Klausimas. Teisė į nešališką teismą baudžiamojoje byloje dėl nusikalstamų veikų, padarytų einant aukštas pareigas banke, pažeista dėl ją nagrinėjant dalyvavusio teisėjo sūnaus profesinių ryšių su tuo banku.
Šioje byloje keturi pareiškėjai buvo nuteisti už piktnaudžiavimą pasitikėjimu (banko paskolų, kurioms nepateikta pakankamų garantijų, suteikimą negavus reikiamo patvirtinimo) ir manipuliavimą rinka (klaidinančios informacijos apie atitinkamus sandorius pateikimą), padarytus einant aukštas pareigas viename didžiausių Islandijos bankų, kuris patyrė krachą 2008 m. per bankų krizę šalyje. Jie skundėsi teisės į nešališką teismą pažeidimu, nes nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka dalyvavusio teisėjo sūnus turėjo glaudžių profesinių ryšių su tuo pačiu banku. EŽTT nustatė teisės į nešališką teismą pažeidimą, nes bylos aplinkybėmis, kai teisėjas nagrinėjo baudžiamąją bylą dėl sandorių, įvykdytų banke, kuriame jo sūnus anksčiau ėjo aukštas pareigas tiek prieš žlungant bankui, tiek po to, be to, bankas buvo priešinga šalis civilinėje byloje prieš pareiškėjus, o apeliacinio proceso metu teisėjo sūnus gaudavo atlygį kaip banko konsultantas, minėto šeimos ryšio pakako objektyviai pagrįstoms abejonėms teisėjo nešališkumu kilti.
EŽTT atkreipė dėmesį į tai, kad nei teisėjas Á. K., nei jo sūnus ponas K. toje pačioje baudžiamojoje byloje neatliko dvigubų funkcijų, be to, nė vienas iš jų nebuvo tiesiogiai susijęs su tuo pat metu vykusiu civiliniu procesu pagal banko ieškinį dviem pareiškėjams dėl žalos atlyginimo. K. nedalyvavo baudžiamajame procese, kuriame jo tėvas dalyvavo nagrinėjant pareiškėjų baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Nepaisant to, K., eidamas banko teisės skyriaus vadovo pareigas, buvo susijęs su banko iškelta civiline byla prieš du pareiškėjus; net jei jis tiesiogiai nedalyvavo tame procese, kuriuo, remiantis Vyriausybės pateiktais K. paaiškinimais, užsiėmė ne teisės skyrius, ir neturėjo asmeninio ar finansinio suinteresuotumo civilinės bylos baigtimi, jo, kaip banko vyresniojo teisės patarėjo, pareigos reiškė, kad jis bent jau galėjo atrodyti išlaikantis tam tikrą oficialią atsakomybę už bylą.
Tokį suvokimą galėjo sustiprinti tai, kad K. buvo komiteto, įsteigto siekiant nagrinėti, be kita ko, ieškinius buvusiems banko vadovams dėl žalos atlyginimo, pirmininkas, nors jis ir dėjo pastangas atsiriboti nuo to nedalyvaujant posėdžiuose, kuriuose buvo svarstomos bylos prieš buvusius banko darbuotojus. EŽTT nuomone, priemonių, kurių imtasi banko viduje siekiant išvengti bet kokio tiesioginio pono K. dalyvavimo civilinėse bylose dėl banko žlugimo, nepakako kompensuoti faktui, kad, išorinio stebėtojo požiūriu, jis formaliai buvo atsakingas už banko teisinius reikalus tuo metu, kai bankas pareiškė ir palaikė civilinį ieškinį pareiškėjams. Tuo remdamiesi pareiškėjai galėjo teisėtai traktuoti K. kaip savo „priešininką“ – banko atstovą civilinėje byloje. Nors bankas nebuvo baudžiamosios bylos šalis, ir bylos (baudžiamoji ir minėta civilinė) nebuvo iš esmės susijusios, kaltinimai pareiškėjams akivaizdžiai buvo susiję su veiksmais, dėl kurių nukentėjo bankas, o abi bylos kilo dėl tų pačių aplinkybių.
Iš tiesų, dviejų pareiškėjų (kuriems buvo pareikšti civiliniai ieškiniai) požiūriu, jie buvo atsakovai dviejose lygiagrečiai vykusiose bylose, kuriose buvo sprendžiama dėl jų baudžiamosios ir civilinės atsakomybės už iš esmės tą patį elgesį. Tiesa, kai 2014–2015 m. baudžiamoji byla buvo nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme, dalyvaujant K. tėvui teisėjui Á. K., K. nebėjo pareigų banke. Tačiau nuo 2007 m. jis dirbo banko teisės skyriuje, o 2008–2013 m., taigi ir baudžiamojo tyrimo bei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, taip pat civilinio proceso dėl žalos atlyginimo metu, jis vadovavo žlugusio banko Rezoliucijų komiteto ir Likvidavimo komiteto teisės skyriams, o kai byla buvo nagrinėjama Aukščiausiajame Teisme – toliau atliko banko konsultanto vaidmenį. Tokiomis aplinkybėmis EŽTT manė, kad šeimos ryšio tarp K. ir Á.
K. pakako objektyviai pagrįstoms abejonėms Á. K. nešališkumu pareiškėjų baudžiamosios bylos apeliaciniame procese kilti. EŽTT nurodė, kad Á. K. nagrinėjo baudžiamąją bylą dėl sandorių, įvykdytų banke, su kuriuo jo sūnus, būdamas vyresnysis darbuotojas, palaikė glaudžius ryšius tiek prieš žlungant bankui, tiek jam žlugus ir kuris buvo priešinga šalis civilinėje byloje prieš du pareiškėjus, teisėjo sūnui vadovaujant banko teisės skyriui. Be to, tai, kad ponas K., išėjęs iš darbo banke, gaudavo mokėjimus kaip banko konsultantas, yra papildomas elementas, į kurį reikia atsižvelgti, juolab kad konsultacijos vyko tuo pačiu metu, kai vyko ir apeliacinis teismo procesas. Galiausiai EŽTT pažymėjo ir tai, kad visi keturi pareiškėjai galėjo pagrįstai abejoti teisėjo Á. K. objektyviuoju nešališkumu, nors minėta civilinė byla buvo iškelta tik prieš du iš jų.
EŽTT išvada. EŽTT nustatė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą) pažeidimą.