Pateikiama metodine medžiaga pristatomi kai kurie pastaraisiais metais priimti svarbesni Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT, Teismas) sprendimai dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies c punkte įtvirtintų kiekvieno nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens teisių, susijusių su gynybos įgyvendinimu padedant gynėjui. Šių teisių laikymasis EŽTT praktikoje vertinamas atsižvelgiant į bendresnę šio straipsnio 1 dalyje nustatytą teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Šioje medžiagoje siekiama, vengiant teisinėje praktikoje gerai žinomų bendrųjų teisės gintis padedant gynėjui principų kartojimo, atskleisti naujesnės EŽTT praktikos aktualijas ir problematiką. Pastaruoju dešimtmečiu EŽTT praktikoje pagal Konvencijos 6 straipsnį iš esmės susiformavo lankstesnio požiūrio į teisės gintis padedant gynėjui ribojimus tendencija, vadovaujantis kuria net nepagrįsti šios teisės suvaržymai vertinami atsižvelgiant į jų poveikį bendram baudžiamojo proceso teisingumui.
Svarbu pabrėžti, kad, esant nepagrįstiems teisės į gynėją apribojimams, toks vertinimas atliekamas taikant itin griežtą proceso teisingumo patikrą pagal EŽTT praktikoje formuluojamus šiuo aspektu reikšmingas baudžiamojo proceso aplinkybes apibūdinančius kriterijus.
EŽTT praktikoje toliau nuosekliai laikomasi pozicijos, kad teisė į gynėją atsiranda nuo pirmosios įtariamojo apklausos momento, kuris nustatomas ne (tik) pagal formalų valstybės institucijų pranešimą apie įtarimą, o pagal tai, ar, atsižvelgiant į tuo metu procese turimus duomenis, valstybės institucijos turėjo pagrindą įtarti asmenį padarius nusikalstamą veiką. EŽTT sprendimuose pabrėžiama, kad, esant tokiam pagrindui, prieš atliekant su asmeniu procesinius veiksmus, turi būti jam suteikiamas ir procesiškai įforminamas atitinkamas teisinis statusas ir užtikrinamos jo teisės. Bet koks įtariamojo ir savo tapatybės neslepiančių policijos pareigūnų pokalbis turi būti traktuojamas kaip oficialus kontaktas, toks veiksmas turi būti tinkamai įforminamas užtikrinant asmens teises. Įtariamojo teisių, įskaitant teisę į gynėją, išaiškinimas turi būti pateikiamas jam suprantama forma užtikrinant realią galimybę šia teise pasinaudoti.
Įtariamasis (kaltinamasis) turi teisę atsisakyti gynėjo, tačiau toks atsisakymas turi būti savanoriškas, informuotas ir lydimas jo svarbą atitinkančių procesinių garantijų; be kita ko, valstybės institucijos, atsižvelgdamos į kaltinamojo asmenybę, bylos pobūdį, kitas reikšmingas aplinkybes, privalo įsitikinti, kad atsisakymas yra tinkamas, o gynėjo nedalyvavimas procese nenulems jo neteisingumo. Vertinant teisės į gynėją apribojimo ikiteisminio tyrimo metu poveikį proceso teisingumui, atsižvelgtina, be kita ko, į taip gautų duomenų įrodomąją ir kitokią procesinę reikšmę, jų panaudojimą. Šiuo aspektu vertintini ne tik suvaržius teisę į gynėją duoti save kaltinantys įtariamojo parodymai siaurąja prasme, bet ir plačiau taip gautų duomenų poveikis tolesnei gynybos pozicijai, tyrimui, kitų duomenų rinkimui.
EŽTT yra priėmęs įdomių sprendimų dėl „užnuodyto medžio vaisių“ situacijos, kai nagrinėjama, kokie įrodomąją reikšmę turintys duomenys buvo gauti pasinaudojus informacija, gauta suvaržius įtariamojo teisę į gynėją. Šis klausimas itin aktualus dėl to, kad paprastai teisės į gynėją nepagrįstas apribojimas baudžiamojo proceso pradžioje vėliau taisytinas ne tik tinkamai garantuojant teisę į gynėją, bet ir pašalinant iš įrodymų visumos duomenis, gautus ją pažeidžiant. Teisės pasirinkti gynėją kontekste EŽTT sprendimuose toliau plėtojama praktika, kad ši teisė gali būti ribojama esant reikšmingų ir pakankamų priežasčių, kai reikia užtikrinti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ar proceso teisingumą. Tokiose bylose nagrinėti įvairūs atvejai, rodantys ne formalaus, o realaus gynėjo paskyrimo svarbą, tinkamų valstybės institucijų šiame kontekste siunčiamų pranešimų gynėjui ir ginamajam reikšmę, gynėjo darbo kokybės svarbą ir kt.
Naujoje EŽTT praktikoje ryški ir dar viena tendencija – dėmesys pažeidžiamų asmenų, turinčių psichikos sutrikimų, sergančių veiksmingą dalyvavimą procese apsunkinančiomis ligomis, teisėms. Šiame kontekste Teismas pabrėžia valstybės pozityviąją pareigą imtis reikiamų priemonių veiksmingam kaltinamojo dalyvavimui užtikrinti. Svarbu kuo anksčiau pasinaudojus pareigūnų bendravimo su asmeniu patirtimi ir medicinos duomenimis įvertinti jo sveikatos būklę ir gebėjimą dalyvauti procese, reikalingas pagalbos jam priemones, taip pat garantuoti, kad tokių priemonių būtų imtasi. Proceso teisingumas tokiose bylose vertinamas atsižvelgiant, be kita ko, ir į tai, ar institucijos padarė viską, kas, atsižvelgiant į kaltinamojo sveikatos būklę, būtina gynybos teisėms ir proceso teisingumui garantuoti.