmogaus teisių apsaugą, kartu ir veiksmingą, šiuolaikiniais tarptautiniais standartais grindžiamą baudžiamosios justicijos veikimą.
Kartu pabrėžtina, kad EŽTT praktikos kaip svarbaus Lietuvos teisės šaltinio išmanymas ir taikymas, be kita ko, baudžiamosiose bylose yra esminė tinkamo Lietuvos Respublikos įsipareigojimų pagal Konvenciją vykdymo ir Konvencijos įgyvendinimo Lietuvoje prielaida.
Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtinta viena iš pagrindinių demokratinės visuomenės vertybių, visiškai (absoliučiai) uždraudžiant, be kita ko, kankinimą ir nežmonišką ar žeminantį elgesį. Tam, kad patektų į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, netinkamas elgesys turi pasiekti atitinkamą sunkumo (žiaurumo) lygį. Šio minimumo vertinimas yra reliatyvus ir priklauso nuo visų bylos aplinkybių – elgesio trukmės, fizinio ar psichinio poveikio, kai kuriais atvejais ir nuo aukos lyties, amžiaus, sveikatos būklės. Išžaginimas ir kita sunki seksualinė prievarta EŽTT praktikoje pripažįstami netinkamu (žiauriu) elgesiu, patenkančiu į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį. Kadangi tokios veikos paprastai susijusios ir su privataus gyvenimo pagrindinėmis vertybėmis ir esminiais aspektais, EŽTT dažnai nagrinėja bylas dėl pozityviosios pareigos jas tirti ir pagal Konvencijos 8 straipsnį.
Tokiais atvejais, atsižvelgiant į pareiškėjų skundų pobūdį ir esmę, byla nagrinėjama pagal abi pirmiau nurodytas nuostatas, taikomas kartu. Kai kuriais atvejais EŽTT, įvertinęs nurodytas aplinkybes, nagrinėja bylas dėl sunkesnės seksualinės prievartos tik pagal Konvencijos 3 straipsnį. Santykinai lengvesnė seksualinė prievarta, nesiekianti Konvencijos 3 straipsnio žiaurumo ribos, tačiau reikšmingai įsiterpianti į asmens fizinį ir psichinį neliečiamumą, jo privatumą, nagrinėjama pagal Konvencijos 8 straipsnį. EŽTT sprendimuose išaiškinta, kad pozityviosios pareigos pagal nurodytas Konvencijos nuostatas turi būti aiškinamos atsižvelgiant į iš kitų aktualių tarptautinės teisės aktų kylančius įsipareigojimus dėl vaikų teisių apsaugos nuo seksualinės prievartos, moterų apsaugos nuo smurto lyties pagrindu, apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje, bendros nusikaltimų aukų apsaugos ir kt.
Konvencijos 3 straipsnis, taip pat ir 8 straipsnis sukelia valstybėms pozityviąją pareigą priimti baudžiamąsias teisines nuostatas, pagal kurias veiksmingai uždraudžiami ir baudžiami bet kokie nekonsensualiniai seksualiniai veiksmai, įskaitant kai auka fiziškai nesipriešina, ir konkrečiai įgyvendinti šias nuostatas veiksmingai vykdant baudžiamąjį tyrimą ir persekiojimą. Tam tikromis aplinkybėmis gali būti reikalaujama ir imtis praktinių apsaugos priemonių, kad aukos ar potencialios aukos būtų apsaugotos nuo žiauraus elgesio ar neteisėtų teisės į privataus gyvenimo gerbimą apribojimų. Pagal EŽTT praktiką, tuo atveju, kai asmuo pakankamai pagrįstai teigia patyręs Konvencijos 3 straipsniui priešingas veikas, nacionalinės institucijos, vadovaudamosi šio straipsnio nuostatomis, turi atlikti veiksmingą oficialų tyrimą siekdamos nustatyti faktines bylos aplinkybes bei atsakingus asmenis ir, jei reikia, juos nubausti.
