Klausimas. Asmenys, dalyvaujantys organizacijoje, kurios tikslai – smurtu sunaikinti Izraelį, įtvirtinti su Konvencija nesuderinamą politinę ir teisinę šariatu grindžiamą sistemą, akivaizdžiai prieštarauja Konvencijos vertybėms, neturi teisės remtis teise į religijos, saviraiškos ir asociacijos laisvę, nes prisidėdami prie minėtos veiklos piktnaudžiauja teise.
Šioje byloje pareiškėjai – organizacijos „Hizb ut-Tahrir al-Islami“ (Islamo išlaisvinimo partija, toliau – „Hizb ut-Tahrir“) nariai, dalyvavę skleidžiant jos ideologiją, platinant literatūrą ir verbuojant naujus narius, – skundėsi teisės į saviraiškos laisvę, taip pat teisės į religijos laisvę (Konvencijos 9 straipsnis), į susirinkimų ir asociacijos laisvę (Konvencijos 11 straipsnis) pažeidimais, nes buvo nuteisti už narystę ir kurstymą dalyvauti teroristinėje organizacijoje. EŽTT, remdamasis Konvencijos 17 straipsniu, paskelbė peticiją nepriimtina, kaip ratione materiae nesuderinama su Konvencija, nes pareiškėjai iš esmės siekė Konvencijos nuostatomis pagrįsti savo teisę užsiimti jos tekstui ir dvasiai prieštaraujančia veikla, kuri prisidėtų prie konvencinių teisių ir laisvių naikinimo.
EŽTT nurodė, kad abu pareiškėjai buvo organizacijos „Hizb ut-Tahrir“ nariai ir dalyvavo skleidžiant jos ideologiją, platino literatūrą ir verbavo naujus narius. Teismas neįžvelgė pagrindo nukrypti nuo išvadų, padarytų jo 2012 m. birželio 12 d. sprendime dėl priimtinumo byloje Hizb ut-Tahrir ir kiti prieš Vokietiją, peticijos Nr. 31098/08, kad pagal Konvencijos 17 straipsnį šiai organizacijai negali būti taikoma Konvencijos 9, 10 ir 11 straipsnių apsauga, nes ji yra antisemitinė, pasisako už smurtą, ypač ragindama smurtu sunaikinti Izraelį, ištremti ir išžudyti jo gyventojus, nuolat pateisina savižudžių išpuolius, per kuriuos žūsta civiliai gyventojai; jos tikslai akivaizdžiai prieštarauja Konvencijos vertybėms, ypač įsipareigojimui taikiai spręsti tarptautinius konfliktus ir gerbti žmogaus gyvybės neliečiamumą.
EŽTT atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje nacionaliniame procese buvo nustatyta, kad per organizacijos „Hizb ut-Tahrir“ vietos padalinio, kuriam vadovavo antrasis pareiškėjas, susirinkimus buvo (be kita ko, ir jo paties) išsakyti pareiškimai, raginantys smurtauti prieš žydus. Pirmasis pareiškėjas, verbuodamas naujus narius, ragino juos ginklu kovoti su netikinčiaisiais. Be to, pareiškėjų platintus lankstinukus ir brošiūras nagrinėję ekspertai vieningai nustatė, kad juose yra raginimų smurtauti; kad organizacijos „Hizb ut-Tahrir“ literatūroje buvo propaguojamas ir šlovinamas karas džihado forma („šventojo karo“ prasme), siekiant įtvirtinti islamo dominavimą. Kai kuriuose dokumentuose taip pat buvo teigiama, kad leidžiama nužudyti bet kurį priešiškų valstybių (be Izraelio, Jungtinių Amerikos Valstijų, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Rusijos) pilietį.
