Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje išskirtina kategorija bylų, susijusių su asmens teise būti pamirštam internete. Remiantis šia teise galima reikalauti taikyti įvairias priemones, kurių gali imtis interneto paieškos sistemų operatoriai ar naujienų leidėjai. Šios priemonės gali būti susijusios, pavyzdžiui, su archyvuoto straipsnio turiniu (straipsnio pašalinimu, pakeitimu ar nuasmeninimu) ar informacijos prieinamumo ribojimais. Šioje apžvalgoje didžiausias dėmesys bus skiriamas naujienų leidėjų veiklai ir internetinių archyvų vientisumo principo užtikrinimui. EŽTT paieškos sistemų operatorių ir naujienų leidėjų (pastarųjų veikla sudaro spaudos laisvės esmę) veiklos skirtumai yra svarbūs, nagrinėjant teisės į saviraiškos laisvę ribojimus. Susidūrusių interesų pusiausvyros nustatymo rezultatas gali skirtis priklausomai nuo to, ar, pavyzdžiui, prašymas ištrinti, pakeisti informaciją susijęs su pradiniu informacijos skelbėju ar su paieškos priemone.
Nurodytos kategorijos bylose dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnio (teisė į saviraiškos laisvę) ir skaitmeninių spaudos archyvų apsaugos svarbos EŽTT yra pažymėjęs, kad šiandien spaudos laisvės turinį reikia vertinti atsižvelgiant į informacinių technologijų raidą, nes žurnalistinė informacija nebėra vien tik spaudoje ir per žiniasklaidos priemonių transliacijas pateikiamos naujienos. EŽTT ne kartą yra konstatavęs, kad, be pagrindinės viešojo sergėtojo funkcijos, spaudai tenka antrinė, tačiau vis dėlto vertinga funkcija tvarkyti archyvus, kuriuose saugomos anksčiau paskelbtos žinios, ir juos pateikti visuomenei. Iš tiesų, interneto archyvų atsiradimas labai prisidėjo prie naujienų ir informacijos išsaugojimo ir prieinamumo. Be to, skaitmeniniai archyvai yra svarbus švietimo ir istorinių tyrimų šaltinis.
Ši spaudos funkcija, kaip ir teisėtas visuomenės interesas naudotis archyvais, neabejotinai yra saugoma Konvencijos 10 straipsniu. Per pastarąjį dešimtmetį Europoje šioje srityje buvo pasiektas bendras sutarimas dėl spaudos archyvų svarbos ir teisės į asmens duomenų ištrynimą išimčių. Kad spauda galėtų tinkamai atlikti savo užduotį kurti archyvus, ji turi turėti galimybę sukurti ir palaikyti išsamius įrašus. Kadangi archyvų vaidmuo yra užtikrinti nuolatinį informacijos, kuri tam tikru metu buvo teisėtai paskelbta, prieinamumą, jie paprastai turėtų išlikti autentiški, patikimi ir išsamūs. Todėl skaitmeninės spaudos archyvų vientisumas turėtų būti pagrindinis principas, kuriuo turėtų būti vadovaujamasi nagrinėjant bet kokį prašymą pašalinti ar pakeisti visą ar dalį archyvuoto straipsnio, kuris prisidėjo prie atminties išsaugojimo, ypač jei niekada nebuvo suabejota straipsnio teisėtumu.
Tokie prašymai reikalauja ypatingo nacionalinių institucijų budrumo ir nuodugnaus nagrinėjimo. Teisė būti pamirštam sietina su Konvencijos 8 straipsniu, kuriuo saugomas asmens privatus gyvenimas. Savo ruožtu privataus gyvenimo sąvoka yra itin plati ir jos negalima išsamiai apibrėžti. EŽTT yra nurodęs, kad asmens reputacija, net jei jis kritikuojamas viešų diskusijų metu, yra jo asmeninės tapatybės ir psichologinio vientisumo dalis, todėl patenka į jo privataus gyvenimo sritį. Šiame kontekste primintina, jog tam, kad Konvencijos 8 straipsnis būtų taikomas, kėsinimasis į asmens reputaciją turi pasiekti tam tikrą rimtumo lygį ir būti atliktas taip, kad būtų pakenkta asmens naudojimuisi teise į privataus gyvenimo gerbimą. Šis reikalavimas taikomas tiek socialinei, tiek profesinei reputacijai. EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos 8 straipsniu negalima remtis norint skųstis dėl reputacijos praradimo, kuris yra numatomas asmens veiksmų, pavyzdžiui, nusikalstamos veikos padarymo, padarinys.
