Viena iš Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT, Teismas) praktikos dėl (potencialios) neapykantos kalbos kategorijų – bylos, kuriose Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnyje nustatytos teisės į saviraiškos laisvę įgyvendinimas nagrinėjamas pastaraisiais dešimtmečiais tiek Europos, tiek pasaulio mastu itin aktualios terorizmo problematikos kontekste. Šiuo atveju reiškiamos nuomonės, skleidžiama informacija ir idėjos, kitomis formomis įgyvendinama saviraiška gali būti susijusios, pavyzdžiui, su įvykdytais ar gresiančiais teroro aktais, tam tikra ideologija, kuri gali būti traktuojama kaip teroristinė, įvairių teroristinių organizacijų ir narių veikla, jos motyvais, tikslais, terorizmą skatinančiais veiksniais, valstybės kovos su terorizmu priemonėmis, visuomenės saugumu, terorizmo kontekste aktualiomis žmogaus teisių apsaugos problemomis ir kt.
Toks teisės į saviraiškos laisvę įgyvendinimas dažnai susijęs su itin jautriais viešojo intereso klausimais, kartu ir su visuomenei kylančiomis grėsmėmis – pavyzdžiui, skaudžiais teroro aktų padariniais, įskaitant žmonių žūtį, aktualiomis visuomenės socialinėmis ir politinėmis problemomis, kurių kontekste plėtojama teroristinių organizacijų veikla, teroristiniais metodais bandomais įgyvendinti siekiais, alternatyviais jų įgyvendinimo būdais, gresiančiu teroristinių išpuolių pavojumi, ribomis, kurių turėtų laikytis valstybės saugumo institucijos, kovodamos su tokiu pavojingu reiškiniu kaip terorizmas, ir kt. Teisė į saviraiškos laisvę tokiame kontekste, viena vertus, yra svarbus demokratinės visuomenės įrankis iškeliant opias problemas ir prisidedant prie jų sprendimo, kita vertus – šią teisę įgyvendinantiems asmenims peržengus leistinas tokio įgyvendinimo ribas, kurias šioje srityje pirmiausia lemia neapykantos kalbos, ypač smurto kurstymo draudimas, kyla pavojus svarbiems visuomenės gėriams, tad atsiranda ir primygtinis socialinis poreikis riboti saviraiškos laisvę.
Šį poreikį iš esmės lemia būtinybė užtikrinti, kad teise į saviraiškos laisvę nebūtų naudojamasi terorizmo ideologijai skleisti ir teroristiniams nusikaltimams kurstyti. Tad EŽTT praktikoje neabejojama, kad susitariančiosios valstybės gali imtis veiksmingų priemonių, kad užkirstų kelią terorizmui ir pirmiausia kovotų su viešu kurstymu daryti teroristinius nusikaltimus. Teismo sprendimuose nurodoma, kad, atsižvelgdamos į jautrų konkrečioje šalies dalyje vyraujančios padėties pobūdį ir būtinybę valstybei būti budriai dėl veiksmų, galinčių padidinti smurtą, kompetentingos institucijos gali imtis priemonių saugumui užtikrinti ir kovoti su terorizmu siekdamos apsaugoti viešąją tvarką ir valstybės saugumą, priklausomai nuo situacijos konteksto, ir jos teritorinį vientisumą, užkirsti kelią nusikaltimams.
Dar vienas svarbus teisėtas tikslas, aktualus aptariamos kategorijos bylose, – kitų asmenų teisių ir reputacijos apsauga, – pirmiausia susijęs su terorizmo aukų atminimo gerbimu, taip pat dėl patirtų teroristinių nusikaltimų, ypač teroro aktų, jų pasikartojimo pavojaus traumuotos visuomenės narių teisių apsauga. Vertindamas, ar teisės į saviraiškos laisvę apribojimas buvo būtinas valstybės institucijoms siekiant minėtų tikslų, EŽTT vadovaujasi pagrindiniais bendraisiais principais, suformuluotais jo praktikoje pagal Konvencijos 10 straipsnį; šiuo aspektu Teismo sprendimuose pabrėžiama, kad šie principai taikomi priemonėms, kurių nacionalinės valdžios institucijos ėmėsi kovos su terorizmu kontekste. Atsižvelgdamas į kiekvienos bylos aplinkybes ir valstybės vertinimo laisvę, EŽTT apsvarsto, ar buvo pasiekta teisinga pusiausvyra tarp asmens pagrindinės teisės į saviraiškos laisvę ir demokratinės visuomenės teisėtos teisės apsisaugoti nuo teroristinių organizacijų veiklos.
