Klausimas. Pagrįstas žurnalisto ir leidėjo nuteisimas už teisėjo šmeižtą.

Byloje, kurioje žurnalistas ir leidėjas buvo nuteisti už teisėjo šmeižtą straipsnyje, EŽTT, pažymėjęs, kad pareiškėjo kaltinimai buvo itin rimti (jis netiesiogiai kaltino teisėją (-us) pažeidus įstatymus arba pažeidus savo profesines pareigas), nesant pakankamo faktinio pagrindo, nenustatė Konvencijos 10 straipsnio pažeidimo (5 prieš 4). 1987 m. buvo išspausdintas J. Pragerio trylikos puslapių straipsnis „Pavojus! Griežti / šiurkštūs teisėjai!“. Jame buvo kritikuojami Austrijos baudžiamųjų bylų teismuose posėdžiaujantys teisėjai. Kaip savo straipsnio šaltinius pareiškėjas nurodė ne tik savo patirtį, įgytą dalyvaujant keliuose teismo procesuose, bet ir advokatų, teisininkų pasisakymus ir universitetų mokslininkų atliktas apklausas. Po trumpos pagrindinių savo teiginių santraukos, po kurios buvo bendra įžanga, pareiškėjas išsamiai aprašė devynių Vienos apygardos baudžiamojo teismo narių, tarp jų ir teisėjo J., elgesį. Pareiškėjas teigė, kad teisėjai „su kiekvienu kaltinamuoju nuo pat pradžių elgiasi taip, tarsi jis jau būtų nuteistas“, arba priskyrė teisėjui J. „arogantišką“ ir „pasityčiojantį“ požiūrį į savo pareigų vykdymą. Straipsnį parašęs žurnalistas ir leidėjas buvo nuteisti dėl šmeižto.

EŽTT, nagrinėdamas pareiškėjų peticiją, dėl ribojimo būtinumo demokratinėje visuomenėje aspekto pažymėjo bendrąjį principą, kad, viena vertus, spauda atlieka svarbų vaidmenį teisinėje valstybėje ir ji yra viena iš priemonių, kuriomis politikai ir „viešoji nuomonė“ gali patikrinti, ar teisėjai vykdo savo sudėtingas pareigas taip, kad atitiktų tikslą, kuriuo grindžiama jiems patikėta užduotis. Kita vertus, reikia atsižvelgti į ypatingą teismų vaidmenį visuomenėje. Kaip teisingumo, kuris yra pagrindinė teisinės valstybės vertybė, garantas, jie turi turėti visuomenės pasitikėjimą, kad ga-

lėtų sėkmingai vykdyti savo pareigas. Todėl gali prireikti tokį pasitikėjimą apsaugoti nuo destruktyvių, iš esmės nepagrįstų išpuolių, ypač atsižvelgiant į tai, kad kritikuojamiems teisėjams taikoma diskretiškumo pareiga, dėl kurios jie negali atsakyti. Grįždamas prie pareiškėjo teiginių, EŽTT nurodė, kad kai kurie pareiškėjo kaltinimai buvo itin rimti – jis netiesiogiai kaltino teisėjus pažeidus įstatymus arba savo profesines pareigas – ir jie galėjo pakenkti šių asmenų reputacijai ir pakirsti visuomenės pasitikėjimą visos teismų sistemos sąžiningumu (atitinkamai natūralu, kad iš šių teiginių autoriaus gali būti pagrįstai tikimasi pasiaiškinimo). Šiuo atveju buvo mesti pernelyg platūs kaltinimai, nesant pakankamo faktinio pagrindo. Konstatuota pareiškėjo sąžiningumo stoka ir žurnalistinės etikos nesilaikymas – atlikto tyrimo nepakako tokiems rimtiems kaltinimams pagrįsti. J. Prageris pats pripažino, kad pareiškėjas nedalyvavo nė viename baudžiamajame procese, kuriam teisėjavo J. Be to, jis nesuteikė teisėjui jokios galimybės pakomentuoti mestus kaltinimus.

EŽTT išvada. EŽTT nenustatė Konvencijos 10 straipsnio pažeidimo (5 balsais prieš 4).