Ši taisyklė neapsiriboja tik reputacijos pažeidimu, bet buvo išplėsta iki platesnio principo, pagal kurį negalima remtis asmeninėmis, socialinėmis, psichologinėmis ir ekonominėmis kančiomis, kurios gali būti numatomos nusikalstamos veikos padarymo pasekmės, siekiant skųstis, kad apkaltinamasis nuosprendis pats savaime reiškia teisės į privataus gyvenimo gerbimą ribojimą. Šis išplėstas principas turėtų apimti ne tik nusikalstamas veikas, bet ir kitus teisės pažeidimus, už kuriuos nustatyta teisinė atsakomybė ir kurių neigiamas poveikis privačiam gyvenimui yra numatomas. Tiesa, iš EŽTT jurisprudencijos taip pat matyti, kad, praėjus tam tikram laikui, ypač kai nuteistojo bausmės laikas artėja prie pabaigos arba juo labiau kai jis galutinai paleidžiamas į laisvę, šis asmuo, siekdamas reintegruotis į visuomenę, turi pagrįstą interesą nebesusidurti su atitinkama savo praeitimi.
Vis dėlto EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad tai, jog asmuo buvo reabilituotas, savaime negali pateisinti teisės būti pamirštam pripažinimo. EŽTT bendriausia prasme yra nurodęs, kad tais atvejais, kai buvo renkami duomenys apie konkretų asmenį, asmens duomenys tvarkomi ar naudojami arba tam tikra medžiaga skelbiama tokiu būdu ar mastu, kuris viršija įprastai numatomą, kyla pasvarstymų dėl privataus gyvenimo. EŽTT jurisprudencijoje konstatuota, kad asmens duomenų apsauga turi esminę reikšmę asmens galimybei naudotis Konvencijos 8 straipsniu saugoma teise į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Atitinkamai jau ne vienerius metus tobulėjant technologijoms ir komunikacijos priemonėms vis daugiau asmenų siekia apsaugoti savo interesus, remdamiesi teise būti pamirštiems. Ši teisė grindžiama asmens interesu gauti galimybę ištrinti, pakeisti arba apriboti prieigą prie praeities informacijos, kuri turi įtakos tam, kaip jis šiuo metu yra vertinamas visuomenėje.
Siekdami, kad ši informacija būtų ištrinta, atitinkami asmenys nori, kad su jų praeities veiksmais ar viešais pasisakymais būtų nesusiduriama neribotą laiką įvairiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, ieškant darbo ir palaikant verslo santykius. Akivaizdu, kad paskelbta ir kurį laiką internete prieinama asmeninė informacija gali turėti didelį neigiamą poveikį tam, kaip tą asmenį vertina visuomenė. Taip pat kyla kitų žalingų padarinių pavojus: pirma, informacijos kaupimas, dėl kurio gali būti sukurtas konkretaus asmens profilis; antra, jei informacija nesusiejama su kontekstu, tai gali reikšti, kad asmuo, susipažinęs su internete paskelbtu straipsniu apie kitą asmenį, gauna fragmentišką ir iškreiptą tikrovės vaizdą. Be to, nepriklausomai nuo faktinio paieškos, susijusios su konkrečiu vardu, dažnumo, kita galima informacijos apie asmenį skelbimo internete pasekmė yra nuolatinė grėsmė ir iš to kylanti baimė tam asmeniui bet kada netikėtai vėl susidurti su savo praeitimi.
