Klausimas. Pagrįstas nacionalinių teismų atsisakymas įpareigoti žiniasklaidos atstovus nuasmeninti internetinę archyvinę medžiagą apie nusikaltimą, artėjant šio nusikaltimo vykdytojų paleidimui į laisvę.

Byloje, kurioje pareiškėjai – du asmenys, 1991 m. nuteisti iki gyvos galvos dėl populiaraus vokiečių aktoriaus nužudymo, – nesėkmingai siekė žiniasklaidos pranešimų nuasmeninimo artėjant jų paleidimo į laisvę laikui, nenustatyta Konvencijos 8 straipsnio (teisė į privataus gyvenimo gerbimą) pažeidimo, EŽTT atsižvelgus į prieigos prie žiniasklaidos pranešimų (teisingų ir objektyvių) išsaugojimo svarbą, pačių pareiškėjų elgesį ir į nacionalinės valdžios institucijoms suteiktą vertinimo laisvę, sprendžiant susidūrusių interesų pusiausvyros nustatymo klausimą. Po nuteisimo pareiškėjai kelis kartus nesėkmingai siekė atnaujinti baudžiamąjį procesą. 2000 m. aktoriaus nužudymo metinių proga vietos žiniasklaida pranešė apie šią istoriją ir bandymą atnaujinti procesą. 2007 m. pareiškėjai kreipėsi į teismą dėl šio radijo stoties interneto puslapio archyvuose esančio pranešimo nuasmeninimo (2000 m. radijo stoties reportažo stenogramoje esančių asmens duomenų nuasmeninimo), taip pat savaitraščiui ir dienraščiui inicijavo keletą kitų bylų (dėl 1991–1993 m. paskelbtų straipsnių ir nuotraukų, t. t.). 2009 m. ir 2010 m.

Aukščiausiasis Federalinis Teismas, nors ir pripažindamas, kad pareiškėjai buvo labai suinteresuoti nebesusidurti su savo teistumu, priėmė žiniasklaidos organizacijoms palankius sprendimus, motyvuodamas tuo, kad nusikaltimas ir teismo procesas tam tikru metu sulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio; visuomenė turi interesą ne tik būti informuota apie aktualius įvykius, bet ir turi turėti galimybę atlikti praeities įvykių tyrimą; žiniasklaidos užduotis – prisidėti prie demokratinės nuomonės formavimo, suteikiant visuomenei galimybę susipažinti su senomis naujienomis, kurios saugomos jos archyvuose; pareiškėjai visai neseniai bandė atnaujinti procesą savo byloje; likus vos trejiems metams iki paleidimo į laisvę, jie patys kreipėsi į spaudą, prašydami perduoti informaciją apie jų paskutinį prašymą atnaujinti procesą; iki 2006 m. antrojo pareiškėjo advokato interneto svetainėje buvo daug pranešimų apie jo klientą; interneto portale ginčo dokumentai buvo aiškiai ir matomai pažymėti kaip „senesnės naujienos“ (informacijos reikėtų ieškoti aktyviai); būtina atsižvelgti į riziką, kad, nesant pakankamai darbuotojų ir laiko prašymams dėl medžiagos anonimiškumo nagrinėti, žiniasklaidai gali tekti apriboti arba net nutraukti skaitmeninių archyvų naudojimą ir individualizuotų pranešimų, turinčių įtakos atitinkamų asmenų teisei į asmenybės apsaugą, skelbimą.

Savo ruožtu, pareiškėjų nuomone, taikant tokį požiūrį, neatsižvelgta į interneto paieškos sistemų galią. Prieš konkrečią situaciją analizuodamas pagal savo praktikoje įtvirtintus kriterijus dėl susikirtusių teisių pusiausvyros nustatymo, EŽTT pirmiausiai pažymėjo, kad interneto vartotojai gali lengvai rasti atitinkamų žiniasklaidos priemonių turimą informaciją apie pareiškėjus visų pirma dėl interneto paieškos sistemų. Vis dėlto pirminis pareiškėjų teisės į privataus gyvenimo gerbimą ribojimas (kišimasis) atsirado dėl žiniasklaidos priemonių sprendimo skelbti atitinkamą informaciją ir laikyti ją prieinamą savo interneto svetainėse, net ir neketinant atkreipti visuomenės dėmesio; paieškos sistemų egzistavimas tik padidino ribojimo mastą. Todėl interneto paieškos sistemų įsipareigojimai (pareigos) asmeniui, apie kurį skelbiama informacija, gali skirtis nuo subjekto, kuris iš pradžių paskelbė informaciją, įsipareigojimų.