Teismo praktikoje, atsižvelgiant ir į Europos Tarybos įdirbį šioje srityje, atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagrindinis iššūkis šiuo atveju – nubaudimas už terorizmo šlovinimą ar kurstymą nepažeidžiant pagrindinių laisvių, tokių kaip saviraiškos laisvė.
Nustatant, ar įgyvendinant teisę į saviraiškos laisvę buvo išsakyta neapykantos kalba, atsižvelgiama į tai: ar svarstomi teiginiai buvo išsakyti (arba saviraiškos laisvė įgyvendinama kita forma) įtemptame politiniame ar socialiniame kontekste, kuriam esant bendriausia prasme paprastai pripažįstamas tam tikro saviraiškos laisvės įgyvendinimo ribojimo būtinumas; ar teiginiai, aiškinami sąžiningai ir vertinami tiesioginiame ar platesniame kontekste, gali būti vertinami kaip tiesioginis ar netiesioginis raginimas naudoti smurtą ar smurto, neapykantos ar netolerancijos pateisinimas; kokiu būdu išsakyti teiginiai ir ar jie gali tiesiogiai ar netiesiogiai paskatinti žalingų padarinių atsiradimą. EŽTT sprendimą dėl saviraiškos laisvės ribojimo būtinumo bylose dėl neapykantos kalbos paprastai lemia įvairių veiksnių sąveika, o ne izoliuotai vertinamas vienas iš jų.
Kovos su terorizmu kontekste EŽTT praktikoje taip pat akcentuojama būtinybė atkreipti ypatingą dėmesį į svarstomo pasisakymo (bet kokios formos) turinį ir jame vartojamus žodžius, vertinant atitinkamą tekstą kaip visumą, į autoriaus asmenybę, teksto paskelbimo kontekstą ir potencialius jo adresatus (auditoriją, kuriai jis skirtas). Iš esmės analogiški principai su atitinkamais pakeitimais, atsižvelgiant į jų specifiką, taikomi ir vertinant kitas, nevisiškai verbalines saviraiškos formas. Aiškindamas Konvencijos 10 straipsnį aptariamos kategorijos bylose, EŽTT taip pat atsižvelgia į kitus aktualius tarptautinės teisės šaltinius dėl kovos su terorizmu (pavyzdžiui, Europos Tarybos konvenciją dėl terorizmo prevencijos). Įgyvendinant teisę į saviraiškos laisvę terorizmo problematikos kontekste, galioja platesnės saviraiškos laisvės ribos diskusijose dėl viešojo intereso klausimų, kad ir kokie sudėtingi, prieštaringi ir jautrūs jie būtų, pavyzdžiui, tam tikrų visuomenės grupių socialinių teisių apsauga, tautų nepriklausomybės siekis ir tautinių teisių įgyvendinimas, religijos laisvė ir jos ribos, valstybės užsienio politikos aspektai ir teisėtumas, sunkius nusikaltimus padariusių pavojingų asmenų teisių gynimas ir kt.
Šiuo aspektu itin reikšminga žurnalistų, politikų teisės į saviraiškos laisvę apsauga. Terorizmo pasireiškimui sukeliant didžiulį atgarsį visame pasaulyje, skirtingi asmenys reaguoja į tai įgyvendindami savo saviraišką įvairiomis formomis, tad aptariamos kategorijos bylose reikšmingas, be kita ko, menininkų saviraiškos laisvės, taip pat įgyvendinamos satyros forma, gerbimas. Tai, kad skleidžiamos idėjos ar meninės saviraiškos formos prieštarauja valstybės politikai ar net didelės visuomenės dalies pažiūroms, išreiškia griežtą jų kritiką, idėjas, pagal turinį (išskyrus smurtinius jų įgyvendinimo metodus) panašias į skelbiamas teroristinės organizacijos, tam tikra prasme palankų požiūrį į tokią organizaciją, jos lyderius, narius (pavyzdžiui, ginant jų žmogaus teises), yra provokuojančios ir pan., savaime nepateisina saviraiškos laisvės ribojimo.