Šios kategorijos bylose, aptardamas principines nuostatas, EŽTT yra pažymėjęs, kad internetas yra informacijos ir komunikacijos priemonė, kuri itin skiriasi nuo spausdintinės žiniasklaidos, ypač dėl galimybės saugoti ir perduoti informaciją. Elektroniniam tinklui, aptarnaujančiam milijardus vartotojų visame pasaulyje, netaikomos ir potencialiai niekada nebus taikomos tokios pačios taisyklės ir kontrolė. Rizika, kad interneto turinys ir komunikacija gali pakenkti žmogaus teisėms ir laisvėms, ypač teisei į privataus gyvenimo gerbimą, yra neabejotinai didesnė nei spaudos. Todėl politikos, kuriomis reglamentuojamas medžiagos atgaminimas iš spaudos ir interneto, gali skirtis. Pastaroji neabejotinai turi būti koreguojama atsižvelgiant į technologijų ypatumus, kad būtų užtikrinta minėtų teisių ir laisvių apsauga ir jų skatinimas.
Konvencijos požiūriu teisė būti pamirštam internete siejama su 8 straipsniu, konkrečiau – su teise į reputacijos gerbimą, nepriklausomai nuo to, kokiomis priemonėmis to siekiama (prašoma laikraščio straipsnio pašalinimo ar pakeitimo interneto archyvuose arba prieigos prie straipsnio apribojimo naujienų portalui panaikinus indeksavimą). Vis dėlto reikalavimas dėl teisės būti pamirštam nėra savarankiška Konvencijos saugoma teisė ir tiek, kiek jam taikomas 8 straipsnis, gali būti susijęs tik su tam tikromis situacijomis ir informacijos elementais. Savo naujausioje praktikoje EŽTT pažymėjo, kad, sprendžiant susidūrusių Konvencijos 10 ir 8 straipsniu saugomų teisinių gėrių konfliktą, skiriasi pirminei publikacijai ir skaitmeniniams archyvams taikomi kriterijai. EŽTT priminė, kad ankstesnėse bylose dėl prašymų pakeisti skaitmeniniame spaudos archyve saugomą turinį (pvz., bylose Fuchsmann prieš Vokietiją, M.
L. ir W. W. prieš Vokietiją) taikė kriterijus, apibendrintus byloje Axel Springer AG prieš Vokietiją; neseniai išnagrinėtoje byloje Biancardi prieš Italiją, susijusioje su prašymu internetinio laikraščio savininkui nutraukti straipsnio indeksavimą, konstatuota, kad reikia atsižvelgti į naują kriterijų rinkinį, t. y. į straipsnio saugojimo internete trukmę, duomenų jautrumą ir taikomos sankcijos griežtumą. Naujausioje praktikoje (Hurbain prieš Belgiją) EŽTT pažymėjo, kad derinant šias lygiavertes teises sprendžiant dėl prašymo pakeisti internete archyvuojamą žurnalistinį turinį reikia atsižvelgti į šiuos kriterijus: a) archyvuotos informacijos pobūdį; b) laiką, praėjusį nuo atitinkamų įvykių ir nuo pirminės publikacijos bei publikacijos internete; c) dabartinį informacijos aktualumą; d) asmens, reikalaujančio teisės būti pamirštam, žinomumą ir jo elgesį po įvykių; e) neigiamas tolesnio informacijos prieinamumo internete pasekmes; f) informacijos prieinamumo skaitmeniniuose archyvuose lygį ir g) priemonės poveikį saviraiškos laisvei ir, konkrečiau, spaudos laisvei.
Daugeliu atvejų vienu metu reikės atsižvelgti į keletą kriterijų, siekiant nustatyti, kokią apsaugą reikėtų suteikti privačiam gyvenimui, lyginant ją su kitais interesais ir naudotinomis priemonėmis šiai apsaugai užtikrinti konkrečiu atveju. Taigi privataus gyvenimo apsauga, susijusi su teisės būti pamirštam užtikrinimu, negali būti vertinama atskirai nuo priemonių, kuriomis ji įgyvendinama praktikoje. Šiame kontekste byloje M. L. ir W. W. prieš Vokietiją EŽTT, kaip ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), yra pripažinęs, kad interesų pusiausvyros nustatymas gali skirtis priklausomai nuo to, ar prašymas ištrinti informaciją susijęs su pradiniu informacijos leidėju, kurio veikla paprastai yra saviraiškos laisvės apsaugos pagrindas, ar su paieškos sistema, kurios pagrindinis interesas yra ne paskelbti pradinę informaciją apie atitinkamą asmenį, bet visų pirma palengvinti bet kokios turimos informacijos apie tą asmenį nustatymą ir sudaryti jo profilį.