Atitinkamai interesų pusiausvyros nustatymas gali lemti skirtingus rezultatus priklausomai nuo to, ar prašymas ištrinti informaciją susijęs su pradiniu informacijos skelbėju, kurio veikla apskritai yra saviraiškos laisvės apsaugos pagrindas, ar su interneto paieškos sistema, kurios pagrindinis interesas yra ne paskelbti pradinę informaciją apie konkretų asmenį, bet visų pirma palengvinti bet kokios turimos informacijos apie tą asmenį nustatymą ir sudaryti jo profilį (šiuo klausimu taip pat žr. 2014 m. gegužės 13 d. ESTT sprendimo byloje C-131/12 59–62 punktus). Nagrinėjamoje byloje EŽTT nusprendė, kad atsisakymas patenkinti pareiškėjų prašymą nepažeidė Vokietijos valstybės pozityviųjų pareigų apsaugoti pareiškėjų privatų gyvenimą dėl toliau nurodomų priežasčių. Analizuodamas indėlio į visuotinės svarbos diskusiją kriterijų, EŽTT pažymėjo, kad asmens, apie kurį buvo paskelbta internete, teisės turi būti suderintos su visuomenės teise būti informuotai apie praeities įvykius ir dabartinius įvykius, ypač naudojant skaitmeninius spaudos archyvus.

Nagrinėjamu atveju tuo metu, kai pareiškėjai pateikė prašymus, ginčijamų pranešimų prieinamumas žiniasklaidos atstovų interneto svetainėse ir toliau prisidėjo prie bendro intereso diskusijų, kurios dėl praėjusių kelerių metų nesumažėjo. Kadangi M. L. ir W. W. aptariamų pranešimų pašalinti neprašė (tik nuasmeninti), EŽTT nurodė, kad anonimiškumo suteikimas buvo mažiau spaudos laisvę ribojanti priemonė nei viso straipsnio pašalinimas. Tačiau EŽTT taip pat pabrėžė, kad tai, kaip turėtų būti nušviečiama tam tikra tema, – spręsti žurnalistams. Konvencijos 10 straipsniu žurnalistams suteikiama teisė patiems nuspręsti, kokios detalės turėtų būti skelbiamos, su sąlyga, kad šie sprendimai atitinka profesinės etikos ir deontologijos principus. Todėl EŽTT manė, kad individualizuotų duomenų, pavyzdžiui, asmens viso vardo ir pavardės, įtraukimas į naujienų reportažą buvo svarbus spaudos atstovų darbo aspektas, ypač tada, kai pranešama apie baudžiamąjį procesą, kuris sulaukė didelio susidomėjimo.

Be to, kaip ir nacionalinis teismas, EŽTT laikėsi požiūrio, kad įpareigojimas vėliau, gavus atitinkamo asmens prašymą, įvertinti pranešimo teisėtumą (o tai reiškia, kad reikės pasverti visus esamus interesus) sukeltų pavojų, kad spauda bus linkusi nesaugoti tokių pranešimų savo internetiniuose archyvuose arba neįtraukti identifikacinių elementų. Dėl asmens žinomumo ir pranešimo temos kriterijaus EŽTT pažymėjo, kad laikui bėgant visuomenės susidomėjimas aptariamu nusikaltimu išties sumažėjo. Tačiau pareiškėjai vėl pateko į visuomenės akiratį, kai bandė atnaujinti baudžiamąjį procesą ir dėl to kreipėsi į spaudą. Taigi jie nebuvo tik privatūs visuomenei nežinomi asmenys. Dėl pranešimų temos (baudžiamojo proceso eiga atitinkamu metu arba vieno iš pareiškėjų prašymai atnaujinti procesą) EŽTT laikėsi pozicijos, kad ji galėjo prisidėti prie diskusijų demokratinėje visuomenėje.