Iš esmės tapatūs, nors tam tikrais aspektais EŽTT praktikoje mažiau išplėtoti, reikalavimai aktualūs ir procesinės pareigos pagal Konvencijos 8 straipsnį kontekste. Tam, kad tyrimas būtų veiksmingas, jis turi būti pakankamai išsamus. Valstybės institucijos turi imtis pagrįstų sau prieinamų priemonių, kad surinktų su tiriama nusikalstama veika susijusius įrodymus. Naujausiuose EŽTT sprendimuose dėl seksualinės prievartos tyrimo akcentuojama, be kita ko, asmenų parodymų gavimo ir tinkamo patikrinimo bei vertinimo svarba, taip pat procesiškai pagrįstas teismo medicinos, teismo psichologinės, teismo psichiatrinės ekspertizės skyrimas laiku, kokybiškas ir kiek įmanoma greitesnis jos atlikimas. Institucijos visada privalo dėti dideles pastangas tam, kad išsiaiškintų įvykio aplinkybes, o nutraukdamos tyrimą neturėtų remtis skubotomis ar nepagrįstomis išvadomis.
Bet koks tyrimo trūkumas, kenkiantis galimybei nustatyti faktines aplinkybes ar atsakingų asmenų tapatybę, sukelia pavojų, kad šio standarto nebus laikomasi. Pareiga atlikti veiksmingą tyrimą yra susijusi su priemonėmis, o ne su rezultatais. Nėra absoliučios teisės į tai, kad koks nors konkretus asmuo būtų persekiojamas ar nuteistas, kai nebuvo kritikuotinų trūkumų siekiant patraukti kaltininkus atsakomybėn. Be to, Teismas neturi pasisakyti dėl izoliuotų tyrimo klaidų ar spragų: jis negali pakeisti nacionalinių institucijų vertindamas bylos aplinkybes ar nuspręsti dėl tariamų kaltininkų baudžiamosios atsakomybės. Taip pat ne Teismo užduotis yra kvestionuoti tyrimo kryptis, kuriomis vadovavosi tyrėjai, ar jų padarytas išvadas dėl faktinių aplinkybių, nebent jas darant akivaizdžiai neatsižvelgta į reikšmingus veiksnius ar jos yra savavališkos.
Nepaisant to, nesugebėjimas vadovautis akivaizdžia tyrimo kryptimi gali lemiamai pakenkti galimybei nustatyti bylos aplinkybes ir atsakingus asmenis. Tyrimo išvados turi būti grindžiamos kruopščia, objektyvia ir nešališka visų reikšmingų duomenų analize, jos pobūdis ir laipsnis, atitinkantis tyrimo veiksmingumo slenkstį, priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių.
Naujausioje EŽTT praktikoje bylose dėl procesinių pareigų seksualinės prievartos kontekste nagrinėjamos, be kita ko, nuo aiškesnių brutalaus seksualinio smurto panaudojimo situacijų nutolusios veikos, pavyzdžiui, seksualinė prievarta pasinaudojus aukos pažeidžiamumu, priklausomumu nuo kaltininko, seksualinis priekabiavimas, taip pat įrodinėjimo požiūriu sudėtingesni seksualinės prievartos panaudojant fizinį smurtą atvejai, kai tokio smurto panaudojimo fakto nustatymas, aukos valios vertinimas gali kelti problemų dėl vienareikšmių objektyvių įrodymų stokos. EŽTT sprendimuose, pripažįstant seksualinės prievartos tyrimo iššūkius dėl jos latentiškumo, galimos objektyvių įrodymų stokos, pabrėžiama būtinybė išsamiai ir objektyviai nustatyti ir įvertinti visas reikšmingas bylos aplinkybes, atsižvelgti į tiriamos situacijos kontekstą, galimai panaudotos prievartos pobūdį ir susijusių ypatumų įtaką asmenų elgesiui tiriamoje situacijoje, pavyzdžiui, ar tai buvo prievarta lyties pagrindu, prievarta, panaudota prieš vaiką, prievarta artimoje aplinkoje ir kt.