Galiausiai EŽTT atkreipė dėmesį į tai, kad negalima ignoruoti spaudos laisvę varžančio poveikio, kurį, pavyzdžiui, sukelia įpareigojimas leidėjui nuasmeninti iš pradžių teisėtai paskelbtą straipsnį. Šiame kontekste įsakmiai pabrėžta, kad turinio teikėjai turi įvertinti ir pasverti interesus, susijusius su saviraiškos laisve ir pagarba privačiam gyvenimui, tik tuo atveju, jei asmuo pateikia aiškų prašymą. Šiuo atžvilgiu, kad būtų galima taikyti Konvencijos 8 straipsnį, kėsinimasis į asmens reputaciją dėl tolesnio archyvuoto straipsnio prieinamumo internete turi pasiekti tam tikrą rimtumo lygį, kurį tokį prašymą pateikęs asmuo turi tinkamai pagrįsti. Taigi, nors teisės į saviraiškos laisvę ir teisės į privataus gyvenimo gerbimą pusiausvyros nustatymo kontekste šios dvi teisės turi būti laikomos vienodai vertingomis, nereiškia, kad visi kriterijai, kuriuos reikia taikyti atliekant šį vertinimą, turi vienodą reikšmę.
Reikia laikytis spaudos archyvų vientisumo išsaugojimo principo, o tai reiškia, kad būtina užtikrinti, jog archyvų turinio keitimas ir, a fortiori, šalinimas būtų ribojami tik tuo, kas yra griežtai būtina, kad būtų išvengta bet kokio slopinančio poveikio, kurį tokios priemonės gali turėti spaudos užduočiai skleisti informaciją ir išsaugoti archyvus. Taigi, taikant minėtus kriterijus, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas tam, kad būtų tinkamai suderinti, viena vertus, asmenų, prašančių pakeisti ar pašalinti su jais susijusį straipsnį iš spaudos archyvų, interesai ir, kita vertus, tokių prašymų poveikis naujienų leidėjams, taip pat, priklausomai nuo aplinkybių, spaudos funkcionavimui. Trumpai aptariant atskirus kriterijus, dėl archyvuotos informacijos pobūdžio paminėtina, kad pirmiausia reikia įvertinti, ar informacija yra susijusi su konkretaus asmens privačiu, profesiniu ar viešuoju gyvenimu ir ar ji turi socialinį poveikį, ar, priešingai, ji patenka į intymią privataus gyvenimo sritį ir todėl yra ypač jautri.
EŽTT su baudžiamuoju procesu susijusius duomenis yra apibūdinęs kaip jautrius. Vis dėlto šiame kontekste taip pat primintina, kad tai, kaip turi būti nušviesta tam tikra tema, patenka į žurnalistinės laisvės sritį, ir Konvencijos 10 straipsniu žurnalistams paliekama teisė nuspręsti, kokios detalės skelbtinos, kad būtų užtikrintas straipsnio patikimumas, tiesa, su sąlyga, kad priimant sprendimus laikomasi profesinės etikos taisyklių ir elgesio kodekso. Bet kuriuo atveju, kai spaudos straipsniuose rašoma apie baudžiamąjį procesą, individualizuotos informacijos, pavyzdžiui, asmens viso vardo ir pavardės, pateikimas yra svarbus aspektas ir pats savaime nekelia problemos pagal Konvenciją, net jei asmens vardas ir pavardė patenka į 8 straipsniu saugomą asmens sferą. Tokia nuostata taikytina tiek pirminio paskelbimo, tiek įtraukimo į internetinius archyvus metu.