Analizuodamas ankstesnio asmens elgesio su žiniasklaida kriterijų, EŽTT atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjų pastangos užginčyti jų nuteisimą peržengė tik paprasto naudojimosi Vokietijos baudžiamojoje teisėje įtvirtintomis teisių gynimo priemonėmis ribas. EŽTT nuomone, dėl jų pačių elgesio su spauda mažiau reikšmės turėtų būti teikiama pareiškėjų interesui nebesusidurti su savo teistumu žiniasklaidos interneto svetainių archyvinės medžiagos kontekste. Iš to išplaukė, kad, net ir atsižvelgiant į būsimą pareiškėjų paleidimą į laisvę, jų teisėti lūkesčiai dėl pranešimų nuasmeninimo ar net teisės būti pamirštam internete buvo labai riboti. Aptardamas publikacijos turinio, formos ir padarinių kriterijų, EŽTT pažymėjo, kad ginčo tekstuose buvo objektyviai aprašomas teismo sprendimas ir publikacijų teisingumas ar teisėtumas niekada nebuvo ginčijamas.

Tiesa, kai kuriuose straipsniuose buvo pateikta detalių apie kaltinamųjų gyvenimą. Tačiau tokios detalės buvo dalis informacijos, į kurią baudžiamąsias bylas nagrinėjantys teisėjai nuolat privalėjo atsižvelgti, vertindami nusikaltimo aplinkybes ir atskirų asmenų kaltės klausimą, ir todėl jos paprastai buvo svarstomos viešuose teismo posėdžiuose. Be to, šie straipsniai neatspindėjo ketinimo menkinamai pristatyti pareiškėjus ar pakenkti jų reputacijai. Dėl ginčijamų publikacijų pasklidimo EŽTT pažymėjo, kad jis buvo riboto masto, ypač atsižvelgiant į tai, kad kai kuriai medžiagai buvo taikomi apribojimai, pavyzdžiui, mokama prieiga arba prenumerata. Galiausiai EŽTT atkreipė dėmesį į tai, kad M. L. ir W. W. nepateikė jokios informacijos apie savo bandymus susisiekti su paieškos sistemų operatoriais, siekdami apsunkinti informacijos apie juos atsekimą.

EŽTT taip pat laikėsi pozicijos, kad jis neprivalo pasisakyti dėl galimybės, jog vidaus teismai galėjo nurodyti taikyti priemones, kurios mažiau ribotų žiniasklaidos organizacijų saviraiškos laisvę, atsižvelgiant į tai, kad šis aspektas nebuvo svarstytas nei vidaus procese, nei procese EŽTT. Dėl nuotraukų padarymo aplinkybių aspekto EŽTT nurodė, kad neįžvelgė jose jokių kompromituojančių elementų. Kaip teisingai pažymėjo Aukščiausiasis Federalinis Teismas, šiose nuotraukose atspindėta pareiškėjų išvaizda prieš trylika metų iki jų paleidimo į laisvę, o tai sumažino tikimybę, kad tretieji asmenys juos atpažins pagal šias nuotraukas. Kaip minėta, apibendrindamas EŽTT nurodė, kad, atsižvelgdamas į nacionalinėms valdžios institucijoms suteiktą vertinimo laisvę, sprendžiant susikirtusių interesų pusiausvyros nustatymo klausimą, į tai, kad svarbu palaikyti teisėtų naujienų pranešimų prieinamumą, ir į pareiškėjų elgesį su spauda, jis nusprendė, kad nėra svarių priežasčių Vokietijos teismo poziciją pakeisti savąja; valstybės pozityviosios pareigos apsaugoti pareiškėjų teisę į privataus gyvenimo gerbimą nebuvo pažeistos.

EŽTT išvada. EŽTT nenustatė Konvencijos 8 straipsnio pažeidimo — atsisakymas nuasmeninti archyvą nepažeidė valstybės pozityviųjų pareigų.