Klausimas. Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą ir teisė gintis padedant gynėjui nepažeistos, nes baudžiamąją bylą dėl nužudymo išnagrinėję teismai tinkamai ištaisė procesinį pažeidimą, kai buvo neužtikrinta sulaikyto įtariamojo teisė į gynėją pateikiant rašytinį prisipažinimą dėl nusikaltimo padarymo.

Šioje byloje pareiškėjas, nuteistas laisvės atėmimu iki gyvos galvos už savo motinos ir keturiolikmetės dukterėčios nužudymą, skundėsi teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir teisės gintis padedant gynėjui pažeidimu, nes baudžiamojo proceso pradžioje, policijos pareigūnams jį faktiškai sulaikius, jam neleista prieš pirmąją apklausą pasinaudoti gynėjo pagalba, vėliau gynėjas buvo paskirtas pažeidžiant skyrimo tvarką ir nesusitiko su pareiškėju prieš apklausą. EŽTT nenustatė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies c punkto pažeidimo konstatavęs, kad šiuo atveju bendram baudžiamojo proceso teisingumui nebuvo nepataisomai pakenkta, nes tuoj po minėto prisipažinimo pareiškėjas jį patvirtino jau užtikrinus jo kaip įtariamojo teises ir dalyvaujant gynėjui, byloje buvo kitų svarių kaltinamųjų įrodymų, apkaltinamasis nuosprendis priimtas nesiremiant, nedalyvaujant gynėjui, pateiktu prisipažinimu ir atidžiai patikrinus vėlesnio prisipažinimo dalyvaujant gynėjui aplinkybes. Taigi baudžiamąją bylą išnagrinėję teismai tinkamai ištaisė baudžiamojo proceso pradžios procesinį trūkumą.

EŽTT nurodė, kad neaišku, kokiomis aplinkybėmis pareiškėjas parašė „prisipažinimo pareiškimą“ (angl. statement of surrender, ukr. явка з повинною) ir ar tai buvo policijos pareigūnų apklausos rezultatas. Prisipažinimą priėmęs policijos pareigūnas nurodė, kad jis parašytas po to, kai pareiškėjas buvo „pristatytas“ į policijos įstaigą, o tai reiškia tam tikrą prievartos laipsnį. Šiame kontekste Teismas pakartojo, kad bet koks sulaikyto įtariamojo ir policijos pareigūnų pokalbis turi būti traktuojamas kaip oficialus kontaktas ir negali būti apibūdinamas kaip neformalus pasikalbėjimas ar klausinėjimas. Tuo metu policija jau turėjo pagrindą įtarti pareiškėją (atlikus kratą jo bute, rasti ir paimti drabužiai su kraujo dėmėmis, jie vėliau panaudoti kaip kaltinamieji įrodymai), taigi dėl jo egzistavo „baudžiamasis kaltinimas“ Konvencijos 6 straipsnio prasme, o tai reikalauja taikyti šio straipsnio garantijas dėl teisės į gynėjo pagalbą.

Be to, kai pareiškėjas informavo, kad ketina pateikti prisipažinimo pareiškimą, pareigūnai turėjo žinoti apie galimą tokio pareiškimo kontekstą ir padarinius. Tačiau nėra jokių požymių, kad pareigūnai išaiškino jam teisę turėti gynėją. EŽTT neįžvelgė jokių įtikinamų priežasčių, pateisinančių galimybės kreiptis į gynėją apribojimą šioje byloje, taigi labai griežtai pagal savo praktikoje nustatytus kriterijus tikrino, ar gynėjo nebuvimas pakenkė proceso teisingumui. EŽTT atkreipė dėmesį į kelis veiksnius, kurie leido manyti, kad procesas buvo teisingas: nėra požymių, kad pareiškėjas buvo itin pažeidžiamas; nėra duomenų, kad buvo apribota jo teisė ginčyti įrodymų tikrumą ir prieštarauti jų panaudojimui; įrodymus vertino profesionalūs teisėjai; baudžiamoji byla dėl pareiškėjui inkriminuojamo nusikaltimo – dviejų žmonių nužudymo – turėjo labai didelį viešąjį interesą; nėra požymių, kad buvo pažeista kita Konvencijos garantuojama teisė.

