Klausimas. Nepagrįstas laikraščio leidybos direktoriaus nuteisimas (laikraščiui taikyta civilinė atsakomybė) už ikiteisminio tyrimo teisėjų šmeižtą straipsnyje, kuriame buvo pranešama apie atitinkamų civilinių šalių surengtą spaudos konferenciją, kurioje jos kritiškai vertino Prancūzijos teisėjo mirties (plačiai nušviestos spaudoje) aplinkybių ikiteisminio tyrimo organizavimą.

Byloje, kurioje buvo nuteistas laikraščio leidybos direktorius, o laikraščiui pritaikyta civilinė atsakomybė, išspausdinus straipsnį, kuriame buvo pranešama apie konferenciją, kurioje kritiškai įvertintas įtartinomis aplinkybėmis mirusio teisėjo mirties aplinkybių ikiteisminis tyrimas, EŽTT nustatė Konvencijos 10 straipsnio pažeidimą, pažymėjęs, kad straipsnis buvo susijęs su jautria, visuomenei svarbia tema, juo buvo pranešama apie spaudos konferenciją ir nacionaliniai teismai negali „pakeisti“ spaudos nuomonės dėl to, kokius informavimo būdus žurnalistai turėtų taikyti skleisdami informaciją (straipsnyje pagrįstai buvo vartojamas sąlyginis laikas, kabutės, kad skaitytojai nesupainiotų kalbėtojų pasisakymų ir laikraščio analizės), straipsnis neatskleidė priešiškumo teisėjų atžvilgiu, be to, valstybės tarnautojų, einančių oficialias pareigas, kritikos ribos platesnės, pavartoti terminai nebuvo „akivaizdžiai įžeidžiantys“ atitinkamus teisėjus. Šioje byloje buvo priimtas sprendimas, nepalankus Prancūzijos dienraščiui „Libération“ ir jo leidybos direktoriui, dėl šmeižto, išspausdinus straipsnį apie ikiteisminį tyrimą, susijusį su Prancūzijos teisėjo įtartina mirtimi jam būnant komandiruotėje užsienyje. Straipsnyje pavadinimu „Teisėjo mirtis: našlė užsipuolė teisėjus ir policiją“ buvo paskelbti su byla susijusioje spaudos konferencijoje išsakyti komentarai. Konferencijos tikslas buvo paviešinti oficialų mirusiojo našlės prašymą ištirti už ikiteisminį tyrimą atsakingų teisėjų veiksmus. Minėti tyrimą atliekantys teisėjai pareiškėjams iškėlė bylą dėl šmeižto, teigdami, kad keturios straipsnio dalys yra šmeižikiškos. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad kaltinimai, jog teisėjai buvo šališki ir tyrimas buvo atliktas „farsiškai“, buvo šmeižikiški. Teismas

manė, kad aptariamos ištraukos pakenkė dviejų ikiteisminį tyrimą atlikusių teisėjų garbei ir reputacijai. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pareiškėjų argumentu dėl jų sąžiningumo, nes, anot teismo, jie akivaizdžiai neįvykdė atsargumo ir objektyvumo pareigų. Leidybos direktorius pripažintas kaltu dėl viešo valstybės tarnautojų šmeižto, o įmonei pareiškėjai buvo taikyta civilinė atsakomybė. Kasacinis skundas buvo atmestas.

Nagrinėdamas peticiją EŽTT pirmiausiai pažymėjo, kad pareiškėjams nepalankiu teismo sprendimu buvo apribota jų teisė į saviraiškos laisvę. Šis ribojimas buvo įtvirtintas Prancūzijos teisės aktuose ir juo buvo siekiama teisėtų tikslų – apsaugoti ikiteisminį tyrimą atliekančių teisėjų, kaip valstybės tarnautojų, reputaciją ir apsaugoti teismų autoritetą bei nešališkumą.

Dėl ribojimo „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ EŽTT pažymėjo, kad spauda yra viena iš priemonių, kuriomis politikai ir visuomenė gali patikrinti, ar teisėjai vykdo savo sudėtingas pareigas taip, kad atitiktų jiems patikėtos užduoties pagrindą sudarantį tikslą. Tai ypač pasakytina apie šią bylą, nes spaudos konferencijoje išsakyti teiginiai buvo tiesiogiai susiję su ikiteisminiu tyrimu jautrioje baudžiamojoje byloje, kuri buvo itin plačiai nušviesta žiniasklaidoje. Taigi valdžios institucijų vertinimo laisvė vertinant ginčijamos priemonės „būtinumą“ buvo ribota. Apeliacinio teismo sprendimo motyvai EŽTT neįtikino. EŽTT pabrėžė, kad aptariamas straipsnis buvo pranešimas apie spaudos konferenciją, susijusią su jau viešai aptarinėjama byla, ir nacionaliniai teismai negali „pakeisti“ spaudos nuomonės dėl to, kokius informavimo būdus žurnalistai turėtų taikyti skleisdami informaciją. Akcentuota, kad straipsnyje pagrįstai buvo vartojamas sąlyginis laikas ir keliose vietose buvo vartojamos kabutės, kad skaitytojai nesupainiotų kalbėtojų pasisakymų ir laikraščio analizės. Be to, kiekvieną kartą skaitytojui buvo nurodytos kalbėtojų pavardės, todėl negalima teigti (kaip tai padarė apeliacinės instancijos teismas), kad kai kurios ištraukos galėjo būti priskirtos žurnalistui, taigi ir pareiškėjams. Be to, straipsnyje neatsispindėjo joks asmeninis priešiškumas teisėjams. EŽTT priminė, kad valstybės tarnautojų, einančių tarnybines pareigas, priimtinos kritikos ribos yra platesnės. Kasacinio teismo motyvai, kuriais remdamasis jis atmetė pareiškėjų skundą, EŽTT neatrodė nei svarbūs, nei pakankami, atsižvelgiant į tai, kad minėti teisėjai, abu valstybės tarnautojai, dirbantys „pagrindinėse valstybės institucijose“, galėjo būti asmeninės kritikos objektas neperžengiant „priimtinų“ ribų. Dėl apeliacinės instancijos teismo motyvo, grindžiamo būdvardžio „farsiškas“ vartojimu, pažymėta, kad šis apibūdinimas, nors jis tikrai nebuvo liaupsinamojo pobūdžio, straipsnyje buvo priskirtas vienam iš spaudos konferencijos dalyvių, o ne asmeniškai žurnalistui. Bet kokiu atveju, EŽTT nuomone, pareiškėjai net nepavartojo tam tikro perdėjimo ar provokacijos, leistinos naudojantis žurnalistikos laisve. EŽTT nelaikė, kad minėti terminai buvo „akivaizdžiai įžeidžiantys“ atitinkamus teisėjus, ir laikėsi nuomonės, kad motyvai, kuriais remiantis buvo pripažinta, jog pareiškėjai nesielgė sąžiningai, buvo nesuderinami su principais, susijusiais su teise į saviraiškos laisvę ir spaudos kaip „visuomeninio sergėtojo“ vaidmeniu.

EŽTT išvada. EŽTT nustatė Konvencijos 10 straipsnio pažeidimą.