Klausimas. Teisė į saviraiškos laisvę pažeista dėl neproporcingos laisvės atėmimo bausmės, paskirtos buvusiam teroristui už viešą teroro aktų šlovinimą radijo laidoje, iš esmės teigiamai pasisakius apie Prancūzijoje neseniai įvykdytų teroristinių išpuolių kaltininkus.
Šioje byloje pareiškėjas – buvęs teroristinės organizacijos „Action Directe“ lyderis, 2012 m. išėjęs į laisvę lygtinai, atlikęs dvidešimt penkerius metus laisvės atėmimo, skundėsi teisės į saviraiškos laisvę pažeidimu, nes buvo nuteistas už viešą teroro aktų šlovinimą (pranc. apologie publique d’actes de terrorisme) dėl to, kad 2016 m. vasario mėn. radijo laidoje pasakė, jog 2015 m. Prancūzijoje įvykdytų teroristinių išpuolių vykdytojai yra „drąsūs“, „drąsiai kovojo“ (žinodami, kad prieš juos veikia gausios teisėsaugos pajėgos, kad nėra vilties likti gyviems, kovėsi iki paskutinės kulkos ir pan.). EŽTT nustatė Konvencijos 10 straipsnio pažeidimą konstatavęs, kad nors visuomenėje žinomo pareiškėjo nuteisimas dėl plačiai paskleistų pasisakymų, kuriais iš esmės formuojamas teigiamas gana neseniai įvykdytų teroristinių išpuolių kaltininkų įvaizdis, taip netiesiogiai kurstant teroristinį smurtą, atitiko primygtinį socialinį poreikį, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė bylos aplinkybėmis vis dėlto nebuvo proporcinga siekiamam teisėtam tikslui.
EŽTT, pažymėjęs, kad, nuteisus pareiškėją dėl jo pasisakymų, buvo apribota jo teisė į saviraiškos laisvę, pirmiausia vertino, ar šis apribojimas buvo nustatytas įstatyme, kaip reikalaujama pagal Konvencijos 10 straipsnio 2 dalį. Teismas nurodė, kad atitinkamame Prancūzijos BK straipsnyje šlovinimo (pranc. apologie) sąvoka neapibrėžiama, o Prancūzijos Kasacinio Teismo praktika dėl šios, tuo metu neseniai įsigaliojusios, nuostatos taikymo pareiškėjui išsakant svarstomas pastabas dar buvo negausi. Tačiau šlovinimo sąvoka, nors anksčiau ji nebuvo įtvirtinta Prancūzijos BK, Prancūzijos teisėje vartojama nuo 1893 m. ir pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką aiškinama kaip reiškianti atitinkamų vienos ar kelių veikų ar jas padariusio asmens šlovinimą arba skatinimą moralės požiūriu palankiai vertinti tokias veikas ar jas padariusius asmenis.
EŽTT nusprendė, kad, atsižvelgiant į bylai aktualaus Prancūzijos BK straipsnio formuluotę ir suformuotą nacionalinių teismų praktiką dėl joje nurodytos šlovinimo sąvokos, pareiškėjas galėjo pagrįstai numatyti, kad jo pasisakymai gali sukelti baudžiamąją atsakomybę. Be to, minėtą šlovinimo aiškinimą patvirtino ir Prancūzijos Konstitucinė Taryba, pagal Prancūzijos Kasacinio Teismo kreipimąsi pareiškėjo baudžiamojoje byloje tikrinusi minėtos BK nuostatos konstitucingumą. Taigi pareiškėjo teisės į saviraiškos laisvę apribojimas buvo pakankamai numatomas, tad nustatytas įstatyme Konvencijos 10 straipsnio 2 dalies prasme.
EŽTT pripažino, kad, atsižvelgiant į jautrų kovos su terorizmu pobūdį ir būtinybę valdžios institucijoms būti budrioms dėl veiksmų, galinčių padidinti smurtą, pareiškėjo nuteisimu už bendrininkavimą šlovinant teroro aktus buvo siekiama palaikyti viešąją tvarką ir užkirsti kelią nusikalstamoms veikoms. Vertindamas apribojimo būtinumą demokratinėje visuomenėje, EŽTT pirmiausia nurodė, kad pareiškėjas buvo nuteistas už tai, jog radijo laidoje, kurios įrašas vėliau buvo paskelbtas laikraščio interneto svetainėje, apibūdino 2015 m. Paryžiuje ir Senà-Sen Deni įvykdytų teroristinių išpuolių vykdytojus kaip „drąsius“ ir teigė, kad jie „drąsiai kovojo“. Pareiškėjas buvo pakviestas dalyvauti laidoje kaip buvęs aštuntajame dešimtmetyje Prancūzijoje veikusios teroristinės organizacijos narys, kelių knygų autorius ir dėl filmo, kuriame jis vaidino save, reklamos, taigi jis sulaukė tam tikro žiniasklaidos dėmesio.