Kalbant apie teisminio pobūdžio informaciją, svarbus kriterijus yra nusikaltimo, kuris buvo pirminio straipsnio objektas, pobūdis ir sunkumas (pvz., ar nusikaltimas priklauso kategorijai nusikalstamų veikų, kurių reikšmė laikui bėgant dėl jų sunkumo nesikeičia). Apie laiką, praėjusį nuo atitinkamų įvykių ir nuo pirminės publikacijos bei publikacijos internete, pasakytina, kad praėjęs ilgas laiko tarpas turi įtakos sprendžiant klausimą, ar asmuo turėtų turėti teisę būti pamirštas. Kalbant apie dabartinį informacijos aktualumą, paminėtina, kad svarbu nustatyti, ar nagrinėjamas straipsnis ir toliau prisideda prie visuomenei svarbių diskusijų, ar jis įgijo istorinę, mokslinę ar statistinę reikšmę ir ar jis tebėra aktualus, kad būtų galima įvertinti pastarojo meto įvykių kontekstą ir juos geriau suprasti.
Šis vertinimas turėtų būti atliekamas iš laiko, kai atitinkamas asmuo pateikia savo prašymą dėl teisės būti pamirštam, perspektyvos. Dėl skaitmeninių spaudos archyvų, kurie susiję informacija, kuri retai yra itin aktuali, specifikos jų dabartinis indėlis į visuomenei svarbią diskusiją daugeliu atvejų nėra lemiamas. Jei archyvinė informacija neprisideda prie tokių diskusijų, taip pat reikia išsiaiškinti, ar ji yra svarbi kitais pirmiau minėtais tikslais, pavyzdžiui, istoriniais ar moksliniais tikslais. Aptariant asmens, reikalaujančio teisės būti pamirštam, žinomumo ir jo elgesio po įvykių kriterijų, pažymėtina, kad nuo to, kiek asmuo yra viešas ar gerai žinomas, priklauso, kokia apsauga gali būti suteikiama jo privačiam gyvenimui. EŽTT ne kartą yra pripažinęs, kad visuomenė turi teisę būti informuota apie tam tikrus viešųjų asmenų privataus gyvenimo aspektus.
Klausimas, ar asmuo yra gerai žinomas, turėtų būti nagrinėjamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir į laiką, kai pateikiamas prašymas dėl teisės būti pamirštam. Asmens viešas žinomumas gali būti ankstesnis nei ginčijamame straipsnyje aprašyti faktai arba gali būti susijęs su jais. Be to, nors laikui bėgant asmens viešas žinomumas gali mažėti, jis gali ir vėliau dėl įvairių priežasčių grįžti į viešumą. Asmens elgesys po įvykių, kurie buvo pirminio straipsnio objektas, kai kuriais atvejais taip pat gali pateisinti prašymo dėl teisės būti pamirštam atmetimą. Ir atvirkščiai, žiniasklaidos dėmesio (iš)vengimas gali nusverti asmens reputacijos apsaugos naudai. Dėl neigiamų tolesnio informacijos prieinamumo internete pasekmių kriterijaus pasakytina, kad bylose dėl asmens socialinės ar profesinės reputacijos apsaugos EŽTT yra nusprendęs, jog kėsinimasis į asmens reputaciją turi pasiekti tam tikrą rimtumo lygį ir būti toks, kad būtų pakenkta asmens naudojimuisi teise į privataus gyvenimo gerbimą.
Taigi, kad skaitmeniniame spaudos archyve saugomo straipsnio pakeitimas būtų pateisinamas, suinteresuotas asmuo turi pateikti tinkamai pagrįstą reikalavimą dėl didelės žalos jo privačiam gyvenimui. Šiuo atžvilgiu, kalbant apie teisminę informaciją, EŽTT nuomone, vertinant žalą konkrečiam asmeniui svarbu atsižvelgti į tolesnio informacijos prieinamumo pasekmes šio asmens reintegracijai į visuomenę. Atsižvelgiant į tai ir į laiką, praėjusį nuo informacijos paskelbimo, reikėtų išsiaiškinti, ar asmens teistumas buvo išbrauktas iš nuosprendžių registro ir ar jis buvo reabilituotas, turint omenyje, kad šiuo atveju kalbama ne tik apie nuteistojo, bet ir apie pačios visuomenės interesus, ir kad nuteisti asmenys gali teisėtai siekti visiškos reintegracijos į visuomenę po to, kai atliks bausmę. Vis dėlto, EŽTT nuomone, tai, kad asmuo buvo reabilituotas, savaime negali pateisinti teisės būti pamirštam pripažinimo.
