Klausimas. Pareiškėjos ieškinio, pateikto bulvariniams laikraščiams, kurie praėjus keleriems metams po jos sūnaus, kunigo, nuteisto už seksualinius nusikaltimus, mirties išspausdino nepatikrintus bulvarinio, aštraus stiliaus teiginius ir jos sūnaus nuotraukas, atmetimas.
Byloje, kurioje pareiškėjos, siekusios apginti savo mirusio sūnaus (kunigo, nuteisto už seksualinius nusikaltimus) ir savo pačios asmeninę neliečiamybę, ieškinys bulvariniams laikraščiams, išspausdinusiems nepatikrintus bulvarinio, aštraus stiliaus teiginius ir jos sūnaus nuotraukas, praėjus keleriems metams po sūnaus mirties, atmestas, nustatytas Konvencijos 8 straipsnio (teisė į privataus gyvenimo gerbimą) pažeidimas. Šiuo atveju EŽTT, nagrinėdamas, ar buvo nustatyta teisinga Konvencijos 8 ir 10 straipsnių garantijų pusiausvyra, analizavo šiuos kriterijus: a) atitinkamo asmens žinomumą ir ankstesnį jo elgesį. Pareiškėjos sūnus, būdamas gyvas, nebuvo gerai žinomas visuomenės veikėjas ar aukšto rango Bažnyčios pareigūnas. Vis dėlto nacionaliniai teismai laikėsi pozicijos, kad parapijos kunigas negali būti laikomas paprastu asmeniu, veikiau viešuoju, iš kurio tikimasi didesnio pakantumo kritikai.
Dėl asmens ankstesnio elgesio aspekto EŽTT pažymėjo, kad pareiškėjui buvo iškelta baudžiamoji byla ir jis buvo nuteistas. Vis dėlto, atsižvelgiant į EŽTT praktiką, dėl šio fakto iš jo negalėjo būti visiškai atimta Konvencijos 8 straipsnio apsauga. Asmens nuteisimas neatima iš nuteistojo teisės būti pamirštam, juo labiau jei šis teistumas yra išnykęs. Net jei asmuo iš tiesų gali tapti žinomas teismo proceso metu, visuomenės susidomėjimas nusikalstama veika, taigi ir asmens žinomumas, laikui bėgant gali sumažėti. Taigi, praėjus tam tikram laikui, nuteisti asmenys yra suinteresuoti, kad su jų elgesiu praeityje daugiau nebūtų susiduriama, kad jie galėtų vėl integruotis į visuomenę. Grįždamas prie bylos aplinkybių EŽTT pažymėjo, kad pareiškėjos sūnui buvo paskirta lygtinė bausmė ir per probacijos laikotarpį jis laikėsi jos sąlygų.
Taigi EŽTT turėjo atsižvelgti į tai, kad aptariami straipsniai buvo paskelbti ne tik praėjus keleriems metams po pareiškėjos sūnaus nuteisimo, bet ir po to, kai šis teistumas jau buvo išnykęs. Toliau EŽTT vertino b) straipsnių temą, turinį ir pasekmes. Dėl straipsnių turinio EŽTT nurodė, kad juose esanti medžiaga buvo pateikta sensacingu ir gandus primenančiu būdu: pirmuosiuose puslapiuose buvo išspausdintos ryškios antraštės, o trečiajame straipsnyje – mirusio ieškovės sūnaus nuotraukos. Bulvarinės spaudos teiginiai buvo rimti ir pateikti kaip faktai, dėl kurių jis buvo nuteistas, o ne kaip vertinamojo pobūdžio teiginiai.7 Nors ir nustatė, kad straipsniuose buvo remiamasi ir kitais šaltiniais (ne tik baudžiamųjų bylų), vidaus teismai nepadarė aiškaus skirtumo tarp faktų konstatavimo ir vertinamojo pobūdžio teiginių.
Daugelis straipsnių teiginių buvo pateikti taip, kad atrodė, jog juos patikrino ar patvirtino patikimas informacijos šaltinis, t. y. meras ar vyskupo tarnyba. EŽTT pažymėjo, kad teismai neatsižvelgė į išsisukinėjamojo pobūdžio žurnalistų atsakymus ir į tai, kad jie negalėjo pateikti konkrečių įrodymų savo teiginiams pagrįsti.8 Tokiomis aplinkybėmis EŽTT nustatė, kad vidaus teismai tinkamai neįvertino visų bylai svarbių elementų ir turimų įrodymų. EŽTT nuomone, nors bendriausia prasme žurnalistams leidžiamas tam tikras perdėjimas ar net provokacija, lengvabūdiški ar nepagrįsti ir nepatikrinti teiginiai apie pareiškėjos sūnaus privatų gyvenimą turėjo būti laikomi peržengiančiais atsakingos žurnalistikos ribas. Galiausiai, iškraipyti faktai ir pavartoti posakiai turėjo sutrikdyti pareiškėją ir jie buvo tokio pobūdžio, kad galėjo reikšmingai ir tiesiogiai paveikti jos, kaip mirusio sūnaus motinos, jausmus, taip pat jos privatų gyvenimą ir tapatybę, o mirusio sūnaus reputacija buvo neatsiejama to dalis.
Analizuodamas c) straipsnių prisidėjimo prie diskusijos bendrojo intereso klausimu kriterijų, EŽTT sutiko, kad vidaus teismų nustatyta dvasininkų vykdomo seksualinio išnaudojimo ir Romos katalikų bažnyčios požiūrio į šią problemą tema buvo susijusi su viešuoju interesu ir kad pareiškėjos sūnui iškeltos baudžiamosios bylos buvo pasirinktos kaip pavyzdys, kuriuo iliustruojamos šios problemos. Tačiau, EŽTT nuomone, buvo įmanoma tinkamai informuoti visuomenę apie nagrinėjamą klausimą priemonėmis, kurios mažiau paveiktų pareiškėjo sūnaus teisėtus interesus, t. y. pranešant tik tuos faktus, kuriuos galima gauti iš viešai prieinamų baudžiamųjų bylų. Šiame kontekste EŽTT pakartojo, kad reikia atskirti pranešimus apie faktus (net jei jie yra kontroversiški), kuriais gali būti prisidedama prie demokratinėje visuomenėje vykstančių visuotinės svarbos diskusijų, nuo bulvarinio pobūdžio teiginių apie privatų asmens gyvenimą.
EŽTT laikėsi nuomonės, kad papildomos, ypač įkyrios ar intervencinės informacijos apie intymią pareiškėjo sūnaus privataus gyvenimo sritį paskelbimas ir jo nuotraukos paskelbimas negali būti pateisinami jokiais bendrojo intereso svarstymais. Taigi, be to, kad aptariami straipsniai buvo gana provokuojantys ir sensacingi, vargu ar juos galima laikyti prisidėjusiais prie visuotinės svarbos diskusijų. Apibendrindamas EŽTT nurodė, kad vidaus teismai neatliko pareiškėjos teisės į privatų gyvenimą ir laikraščio leidėjų saviraiškos laisvės pusiausvyros vertinimo pagal EŽTT praktikoje nustatytus kriterijus.
EŽTT išvada. EŽTT NUSTATĖ Konvencijos 8 straipsnio (teisė į privataus gyvenimo gerbimą) pažeidimą — vidaus teismai tinkamai neįvertino visų bylai svarbių elementų.