Klausimas. Pašalinimas iš teisėjo pareigų dėl kritiškų pareiškimų apie Rusijos teismų sistemą.
Byloje, susijusioje su pareiškėjos (teisėjos) atleidimu dėl rinkimų į Valstybės Dūmą kampanijos metu trijuose interviu (laikraščiuose ir radijuje) pareikštos itin kritiškos nuomonės apie situaciją Rusijos teismų sistemoje (jos nepriklausomumo stoką ir nuogąstavimus dėl „teisminio neteisėtumo“ šalyje), EŽTT nustatė Konvencijos 10 straipsnio pažeidimą. Prieš pareiškėją inicijuotame drausminiame procese buvo remiamasi dviem aspektais: specifinės faktinės baudžiamosios bylos informacijos neįsiteisėjus nuosprendžiui atskleidimu ir teiginiais apie teisėjus bei teismų sistemą (apie teismo, kuriame dirbo pareiškėja, pirmininkės spaudimą pareiškėjos nagrinėtoje rezonansinėje byloje, Rusijos teismų dažną naudojimą komercinėms, politinėms ir asmeninėms manipuliacijoms). Nagrinėdamas pareiškėjos skundą iš esmės, EŽTT priminė bendrąjį principą, kad valstybės tarnautojai turi teisę į saviraiškos laisvę ir kad informacijos, gautos atliekant savo pareigas, atskleidimas, net ir viešojo intereso klausimais, visada turi būti išnagrinėtas, atsižvelgiant į jų lojalumo ir diskretiškumo pareigas.
Analizuodamas Vyriausybės tvirtinimą, kad pareiškėja tariamai atskleidė faktus, susijusius su nagrinėjama baudžiamąja byla, EŽTT pažymėjo, kad valdžios institucijos nesirėmė jokiais konkrečiais tariamai atskleistais teiginiais, ir ginčo interviu neįžvelgė nieko, kas prilygtų „atskleidimui“. Nors pareiškėja nurodė savo patirtį nagrinėtoje rezonansinėje byloje ir patirtą teismo pirmininkės spaudimą (pvz., bylos nagrinėjimo metu pareiškėja buvo kviečiama į pirmininkės kabinetą ir jai buvo užduodami tam tikri klausimai, susiję su bylos nagrinėjimo eiga ir sprendimais dėl procese pateiktų prašymų; vėliau pareiškėja buvo nušalinta nuo bylos nagrinėjimo), ji tai darė siekdama pagrįsti savo kritiką dėl teismų pirmininkų vaidmens Rusijos teismuose ir tai jokiu būdu neprilygo įslaptintos informacijos, vykdant savo oficialias pareigas, atskleidimui.
Taigi pareiškėjos pasakojimai apie savo patirtį atitinkamoje byloje turėtų būti laikomi faktiniais teiginiais, kurie šiame kontekste buvo neatsiejami nuo jos nuomonės minėtuose interviu. Toliau, prieš nuspręsdamas dėl vertinamojo pobūdžio teiginių tinkamumo aptartuose interviu, EŽTT vertino faktinį teiginių pagrindą. Nors EŽTT pripažino sunkumus, kylančius nustatant pareiškėjos ir teismo pirmininkės privačių pokalbių turinį, jis pažymėjo, kad pareiškėjos teiginiai buvo patvirtinti teismų tarėjų ir teismo posėdžių sekretorės liudijimais. Be to, EŽTT negalėjo neatkreipti dėmesio į pažeidimus, susijusius su atitinkamos bylos perdavimu nagrinėti kitam teisėjui. Atitinkamai pareiškėjos teiginiai dėl patirto spaudimo nebuvo įtikinamai paneigti vidaus procese. Pažymėdamas, kad pareiškėja viešai kritikavo įvairių pareigūnų elgesį ir tvirtino, kad teisėjų spaudimas yra įprasta praktika Rusijos teismuose, EŽTT pripažino, kad pareiškėja neabejotinai iškėlė labai svarbų viešojo intereso klausimą, kuriuo demokratinėje visuomenėje turi būti galima laisvai diskutuoti.
Net ir atsižvelgdamas į tam tikrą pareiškėjos perdėjimo ir apibendrinimo lygį, kas iš esmės yra būdinga rinkimų agitacijai, EŽTT laikėsi pozicijos, kad jos teiginiai nebuvo visiškai be faktinio pagrindo, todėl jie laikytini ne nepagrįstu asmeniniu puolimu, o sąžiningu komentaru visuomenei svarbiu klausimu. Atsižvelgdamas į pareiškėjos kaltinimus šio teismo pirmininkei, EŽTT pareiškėjos nuogąstavimus dėl Maskvos miesto teismo, kuriam ji teikė skundą dėl savo atleidimo, nešališkumo laikė pagrįstais. Kadangi vidaus procese į pareiškėjos argumentus nebuvo atsižvelgta, EŽTT padarė išvadą, kad jai nebuvo suteiktos svarbios procesinės garantijos. Galiausiai, pareiškėjai pritaikyta nuobauda – atleidimas iš teisėjo tarnybos – buvo neproporcingai griežta ir galėjo turėti atgrasomąjį poveikį teisėjams, norintiems dalyvauti viešose diskusijose dėl teisminių institucijų veiklos veiksmingumo.
EŽTT išvada. EŽTT nustatė Konvencijos 10 straipsnio (saviraiškos laisvė) pažeidimą.