Laidos metu pareiškėjas buvo klausinėjamas įvairiomis žurnalistų pokalbio pradžioje paskelbtomis temomis, įskaitant nepaprastąją padėtį, įvestą Prancūzijoje po 2015 m. lapkričio mėn. teroristinių išpuolių, pilietines laisves ir saugumą. Šie klausimai, atsižvelgiant į tuometinį kontekstą, galėjo sudominti visuomenę, atkreipti jos dėmesį arba sukelti pastebimą susirūpinimą, taigi pareiškėjo teiginiai buvo išsakyti viešojo intereso diskusijos kontekste. Antra, teismai pareiškėjo baudžiamojoje byloje vieningai nusprendė, kad jo pavartoti apibūdinimai yra kurstymas palankiai vertinti teroristinius nusikaltimus įvykdžiusius asmenis. Pirmosios instancijos teismas, kurio motyvams pritarė ir aukštesnieji teismai, šiuos pasisakymus vertino atsižvelgdamas į bendrą pokalbio toną, pareiškėjo asmenybę ir tuo metu Prancūzijoje vyravusį kontekstą po 2015 m. sausio ir lapkričio mėn. teroristinių išpuolių.
Šio teismo vertinimu, nors pareiškėjas ir neišreiškė pritarimo islamistinei ideologijai, jis pateikė teroristinį veikimo būdą, už kurį pats du kartus buvo nuteistas laisvės atėmimu iki gyvos galvos, romantizuotai, panaudodamas teigiamus ir šlovingus Paryžiaus išpuolių vykdytojų įvaizdžius. Jo komentarai buvo išsakyti praėjus maždaug vieneriems metams po 2015 m. sausio mėn. išpuolių Paryžiuje ir mažiau nei keturiems mėnesiams po 2015 m. lapkričio mėn. išpuolių Paryžiuje ir Senà-Sen Deni. Kita vertus, pirmosios instancijos teismo nuomone, pareiškėjas, atsižvelgdamas į savo ankstesnį dalyvavimą teroristinės organizacijos veikloje, teistumą ir žiniasklaidoje skelbtą informaciją apie jį, negalėjo nežinoti, kad tai, kaip jis išreiškė savo požiūrį į teroristinius išpuolius, bus kruopščiai analizuojama.
Galiausiai jis pats pripažino, kad interviu transliuojančios radijo stoties klausėsi daug jaunų žmonių, gyvenančių Marselio darbininkų klasės rajonuose, ir kad net jei jo ketinimas buvo paskatinti prisijungti prie kraštutinės kairės, šie klausytojai sudarė pažeidžiamą auditoriją, kurią lengva suvilioti radikalaus islamizmo šalininkų kalbomis, galinčiomis paskatinti teroristinius veiksmus.
EŽTT pripažino, kad nors pareiškėjo pasisakymais nebuvo tiesiogiai kurstomas smurtas, tačiau buvo formuojamas teigiamas teroristinių išpuolių vykdytojų įvaizdis, ir šie pasisakymai buvo išsakyti tuo metu, kai Prancūzijos visuomenėje vis dar tvyrojo 2015 m. mirtinų išpuolių sukelta sumaištis, o terorizmo grėsmės lygis išliko aukštas, kaip parodė keli teroristiniai išpuoliai Prancūzijoje 2016 m. birželio–liepos mėn. Be to, tikėtina, kad šių pasisakymų sklaida per radiją ir internetą galėjo pasiekti plačią auditoriją. Šiomis aplinkybėmis EŽTT, sutikdamas su tuo, kad nagrinėjami teiginiai, atsižvelgiant į jų pagiriamąjį pobūdį, turi būti traktuojami kaip netiesioginis kurstymas naudoti teroristinį smurtą, neįžvelgė reikšmingo pagrindo nukrypti nuo jų prasmės ir apimties, nustatytos pirmosios instancijos teismo tinkamai motyvuotame sprendime, kurio motyvams pritarė apeliacinės ir kasacinės instancijos teismai.