EŽTT sprendimuose, be kita ko, akcentuojama, kad kai teisė į saviraiškos laisvę ribojama kovos su terorizmu kontekste, svarbu deramai atsižvelgti į visuomenės teisę būti informuotai apie alternatyvų požiūrį į konfliktinę situaciją, būtent vienos iš konflikto šalių požiūrį, kad ir koks nemalonus jis jai (visuomenei) būtų. Šie principai galioja ir tuo atveju, kai skleidžiamos informacijos ar idėjų šaltinis – uždrausta teroristinė organizacija ar jos atstovai. Nors autoriaus asmenybė, minėta, svarbi, tačiau jo sąsajos su terorizmu savaime nepateisina tokio asmens ar jam galimybę pasisakyti suteikiančių subjektų (paprastai žiniasklaidos atstovų) teisės į saviraiškos laisvę apribojimo. Nustatant jo būtinumą, reikia atsižvelgti ne tik į žinios autoriaus ir adresato pobūdį, bet ir į kitus minėtus kriterijus – konkretų atitinkamo teksto turinį bei paskelbimo kontekstą.
EŽTT praktikoje pabrėžiama, kad, be kita ko, tuo atveju, kai įgyvendinant teisę į saviraiškos laisvę tiesiogiai ar netiesiogiai kurstomas smurto panaudojimas, valstybės institucijos turi platesnę vertinimo laisvę nustatydamos jos apribojimo būtinumą. EŽTT sprendimuose vertinant, ar konkrečiu atveju būta smurto kurstymo, atkreipiamas dėmesys, be kita ko, į tai, ar yra raginama naudoti smurtinius iškeltų tikslų įgyvendinimo metodus, pavyzdžiui, žudyti, žaloti žmones, daryti turtinę žalą, smurtu pakeisti valstybės santvarką, smurtiniais metodais kovoti už tam tikro regiono atsiskyrimą nuo valstybės, stoti į ginkluotą kovą su teisėtos valstybės valdžios atstovais, susidoroti su ideologiniais oponentais ir kt. Šiame kontekste reikšminga ir tai, ar, nesant tiesioginio, aiškaus raginimo naudoti smurtą, yra išreiškiamas teigiamas smurtinių metodų panaudojimo, pavyzdžiui, teroro aktų, vertinimas, teroristinių organizacijų ir jų nusikalstamų veiksmų romantizavimas, heroizavimas, palankus požiūris į jų vykdytojus, organizatorius būtent jų padarytų atitinkamų nusikaltimų kontekste, pavyzdžiui, traktuojant tokius asmenis kaip teisingus, drąsius, kovojančius už žmonių, tautos teises, įgyvendinančius aktualius, teisingus siekius ir kt., ar, formaliai negatyviai vertinant smurtinius metodus, šie kartu nėra iš esmės pateikiami kaip neišvengiami, vieninteliai galimi siekiant svarbių tikslų ir kt.
Pažymėtina, kad bendriausia prasme pozityvus teroristinių nusikaltimų pateikimas, ignoruojant dėl jų daromą žalą, paprastai susijęs ne tik su teroristinio smurto skatinimo grėsme, bet ir su dėl minėtų nusikaltimų nukentėjusių asmenų teisių (orumo, atminimo ir kt.) pažeidimu. Vertinant teisės į saviraiškos laisvę įgyvendinimo kontekstą, EŽTT sprendimuose atsižvelgiama, be kita ko, į terorizmo patirtį ir grėsmes konkrečioje valstybėje ar regione, nuo susijusių teroro aktų praėjusį laiką, jų sukeltą žalą, rezonansą visuomenėje, konkretų terorizmo problemos aktualumą, naujų teroro aktų padarymo realumą ir kt. Reikšminga ir tai, ar saviraiškos rezultatai skirti plačiai auditorijai, pavyzdžiui, skleidžiami panaudojant informacines technologijas, žiniasklaidą, įvairias meno formas, kiek saviraiškos adresatai potencialiai pažeidžiami, jautrūs įtraukimui į teroristinę veiklą ir kt.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad išimtiniais, kraštutiniais atvejais, kai teise į saviraiškos laisvę naudojamasi akivaizdžiai siekiant su Konvencijos vertybėmis nesuderinamų tikslų, kurių įgyvendinimas kelia šių vertybių paneigimo, sunaikinimo pavojų, Konvencijos 10 straipsnyje nustatyta apsauga netaikoma pagal Konvencijos 17 straipsnio, draudžiančio piktnaudžiavimą teise, nuostatas.