Vertinant iškeltas įvykių versijas ir asmenų parodymus, būtina, be kita ko, atsižvelgti į aukos pažeidžiamumą ir patikimumą dėl jos asmeninių savybių (pavyzdžiui, amžius, lytis, praeityje patirtas smurtas, psichologinės traumos, psichikos būklė dėl galimai panaudotos seksualinės ir kitokios prievartos), santykio su kaltininku pobūdžio (pavyzdžiui, kaltininko galios padėtis dėl formalių ar neformalių socialinių ryšių, asmeninių, šeimos ryšių su potencialia auka). Svarbu, kad procesiniuose sprendimuose dėl galimos seksualinės prievartos vertinimo būtų pateikti tinkami motyvai dėl visų teisiškai reikšmingų klausimų, be kita ko, ir pirmiau nurodytų bylos aspektų, aukos versijos atmetimo atveju – aiškūs ir konkretūs argumentai, dėl kurių ji pripažįstama nepagrįsta. Tam, kad tyrimas būtų veiksmingas, už jo atlikimą atsakingos institucijos ir asmenys turi būti nepriklausomi nuo asmenų, dėl kurių atliekamas tyrimas.
Pareiga atlikti tyrimą suponuoja ir greitumo bei įmanomo operatyvumo reikalavimus. Šiuo aspektu kaip esminį reikalavimą Teismas traktuoja greitą tyrimo pradėjimą ir atlikimą. Nepaisant galutinio proceso rezultato, nacionalinėje teisėje įtvirtintas apsaugos mechanizmas praktikoje turi veikti per pagrįstą laiką, kurio reikia, kad konkrečios institucijos užbaigtų pateiktos bylos nagrinėjimą iš esmės. Iš EŽTT sprendimų matyti, kad bylose dėl seksualinės prievartos laiko veiksnys aktualus tiek dėl to, kad lemia mažėjančias galimybes išsiaiškinti tikras bylos aplinkybes, tiek dėl reikšmingo neigiamo poveikio aukai ir antrinės viktimizacijos pavojaus procesui pernelyg užtrukus.
Auka turi turėti galimybę veiksmingai dalyvauti tyrime, jis turi būti prieinamas aukai tiek, kiek yra būtina jos teisėtiems interesams apsaugoti. Pagal EŽTT praktiką, pozityviosios pareigos pagal Konvencijos 3 ir 8 straipsnius apima aukų teisių apsaugą baudžiamajame procese ir reikalauja imtis priemonių, kad būtų užkirstas kelias antrinei viktimizacijai proceso metu. Valstybės – Konvencijos dalyvės turi organizuoti savo baudžiamąjį procesą taip, kad nekiltų pavojaus liudytojų, konkrečiai – ir nukentėjusiųjų, kviečiamų duoti parodymų, gyvybei, laisvei ar saugumui. Vadinasi, turi būti nustatyta gynybos ir liudytojų ar nukentėjusiųjų interesų pusiausvyra. Be to, baudžiamieji procesai dėl seksualinio pobūdžio veikų aukų dažnai išgyvenami kaip išbandymas, ypač kai auka prieš savo valią suvedama į akistatą su kaltinamuoju, taip pat nepilnamečių bylose.
