Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika atskleidžia, kad teisėjų saviraiškos laisvės (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnis) įgyvendinimas teisminių ginčų kontekste pasižymi tam tikra specifika ir yra glaudžiai susijęs su kitomis asmeniui Konvencija užtikrinamomis teisėmis (pvz., asmens teise į nešališką teismą – Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis). Šioje apžvalgoje bus trumpai aptariami pagrindiniai EŽTT jurisprudencijoje suformuluoti principai dėl teisėjų pareiškimų civilinio pobūdžio teisminių ginčų srityje (be kita ko, šie principai yra perkelti į kai kurių Europos Tarybos patariamųjų institucijų, pavyzdžiui, Konsultacinės Europos teisėjų tarybos, priimamus rekomendacinio pobūdžio dokumentus). Tam tikri teisėjų pasisakymų aspektai baudžiamojo pobūdžio bylų kontekste aptariami šio biuletenio temoje „Teisės į tai, kad baudžiamąją bylą išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas, aspektai naujausioje Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje“.
Tokia EŽTT praktika iš esmės (prireikus su atitinkamais pakeitimais) gali būti naudinga ir sprendžiant panašius klausimus civilinio pobūdžio bylų srityje. EŽTT sprendimuose ne kartą konstatuota, kad iš valstybės pareigūnų, dirbančių teisminėse institucijose, galima tikėtis, jog jie santūriai naudosis saviraiškos laisve visais atvejais, kai gali kilti abejonių dėl teismų autoriteto ir nešališkumo. Net ir tiksli informacija turėtų būti skleidžiama santūriai ir pagarbiai. EŽTT nuolat pabrėžia ypatingą teismų, kaip teisingumo garanto, kuris yra pagrindinė vertybė teisinėje valstybėje, vaidmenį visuomenėje ir tai, kad jie turi turėti visuomenės pasitikėjimą, kad galėtų sėkmingai vykdyti savo pareigas. Būtent dėl šios priežasties teisminės institucijos, vykdydamos teisminę funkciją, privalo laikytis didžiausio diskretiškumo nagrinėjamų bylų atžvilgiu, kad išsaugotų savo, kaip nešališkų teismų (teisėjų), įvaizdį.
Toks diskretiškumas turėtų atgrasyti teisėjus nuo spaudos naudojimo, net kai jie provokuojami. EŽTT nuomone, būtent aukštesni teisingumo reikalavimai ir teisėjo pareigų pobūdis nustato šią pareigą. Teisėjai iš esmės turėtų susilaikyti nuo bet kokių komentarų, kurie gali paveikti (arba galima pagrįstai tikėtis, kad paveiks) bet kurio asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Teisėjo pasisakymai apie nagrinėjamą bylą, įskaitant pasisakymo toną ir kontekstą, gali turėti įtakos teisei į teisingą teismą. EŽTT praktika atskleidžia, kad teisėjai turėtų elgtis taip, kad nesusidarytų įspūdis, jog jie yra asmeniškai iš anksto nusistatę ar šališki konkrečioje byloje. Jei teisėjas viešai užsimena, kad prieš pradėdamas nagrinėti bylą jau yra susidaręs nepalankią nuomonę apie pareiškėjo bylą, tokie jo pareiškimai objektyviai pagrindžia asmens nuogąstavimus dėl jo nešališkumo.
Šie principai, be kita ko, pasiremiant EŽTT praktika, taip pat atspindėti Konsultacinės Europos teisėjų tarybos (CCJE) nuomonėje Nr. 25(2022) dėl teisėjų saviraiškos laisvės. Šioje nuomonėje, sutinkant su Bangaloro teisėjų elgesio principų komentaro nuostatomis, pabrėžiama, kad teisėjas savo viešuose pasisakymuose turi demonstruoti atsietą, nešališką, atvirą ir subalansuotą požiūrį, ypač jei egzistuoja galimas ryšys su vyksiančiu ar vykstančiu procesu. Vien tai, kad tam tikra tema ar klausimas gali būti nagrinėjamas būsimoje byloje, nėra pakankamas pagrindas neleisti teisėjams naudotis savo teise į saviraiškos laisvę, ypač tais atvejais, kai mažai tikėtina, jog teisėjui ateityje tektų priimti sprendimą tokioje konkrečioje byloje. Teisėjų komentarai apie baigtas nagrinėti kitų teisėjų bylas nebūtinai kelia abejonių dėl jų nešališkumo.
Teismų praktikos komentavimas yra tiesiogiai susijęs su teisėjų profesine veikla. Savo profesinėje veikloje teisėjai turi teisę konstruktyviai ir pagarbiai komentuoti išnagrinėtas bylas. Santykiuose su žiniasklaida teisėjai turi būti itin atsargūs ir susilaikyti nuo piktnaudžiavimo pažintimi su žurnalistais asmeniniais tikslais. Visuomenei neturėtų susidaryti įspūdis, kad teisėjai, bendraudami su žiniasklaida, nori daryti įtaką bylos baigčiai. Pavieniai teisėjai turėtų susilaikyti nuo pasisakymų (žiniasklaidai), susijusių su jų pačių bylomis, net ir išprovokuoti. Nuomonėje pažymima, kad, jei žiniasklaida ar visuomenė kritikuoja sprendimą, teisėjas turėtų vengti atsakyti į tokią kritiką rašydamas spaudai ar atsakydamas į žurnalistų klausimus. Teisėjas turėtų pateisinti teisėtus piliečių lūkesčius priimdamas aiškiai pagrįstus sprendimus.
Savo ruožtu CCJE nuomonėje taip pat akcentuojama, kad tais atvejais, kai teisėjai ar jų sprendimai nepagrįstai kritikuojami, teisėjų asociacijos, Teisėjų taryba ir (arba) teismo pirmininkas turi institucinę pareigą išsiaiškinti faktus, kad būtų išsaugotas autoritetingos ir nepriklausomos teismų sistemos įvaizdis, taip pat ir viešose diskusijose. Be to, išskirtiniais atvejais, kai teisėjas yra šmeižiamas ar menkinamas, jam turėtų būti suteikta teisė gintis ir ginti savo teises, kaip ir bet kuriam kitam piliečiui. Konfidencialios informacijos, kurią gavo vykdydamas savo tarnybines pareigas, teisėjas negali naudoti ar atskleisti jokiais tikslais, nesusijusiais su jo tarnybinėmis pareigomis. Jokiomis aplinkybėmis teisėjai negali būti verčiami viešai paaiškinti savo priimtų sprendimų motyvų. Taigi, kaip matyti pagal formuluojamus tarptautinius teisminės raiškos procesiniame kontekste standartus, teisėjo saviraiška turi būti derinama su pareiga išsaugoti teismų nešališkumą, autoritetą ir visuomenės pasitikėjimą; atitinkamai teisėjų vieši pasisakymai turi būti itin santūrūs, atsakingi ir nepažeisti teisingo bylos nagrinėjimo principo.