Kalbant apie informacijos prieinamumo skaitmeniniuose archyvuose lygio kriterijų, būtina analizuoti, ar skaitmeniniuose archyvuose esanti medžiaga gali patraukti interneto vartotojų dėmesį nesant aktyvios paieškos. Be kita ko, svarbu išsiaiškinti archyvuoto straipsnio prieinamumo laipsnį, t. y. ar jis prieinamas be apribojimų ir nemokamai, ar su juo gali susipažinti tik prenumeratoriai, ar prieiga ribojama kitais būdais. Dėl priemonės poveikio saviraiškos laisvei ir, konkrečiau, spaudos laisvei, pažymėtina, kad, atsižvelgiant į technologijų raidą skaitmeninėje srityje, Europos teismų praktikoje nustatytos kelių rūšių priemonės, kuriomis siekiama apsaugoti kitų asmenų reputaciją ir teises. Šių priemonių techninis sudėtingumas ir jų poveikis žurnalistiniams archyvams ir (arba) prieigai prie informacijos labai skiriasi.
Pavyzdžiui, paieškos sistemos operatoriai gali įgyvendinti tokias priemones: a) pertvarkyti paieškos rezultatus taip, kad nuoroda į atitinkamą interneto svetainę rezultatų sąraše užimtų mažiau svarbią vietą, arba b) taikyti visišką arba dalinį išbraukimą iš sąrašo (angl. delisting) (tai susiję tik su paieškomis pagal konkretaus asmens vardą ir pavardę) pašalinant nuorodą iš paieškos sistemos indekso. Tuo tarpu interneto svetainės leidėjas gali, pvz.: a)pašalinti visą skaitmeniniame archyve saugomą tekstą arba jo dalį; b) nuasmeninti tekste nurodyto asmens duomenis; c) pridėti prie teksto pastabą, t. y. atnaujinti tekstą skaitmeninio taisymo būdu (jei informacija buvo netiksli) arba elektroniniu pranešimu (jei informacija buvo neišsami); d) pašalinti straipsnį iš svetainės vidinės paieškos sistemos indekso; arba e) visiškai arba iš dalies (tik paieškos pagal konkretaus asmens vardą ir pavardę atveju) pašalinti straipsnį iš išorinių paieškos sistemų indekso, remdamasis paieškos sistemų operatoriams išduotais prieigos kodais arba nurodymais, neleidžiančiais jų paieškos programoms naršyti tam tikrose vietose (angl. have the article de-indexed, either fully or partially (in relation only to searches based on the name of the person concerned), by external search engines, on the basis of access codes or directives issued to the search engine operators preventing their search programmes from crawling certain locations).
Atsižvelgdamas į skaitmeninių spaudos archyvų vientisumo svarbą, EŽTT yra įsakmiai pažymėjęs, kad nacionaliniai teismai, spręsdami tokio pobūdžio ginčus ir spręsdami, kokią iš skirtingų priemonių, kurių prašo prašymą pateikęs asmuo, taikyti, pirmenybę turi teikti priemonei, kuri geriausiai atitinka šio asmens siekiamą tikslą – darant prielaidą, kad šis tikslas pagrįstas – ir mažiausiai riboja spaudos laisvę, kuria gali remtis leidėjas. Galima nurodyti taikyti tik tas priemones, kurios atitinka šį dvejopą tikslą, net jei dėl to gali tekti atmesti prašymą pateikusio asmens ieškinį. Naujausioje savo praktikoje EŽTT taip pat pabrėžė svarbų principą, kad žiniasklaidos priemonės neturi pareigos sistemingai ir nuolat tikrinti savo archyvus. Interesų pusiausvyros nustatymo klausimą reikia spręsti tik tuo atveju, jei gaunamas tinkamai pagrįstas prašymas.