Todėl tokiuose baudžiamuosiuose procesuose gali būti imamasi ypatingų priemonių aukoms apsaugoti. Bylose dėl seksualinės prievartos svarbi kompetentingų institucijų pareiga organizuoti procesą taip, kad būtų kiek įmanoma atsižvelgta į dažnai sunkią nukentėjusiųjų psichologinę būseną, juolab kai tai yra vaikai, prireikus padėti jiems įgyvendinti savo procesines teises, sušvelninti neišvengiamai traumuojantį proceso poveikį. Pavyzdžiui, laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, suprantama forma išaiškintos procesinės teisės ir pareigos, prireikus užtikrintas atstovo, vertėjo, specialistų dalyvavimas procese, tyrimą atlieka specializuoti pareigūnai, veiksmus su nukentėjusiuoju paprastai atlieka tos pačios lyties pareigūnai ir kt. Pastaruoju metu EŽTT sprendimuose vis dažniau nagrinėjami su antrine viktimizacija susiję baudžiamojo proceso trūkumai, tokie kaip nukentėjusiojo dalyvavimo procese būtinybės vertinimo neatlikimas, tokia būtinybe nepagrįstas nukentėjusiojo dalyvavimas procesiniuose veiksmuose, tam tikrų procesinių veiksmų, kuriuose nukentėjusiojo dalyvavimas reikalingas, kartojimas dėl netinkamo ankstesnio analogiškų veiksmų atlikimo, kelio tiesioginiam nukentėjusiojo ir kaltininko kontaktui neužkirtimas, perteklinių duomenų apie nukentėjusiojo privatų gyvenimą, įskaitant intymius jo aspektus, bylai nereikšmingų prielaidų ir stereotipų, susijusių su nukentėjusiuoju, dėstymas procesiniuose sprendimuose ir kt.
Baudžiamosiose bylose dėl seksualinės prievartos teismo procesas, kaip ir tyrimas, turi atitikti pozityviosios pareigos pagal Konvencijos 3 ir 8 straipsnius reikalavimus. Tai apima ir išsprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės klausimą taikomas sankcijas. EŽTT praktikoje pabrėžiama, kad, nors nėra absoliutaus reikalavimo, kad baudžiamasis persekiojimas visada baigtųsi apkaltinamuoju nuosprendžiu ar konkrečia bausme, nacionaliniai teismai jokiomis aplinkybėmis neturėtų leisti, kad sunkaus pasikėsinimo į fizinę ir psichinę neliečiamybę atvejai liktų nenubausti arba kad už sunkius nusikaltimus būtų baudžiama pernelyg švelniomis bausmėmis. Todėl Teismo užduotis – patikrinti, ar ir kokiu mastu galima laikyti, kad teismai, darydami išvadą, bylą išnagrinėjo taip atidžiai, kaip to reikalaujama pagal Konvencijos 3 straipsnį, kad nebūtų sumenkintas esamos teismų sistemos atgrasomasis poveikis ir jai tenkančio vaidmens užkertant kelią netinkamo elgesio draudimo pažeidimams svarba.
Iš naujausios EŽTT praktikos matyti, kad, siekiant užtikrinti bausmės skyrimo atitiktį Konvencijos reikalavimams, pirmiausia svarbu tinkamai motyvuoti sprendimus šiuo aspektu, nuosekliai įvertinti visas skiriant bausmę, sprendžiant dėl jos pakeitimo švelnesne, vykdymo atidėjimo reikšmingas aplinkybes, taip pat ir nukentėjusiojo argumentus; teismo motyvai turėtų būti ne bendro ir abstraktaus pobūdžio, o konkretūs, jais pateikiamas atsakymas į proceso šalių iškeltus klausimus. Šiame kontekste EŽTT atsižvelgia, be kita ko, į kaltininko asmenybę, padarytos veikos sunkumą ir poveikį nukentėjusiajam, proporcingumo sąryšį tarp padarytos veikos ir pritaikytos sankcijos. Atsižvelgiant į naujausius EŽTT sprendimus aptariamu klausimu, reikėtų, nepaneigiant nacionalinio įstatymo leidėjo ir teismo diskrecijos bausmių skyrimo ir vykdymo srityje, pabrėžti, kad tokios seksualinės prievartos veikos, kurios nors nėra