Klausimas. Pagrįstas advokato nuteisimas dėl šmeižikiškų pasisakymų, išsakytų laiške / aplinkraštyje, išsiųstame keliems to paties teismo teisėjams.

Byloje, kurioje pareiškėjas (advokatas) buvo nuteistas (skirta 400 eurų bauda ir priteista sumokėti 15 000 eurų kompensacijos) dėl šmeižikiškų savo pasisakymų, išsa-

kytų laiške / aplinkraštyje, išsiųstame keliems to paties teismo teisėjams (pareiškėjas, nepatenkintas teismo sprendimu, kaltino teisėją X. nepaisius teisėjo etikos principų ar net įvykdžius nusikalstamą veiką, nors nepateikė jokių su tuo susijusių įrodymų), EŽTT laikėsi pozicijos, kad pareiškėjo nuteisimas buvo būtinas demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų reputaciją ir teismų autoritetą bei nešališkumą, ir nenustatė Konvencijos 10 straipsnio pažeidimo. 2001 m. pareiškėjas, kuris tuo metu buvo advokatas, raštu kreipėsi į Teismų tarybą, skųsdamasis dėl Lukos apygardos teismo teisėjo X. elgesio. Vėliau jis išsiuntė „aplinkraštį“ keliems to paties teismo teisėjams, kuriame atkartojo pirmojo laiško turinį, tačiau neminėjo teisėjo X. pavardės. Pirmoje „aplinkraščio“ dalyje buvo pateikta išsami informacija apie minėto teisėjo priimtus sprendimus paveldėjimo bylose, o antroje dalyje buvo kalbama apie, pareiškėjo nuomone, nepriimtiną teisėjų elgesį, įskaitant „tyčinį, piktavališką klaidų darymą dėl didelio aplaidumo ar nepakankamo atsidavimo“. Teisėjas X. pateikė skundą dėl šmeižto. Nacionaliniai teismai pareiškėją nuteisė ir skyrė pirmiau nurodytą sankciją.

Nagrinėdamas pareiškėjo peticiją iš esmės, EŽTT pirmiausiai pažymėjo, kad šioje byloje sprendžiama dėl advokato pasisakymų, išsakytų ne teismo salėje (kaip ir 2015 m. balandžio 23 d. sprendime byloje Morice prieš Prancūziją (DK), Nr. 29369/10). EŽTT negalėjo sutikti su pareiškėjo argumentu, kad jo aplinkraštyje pateikta kritika buvo skirta ne teisėjui X., o Italijos teismų sistemai apskritai. Minėtame laiške buvo pateiktos ištisos ištraukos, paimtos iš laiško, kurį pareiškėjas parašė Teismų tarybai, skųsdamasis teisėjo X. elgesiu, ir apibendrinti pagrindiniai teisminio ginčo, kurio kontekste, pasak pareiškėjo, teisėjas X. priėmė neteisingus sprendimus, aspektai. Nors antroji laiško dalis buvo parašyta kaip „bendri samprotavimai“ apie teisėjams nepriimtiną elgesį, tačiau, atsižvelgiant į pirmąją laiško dalį, kurioje buvo pateikta išsami informacija apie paveldėjimo byloje priimtus sprendimus, ji negalėjo būti interpretuojama kitaip nei teisėjo X. elgesio kritika (nors šis teisėjas ir nebuvo tiesiogiai įvardytas, bet jo elgesys sudarė „prielaidas“ pareiškėjo vertinimams). Iš aplinkraščio buvo matyti, kad iš esmės pareiškėjas teisėjui X. priekaištavo dėl kelių aspektų: a) dėl neteisingų ir savavališkų sprendimų priėmimo ir b) dėl to, kad jis yra „šališkas“ teisėjas ir kad sąmoningai padarė klaidų iš piktavališkų ketinimų, pan. EŽTT nuomone, pirmieji teiginiai prilygo nuomonei dėl teisėjo X. priimtų sprendimų pobūdžio ir teisinio pagrindo: nuomonių teisingumas negali būti įrodinėjamas. Be to, šie vertinamojo pobūdžio teiginiai turėjo tam tikrą faktinį pagrindą. Visų pirma, pareiškėjas buvo vienos iš šalių atstovas teisminiame procese dėl palikimo padalijimo. Šios bylos kontekste pareiškėjas kelis kartus prašė sustabdyti buto pardavimą ir teisėjas X. atmetė jo prašymus, remdamasis argumentais, kurie, pareiškėjo subjektyvia nuomone, buvo klaidingi ir prieštaraujantys įstatymui. Taigi EŽTT nelaikė „pirmosios kritikos“ pertekline (žr. mutatis mutandis pirmiau cituotą sprendimą Morice, kai advokato išsakyta kritika dėl ikiteisminio tyrimo teisėjų elgesio teisminio tyrimo metu buvo nuomonė, turinti pakankamą faktinį pagrindą). Savo ruožtu to paties nebuvo galima pasakyti apie teiginius antrojoje aplinkraščio dalyje, reiškiančius, kad teisėjas X. buvo „šališkas“ teisėjas, kuris sąmoningai padarė klaidų iš piktavališko ketinimų, aplaidumo ir pan. Ši kritika iš esmės reiškė, kad teisėjas X. nepaisė etikos įsipareigojimų, būdingų teisėjo pareigoms, arba kad net

įvykdė nusikalstamą veiką. Sąmoningai klaidingo teismo sprendimo priėmimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu įgaliojimais. Bet kuriuo atveju aplinkraščiu teisėjas X. buvo kaltinamas nešališkumo, nepriklausomumo ir objektyvumo savybių, kurios būdingos teisėjo veiklai, stoka. Tačiau pareiškėjas niekada nesiekė įrodyti teisėjui X. inkriminuojamo elgesio teisingumo ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių piktavališkus ketinimus priimant jo ginčijamus sprendimus. EŽTT nuomone, jo teiginiai dėl teisėjo X. netinkamo elgesio buvo grindžiami tik tuo, kad teisėjas atmetė pareiškėjo savo klientų interesais pateiktus ieškinius (priešingai, Morice). Be to, pažymėta, kad pareiškėjas išsiuntė savo aplinkraštį nelaukdamas bylos Teismų taryboje baigties. EŽTT atkreipė dėmesį ir į tai, kad kritika nebuvo pareikšta teismo posėdyje ar paveldėjimo bylos nagrinėjimo teisme kontekste, o tai šią bylą skyrė nuo bylos Nikula prieš Suomiją (2002 m. kovo 21 d. sprendimas, peticijos Nr. 31611/96). Paminėta ir tai, kad laiško platinimas mažoje bendruomenėje, pavyzdžiui, vietos teisme, neišvengiamai gali pakenkti atitinkamo teisėjo reputacijai ir profesiniam įvaizdžiui. Galiausiai iš pradžių pareiškėjui paskirta laisvės atėmimo bausmė apeliacinėje instancijoje buvo pakeista nedidele 400 eurų bauda, nuo šios jis buvo atleistas. Teisėjui X. priteistos kompensacijos suma (15 000 eurų) taip pat negali būti laikoma per didele. Taigi pareiškėjo nuteisimas už jo aplinkraštyje išsakytas šmeižikiškas pastabas ir jam paskirta nuobauda nebuvo neproporcingi siekiamiems teisėtiems tikslams, t. y. apsaugoti kitų asmenų reputaciją ir palaikyti teismų autoritetą bei nešališkumą. Italijos teismų nurodyti motyvai pripažinti tinkamais ir pakankamais tokioms priemonėms pateisinti.

EŽTT išvada. EŽTT nenustatė Konvencijos 10 straipsnio pažeidimo.