Atsižvelgdamas į tai, EŽTT nebuvo įtikintas pareiškėjų teiginių, kad „Hizb ut-Tahrir“ atmeta galimybę griebtis smurto. Svarbu ir tai, kad, pasak ekspertų, „Hizb ut-Tahrir“ aiškiai siekė įgyti politinę valdžią, kad nuverstų nemusulmonų vyriausybes ir visame pasaulyje įvestų islamo valdžią, tačiau atmetė bet kokią galimybę dalyvauti demokratiniame politiniame procese. Organizacijos „Hizb ut-Tahrir“ literatūroje vartojama terminologija, susijusi su metodais, kuriuos ketinama taikyti siekiant įgyti politinę valdžią, yra tokia dviprasmiška, kad buvo galima manyti, jog numatoma naudoti smurtinius metodus (šiuo aspektu EŽTT atsižvelgė ir į pripažintų tarptautinių nevyriausybinių organizacijų ataskaitas apie organizacijos „Hizb ut-Tahrir“ ideologiją). EŽTT padarė išvadą, kad priemones, kuriomis „Hizb ut-Tahrir“ planuoja įgyti valdžią ir skatinti valstybių, kur ji veikia, teisinių ir konstitucinių struktūrų pokyčius, negali būti traktuojamos kaip teisėtos ir demokratiškos.
Teismas konstatavo ir tai, kad organizacijos „Hizb ut- Tahrir“ siūlomi valstybės teisinės ir konstitucinės struktūros pakeitimai taip pat nesuderinami su pagrindiniais demokratijos principais, kuriais grindžiama Konvencija. Organizacijos dokumentų analizė rodo, kad jai gavus valdžią planuojamas sukurti režimas atmeta politines laisves, ypač religijos, saviraiškos ir asociacijų laisvę, kaip neva prieštaraujančias islamui (pavyzdžiui, ketinama nustatyti mirties bausmę už apostazę, uždrausti politines partijas, nesiremiančias islamu); taip pat yra grindžiamas nediskriminavimo dėl religijos principą pažeidžiančia teisine sistema, kurioje asmenims suteikiamos skirtingos teisės ir laisvės priklausomai nuo religijos (pavyzdžiui, politinės teisės suteikiamos tik musulmonams), skatinamas lyčių lygybės principo neatitinkantis skirtingas požiūris dėl lyties (pavyzdžiui, moterims draudžiama eiti aukštas pareigas).
Galiausiai EŽTT atkreipė dėmesį į tai, kad aptariamas režimas bus grindžiamas šariatu, o Teismas jau yra konstatavęs, kad toks režimas yra nesuderinamas su pagrindiniais demokratijos principais, ypač dėl jo baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso, taisyklių dėl moterų teisinio statuso ir dėl to, kad jis kišasi į visas privataus ir viešojo gyvenimo sritis pagal religinius priesakus. Organizacija, kurios veiksmai, atrodo, yra nukreipti į šariato įvedimą valstybėje, Konvencijos šalyje, vargu ar gali būti pripažįstama atitinkančia demokratijos idealą, kuriuo grindžiama visa Konvencija. EŽTT pabrėžė, kad reikšminga tai, jog organizacijos „Hizb ut-Tahrir“ veikla ne apsiriboja religinių apeigų skatinimu ir islamo reikalavimų laikymusi privačiame gyvenime, o peržengia individualios sąžinės ribas ir yra susijusi su visos visuomenės organizavimu ir veikimu, aiškiai siekiant visiems primesti savo religinius simbolius ir religiniais priesakais pagrįstos visuomenės koncepciją.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, EŽTT konstatavo, kad pareiškėjų vykdomas organizacijos „Hizb ut-Tahrir“ politinių idėjų skleidimas akivaizdžiai yra veikla, patenkanti į Konvencijos 17 straipsnio taikymo sritį. Pareiškėjai iš esmės siekė pasinaudoti Konvencijos 9, 10 ir 11 straipsniais tam, kad pagal Konvenciją užsitikrintų pagrindą teisei užsiimti jos tekstui ir dvasiai prieštaraujančia veikla, o tokia teisė, jei būtų suteikta, prisidėtų prie Konvencijoje įtvirtintų ir pirmiau minėtų teisių ir laisvių naikinimo.
EŽTT išvada. EŽTT skundus dėl 9, 10 ir 11 straipsnių pripažino nesuderinamais su Konvencija ratione materiae: organizacijos, siekiančios su Konvencijos vertybėmis nesuderinamų tikslų, veikla patenka į 17 straipsnio taikymo sritį.