Toliau EŽTT nurodė, kad pareiškėjo prisipažinimo pobūdis buvo aiškiai kaltinamasis; jis pakartojo pirminį prisipažinimą tris kartus per tris dienas, bet po mėnesio, pasikeitus gynėjui, jį paneigė. Teismai, galiausiai nuteisdami pareiškėją, rėmėsi ne jo pirminiu prisipažinimu, o analogiško turinio parodymais, duotais vėliau ikiteisminio tyrimo metu dalyvaujant gynėjui. Prisipažinimo pareiškimas buvo tik trumpai paminėtas išvardijant kaltinamuosius įrodymus pirmajame apkaltinamajame nuosprendyje, kuris vėliau buvo panaikintas, ir baudžiamoji byla buvo nagrinėjama iš naujo. EŽTT priminė, kad teisės į gynėją apribojimu padaryta žala bendram proceso teisingumui negali būti pašalinta kaltinamajam tiesiog patvirtinus savo parodymus, duotus gynėjui nedalyvaujant, vėlesnėje proceso stadijoje, jau dalyvaujant gynėjui, išskyrus kai nacionaliniai teismai tinkamai pasisako dėl minėto trūkumo ir jį ištaiso, nepripažindami įrodymais parodymų, duotų be gynėjo.

EŽTT nurodė, kad nagrinėjamoje byloje teismai nei aiškiai pašalino „prisipažinimo pareiškimą“ iš bylos medžiagos, nei rėmėsi juo. Nėra įrodymų, kad pareiškėjo pirminis prisipažinimas buvo gautas dėl netinkamo (žiauraus) elgesio su juo ar buvo gautas neteisėtai pagal nacionalinę teisę. Pareiškėjo skundas pagal Konvencijos 3 straipsnį EŽTT buvo pripažintas nepriimtinu kaip akivaizdžiai nepagrįstas. Pareiškėjui pateikus pirminį prisipažinimą, surašytą gynėjui nedalyvaujant, jam buvo nedelsiant pranešta apie jo teisę į gynėją ir teisę tylėti, o tolesnės apklausos metu dalyvavo advokatas, kurio akivaizdoje pareiškėjas patvirtino savo prisipažinimą. EŽTT nerado patvirtinimo pareiškėjo teiginiui, kad šis advokatas buvo paskirtas neteisėtai ir prieš pirmąją jo, kaip įtariamojo, apklausą nesusitiko su pareiškėju konfidencialiai.

Nacionaliniai teismai išnagrinėjo ir atmetė šį teiginį, o EŽTT neįžvelgė pagrindo kritikuoti jų vertinimą. Atitinkamai nebuvo pagrindo abejoti pareiškėjo parodymais, duotais dalyvaujant advokatui. Atsižvelgiant į šią įvykių chronologiją, taip pat į kitas aplinkybes, kuriomis buvo padarytas ir atskleistas nusikaltimas, įskaitant tai, kad, minėta, pirminio pareiškėjo prisipažinimo policijoje metu valstybės institucijos jau turėjo tam tikrų jį kaltinančių įrodymų, negalima teigti, kad konkrečiomis šios bylos aplinkybėmis minėtas prisipažinimas nulėmė visą įrodymų rinkimą baudžiamajame procese taip, kad negrįžtamai pakenkė šio proceso teisingumui. Buvo daug kitų pareiškėją kaltinančių įrodymų, pirmiausia jo rankos sužalojimai, atitinkantys sulaužytą nužudymo įrankį (peilį), galimai nukentėjusiųjų kraujas ant jo drabužių, jo pirštų atspaudai ant nužudymo įrankio.

EŽTT pakartojo, kad atitiktis teisingo teismo reikalavimams turi būti nagrinėjama kiekvienu atveju, atsižvelgiant į visą proceso eigą, o ne remiantis vienu konkrečiu aspektu ar vienu konkrečiu įvykiu, nors negalima atmesti, kad ir konkretus veiksnys gali būti toks lemiamas, kad leidžia įvertinti viso proceso teisingumą jau ankstyvoje jo stadijoje. Šioje byloje nacionaliniai teismai pakankamai ištaisė procesinį trūkumą, atsiradusį dėl pareiškėjo teisės į gynėją nesilaikymo jam pateikiant prisipažinimo pareiškimą. Savo procesiniuose sprendimuose, priimtuose išnagrinėjus baudžiamąją bylą iš naujo, teismai nesirėmė tuo pareiškimu ir itin išsamiai išnagrinėjo ir motyvuotai atmetė pareiškėjo argumentus apie analogiško turinio parodymų davimo dalyvaujant gynėjui aplinkybes.

EŽTT išvada. EŽTT nenustatė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies c punkto pažeidimo.