Klausimas. Teisė gintis padedant gynėjui ir teisė į teisingą bylos nagrinėjimą pažeistos nuteisus protinę negalią turintį asmenį vadovaujantis jo ikiteisminio tyrimo metu neva atsisakius gynėjo duotais parodymais.

Šioje byloje pareiškėjas, nuteistas už vagystę, skundėsi baudžiamojo proceso neteisingumu, nes jam nebuvo užtikrinta gynėjo pagalba tyrimo pradžioje, nors tai juolab turėjo būti padaryta dėl jo protinės negalios. EŽTT nustatė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies c punkto pažeidimą, nes visas bylos nagrinėjimas tapo neteisingas dėl tariamo pareiškėjo teisės į gynėją atsisakymo aplinkybių, kurių teismai tinkamai neišnagrinėjo ir, užuot ištaisę minėtos teisės suvaržymą, panaudojo be gynėjo duotus parodymus apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti.

EŽTT nurodė, kad pareiškėjas nuo sulaikymo momento turėjo teisę į Konvencijos 6 straipsnio apsaugą ir kad šioje byloje būta kelių požymių, reikalaujančių, kad valstybės institucijos traktuotų jį kaip pažeidžiamą asmenį ir atsižvelgtų į jo būklę jį apklausdamos ir ypač išaiškindamos teisę į gynėjo pagalbą. Iš tiesų institucijoms buvo žinoma, kad pareiškėjas lankė tik pradinę mokyklą, kai buvo trylikos metų amžiaus, jam taikytas psichiatrinis gydymas, be to, su juo bendravę policijos pareigūnai pripažino, kad jis atrodė šiek tiek silpnesnio intelekto, bendravimas su juo buvo sudėtingas. Pareiškėjo veiksnumas niekada nebuvo formaliai apribotas, anksčiau jis buvo teisiamas už kelias nusikalstamas veikas, tačiau tai neišsklaido visų abejonių dėl jo gebėjimo parengti ir pateikti teisinę gynybą (tai nacionaliniame procese pažymėjo ir Čekijos Respublikos Konstitucinis Teismas).

Nors Vyriausybė teigė, kad pareiškėjo gebėjimas suprasti baudžiamojo proceso tikslą anksčiau niekada nekėlė abejonių ir nebuvo ginčijamas, EŽTT nurodė, kad nebuvo teigiama, jog ankstesniuose procesuose būtų vertinamas jo teisinis veiksnumas.

Taigi EŽTT pabrėžė, kad, atsižvelgiant į pareiškėjo pažeidžiamumą dėl jo protinės negalios ir į galios nelygybę, kylančią dėl baudžiamojo proceso pobūdžio, jo svarbios teisės pagal Konvencijos 6 straipsnį atsisakymas galėjo būti priimtas tik tuo atveju, jeigu toks atsisakymas buvo išreikštas aiškiai ir po to, kai valstybės institucijos ėmėsi visų pagrįstų priemonių užtikrinti, kad pareiškėjas būtų visiškai informuotas apie savo teises ir galėtų kuo geriau įvertinti savo elgesio padarinius. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad visa informacija apie pareiškėjo procesines teises jam būdavo pateikiama tik pirmuosiuose iš anksto atspausdintų formų, kuriose buvo užfiksuoti jo parodymai, lapuose. Suprasti atitinkamą tekstą būtų sudėtinga net ir visus intelektinius gebėjimus turinčiam asmeniui, jis tapo dar sudėtingesnis dėl nuorodų į įvairias teisines nuostatas, taikomas priklausomai nuo pareiškėjo statuso proceso metu.

EŽTT konstatavo, kad, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, kai pareiškėjas turėjo tam tikrą protinę negalią ir buvo apklaustas be jokios gynėjo ar kitokios pagalbos, buvo mažai tikėtina, kad vien teisinės konsultacijos, pateiktos nurodant nacionalinės teisės formuluotes, pakaktų, kad jis galėtų pakankamai suprasti savo teisių pobūdį ir veiksmingai jomis pasinaudoti. Taigi pareiškėjas nebuvo visiškai informuotas, kad prieš duodamas parodymus policijai jis turi teisę į teisinį atstovavimą. Be to, atsižvelgiant į tai, kad jam nebuvo suteikta advokato ar kito asmens pagalba, taip pat mažai tikėtina, kad jis galėjo tinkamai įvertinti apklausos be gynėjo pagalbos padarinius, įskaitant tai, kad tai gali būti suprantama kaip jo teisių atsisakymas. EŽTT nurodė, kad, suvokdamos pareiškėjo sunkumus, valstybės institucijos turėjo aktyviai užtikrinti, kad jis suprastų savo teises, pavyzdžiui, pateikdamos lengvai suprantamą atitinkamos informacijos versiją arba suteikdamos tarpininką, kuris palengvintų bendravimą ir padarytų informaciją jam prieinamą.

Tokiomis aplinkybėmis EŽTT padarė išvadą, kad pareiškėjo teisės į teisinį atstovavimą atsisakymas nebuvo lydimas minimalių garantijų, atitinkančių jo svarbą. Dėl to, ikiteisminio tyrimo metu du kartus apklausiant jį nedalyvaujant gynėjui, jo teisė į gynėją buvo netinkamai apribota, nebuvo įtikinamų tokio apribojimo priežasčių. Toliau EŽTT nagrinėjo minėto gynėjo nebuvimo padarinius bendram baudžiamojo proceso teisingumui. Šiuo aspektu Teismas nurodė, kad nors nacionaliniai teismai įvertino pareiškėjo gebėjimą stoti prieš teismą ir veiksmingai atstovauti sau, jie neįvertino jo gebėjimo pateikti galiojantį teisės į gynėją atsisakymą. Pareiškėjo prisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu nedalyvaujant gynėjui nulėmė jo nuteisimą, be to, iš bylos medžiagos atrodo, kad apklausų protokoluose parodymai išdėstyti ne taip, kaip juos tiesiogiai davė pareiškėjas, o taip, kaip suformulavo apklausą atlikę policijos pareigūnai.

EŽTT nuomone, pareiškėjo prisipažinimas suteikė tyrimo institucijoms kaltinimo pagrindą ir tolesnės įrodymų paieškos kryptį, pvz., dėl parodymų patikrinimo įvykio vietoje, kur pareiškėjas paaiškino, kaip pateko į patalpas ir kokius daiktus pagrobė, taigi neabejotinai nepalankiai paveikė jo padėtį ir iš esmės apribojo jo gynybos galimybes teisme. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad ikiteisminio tyrimo metu pareiškėjas pakartojo savo prisipažinimą teismo posėdyje sprendžiant suėmimo klausimą, šiame posėdyje dalyvavo ir jo gynėjas. Tačiau EŽTT atkreipė dėmesį į tai, kad tame posėdyje pareiškėjas apsiribojo pasakymu, kad jis jau davė parodymus policijai ir nenori jų keisti, kita vertus, nagrinėjant bylą teisme, jis keletą kartų pareiškė teismui, kad nepadarė nieko blogo. Taigi EŽTT nusprendė, kad nors pareiškėjas turėjo galimybę pasinaudoti rungtynišku procesu, kuriame jam atstovavo teismo paskirtas advokatas, šio proceso metu pripažinus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus leistinu įrodymu, ikiteisminėje stadijoje pareiškėjui padaryta žala nebuvo ištaisyta.

EŽTT išvada. EŽTT nustatė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies c punkto pažeidimą.