Taigi, pagal EŽTT praktiką, nacionalinės valstybės institucijos šiuo atveju turėjo plačią vertinimo laisvę svarstydamos nagrinėjamo apribojimo būtinumą. Trečia, EŽTT atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjui skyrė aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, o apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į ypatingą veikos sunkumą (šlovinti teroro aktai, įvykdyti Prancūzijoje 2015 m.) ir kaltininko žinomumą, sustiprinusį jo pasisakymo poveikį, sugriežtino bausmę iki aštuoniolikos mėnesių laisvės atėmimo, nustatydamas dešimties mėnesių bausmės vykdymo atidėjimo (probacijos) laikotarpį. Prancūzijos Konstitucinė Taryba pareiškėjo byloje nusprendė, kad jo byloje taikytiname Prancūzijos BK straipsnyje nustatytos bausmės, skiriamos atsižvelgiant į nusikaltimo aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nėra akivaizdžiai neproporcingos, turint omenyje nusikaltimo pobūdį.
EŽTT nenustatė pagrindo nukrypti nuo nacionalinių teismų atlikto bausmės vertinimo iš esmės. Jų nurodyti bausmės skyrimo motyvai, grindžiami kova su terorizmo šlovinimu ir atsižvelgimu į pareiškėjo asmenybę, konkrečiomis šios bylos aplinkybėmis atrodo ir reikšmingi, ir pakankami svarstomam apribojimui pateisinti, taigi šis apribojimas vertintinas kaip iš esmės atitinkantis primygtinį socialinį poreikį. Tačiau EŽTT priminė savo praktikos nuostatas dėl sankcijų pobūdžio ir griežtumo reikšmės vertinant teisės į saviraiškos laisvę apribojimo proporcingumą, be kita ko, tai, kad laisvės atėmimo bausmės skyrimas politinės diskusijos ar diskusijos viešojo intereso klausimais kontekste yra suderinamas su saviraiškos laisve, garantuojama Konvencijos 10 straipsnyje, tik išimtinėmis aplinkybėmis, būtent tais atvejais, kai buvo sunkiai pažeistos kitos pagrindinės teisės, pavyzdžiui, neapykantos kalbos ar smurto kurstymo atvejais.
Nacionaliniai teismai privalo demonstruoti santūrumą taikydami baudžiamąsias priemones, ypač laisvės atėmimą, kuris turi itin atgrasomąjį poveikį saviraiškos laisvės įgyvendinimui. EŽTT pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje teismai kruopščiai pagrindė ne tik pareiškėjo nuteisimą, bet ir paskirtos sankcijos pobūdį ir griežtumą, o apeliacinės instancijos teismas – jos sugriežtinimą. EŽTT suprato, kad neseniai įvykdytų itin mirtinų teroristinių išpuolių kontekstas, kuriame pareiškėjas, žinodamas visas šias aplinkybes, sąmoningai išsakė svarstomas pastabas, pateisino nacionalinių valdžios institucijų atsaką, atitinkantį grėsmes, kurias jo pasisakymai galėjo sukelti tiek nacionalinei sanglaudai, tiek šalies visuomenės saugumui. Tačiau pareiškėjui buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė. Nors aštuoniolikos mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas dešimčiai mėnesių, pareiškėjui šešis mėnesius ir tris dienas buvo taikomas elektroninės priežiūros (pranc. surveillance électronique) režimas.
EŽTT nusprendė, kad konkrečiomis bylos aplinkybėmis nacionalinių teismų pateiktų motyvų nustatant pusiausvyrą nepakako išvadai, kad tokia bausmė, nepaisant jos pobūdžio ir sunkumo bei poveikio rimtumo, buvo proporcinga siekiamam teisėtam tikslui. Taigi pareiškėjo saviraiškos laisvės apribojimas skiriant jam laisvės atėmimo bausmę nebuvo būtinas demokratinėje visuomenėje.
EŽTT išvada. EŽTT NUSTATĖ Konvencijos 10 straipsnio pažeidimą — pati atsakomybė buvo pateisinama, tačiau laisvės atėmimo bausmė už žodinį nusižengimą buvo neproporcinga.