Klausimas. Nacionalinių teismų netaikymas Konvencijos standartų dviejose difamacijos bylose, inicijuotose dėl žurnalisto vietiniame laikraštyje išspausdinto straipsnio, kuriame buvo kritikuojami du teisėjai; neatsižvelgta į tam tikrus esminius elementus (pareiškėjo sąžiningumą, straipsnio tikslą, straipsnio prisidėjimą prie diskusijos bendro intereso klausimu ir pan.); atidžiai neįvertinti pareiškėjo vertinamojo pobūdžio teiginiai, nepasiduodantys įrodinėjimui; nenustatyta konkuruojančių interesų pusiausvyra; priteistas neproporcingo dydžio žalos atlyginimas; ribojimui pagrįsti pateikti svarbūs, bet nepakankami motyvai.

Byloje, kurioje žurnalistui pritaikyta civilinė atsakomybė dėl kritikos teisėjams laikraštyje, EŽTT nustatė Konvencijos 10 straipsnio pažeidimą, pažymėjęs, kad vidaus teismai netaikė esminių Konvencijos standartų: nevertino pareiškėjo sąžiningumo, straipsnio tikslo, straipsnio prisidėjimo prie diskusijos bendrojo intereso klausimu, atidžiai neišnagrinėjo ginčo teiginių pobūdžio, jų realaus poveikio ieškovų garbei ir orumui, dalykinei reputacijai, neapsvarstė skirtos sankcijos proporcingumo klausimo.

Aptariamas EŽTT sprendimas susijęs su dviem bylomis dėl šmeižto, iškeltomis pareiškėjui (žurnalistui), po to, kai vietiniame laikraštyje buvo išspausdinti jo straipsniai, kuriuose jis kritikavo dvi Rostovo prie Dono apygardos teisėjas. Pirmasis procesas buvo susijęs su 2010 m. išspausdintu straipsniu, kuriame buvo pranešama apie tai, kad viena teisėja, įrengusi pertvarą, atėmė iš savo kaimynų galimybę patekti į daugiabučio gyvenamojo namo bendro naudojimo patalpas. Antroji bylų grupė buvo susijusi su trimis 2008 m. ir 2010 m. paskelbtais straipsniais apie teisėjos atsistatydinimą po

įtarimų, kad ji buvo pagauta imanti kyšius (bylą inicijavo teisėjos sūnus šiai mirus). Teismai nustatė, kad pareiškėjo straipsniai suteršė teisėjos reputaciją, ir nusprendė, kad jis neįrodė kai kurių savo teiginių tikrumo. Teismai nusprendė, kad pareiškėjas privalo sumokėti ieškovams maždaug 5250 eurų neturtinės žalos atlyginimo pirmoje byloje ir maždaug 25 000 eurų antroje byloje. Šioje byloje, analizuodamas daugiausiai diskusijų sukėlusį ribojimo būtinumo demokratinėje visuomenėje klausimą, EŽTT pažymėjo, kad abiejose bylose dėl šmeižto nacionaliniai teismai neatsižvelgė į tam tikrus esminius elementus. Pirmiausia jie nesistengė vienodai atsižvelgti į proceso šalių pozicijas. Priešingai, jie teikė esminę reikšmę tariamai didesniam teisėjų ir A. A., kaip teisėjos sūnaus, pažeidžiamumui, tačiau neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas buvo žurnalistas. EŽTT pakartojo savo nusistovėjusią nuomonę dėl ypatingo – iš tiesų pagrindinio – vaidmens, kurį teismai atlieka demokratinėje visuomenėje, ir pabrėžė, kad toks vaidmuo negalėtų būti veiksmingai atliekamas be tam tikros tolerancijos žurnalistinei kritikai. Teisėjo apsaugojimas nuo kiekvienos kritinės spaudos pastabos, neatsižvelgiant į jos pagrįstumą, tinkamumą ar žodžių pasirinkimą, vargu ar galėtų būti laikomas teisinės valstybės principo skatinimo priemone. Šiuo atveju apylinkės ir apygardos teismai neatsižvelgė į: pareiškėjo sąžiningumą / gerą valią (ypač atsižvelgiant į dokumentus ir liudytojų parodymus, pateiktus nagrinėjant M. M. iškeltą bylą dėl šmeižto); tikslą, kurio pareiškėjas siekė publikuodamas straipsnius; tai, ar ginčijamuose straipsniuose buvo viešojo intereso ar bendro susirūpinimo klausimų; ar informacija apie tariamai korupcinius teisėjų veiksmus yra svarbi. Neanalizuodami tokių elementų, nacionaliniai teismai neatsižvelgė į esminę funkciją, kurią spauda atlieka demokratinėje visuomenėje. Be to, vidaus teismai atidžiai neišnagrinėjo pareiškėjo argumentų, susijusių su teiginiais, kuriais, pasak pareiškėjo, buvo išreikšta jo asmeninė, subjektyvi, įrodymų nereikalaujanti nuomonė: vidaus teismai griežtai netaikė vieno iš pagrindinių EŽTT praktikoje nustatytų standartų, susijusių su teise į saviraiškos laisvę. Dėl būtinybės nustatyti teisėjų (ar jų įpėdinių) teisės į reputaciją ir žurnalistinės saviraiškos laisvės pusiausvyrą EŽTT pažymėjo, kad vidaus teismai tik konstatavo, jog ginčijami teiginiai pažemino teisėjų garbę, orumą ir dalykinę reputaciją, tačiau nepateikė jokių motyvų, pagrindžiančių tokias išvadas. Apylinkės ir apygardos teismai nemanė, kad būtina ištirti, ar ginčijami teiginiai gali būti laikomi realiu išpuoliu, galinčiu pakenkti atitinkamų ieškovų garbei ar reputacijai, jau nekalbant apie jų orumą. Atrodo, kad jų argumentai buvo grindžiami tylia prielaida, jog interesai, susiję su kitų asmenų (ypač tų, kuriems suteikti viešieji įgaliojimai) garbės ir orumo apsauga, bet kokiomis aplinkybėmis yra svarbesni už saviraiškos laisvę. Nacionaliniai teismai taip pat buvo sukritikuoti dėl to, kad neapsvarstė skirtos sankcijos proporcingumo klausimo.

EŽTT išvada. EŽTT nustatė Konvencijos 10 straipsnio pažeidimą.